Ar nemanote, kad kartais pernelyg lengvai patikime mus ištikusiomis nesėkmėmis arba to panikos srauto, kuris sklinda... kad ir iš (kasmet) artėjančių stojamųjų?
Kartais taip norisi paguosti ypač jaunus žmones – nebijokite ir nenusivilkite, jei neįstojote į svajonių universitetą/kolegiją ar įstoję pasijutote ne savo vėžiose (o gal įstoję patyrėte, rodos, neįveikiamų kliūčių).
Pati pradėjau studijuoti, kai man buvo jau gerokai virš dvidešimt (nesakau, kad tai gerai, bet juk gyvenime būna visaip). Tuomet aiškiai suvokiau, kad jauni žmonės dažnai stresuoja visai be reikalo. Kitą vertus tas stresas suprantamas – atėjusi stojamųjų karštinė lūkesčius „užaštrina“ (o jei dar ne tik pinigų, bet ir balų stygius...), o kur dar noras atrasti savo vietą po saule... SAVO!
Tačiau esu tikra, kad net ir tuo atveju, jei jaunas žmogus įstos ne į „svajonių“ specialybę, arba suvoks tai ją pabaigęs – dar visas gyvenimas, kaip sakoma, priešakyje. Pamenu, kai pradėjau studijuoti, viena pažįstama pasakė: „Neseniai girdėjau, kaip vienas žmogus įstojo į mediciną penkiasdešimties ir ją pabaigęs tarė: dabar mano svajonė išsipildė“. Nieko sau! Bet, juk ir apaštalas Paulius sako, jog mylintiems Dievą viskas išeina į gera (Rom 8, 28). Viskas, reiškia viskas. Tai reiškia, kad ir ta „nelaiminga“ specialybė, kuriai buvo atiduoti ne vieneri metai, net ir ji gali išeiti į gera! Ne veltui liaudyje sakoma: ką išmoksi, ant pečių nenešiosi.
Visa širdimi tikiu, kad kiekvienas žmogus yra be galo vertingas Dievo kūrinys ir tikrai turi jam Viešpaties skirtą vietą po saulę, bei – vienokių ar kitokių gebėjimų. Tik... Neretai kirba klausimas – KAIP tuos gebėjimus atpažinti? Kaip „išlipti“ tinkamoje „stotelėje“, judant link SAVO vietos?...
Po truputį vis labiau įsitikinu, kad turėtume didesnį dėmesį kreipti į savo svajones. Būtent svajones, troškimus, norus... Tikiu, kad ir vaikystės bei paauglystės patirtis su visais nuopuoliais ir pakilimais čia irgi gali būti vertinga. Neseniai TV laidoje viena kanklininkė pasakojo, kaip būdama dar maža mergaitė pamačiusi kankles kone nustėro ir „prilipo“ prie jų. Visam gyvenimui... Ir ne vienas suaugėlis, atsigręžęs į vaikystę pastebės, jog ten būta užuomazgų to, kas jis yra šiandien
Beje, kartais pasvajojame ir įsispirdami ne į savo batus. Bet man atrodo, netrunkame tai pajusti. Kartais tai suprasti padeda ir aplinkinių pastebėjimai.
Ne taip seniai dienoraštyje pagaliau išdrįsau pati sau parašyti, ko gi dar norėčiau ir kas mane labiausiai šiuo metu traukia. Kai tai ėmė pildytis – aiktelėjau...
Tad noriu palinkėti drąsiau pažvelgti į savo vidų ir pabandyti pirmiausia sau suformuluoti, ko gi norėtum... Ir nebijoti to laikotarpio kai atrodo – nenori nieko ar nežinai, ko norėti. Kai neturėjau jokių svajonių (buvo ir toks laikas mano gyvenime, ir tikrai jis nebuvo blogas – kaip tik turėjau begalę mėgiamos veiklos), sakiau – užtat Dievas tikrai jų turi. Ir mano gyvenimui, ir tavo... (Ir Jo akivaizdoje tikrai nebus taip, kaip toje pasakaitėje: tam davė, o tam ir neliko: „ <...> nes tas pats Viešpats visiems, turtingas kiekvienam, kuris Jo šaukiasi“ (Rom 10, 12)).
Išties, kartais svajonės užklumpa netikėtai, nelauktai, lyg „ne tuo metų laiku“. Vieniems jos gimsta dar vaikystėje ir sėkmingai atlaiko visas brendimo laikotarpio audras, kitiems tik vėlyvoj jaunystėj ima kirbėti viena ar kita sritis, o tretiems, žiūrėk, svajonė gimsta perkopus jau ne vieną dešimtį, lyg koks pagrandukas šeimoje. O gal ir ne viena... Gimsta ir priverčia širdį spurdėti iš jaudulio, džiaugsmo, laukimo. Vis labiau įsitikinu, kad kai kurioms svajonėms mumyse lemta lėtai subręsti, kaip kokiam ilgai ilgai lauktam vaisiui...
Atsiduokime Dievui
„Pirmiausia ieškokite Dievo Karalystės ir Jo teisumo, o visa kita bus jums pridėta“, sako Jėzus, mokydamas mus atiduoti prioritetą Jo Karalystei bei parodydamas, jog Tėvas tikrai žino, ko mums reikia (Mt 6, 32-33). Beje, šis Viešpaties raginimas nuskambėjo kalbant apie mūsų rūpestį valgiu bei drabužiais – poreikiais, neretai, sakyčiau, turinčiais svarų balsą, kai kalbame apie svajones. (Juk kartais jas atidedame vien todėl, kad jų realizavimas nepadėtų įpirkti, pavyzdžiui, naujesnio automobilio ar blizgesnio drabužio...)
„Pavesk Viešpačiui savo kelią, pasitikėk Juo, ir Jis veiks“ – esame raginami vienos psalmės žodžių (Ps 37, 5). Ši nuostabi eilutė parodo, prie ko turime šlietis... Kai nežinai, kaip gyvenime „veikti“, ką veikti ar „susiveikti“ – yra Tas, Kuris žino viską. (Kaip tai mane guodžia!). Ten pat pasakyta: „Gėrėkis Viešpačiu, ir Jis suteiks tau, ko geidžia tavo širdis“(Ps 37, 4). Tai visai nereiškia, jog Viešpats tampa mūsų tarnu, pildydamas mūsų įnorius, tačiau tikrai byloja, jog Jis nėra abejingas mūsų lūkesčiams, norams, svajonėms... Juk „Ilgai neišsipildanti viltis kankina širdį; patenkintas troškimas – gyvybės medis“– sako Saliamonas (Pat 13, 12). Išties, būna, kad svajonė lyg ta neišsipildanti viltis kankina, maudžia širdį, tačiau... galiausiai išsipildo. Tikiu, kad atidavę savo širdis ir gyvenimus Dievui patirsime, kaip Jis švelniai ir kantriai kreipia mūsų žingsnius, kartais išklausydamas ir nepasitenkinimą, ir nekantrų burbesį, bet galiausiai... tikrai pajusime, jog stovime ant svajonių išsipildymo kranto.
O jei dar toli iki jo, išmokime tiesiog atsiduoti Dievui, kaip tai padarė vienas Senojo Testamento pranašų: Nors figmedis nežydėtų ir nebūtų vaisių ant vynmedžių ir alyvmedžių, nors laukai neduotų derliaus, garduose dingtų avys ir ožkos ir nebūtų gyvulių tvartuose, tačiau aš džiaugsiuosi Viešpačiu, džiūgausiu savo išgelbėjimo Dievu! Viešpats Dievas yra mano stiprybė. Jis padarys mano kojas kaip elnių ir leis man pasiekti aukštumas (Hab 3, 17-19).
Taip pat manau, kad viena iš priežasčių, kodėl yra svarbu atidžiau įsižiūrėti į savo svajones yra ta, jog jos lyg „špargalkė“ gali pasufleruoti, kam esi gabus. Tad dar keletas žodžių apie gebėjimus, kurie... kartais pateikia staigmenų.
Įkvepiantys pavyzdžiai
Vienoje knygoje („Atgaiva sielai“) teko perskaityti nemažai įkvepiančių pavyzdžių, kuriuose atsispindi situacijos, kaip kartais galime apsigauti, skubotai įvertinę (ar neįvertinę) žmogaus sugebėjimus. Kelios ištraukos:
- Bethovenas sunkiai mokėsi griežti smuiku. Jo mokytojas manė, kad jis niekada netaps kompozitoriumi.
- Waltas Disney‘us iš darbo laikraštyje buvo atleistas už idėjų trūkumą, o statydamas Disneilendą jis keletą kartų patyrė bankrotą.
- Thomo Edisono mokytojai sakydavo, kad jis per daug kvailas, kad jį būtų galima ko nors išmokyti.
- Skulptoriaus Rodeno tėvas kartą pasakė: „Mano sūnus idiotas“. Mokykloje jis buvo laikomas vienu blogiausių mokinių ir tris kartus nesėkmingai stojo į meno mokyklą. Jo dėdė jį vadino neįgaliu mokslui.
- Romano „Karas ir taika“ autorius Levas Tolstojus buvo pašalintas iš koledžo nes „nenorėjo ir negebėjo mokytis“.
- Isaacas Newtonas pradinėje mokykloje mokėsi labai prastai.
- Vinstonas Čerčilis turėjo pakartoti šeštą klasę. Anglijos ministru pirmininku jis tapo būdamas 62-jų, o iki tol jo gyvenimas buvo kupinas nesėkmių ir pralaimėjimų. Pavyzdžiui, jo nepriėmė į prestižinius Oksfordo ir Kembridžo universitetus: jam „nesisekė klasikinės kalbos“.
- Aštuoniolika leidyklų atsisakė leisti Ričardo Bacho apsakymą „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“. Tačiau pirmajai leidyklai išleidus, nuo 1970 iki 1975-ųjų vien JAV buvo parduota daugiau kaip 7 milijonai šios knygos egzempliorių.
- Albertas Einšteinas iki ketverių metų nekalbėjo, skaityti išmoko septynerių. Jo mokytojas apie jį sakė: „Lėto mąstymo, užsidaręs, nuolat skendintis savo kvailose fantazijose“.
- Luisas Lamuras (JAV) – daugiau nei šimto plačiai išpopuliarėjusių romanų autorius, kurio darbai išleisti daugiau nei 200 milijonų tiražu, gavo net 350 neigiamų atsakymų, kol jam pavyko išspausdinti savo pirmąją knygą.
Manau, visos šios istorijos gali padrąsinti mus ne tik siekti svajonių išsipildymo bei savųjų talentų realizavimo, bet ir atsakingai elgtis su vaikais – net kai jie nuo kitų atsilieka, atrodo mažiau gabūs ir panašiai. O gal mes patys esame tarp tokių? Tikėkime, kad jie (ir mes) būtinai atras savuosius sugebėjimus ir juos realizuos, o taip pat nepamirškime vėl ir vėl juos padrąsinti (arba padrąsinkime vieni kitus, savo bendraamžius). Juk bent vieną gebėjimą turime visi – tik ne kiekvienas ryžtingai siekia užsibrėžto tikslo. Štai ką pasakė viena bėgikė, laimėjusi net tris olimpinio aukso medalius: „Mano mama man labai anksti įteigė, jog galiu pasiekti viską, ko tik panorėsiu. Pirmasis noras buvo vaikščioti be įtvarų“ (V.Rudolf). Mat būdama ketverių ši sportininkė patyrė vienos kojos paralyžių, o tik devynerių pradėjo mokytis vaikščioti be įtvaro... Vėliau, kai ėmė sportuoti, daug metų atbėgdavo paskutinė. Bet tai jos nepalaužė – galiausiai ji laimėjo net tris aukso medalius!
Tad galvoju – ar neatsitinka, jog savuosius gebėjimus imame „užkasinėti“ „palaidodami“ savo svajones? Dėl įvairių priežasčių... Kartais, deja, dėl tinginystės: „Tinginio troškimas nužudo jį, nes jis nenori dirbti“ (Pat 21, 25). O kartais – tiesiog netikime. Pusiaukelėj sustojame, nusigręždami nuo svajonių. Arba esame pernelyg nekantrūs. O gal ieškome lengvesnio gyvenimo, greitesnio rezultato...
Tikiu, kad svajonės – tai Dievo duoti sparnai žmogui. Neleiskime jų kažkam palaužti. Nebent pats Kūrėjas norėtų tai pakoreguoti... O šito nereikia bijoti. Kartais būtent „pakoreguotos“ svajonės suspindi lyg deimantai, o užsispyrimas palieka prie suskilusios geldos.
Ir tikrai tikiu, kad dažnai būtent svajonės yra tūnančio mumyse talento pranašės, galinčios atvesti į tą stebuklingą, Viešpaties MUMS numatytą vietą po saule. Stebuklingą ne todėl, kad ten viskas bus lengva, nebus šėlstančių audrų. Stebuklingą todėl, kad ji tik tavo ir niekieno kito.
Nors kartais sakoma: „Nepakeičiamų žmonių nėra“. Aš tuo netikiu. Jei žiūrime į žmogų tik kaip į statistinį vienetą, statistinį kirpėją, kepėją, vadybininką ar redaktorių – taip, kiekvieną jų (lengvai) gali pakeisti kitas. Tačiau pažvelgus giliau imi suprasti, kad kiekvienas žmogus yra KITOKS, net jei turi brolį dvynį. Todėl ir kiekvieno žmogaus kūryba, darbas, pastangos kitus padaryti laimingesnius atsiskleidžia skirtingai, įvairiopai, vis kitaip... Tai būtinai reiškiasi ir jo profesijoje.
Kiekvienas žmogus – lyg dar viena spalva Viešpaties spalvų paletėje. Leiskime Kūrėjui stumtelti mus ten, kur esame tinkami geriausiai, kur pildosi ir mūsų svajonės.
Prašykime, kad Jis nukreiptų mūsų žingsnius.
______________________________________________
P.S. Parašius straipsnį pagalvojau – įdomu, ar yra Lietuvoje jaunų žmonių, kurie svajoja... pavyzdžiui, padėti savo šaliai. Galbūt net „ištraukti“ ją iš nesibaigiančių krizių... Prisiminiau Mozės istoriją – augęs faraono namuose, tačiau išgirdęs Dievo kvietimą jis palieka prabangų gyvenimą, kad išvestų savo tautą iš Egipto: „Tikėjimu Mozė užaugęs atsisakė vadintis faraono dukters sūnumi. Jis verčiau pasirinko su Dievo tauta kęsti sunkumus negu laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais. Jis Kristaus paniekinimą laikė didesniu turtu negu Egipto brangenybes, nes jis žvelgė į atlygį“ (Žyd 11, 24-26). Nors, galbūt, šiandien reikia tokių lyderių, kurie padėtų kitiems išsikuopti „egiptą“ iš savo vidaus – visą tą nešvarą, kuri siekia naudos sau, o ne tarnauti kitų gerovei. Tačiau akivaizdu, kad mūsų šaliai reikia atsidavusių, dorų, išmintingų bei dievobaimingų lyderių. Ar yra jaunimo tarpe svajojančių jais tapti?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą