Noriu išmokti patylėti. Ypač tuomet, kai nekalbu.

2013 m. birželio 27 d., ketvirtadienis

Dukros piešiniai

Nusprendžiau įkelti keletą savo keturmetės (jau mėnuo kaip keturi suėjo) piešinių. Man vaikų kūryba yra stebuklas...


(Vienas piešinys su plekšne perpieštas žiūrint į piešinį knygoje (L.Degėsio eilėraščiai vaikams, dail.I.Gilytė)

2013 m. birželio 6 d., ketvirtadienis

Etiopo tikėjimas "iš visos širdies"

Viešpaties angelas prabilo į Pilypą, sakydamas: „Kelkis ir eik pietų link ant kelio, kuris eina iš Jeruzalės į Gazą. Jis visiškai tuščias“. Jis pakilo ir iškeliavo. Ir štai važiuoja etiopas eunuchas, aukštas Etiopijos karalienės Kandakės dvariškis, viso jos iždo valdytojas. 
Jis buvo atvykęs į Jeruzalę pagarbinti, o dabar keliavo namo ir, sėdėdamas savo vežime, skaitė pranašą Izaiją. Dvasia pasakė Pilypui: „Prieik ir laikykis greta šito vežimo“. Pribėgęs Pilypas išgirdo jį skaitant pranašą Izaiją ir paklausė: „Ar supranti, ką skaitai?“ Šis atsiliepė: „Kaip galiu suprasti, jei man niekas nepaaiškina?!“ Ir jis pakvietė Pilypą lipti į vežimą ir sėstis šalia. Rašto vieta, kurią jis skaitė, buvo ši: „Tarsi avį vedė Jį į pjovyklą, ir kaip ėriukas, kuris tyli kerpamas, Jis neatvėrė savo lūpų. Jis buvo pažemintas ir neteisingai nuteistas. Kas apsakys Jo giminę, jeigu Jo gyvenimas žemėje buvo nutrauktas?!“ Eunuchas paklausė Pilypą: „Prašom paaiškinti, apie ką čia pranašas kalba? Apie save ar apie ką kitą?“ Atvėręs lūpas ir pradėjęs nuo tos Rašto vietos, Pilypas jam paskelbė Gerąją naujieną apie Jėzų. Keliaudami toliau, jie privažiavo vandenį. „Štai vanduo, - tarė eunuchas, - kas gi kliudo man pasikrikštyti?“ Pilypas tarė: „Jei tiki iš visos širdies, tai galima“. Tas atsakė: „Tikiu, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus“. Jis liepė sustabdyti vežimą, ir jie abu - Pilypas ir eunuchas - išlipę įbrido į vandenį, ir Pilypas jį pakrikštijo. Išėjus iš vandens, Viešpaties Dvasia pagavo Pilypą. Eunuchas daugiau jo nebematė, tik džiūgaudamas traukė savo keliu.

O Pilypas atsidūrė Azote; iš ten keliaudamas skelbė Evangeliją visuose miestuose ir taip atvyko į Cezarėją (Apd 8, 26-40).


Skaitydama Apaštalų darbų knygą, atkreipiau dėmesį į pacituotą ištrauką, kur aprašomas įkvepiantis etiopo atsivertimas. Nors čia galėtume įsigilinti ir į Pilypo tarnystės pavyzdį, jo jautrumą bei klusnumą Dievo Dvasiai, tačiau šįkart labiau norėčiau atkreipti dėmesį į eunuchą - etiopą, Etiopijos karalienės iždo valdytoją, ir taip, kaip šis žmogus artėjo prie Viešpaties.

Neabejingai širdžiai atstumai įveikiami

Pirma, akivaizdu, kad šio aukštas pareigas užimančio žmogaus širdis linko prie Izraelio Dievo, galbūt jis net buvo priėmęs judėjų tikėjimą, nes vyko į Jeruzalę - leidosi į pakankamai tolimą kelionę, kad galėtų pagarbinti. Savo poelgiu dvariškis primena Sabijos karalienę, kuri atvyko pas Saliamoną, kad pasiklausytų jo išminties. Prisiminkime, ką apie šią karalienę yra pasakęs Jėzus: Pietų šalies karalienė teismo dieną prisikels drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes ji atkeliavo nuo žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties, o štai čia daugiau negu Saliamonas(Mt 12, 42). Taigi, Kristus įvertina pastangas ieškoti Dievo - šiuo atveju, pastangas pasiekti žmogų, kuris gali pasidalyti dieviška išmintimi. Be to, Kristaus minimas pavyzdys liudija, kad kartais pagonis gali pademonstruoti kur kas didesnį Dievo troškulį nei tas, kuris jau ragavo dieviškos šviesos ir jau priklauso Dievo tautai.  Dž. Č. Railis, kalbėdamas apie Rytų išminčių, atvykusių iš toli pagarbinti kūdikėlio Jėzaus, tikėjimą, yra pastebėjęs: „Daug yra tų, kurie pagal savo kilmę ar padėtį turėtų pirmieji pagarbinti Dievą, tačiau visuomet yra paskutiniai. Bet daug yra ir tokių, kurie turėtų būti paskutiniai, bet yra pirmi.“

Pietų šalies karalienė, fiziškai būdama toli nuo Saliamono, dvasine prasme buvo labai arti jo. Ji nesibodėjo varginančios kelionės, kad galėtų pasiklausyti dieviškos išminties. Ir tai „nepraslydo“ pro Kristaus akis - Viešpats visuomet įvertina tą, kuris vertina Jo pažinimą bei išmintį, uoliai ieškodamas Dievo.  

Turbūt sutiksite, jog tai, kaip Pilypas buvo siųstas pas etiopą, labai unikalu ir stebuklinga. Tokie stebuklai Šventajame Rašte nėra labai dažni - matome, jog ir angelas, ir Dievo Dvasia nukreipė Pilypą paskelbti Dievo žodį Kandakės dvariškiui. Kodėl etiopas susilaukė tokios Dievo malonės? Ne visuomet galime atsakyti, kodėl vienas ar kitas žmogus susilaukia malonės Dievo akyse, tačiau galbūt viena iš priežasčių buvo ta, jog šis žmogus dėjo pastangas, kad priartėtų prie Dievo? Jokūbas sako: „Artinkitės prie Dievo, ir Jis artinsis prie jūsų.“ Pagalvokime - nuo Etiopijos iki Jeruzalės ir atgal reikėjo nukeliauti tikrai didelį atstumą (apie pustrečio tūkstančio km). Taigi tai ne tik varginanti, bet ir išlaidų, laiko bei ištvermės reikalaujanti kelionė. Kartais ir su šių dienų transporto priemonėmis panašios kelionės būna varginančios - negi važiuosi į kitą miesto galą, kad pagarbintum Viešpatį? O jei reikėtų vykti į kitą miestą, už šimto kilometrų... Tačiau Kandakės dvariškiui buvo įveikiami ir keli tūkstančiai kilometrų! Matyt, mums pravartu pasimokyti iš etiopo, ką reiškia iš tikrųjų trokšti Dievo. Be to, verta atkreipti dėmesį, kad etiopas nesivadovavo savo nuožiūra, kaip ir kur derėtų melstis, o tikėjo Dievo nustatyta tvarka, kad „Jeruzalė yra ta vieta, kur reikia garbinti“ (Jn 4, 20). 

Meilė Dievo žodžiui


Dar vienas etiopo poelgis - įsigyta Izaijo knyga. Kaip savo komentaruose pastebi K. Burbulys, tais laikais knygų buvo mažai, ir įsigyti Šventojo Rašto ritinį nebuvo taip paprasta - greičiausiai, toks pirkinys ir kainavo nemažai. Be to, žydai turėjo paprotį Raštus skaityti garsiai - tad nenuostabu, jog ir etiopas keliaudamas skaitė balsu (beje, ir mes skaitykime Dievo žodį balsu - tai tikrai geras būdas). Tačiau štai čia ir noriu atkreipti dėmesį, kad etiopas, dar tik stovėdamas ant Dievo Karalystės - Kristaus apreiškimo - slenksčio tampa pavyzdžiu tiems, kurie jau yra pažinę Viešpatį, - iš šio žmogaus galime pasimokyti ne tik Dievo troškulio, bet ir to, kaip šis žmogus ieškojo Viešpaties: pirma, etiopas keliauja pagarbinti, taigi melstis, o antra - jis skaito, gilinasi į Dievo žodį

Daugelis mūsų, lankančių pamaldas bažnyčioje, pamirštame šią, nemažiau svarbią mūsų tikėjimo kelionėje dalį. Po pamaldų, t. y. pagarbinę, dažnas, užuot atsivertę ir apmąstę Dievo žodį, tuoj įsisukame į įvairius gyvenimiškus rūpesčius. Ar nepasitaiko, kai dar tą patį sekmadienį, kai klausėmės Dievo žodžio ir giedojome giesmes, užmirštame, apie ką buvo pamokslauta? Kodėl neaptarus pamokslo po pamaldų su savo šeimos nariais ar draugais? Kodėl, susirinkus bendrystei, nepadėkoti Dievui už girdėtą žodį, o likus vienumoje ir patiems dar neatsiversti Šventojo Rašto?

Etiopas taip troško pažinti Viešpatį, kad grįždamas iš Jeruzalės neleido laiko veltui, bet skaitė tą Izaijo knygos skyrių, kuris tikrai negalėjo jo „palinksminti“ ar „pakelti jam ūpą“ (juk žmonės dažnai renkasi skaityti tai, kas juos pralinksmintų), bet kuriame slypėjo jo paties egzistencijos, gyvenimo prasmės klausimai... Ir būtent tuomet, kai jis skaitė jam sunkiai suprantamą vietą, pranašystę apie Kristaus auką ir kančią, prie jo prieina Pilypas ir išaiškina skaitinio prasmę! Kaip tai unikalu! Čia norisi prisiminti Saliamono žodžius: Jei tavo ausis atidžiai klausysis išminties ir širdis sieks supratimo, <...> jei sieksi jo lyg sidabro ir ieškosi lyg paslėptų lobių, tada tu suprasi Viešpaties baimę ir rasi Dievo pažinimą (Pat 2, 2. 4-5). Kartais Dievo pažinimas mus pasiekia vienumoje, kai Dievo Dvasia atveria Viešpaties žodžio prasmę, bet kartais, kaip matome, Jis siunčia žmones, savo tarnus, kad jie mums išaiškintų Raštus. Tačiau kaip svarbu, kad mes to pažinimo trokštume, kad mūsų širdys išties siektų dieviško supratimo. Etiopo širdis ieškojo dieviškos išminties, ir Viešpats į šį troškulį atsakė.

Bendrystės Kristuje svarba

Etiopo ir Pilypo susitikimas liudija ir krikščioniškos bendrystės, tikėjimo perdavimo svarbą. Ne visuomet, kaip minėjau, Dievo Dvasia gali mums tiesiogiai apreikšti vienus ar kitus dalykus. Visiems tikintiesiems Jėzus sako eiti ir skelbti Evangeliją visai kūrinijai, o apaštalas Paulius kalba apie apaštalus, ganytojus, mokytojus, pranašus ir evangelistus, kurie pašaukti statydinti Kristaus kūną, kad krikščionių tikėjimas augtų. Taigi žmonės yra svarbūs mūsų tikėjimo kelionėje, ypač tie, kurie gali mums nuodugniau išaiškinti Dievo kelius. Manau, tai viena iš priežasčių, kodėl egzistuoja ir namų grupės, kur renkamės melstis, studijuoti Raštus, bendrauti. 

Pilypo klausimas etiopui - „Ar supranti, ką skaitai?“ - gali nuskambėti ir grupelėse, tik šiek tiek kitaip: „Ar skaitai Šventąjį Raštą? Ką skaitai? Ar supratome šio sekmadienio pamokslą? Su kokiais sunkumais susiduriame?“ ir t. t. Apaštalų darbuose matome šias skirtingas patirtis: kartais apaštalai skelbdavo Evangeliją minioms, o kartais - keliolikai ar vienam žmogui, kaip šiuo atveju Pilypas (tiesa, manoma, kad čia minimas Pilypas nėra vienas apaštalų, bet vienas iš diakonų (Apd 6, 3. 5).

Tikrą atsivertimą lydi ryžtas sekti Kristumi bei didelis džiaugsmas

Matome, kad eunuchas greičiausiai žinojo, jog jam svarbu pasikrikštyti, o gal jam apie tai paaiškino Pilypas, - bet kuriuo atveju, pamatęs vandenį, jis pats pasiūlė Pilypui jį pakrikštyti. Taigi tai liudija ne tik etiopo tikėjimą, bet ir tvirtą jo apsisprendimą sekti Kristumi. Kas gi kliudo man pasikrikštyti? - klausia eunuchas Pilypo, ir gauna atsakymą: Jei tiki iš visos širdies, tai galima

Eunuchas atsako tikįs, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus. Šiuo išpažinimu jis patvirtina, jog išties tiki, tiki iš visos širdies. Be to, savo atsakymu etiopas demonstruoja, pavadinkime, religinę nuovoką ir supratimą - atsakydamas į Pilypo žodžius - jei tiki iš visos širdies, - jis tuoj išpažįsta Kristų Dievo Sūnumi! Taigi jis kalba apie esmę, kalba tai, kas yra svarbiausia, gyvybiškai svarbu kiekvienam žmogui - tikėti, kad Kristus yra Dievo Sūnus, nes po dangumi žmonėms nėra duota kito vardo, per kurį žmonės gali būti išgelbėti, kaip tik Jėzaus vardas; ir pats Kristus kalbėjo, kad nėra kito kelio pas Tėvą, kaip tik per Jį.

Galiausiai skaitome, jog Pilypas buvo pagautas Viešpaties Dvasios, ir antgamtiškai buvo perkeltas į kitą vietą. Tuo tarpu eunuchas džiūgaudamas traukė savo keliu (Apd 8, 39) - išties, išgyvenus tokį stebuklingą Dievo aplankymą, apreiškimą, neįmanoma nedžiūgauti. Tačiau noriu pastebėti, jog džiaugiasi tie, kurie iš tikro, nedvejodami atsiduoda Kristui. Tikrą atsivertimą bei nuoširdų sekimą Jėzumi visuomet palydi didelis džiaugsmas!

Nors daugiau apie etiopą nieko nerašoma, kai kurie padavimai sako, jog grįžęs į Etiopiją būtent šis eunuchas tapo pirmuoju krikščionimi savo šalyje ir galbūt netgi pakrikštijo ir karalienę, kuriai tarnavo. Tikėtina, jog krikščionių bažnyčios pradžia Etiopijoje taip pat susijusi su šiuo eunuchu. Pridursiu, kad pagal Izraeliui duotą įstatymą eunuchai negalėjo priklausyti Viešpaties tautai (Įst 23, 1), bet matome, kokį stebuklą patyrė šis eunuchas malonės, apreikštos per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, metais. Tai tik patvirtina, kad Viešpats visuomet pastebi bei pagirdo nuolankią, Jo trokštančią širdį.
-

O kaip mes? Ar, kaip šis eunuchas, šiandien tikime iš visos širdies? Ar iš mūsų „vežimų“ - kasdienio gyvenimo ratų - aidi, girdisi skaitomas Dievo žodis? Teparagina mus šis Kandakės dvariškis tikėti iš visos širdies - ieškokime Viešpaties įdėdami pastangų: melskimės drauge su kitais bažnyčioje, bet taip pat grįžę namo pasilikime Jo žodyje, net kai atrandame jame sunkiai suprantamų vietų. Metui atėjus, žiūrėk, Viešpats siųs tuos „pilypus“, kurie išaiškins mums sunkiai suprantamas vietas, o mes, kaip tas etiopas, toliau trauksime savo keliais, t. y. grįšime prie savo kasdienių įsipareigojimų, bet jau pakeistomis širdimis, kupini dieviško džiaugsmo bei paguodos.