Noriu išmokti patylėti. Ypač tuomet, kai nekalbu.

2011 m. kovo 24 d., ketvirtadienis

Kai požiūriai skiriasi

 P.S. Atsiprašau tų, kurie jau bus skaitę šiuos pamąstymus. Kartais įkelsiu anksčiau publikuotus straipsnius - nors ir ne visus.

Kartą susimąsčiau apie vieną Dievo tiesą, apreikštą dar pranašui Samueliui, kai šis užėjo į Jesės namus patepti naujojo Izraelio karaliaus – Dovydo. Dievo tautos pranašas nužiūrėjo vieną Jesės sūnų, išvaizdųjį Eliabą, ir pasakė: Tikrai šis yra Viešpaties pateptasis (1 Sam 16, 6). Bet Viešpats čia pat prabilo pranašui: Nežiūrėk į jo išvaizdą nė į jo ūgį, nes Aš jį atmečiau. Viešpats mato ne taip, kaip žmogus. Žmogus žiūri į išorę, bet Viešpats žiūri į širdį (1 Sam 16, 7).
Samueliui (o kartu ir mums) Viešpats pasakė, kur yra nukreiptas Jo žvilgsnis, kai Jis žiūri į žmogų.

Pasirodo, Dievo vertinimas gali radikaliai skirtis nuo išankstinės žmogaus nuomonės bei pirmojo įspūdžio. Mat mes esame linkę susidaryti apie žmogų vienokią ar kitokią nuomonę, gerai jo nepažinodami. Tačiau šis Dievo žodis, pasakytas Samueliui, mums ne tik apreiškia, kur Viešpats žiūri, kai stojame Jo akivaizdon, bet, manau, ir perspėja, jog skubotai įvertinę vieną ar kitą žmogų, galime labai stipriai suklysti.

Du skirtingi požiūriai į nusidėjėlę

Evangelijos pagal Luką 7 skyriuje (Lk 7, 36–50) užrašyta istorija apie vienos nusidėjėlės atsivertimą.
Fariziejus, matydamas, kaip mieste žinoma nusidėjėlė plauna Viešpačiui kojas ir šluosto verkdama jas savo plaukais, samprotavo: Jeigu šitas būtų pranašas, Jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri Jį liečia, nes ji – nusidėjėlė! (Lk 7, 39). Kaip ir pranašo Samuelio atveju, taip ir dabar matome fariziejų nesutrikusį ar klausiantį („Gal aš kažko nesuprantu, kad Jėzus leidžia šiai moteriai save liesti?"), bet įsitikinusį savo teisumu: Jeigu šitas būtų pranašas, Jis žinotų... Fariziejus nė nesudvejoja, kad galbūt jis pats kažko nesuvokia šioje situacijoje jis tik samprotaudamas konstatuoja, kad Jėzus tikrai ne pranašas, jei nežino, KOKIA moteris atėjo į jo namus. Akivaizdu, jog nesuprato ir to, dėl ko Jėzus atėjo į jo namus, ir apskritai, kodėl Jis atėjo į šį pasaulį. Žmogui, kuris stengėsi patikti Dievui laikydamasis įstatymo, tai yra savo pastangomis, sunku suvokti, kad štai Dievo avinėlis, naikinantis pasaulio nuodėmę, kad Žmogaus Sūnui – šalia jo sėdinčiam Kristui – yra duota galia atleisti nuodėmes. Ir galbūt fariziejus būtų mielai paaiškinęs Jėzui, kas tokia ši moteris, tačiau Viešpats pirmas kreipėsi į jį pasakydamas palyginimą apie du skolininkus ir duodamas jam vertingą pamoką ne tik apie Dievo požiūrį į žmogų (kad ir koks jis būtų žinomas ar nežinomas nusidėjėlis), bet ir apie deramą žmogaus požiūrį į Dievą, Kristų (žr. Lk 7, 41–47).  

Tenka pripažinti, kad ir mes esame linkę „pasamprotauti" apie tuos, kurie artinasi prie Viešpaties, bet ne visuomet pagalvojame, jog mūsų samprotavimai apie kitus žmones gali būti neteisingi. Pamenu, kaip prieš daugelį metų su draugėmis apkalbėjome vieną krikščionę (tuo metu mums neatrodė, kad ją apkalbame, o tiesiog „samprotaujame" apie jos, mūsų manymu, ne visai tinkamą elgesį). Nutarėme ir pasimelsti už ją. Niekada neužmiršiu to išgyvenimo, kurį patyriau maldoje: tuomet aiškiai suvokiau, jog Dievas labai myli tą merginą, net jei ji pasielgia neteisingai, o aš su draugėmis šiuo atveju esu kaip tas fariziejus, kuris, patenkintas savo teisumu, samprotauja apie nusidėjusios moters elgesį bei „netinkamą" Kristaus santykį į ją. Taigi užuot meldusi, kad toji mergina pasikeistų, pati atgailavau dėl savo piktų minčių ir supratau, jog tik Dievas gali teisingiausiai spręsti apie žmogų. O aš, mąstydama apie kitus, turiu būti labai atsargi: vengti išankstinio nusistatymo, apkalbų ar kitų neatsakingai primetamos neigiamos nuomonės apie vieną ar kitą asmenį.

„Ar iki septynių kartų?"

Kai samprotaujame apie kitus ir juos vertiname, nepamirškime, jog ir patys vis dar nusidedame, nors ir sekame Kristumi, ir kad Jo atleidimas mums gyvybiškai reikalingas kiekvieną dieną. Todėl, kai Petras paklausė, iki kiek kartų turėtų atleisti savo artimui ir net nurodė savąjį „maksimumą" (Ar iki septynių kartų?), Jėzus šį skaičių gerokai padaugino, leisdamas suprasti, kad atleidimas turi būti nuolatinis mūsų gyvenimo palydovas (Mt 18, 21–22). Bet čia mes ir susiduriame su savo begaliniu noru nuteisti kitą žmogų bei už jo nuodėmes pareikalauti „indulgencijų": „Negi šitam tiesiog atleisti, ir viskas? Jis turėtų paragauti atpildo už savo darbelius.“ Istorijoje apie sūnų palaidūną galime atpažinti ir save – kartais mums nelengva priimti tiesą, kad Dievas atleido vienam ar kitam žmogui tiesiog, kaip sakoma, už „ačiū". Kartais kaip tas vyresnėlis sūnus tikimės, jog tėvas pareikalaus „atidirbti" už išvaistytą turtą bei savo bemieges naktis. Tačiau tėvas (atspindintis šiame palyginime Dievo paveikslą), matydamas nuoširdžią jaunėlio atgailą, tuoj pat atleido – ir ne tik atleido, bet ir vėl ėmė gausiai laiminti savo sūnų, nes labai jį mylėjo.

Žinoma, būna, kai žmogus neišvengia tam tikrų pasekmių už savo nuodėmes (kai kuriems už savo „darbelius" ir „atsėdėti" tenka), nes Dievo atleidimas neatleidžia mūsų nuo atsakomybės. Be to, už kai kurias nuodėmes tenka atlyginti ar bent jau reikėtų atsiprašyti. Nepamiršiu, kaip kartą bažnyčioje prie manęs priėjo jaunuolis – apstulbau jį matydama, mat tai buvęs mano kaimynas, kadaise vartojęs narkotikus ir mėgdavęs pasišaipyti tiek iš manęs, tiek iš mano namuose besirenkančio tikinčio jaunimo. Dabar jis priėjo ir atsiprašė, kad šaipydavosi iš mūsų bei paliudijo, jog dabar pats susitaikė su Dievu, ir dėl to yra labai laimingas. Nesitikėjau ir nelaukiau jo atsiprašymo – tiesiog džiaugiausi matydama jį tarp tikinčiųjų.

Kai patiriame Dievo malonės dovaną – atleidimą – mums gimsta noras daryti gera ir, jei kada buvome ką nors apšmeižę ar įskaudinę, – gali gimti noras atlyginti ar atsiprašyti. Kažkada pati, sutikusi mieste vieną savo mokyklos mokytoją, atsiprašiau jo dėl ypač netinkamo savo elgesio prieš daugelį metų.

Ir Šventajame Rašte yra pavyzdžių, kai patikėjusio Kristumi žmogaus širdyje kyla noras atlyginti tiems, kuriuos kadaise skriaudė. Toks buvo Zachiejus. Susitikęs su Jėzumi, jis pažadėjo, jog, jei yra ką nuskriaudęs, atlygins padarytą žalą keturgubai. Tačiau kiti, pastebėję Jėzų užeinantį į Zachiejaus namus, murmėjo: Pas nusidėjėlį užėjo į svečius! (Lk 19, 7). Ir vėl žmonių požiūriai prasilenkia su Dievo požiūriu – jie nė už ką nesėstų išgerti arbatos su Zachiejumi. Tačiau Viešpats ne tik užėjo, bet ir atnešė išgelbėjimą į jo namus, nes matė atgailaujančią širdį (Lk 19, 9).

***
Tad būkime budrūs, kad nenuteistume to žmogaus, kuris galbūt jau seniai susitaikė su Dievu, atgailavo už savo nuodėmes ir gavo Jo atleidimą. Tokiais atvejais turime du pasirinkimus: arba toliau murmėti dėl to, kaip Viešpats gali „šitokį" laiminti, arba priimti tą žmogų, kaip Dievas jį priėmė. Prisiminkime Saulių (apaštalą Paulių). Jo atsivertimas tikintiesiems sukėlė daug klausimų (Apd 9, 21.26), nes iki tol Saulius alsavo žudymais ir grasinimais, persekiojo Kristaus sekėjus (Apd 9, 1). Net Ananijas, kuriam ne žmogus, o pats Viešpats regėjime liepė eiti ir pasimelsti už Saulių, bandė sakyti: „Bet juk šitas...“ Panašiai ir mums gali būti sunku priimti kito „baisaus" žmogaus atsivertimą, o kartu ir Dievo atleidimą tam žmogui. Tačiau Dievo gailestingumas beribis, kartais mums sunkiai suvokiamas – Jis atleido netgi dvigubą Dovydo nuodėmę, kai jis, norėdamas įteisinti savo santykius su Urijo žmona, pasmerkė jos vyrą myriop. Ir nors Dovydui teko ragauti karčias savo nuodėmės pasekmes, Dievas jo pasigailėjo – ir tik todėl, kad Izraelio karalius pripažino savo nuodėmę bei dėl jos atgailavo. Ar neturėtume atleisti ir mes, jei mums kažkas nusižengia (ir pats Dievas jam atleidžia)?

Kita vertus, jei patys atsiduriame „teisiamųjų suole", kitų žvilgsnių varstymo „epicentre", neskubėkime piktintis, bet imkime pavyzdį iš Jėzaus: Šmeižiamas neatsakė tuo pačiu, kentėdamas negrasino, bet pavedė save Tam, kuris teisia teisingai (1 Pt 2, 23). Iš patirties žinau, jog taip elgtis ne visuomet lengva – ypač tada, kai apkaltina nepagrįstai. Kur kas lengviau tuomet plūstis ant tų, kurie mus teisia, atsakyti piktu į piktą. Bet juk tai pati palankiausia proga ugdyti romią dvasią, nugalėti blogį gerumu ir kantriai pavesti save Viešpačiui, kurio teismas visuomet teisingas (Ps 37, 6; 1 Pt 3, 10–12). Be to, tai gali būti gera proga ir kritiškiau pažvelgti į save.

2011 m. kovo 18 d., penktadienis

Ačiū, Viešpatie, už tikėjimą...

Kartą skaitydama Naująjį Testamentą pagalvojau: koks didžiulis palaiminimas, koks neįkainojamas turtas yra tikėjimas... Ir kokia aš laiminga, kad jį turiu.
Juk jei ne tikėjimas, ne itin domėčiausi tuo, kas parašyta Šventajame Rašte, o jei ir susidomėčiau, klausimas, ar jo skaitymas man teiktų tokį malonumą, tokį pasimėgavimą ir ypač – naudą.
Juk tai mano Viešpaties, kurį myliu, Žodis...
Tikėjimas man padeda matyti ir jausti jo gyvybę, aktualumą, grožį, aštrumą. Suvokti to žodžio prasmę.

Tikėjimo dėka atsiklaupiu melstis ir žinau: yra Tas, kuris įdėmiai klausosi mano maldos ir žino, kaip atsakyti į kiekvieną prašymą. Kartais gali būti labai sunku, kartais turiu daugybę neatsakytų klausimų ir esu visiškai pasimetusi kažkurioje gyvenimo kryžkelėje, tačiau tikėjimo, būtent jo padedama žinau, kad Viešpats mane globoja. Tai kas, kad kažko nesuprantu, – tikėjimas, lyg nenumaldomas sąžinės balsas, kužda: yra Tas, kuris viską supranta.

Taip ramybė tampa nuolatiniu mano palydovu – ir geru, ir blogu metu.

Stebiu vieną pažįstamą, netikintį žmogų. Jam puikiai sekasi, rodos, ko daugiau reikia? Tačiau... Pasigendu iš jo širdies lyg gėlių kvapo sklindančios Viešpaties malonės. Malonės, kuri suvilgo širdies kerteles tarsi ryto rasa. Viešpatie, – meldžiuosi mintyse, – padėk, kad šis žmogus pažintų Tave... Juk tuomet jo siela bus išgelbėta, o širdyje, jo dvasios gelmėje atsivers gyvenimo šaltiniai. Dėl Tavęs, Kristau, ir dėl amžinybe paženklintų turtų. Tik šie turtai neapčiuopiami įprastu būdu, bet – širdimi.
Tikinčia...

Eidama į pamaldas sutinku moterį, kurios gyvenimas nusėtas negandų: ji našlė, gyvena sunkiai, vos suduria galą su galu. Akimirkai pasineriu į prisiminimus – kažkada ši moteris tryško džiaugsmu ir energija, dar pamenu ir jos sūnų, marčią... Dažnokai matydavau visus drauge. Po kurio laiko, kai ji pasiligojo ir net mažiausias žingsnis jai kelia ne tik džiaugsmą, kad dar gali paeiti pati, bet ir veriantį skausmą, vis rečiau matau ir jos vaikus. Na, matyt, neturi laiko – patys turi vaikų...
Stovėdama priešais ją suvokiu, kad jos namuose dažnas svečias yra... pats Jėzus (taip sprendžiu iš pokalbio su ja). Akivaizdu, kad jie įpratę kalbėtis valandų valandas. Kartais gerdami arbatą, kartais priimdami svečią, kartais klūpėdami šalia ne itin patogios lovos. Todėl kai ši moteris kalba, jaučiu Viešpaties malonę ir matau jos meilės kupinas akis. Jai nuėjus, suskausta širdį dėl jos vargų, bet tuo pačiu skrendu lyg ant sparnų, – šis susitikimas stebuklingai pakylėjo mano mintis į palaimintosios vilties tolius... Mąstau apie mylinčią Viešpaties širdį, Jo troškimą būti su kiekvienu žmogumi ir – su manimi. Taip, gyvenime daug skausmo, bet žvelgdama į Kūrėją ir Juo pasitikėdama, negaliu nepripažinti, jog gyvenimas yra gražus.
Tikėjimas man padeda pamatyti tiek daug...

Tikėjimas mane įpareigoja. Kartais elgiuosi neatsakingai, nešventai... Deja, taip atsitinka. Tikėjimas tuomet prabyla ir aš negaliu jo neišgirsti. Sąžinė nerami... Ką gi, nuleidusi galvą kiūtinu į savo kambarėlį ir sakau: „Viešpatie, atleisk, apvalyk, pasigailėk, nes... nusidėjau...". Tik tuomet pajuntu didelį palengvėjimą bei ryšį su Asmeniu, paaukojusiu gyvybę už mane. Imu nesustodama giedoti giesmes – dangaus grožis tiesiog užburiantis. Tikėjimas vėl triumfuoja, o aš alpėju iš laimės.

Tikėjimas mane moko ir auklėja. Toli gražu ne visada užtenka meilės bei pakantumo išklausyti kitą žmogų, priimti jį tokį, koks yra. Kartais pakanka įžūlumo supykti ar tiesiog labiau, daug labiau rūpintis savimi, nei kitais. Rodos, ko daugiau tuomet reikia, – džiaukis, kad gali savimi pasirūpinti. Tačiau širdyje pakyla lengvas vėjelis ir mane „perpučia" – aš „susergu" mintimis apie meilę artimui, Kristaus pavyzdį, „kuris, esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties" (Fi 2, 6-8). Tikėjimo pamoka, įkvėpusi galvoti apie kitus. Taigi mokausi išklausyti, suprasti, atleisti, duoti.
Mokausi mylėti.

Tikėjimas, lyg gerasis ganytojas, veda mane į bendruomenę – tikinčiųjų susirinkimą. Čia mano tikėjimas atgyja lyg palaistytas medis. Jaučiu, kaip po Dievui pašvęsto sekmadienio jo lapai tampa sodresni, žalesni. Kartais pajuntu, jog užsimezgė vaisiai – nauji sumanymai, svajonės, noras patarnauti kitiems. Ištikimybė padeda tuos vaisius subrandinti... Tikėjimo dėka. Be jo ir ištikimybė neištvertų išmėginimų.

Išmėginimai... Pamenu, buvau labai įskaudinta. Pasislėpus verkiau. Žemė slydo iš po kojų. Tikra audra sieloje... Negalėjau nei blaiviai mąstyti, nei išsikapstyti iš apėmusios nevilties. Galvojau, ką ne taip padariau, kad žmogus, kurį daug metų gerbiau ir juo pasitikėjau, galėjo taip su manim pasielgti. Stengiausi sau įteigti, jog tai, kaip sakoma, gyvenimo pamokos. Ir nors svarsčiau, kad iš dalies ir dėl mano kaltės galėjo taip nutikti (taip jau yra – kai mus įskaudina, mes matome tik savo kaltininko tamsiąsias puses ir ne visada pagalvojame, kad ir patys nesame tobuli), vis tik skausmas buvo veriantis. Negalėjau net pagalvoti, jog kada nors galėsiu pasitikėti tuo žmogumi kaip draugu. Ir ką tuomet bylojo tikėjimas? Tąkart, tądien jis, rodos, tylėjo...

Bet neilgai. Jis laukė, kol šiek tiek nurimsiu ir tuomet švelniai nukreipė mano žvilgsnį į kryžių... Žvelgdama į jį skausmingai mokiausi nuolankumo ir tikros meilės, nes tai vienintelis kelias į atleidimą. Einant laikui Dievo gerumas nuramino mano širdį ir lyg pavasario saulė ištirpdė įšalusį nusivylimo ledą. Jaučiau didelį palengvėjimą. Tikėjimas vėl pražydo. Nors... širdyje dar jutau skausmą. Bet jis jau buvo kitoks.
Jau galėjau suvokti, kad ne tik aplink mus esantys žmonės yra netobuli, bet ir aš – mums visiems reikia Dievo (ir vienas kito) atleidimo.
Kaip gera turėti atlaidžią širdį...
Ir to skausmo širdy – net keista, bet jau nerandu. Ne tik lengva, bet ir gera tą žmogų gerbti vėl.

Tikėjimas turi savo kelią. Šis kelias atvedė mane pas daugybę nuostabių, Dievą mylinčių žmonių. Daugelis jų lanko skirtingas bendruomenes – žvelgdama į jų širdžių tikėjimą matau, kiek daug galime vieni kitiems duoti, praturtinti... Tikėjimas moko mane priimti artimo kitoniškumą, taip atverdamas vis daugiau Kristaus pažinimo šviesos.

Tikėjimas turi ir savo paslaptis, mįsles. Ne visuomet gyvenimas klostosi taip, kaip galvojai. Pavyzdžiui, sutikus be galo garbingą ir kilnų Žmogų nesuvoki, už ką tokia Dovana. Tiesa, net ir tokių Žmonių gyvenimuose būna įvairių sudužimų – ne vien širdies, bet ir lūkesčių, svajonių, pradėtų darbų ar bendravimų. Tokie dūžtančio gyvenimo vaizdai pakeliami ne visiems, ir ne kiekvieno šventumas atlaiko kritusiojo žvilgsnį...
Krintančios šukės kartais skaudžiai sužeidžia ir aplinkinius.
Bet tikėjimas prikelia ne tik kritusius, bet ir mirusius. Mirusius neviltyje. Išgydo ir žaizdas... Visiems, kas to išgydymo trokšta.
Esam be galo laimingi. (Nesididžiuoju, bet dėkoju maloningajam Dievui... )

Tiesa, kartais panūsta praskleisti dabarties šydą ir pasižiūrėti į ateitį – o kas bus toliau?
Tuomet, rodos, girdžiu kaip tikėjimas nusijuokia ir klausia: Ką čia veiki? Pasitikėk Dievu...
Nusišypsai, žvilgteli akies krašteliu pro praskleisto šydo tarpą, ir – pasitiki... Tiesiog gyveni. Stengiesi būti Jo akivaizdoje.

O dar tikėjimo dėka įvyksta daugybė netikėtumų, stebuklų. Pavyzdžiui, staiga imi rašyti istorijas vaikams, kurias priglaudžia knygomis kvepiantys žmonės... Iš pradžių gimsta istorija apie mergaitę, o paskui, per stebuklą – ir tikra mergaitė. Tikrų tikriausia!
Ir taip toliau...

Taigi... Mano tikėjimo laivas plaukia... Ir mano gyvenimo dieną, ir naktį... Girdžiu, kaip ritmingai į jo šonus vis plumpsi vanduo.  
Žvalgaus...

---

Ačiū Tau, Viešpatie, už tikėjimą.

2011 m. kovo 15 d., antradienis

"Visi taip pat pražūsite"


Tuo pačiu metu atėjo keli žmonės ir papasakojo Jam apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišė su jų aukomis.
Jėzus, atsakydamas jiems, tarė: „Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo?
Ne, sakau jums! Bet jei neatgailausite, visi taip pat pražūsite.
Arba anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?
Ne, sakau jums, bet jei neatgailausite, visi taip pat pražūsite“. (Lk 13, 1-5)



Šiomis dienomis negaliu negalvoti apie Japoniją. Ramiai su dukra vaikštinėdama po saulėtai pavasaringą Neries pakrantę  vis galvoju, kokiame siaube šiuo metu gyvena daugybė žmonių... Sunku ir pagalvoti, įsivaizduoti.

Nejučia prisimenu ir pacituotus Jėzaus žodžius. Keli žmonės tarytum atliko žiniasklaidos vaidmenį - informavo Jėzų, kas įvyko. O tai, kad Viešpats pasakė jiems "atsakydamas", liudija, jog atėjusių žvilgsniai buvo perkreipti klausimų. Klausimų, kurie sukirba daugelio širdyse, kai įvyksta Kažkas Tokio...

Ar Viešpats duoda atsakymus? Jei klausimas buvo KODĖL, matyt, tik iš dalies. Jis tepasako tiek, kad nukentėję nėra didesni nusidėjėliai už visus kitus. (Gal, kad kas nors neskubėtų kalbėti apie Dievo teismus?) Bet Jis pasako kažką, kas, tikiu, yra žymiai svarbiau už patenkintą smalsumą:

"Jei neatgailausite, visi taip pat pražūsite".

Ar ne per drąsu taip kalbėti skausmo akivaizdoje? Viešpaties požiūriu - ne. Jis išnaudoja kiekvieną progą, kad pasakytų tai, kas žmogui svarbiausia.

"Jei neatgailausite, visi taip pat pražūsite". 
Regis, stichinės nelaimės perduoda ir šią žinią.

Tačiau Viešpats nenori, kad kuris nors pražūtų... O žūtis gali būti tragiška, neišvengiama, skausminga, siaubinga, etc. Žūtis, kuri lems amžiną sielos atskirtį nuo jos Kūrėjo. Baisu ir pagalvoti...

Bet, anot apaštalo Pauliaus, šiandien yra malonės metas, išgelbėjimo diena (2 Kor 6, 2).
Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas. Kas Jį tiki, tas neteisiamas, o kas netiki, jau yra pasmerktas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus vardo. (Jn 3, 16-18).


Tikėkime Kristumi, mūsų Gelbėtoju.



_______________________________________________________________
Foto - flag-zone.com

2011 m. kovo 11 d., penktadienis

Kovo Ypatingoji


Psalmėje, savu metu ypatingu būdu suskambėjusioje mano šeimoje – dabar netikėtai suskambo Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo minėjimo kontekste...

Jei Viešpats nebūtų stojęs už mus, – tesako Izraelis, –
jei Viešpats nebūtų stojęs už mus, kai žmonės mus užpuolė,
jie mus gyvus būtų prariję, kai užsidegė jų rūstybė prieš mus.
Tada vandenys mus būtų užlieję, srovė būtų apsėmusi mūsų sielas,
gausūs vandenys būtų apsėmę mūsų sielas.
Palaimintas Viešpats, kuris neatidavė mūsų į jų dantis.
Mūsų sielos ištrūko kaip paukštis iš medžiotojo tinklo. Tinklas sutrūko, ir mes pasprukome.
Mūsų pagalba yra Viešpaties, dangaus ir žemės Kūrėjo, vardas
(Ps 124)

Iš tikro, daugelis anuomet kovojusių, tikėjusių ir visaip stovėjusių už Laisvę, Nepriklausomybę galėtų pasakyti, jog tai – Dievo dovana bei stebuklas.

„Jei Viešpats nebūtų stojęs už mus <...>“ – tikiu, jog širdyse anuomet ir dabar taip sako daugelis lietuvių...

Tiesa, akibrokštas, kad „vandenys būtų mus užlieję“ skamba ir šiandien Japonijoje patirto smūgio kontekste.

Tačiau nejučia pagalvoju – kas yra blogiau – ideologinė stichija, ar gamtos? (Taip, klausimas matyt nevykęs, bet vis gi...)

Gamtos stichijos nusineša tūkstančius gyvybių, pridaro aibes nuostolių, tačiau ideologinės verčia gyvuosius būti mirusiais, o mirusius – gyvais...

Gamtos stichijos yra transliuojamos visam pasauliui, jos sutelkia žmones pagalbai, tačiau ideologinių stichijų metu jos aplankytoje šalyje dainuojamos dainos tų stichijų sumanytojams ir puoselėtojams, o nedainuojantiems nukertamos galvos... Tyliai, kartais po baukščiai triukšmingomis miesto gatvėmis specialiai tam įkurtose patalpose...

Gamtos stichijos negailestingai smogia per visa, kas žmogaus sukurta, o ideologinė – dažnai – nė neleidžia kurti taip, kaip norėtum...

Ir taip toliau...
Tiek pavienių žmonių, ar bendruomenių, ar tautų džiaugsmo (kaip ir sielvarto) valandos ne visuomet sutampa... Ir, kažkodėl, - vieniems tenka daugiau sielvartų, kitiems - mažiau... (Nors kas žino, kaip ten yra iš tikrųjų...)

Ką padarysi – šis gyvenimas toks, kad tenka patirti ir daug priespaudos, neteisybių, akivaizdaus neteisingumo, sielvartų; tenka patirti ir to, kad verčia vienaip ar kitaip pripažinti savo ribotumą...
Tuo pat metu kažkas iš žmonių (visam pasauliui) demonstruoja savo galią (tiesa, vieni tai daro protingai, kiti - atvirkščiai). Ir net gi ja tiki.


Ir vis gi Dievas iš savo malonės dovanoja ir gražių dienų, patirčių, išgyvenimų.
Žmonėms ir tautoms.

2011 m. kovo 4 d., penktadienis

Atmesti, trokšti ir gerti, žengti ir būti. Kad atnašauti...

Aną sekmadienį girdėjome šį skaitinį.

"Taigi, atmetę visokį blogį, visokią klastą ir veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas, lyg naujagimiai trokškite tyro žodžio pieno, kad nuo jo augtumėte išgelbėjimui, jeigu tikrai paragavote, koks Viešpats yra maloningas. Ženkite prie Jo, gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus, ir patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų" (Iš apaštalo Petro pirmo laiško).


Atmesti,  o tada trokšti ir gerti... Gerti, kad augtum.
Ar augame?

Žengti tą žingsnį ir, matyt, ne vieną, prie to Išrinktojo, Brangaus – tiesa, žmonių atmesto – tiesa, dažnai atmetamo ir mūsų pačių...
O ar gi mes Jo – gana dažnai – neatmetame?

Statydintis į dvasinius namus... Manau, kad Petras čia kalba apie bažnyčią.
Ar statydinamės?
Jei tik esame gyvieji akmenys – turėtume...

Šventa kunigystė.
Kaip tai didinga.
Visi esame pašaukti būti kunigais, atnašaujančiais dvasines aukas, priimtinas Dievui... (Anądien skaičiau, kaip reformatų kunigė pakliuvo į avariją. Kunigė. Trijų vaikų motina. Keista lietuviškai ausiai. Perskaičius Petro laišką ir vėl nuščiuvau – visi esame pašaukti būti kunigais...)

O ar būna nepriimtinų aukų?.. Taip - jei neatmetam visokio blogio, klastų ir veidmainysčių, pavyduliavimų ir apkalbų.


Dieve, padėk mums atsiriboti nuo apkalbų...
Ir trokšti tyro žodžio pieno... Tavo žodžio. Žodžio, kuris vienintelis tyras šiame gyvenime.


(Ir kodėl mes tokie greiti save nuo jo nujunkyti...)
(Apkalbėkime savo bendravimuose Dievo žodį... Tikiu, būsime tuomet tyresni ir mes.)