Iš dukros žodžių aruodo:)

Nors per maža, kad taip gražiai pieštų, bet nupiešė :) pati.

Nusprendžiau įkelti keletą pustrečių dukrelės pasisakymų. Tiesa, kai kurie pasisakymai įvyko prieš kelis mėn, nerašiau datų. Čia tarp 2 ir 2,5 metukų. Ji nepailsta mūsų stebinti...

- Tuoj valgysim, - sakau.

Dukra:

- Rimtai?

-

- Mama, valgai makaronus.. Nu gražiausia! :)

-

Dukra paėmė mobilų tel, ir kalba: - Tėti, aš tave myliu. Myliu tave, tėti. Tėti, myliu tave, aš tave myliu... Tėti.. [ sakoma, vaikai kopijuoja tėvus ;)))) ]

O visai neseniai ji tėčiui pasakė - tu geriausias tėtis pasaulyje!

Abu susimąstėm, iš kur ji "paėmė" tą frazę :)

-

Vaikai turi tokius pakojukus-kėdutes. Kad palypėtų prie kriauklės ir pan. - žinote. Paėmė ji tokią kėdutę, atsinešė prie manęs, sėdinčios prie kompo, ir pasilypėjo, kad pasiektų apsikabinti aplink kaklą... Ir sako - mama, aš tave myliu... ... 

 -

Ruošiamės į svečius. Stoviu prieš veidrodį. Dukra žiūri į mane ir sako - lėtai ir ištęstai: 

- Maamaa, kookia tu gražiii panelė! Matai!

 - 

‎- I bambeklis i bambeklis, - sako dukra, paėmusi knygą.
- Murmeklis ir bambeklis.
- Bambeklis ir bamaneklis.
- Ne, pasakyk: Murmeklis
- ir bambeklis
- Ne... tiesiog pasakyk: Murmeklis
- ir bambeklis
- Tai kaip knygute vadinasi?
- Bambeklis i bambeklis 

 :)

-

Dukra rodo man išpieštą komodą (pakeverzota pieštuku ant komodos) ir sako: 

- Mama, matai?
- Matau. Na, kitą kartą gausi per nagus! 
- Gerai. Kitą kartą.

-

Anądien žiūrim vunderkindų vaikų pasirodymus per LTV. Šoka, groja vaikučiai. Paskui išeina tokia jau visa mergina, ne visai vaikas. Dukra žiūri žiūri, sako - mergaitė dainuoja; tada, žiūrėdama į tą pačią atlikėją vėl sako: teta dainuoja. O tada, vis tik: mergaitė teta dainuoja! Ir dar pakartojo kelis kartus - mergaitė teta dainuoja :)

-

Dukra sukinėjas virtuvėj, ima ko negalima, begamindama valgyt sakau: šita... tuoj ką nors aš tau duosiu, palauk. Duktė nekantriai: - nu mama, duok man šitą ką nors!

- 

Kai dar ne visus žodžius pasakydavo aiškiai, kažką vis man sakė, o aš nesupratau.

- Na, nesuprantu, - pasikartojau.

Pagaliau ji sako:

- Tėtis supras.

-

- Dūmai rūksta, - sako dukra, rodydama per langą į namų kaminus. O čia pat pastebėjusi du rūkančius žmones sako: - Žmogiukai rūksta. :)

-

Liepiau eiti rankų plautis. Tik pasuko už sienos, girdžiu liūdną atodūsį: "Jėzau Jėzau...".

:)

- Mamą nupiešiau, su uodegytėm ir ausytėm.
(šalia mergaitės gėlytė) :)) p.s. mane labiausiai žavi skaidri nuotaika jos piešiniuose...

Ačiū, bažnyčia

Autorės nuotr.

Kartais susimąstau - kur šiandien būčiau, jei ne bažnyčia?

Jos dėka atėjau pas Kristų - nes kiemo draugė, jau lankanti šią bendruomenę, man papasakojo apie išgelbėjimo malonę ir būtinybę. Priėmiau šią žinią, tą pačią dieną kartu kulniavome bažnyčion. Ten ir išpažinau Kristų savo Viešpačiu.

Tai buvo kelio pradžia.

Vėliau, pamenu, su didele baime keliavome į namų grupelę. Žinojome, kad tikintieji renkasi ne tik į bendras pamaldas, bet ir namuose, mažesniuose rateliuose. Kad pabendrautų, drauge melstųsi ir nagrinėtų Šventąjį Raštą. Abi su drauge dar nė vieno žmogaus asmeniškai nepažinojome, todėl ir buvo baugoka. Tačiau baimes greitai ištirpdė padrąsinančios tikinčiųjų šypsenos, nuoširdus bendravimas.
Su drauge ten daug mokėmės... Melstis, skaityti Bibliją. Pajutusios, kad norime suprasti daugiau, įstojome į Biblijos mokyklą. Koks nuostabus laikas tai buvo! Nors teko bėgte bėgioti (mokykla - dailės mokykla - Biblijos mokykla), buvau labai laiminga. Daugybė klausimų ir atsakymai, vienas po kito byrantys į širdį...

Po atsivertimo abi jautėme, kad norėtume prisidėti prie patarnaujančių bažnyčioje. Nesvarbu kaip, svarbiau, kad tai patiktų Viešpačiui. Po truputį įsiliejome tai vienur, tai kitur, tiesdamos savo jaunas pagalbos rankas... Netobulas, bet trokštančias padėti.

Tai irgi buvo kelio pradžia. Kelio, kuriame mokėmės ne tik imti, bet ir duoti.

Štai ko bažnyčia mane išmokė - o ir tebemoko, - tai dalintis. Aukoti ir aukotis. Suvokiau, jog be aukos nebūna prasmingos veiklos. Be aukos ji kažkokia paviršutiniška, lyg netikra... Tad mokiausi aukoti savo laiką, gebėjimus ir turtą. Tiesa, dėl pastarojo visuomenė kartais piktindavosi: „Šitie tai visą turtą iš žmonių išpeša". Hm... Juk Jėzus mokė krauti turtą (o ne gražius žodžius) danguje, mokė atiduoti ne dalį, bet viską, ką turi.
Be to, Evangelijose skaitome apie moteris, kurios vaikščiojo su Jėzumi, paremdamos Jį savo turtu.

Labai noriu būti panaši į tas moteris. Įveikti savo nuodėmingą, godžią prigimtį, - ir tarnauti Kristui tuo, ką turiu.

O ką gi turiu, ko nebūčiau gavus iš Jo malonės?

Matyt, todėl vieno pokalbio metu dėl darbo aukštas pozicijas turintis žmogus, skaitydamas mano CV nusistebėjo: „Jūs daug savanoriavote, esate aktyvi visuomenininkė. Kaip čia taip?".

Klausimas buvo labiau retorinis, ir, prisipažinsiu, malonus. Tikrai, kaip gi čia šitaip? Dabar kyla savanorystės bangos, bet mano ir mano bendraminčių gyvenime jos prasidėjo tuomet, kai ateidami pas Kristų atėjome į šią bažnyčią. Prieš daugiau nei dvidešimt metų...

Daugelis dalykų, kuriais šiandien džiaugiuosi, ką turiu ir ką sugebu, - atėjo į mano gyvenimą dėka bažnyčios.

Jos dėka savu metu suvokiau ir tai, kad galiu (ir noriu) studijuoti. Buvau „vėlyva" studentė, bet baigiau ne tik bakalaurą, o ir du magistrus. Iš kur ta energija? Nenoriu kartotis, bet bažnyčioje gaunu tiek (ir klausydama Dievo žodžio, ir kažką jai atiduodama), kad natūraliai, ateina metas, kai noris tai „kažkur padėti".

O ir prisimindama daugybę savo draugų, galvoju: daugelis šeimų gimė būtent bažnyčioje. Žmonės susipažino čia. Čia pamilo vienas kitą, sukūrė šeimas. Čia išmoko ir Kristaus mokslo pagrindų. Ir t.t...
O kur dar mano išaugęs religinis supratimas? Kadaise apie tikėjimo klausimus ir prasižioti bijojau, nes nieko neišmaniau. Tačiau puikūs pamokslai bažnyčioje, nuolat skatinamos asmeninės Šventojo Rašto bei geros (krikščioniškos) literatūros studijos mano nuovoką augino... Ir tebeaugina.

Ar esame dėkingi savo bažnyčiai?

Būkime. Net jei kartais turime priekaištų ją lankantiems netobuliems nuodėmingiesiems.

Būkime tobulesni už netobulus, kurie mus supa, būkime mylintys ir dėkingi.

Ir ačiū bažnyčios pastoriams bei vyresniesiems, - kur būtų bažnyčia, jei ne Jūs, jei ne Jūsų ištikima tarnystė?
Klausimas, ar ji būtų...
-

O jūs, ar lankote kokią nors bažnyčią?

p.s. aš lankau "Tikėjimo žodžio" bendruomenę Vilniuje. Žiniąsklaidos "vėtytą" ir "mėtytą", bet tai pati tikriausia ir, sakyčiau, gražiausia protestantiška bendruomenė Lietuvoje.Teatleidžia man kitos bendruomenės:)

Apie gyvates ir kitus mūsų sielos veidrodžius :)

Pamenu, kai vaikystėje važiuodavom su tėvais grybauti, mama vis bijodavo ant gyvatės užlipti. O jei pamatydavo kokią, tai būdavo daug kartų aptariama, kaip ten buvo, kaip pamatė tą žvilgsnį...

O viena moteris pasakojo sutikusi vilką. Sako, nuo to karto grybauti nevažinėja.

Kartais pagalvoju, kad žvėrys yra žmonių sielos veidrodis. Tik pasisuk, kažkas kriuksi, o jei priartėji prie lovio su kibiru maisto, tai ir žviegimas... Nežmoniškas, nes kiauliškas :) Kai kas panašus į vilką - tokį bijai ir sutikti, kad neužpultų, jei alkanas.

Kažkas tavęs tyko it lapė. Ar gulasi ant kelio, apsimeta leisgyviu, kad pasiimtų pašalpą.

Galima būtų ir daugiau fantazuoti - kad ir apie katinus, kurie mėgsta vaikščioti vieni ir į visus žvelgia kaip į patarnautojus... Ar apie interneto "kurmius"... :)

Vis tik, regis, baisiausia yra sutikti gyvatę. Jei užminsi, įkąs. Jei priartėsi, šnypš. Gaila, bet pasitaiko tokių šnypščiančių ir geliančių žmonių. Jie nuolat gamina nuodus savyje. Nuolat jais spjaudosi. Nuodija save ir kitus. Vos atveria burną, jau norisi plautis ausis, gelbėtis nuo pasakytų žodžių poveikio. Tokie žmonės dažnai yra labai vieniši, arba turi į save panašėjančių pasekėjų. Nors juos palaiko tie, kurie solidarizuojasi su kenčiančiais, vis tik toji kančia jų neišgydo...

Ech, duok Dieve nepakliūti į tokią padėtį.

Tiesa, atsidavusius Kristui žmones noris palyginti ne su avimis, kaip tai įprasta Evangelijose, bet... su lakštingalomis. Jų gyvenimas tampa it lakštingalos giedojimas - keliantis aplinkinių susižavėjimą ar bent jau simpatijas. Jų norisi klausytis. O ar gi nesinori? Juk skaitome ir skaitome apie Motiną Teresę, cituojame ir cituojame... Visas jos gyvenimas ištisa citata.
Bet yra tie, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių praranda tikėjimą. Ar sutrinka jų tikėjimo raida. Tuomet, žiūrėk, imi girdėti vien kranksėjimą. Ir kaip negerai, kai tokių varnų pulkai nutūpia ištisom kolonom. Imi galvoti, kad lakštingalų ir nebeliko...
Tos varnos... Matau jas vien besiknisančias šiukšlėse ir sunkiai, sunkiai kranksinčias. Yra ir žmonės tokie - patys sau sunkūs ir visiems aplinkui.
Ir nesitikėk, žmogau, kad jie ims giedoti kaip lakštingalos...

Tiesa, įdomu, kad Kristus kalbėdamas apie žmones neapsiribojo avimis ir ožiais, minėjo ir lapę. Taip pat gyvates. Ir vištą su viščiukais. Balandžius. Šunis. Ir šiaip Rašte - daug faunos:)

Super giesmynas vairuotojams :)

Lenkijos pajūrio miestelio Smoldzyno klebonas Robertas Jakubowskis išgarsėjo visoje šalyje sudarytu giesmynu kelių chuliganams.

Iš 13 į giesmyną įtrauktų maldų-giesmių tik 2 skirtos tiems, kurie laikosi eismo taisyklių ir važiuoja optimaliai saugiu 80-90 km/val. greičiu. Šiems vairuotojams dvasininkas pataria kelyje melstis giesmėmis „Palaimink, Dieve, mano kelią" bei „Tai - laiminga diena".

Tiems, kurie važiuoja 120 km/val. greičiu, klebonas pataria stiprybės semtis malda „Viliuosi Tavo malonės, Tėve".

Važiuojantiems 150 km/val. greičiu patariama giedoti „Dieve, arčiau Tavęs", o lekiantiems 170 km/val. greičiu - „Prie Tavo durų stoviu, Viešpatie".

Skrendantiems didesniu greičiu nei 170 km/val. labiausiai tinka maldos „Dievas yra čia", „Sveikinu Tave, Tėve" ir  „Angelai tegu mano sielą pasiima"...

Pritarimą šiam giesmynėliui savo interneto svetainėje (www.klaipeda.policija.lt) išreiškė ir Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas


Iš ww.btz.lt / šį tekstą publikuoja ir Klaipėdos policijos internetinė svetainė:)

Maironis. Viltis

Sunku mums būtų be vilties!

Be jos skausme kas suramintų!

Kas duotų širdžiai tiek ugnies?

Kas ištvermę varge gamintų?

Ji mums brangiausia dovana!

Visur lyg angelas ji lydi!

Ji mūs stiprybė, mūs drąsa!

Pats pragaras mums jos pavydi!

Be spindulio vilties šviesos

Pavergtų sielos galią žemė;

Mes nepažintume giedros,

Ir būtų mūs darbai aptemę. 

Apie gėdą

Būna katalikui gėda dėl savo brolio kataliko, kaip ir protestantui dėl savo brolio protestanto. Būna valdžios atstovui labai gėda dėl savo kolegos valdžios atstovo... Būna tėvams gėda dėl vaikų, būna vaikams gėda dėl tėvų... Ogi būna ir dėl savęs labai, labai gėda kartais.

Beje, pridursiu, kad mums būna gėda dėl skirtingų dalykų. Protestantui gali būti gėda, kad jo brolis paduoda ranką katalikui, o kitam gali būti gėda, kad nepaduoda.