Noriu išmokti patylėti. Ypač tuomet, kai nekalbu.

2011 m. balandžio 28 d., ketvirtadienis

PASAKA projektui "ŽALIASIS KODAS": Kvepiančios Pievos išgelbėjimas

P.S. Neseniai aptikau tokį Žaliąjį Kodą:). Du konkursai. Išsiunčiau ir aš porą pasakėlių... Rengėjų užmojis - iš atrinktų kūrinių išleisti vaikams knygelę. Sakyčiau, puikus sumanymas. O jei Jums patiks mano kūryba, kviečiu užsukti į www.zaliasiskodas.lt ir prabalsuoti už šią (ir galbūt kitą) pasaką. Ieškokite žalių pasakojimų galerijoje :) O galbūt patys sudalyvausite konkursuose kurdami rašinius, iliustracijas ir pan.?

Vienoje Pamiškėje driekėsi nepaprastai graži, kvepianti pieva. Gyvenimas šioje pievoje virte virė – visi čia gyveno gražiai, linksmai ir laimingai.
Kiek visokių žaidimų prasimanydavo Pievos gyventojai! Viena boružių šeimynėlė supynė iš žolių patį tikriausią atrakcionų parką vabaliukų ir vabzdžių vaikams. O štai vorų giminė įkūrė tikrą kliūčių ruožą pašėlusiems mažyliams: nuausdavo virves, pakabindavo jas tarp tvirtesnių augalų ir leisdavo smagiai tomis virvėmis čiuožti ir ant jų visaip kaip karstytis. Bet labiausiai mažyliai mėgdavo vorų nuaustą voratinklinį batutą – tai šėldavo ant jo vabaliukai, tai dūkdavo!
Gyvavo čia ir sraigės. Štai sraigė Pimpė, dievinanti šampinjonus, dažnai išsiruošdavo į ilgą kelionę – vieną Kvepiančios pievos pakraštį, kuriame augo jos pamėgti grybai. Kol nušliauždavo Pimpė į tą pakraštį, šampinjonai ir išdygdavo.

Tačiau vieną dieną Kvepiančios pievos gyventojai ėmė užuosti nežinomą ir nemalonų kvapą…
-          Ir kas čia per kvapas? – klausė vieni kitų vabaliukai, bet nė vienas nežinojo.

Po kiek laiko vieni kitiems ėmė skųstis ne tik blogu kvapu, bet ir prasta savijauta. Boružėlės dėl šios priežasties uždarė atrakcionų parką, vorai – kliūčių ruožą ir batutą, o sraigė Pimpė labai nustebo neradusi nė vieno grybo. Pagalvojo, gal šliaužė per greitai ir jie nespėjo užaugti? Bet kad ir kaip lėtai ji stengėsi šliaužti kitą kartą, grybų kaip nebuvo, taip nebuvo...
Visi, kas tik krutėjo šioje Pievoje, sunerimo ir ėmė svarstyti, ką daryti...
O kartą, taip besvarstant, atskrido raudanti drugelių šeimos porelė ir ėmė skųstis, kad jų vaikams dėl blogo kvapo neauga sparneliai – jiems gręsia likti kirmėliukais... Tai išgirdusi viena žalia kirmėlaitė įsižeidė ir tiesiai šviesiai, taisydamasi savo skrybėlaitę, rėžė:
– O kas čia blogo? Galima pagalvoti, kad būti kirmėle yra didelė nelaimė.
– Na... – išraudo drugelis, – tenorėjau pasa...
– Apči! – pertraukė drugelį ką tik atskridęs laumžirgis, o kai nutūpė ant kelmo, nusičiaudėjo dar kelis kartus. – Paklausykite! Mūsų, ak, jau NEBE-Kvepiančios pievos pakraštyje atsirado dvokiančių daiktų krūva. Apči! Kai buvau nuskridęs į žvalgybą – apči! – kuo labiau artėjau prie tos krūvos, tuo labiau jutau tą bjaurų kvapą. Apči!
– Kaip baisu, kaip baisu! – vienas per kitą ėmė šaukti ir pasakoti vabaliukai, vabzdžiai ir muselės, taip pat grįžę nuo krūvos. Visi čiaudėjo, net kosėjo ir baisiai šnirpštė...
– Tylos! – bandė apraminti visus jonvabalis, – reikia pripažinti, kad turime didelę bėdą. Toji bėda yra šiukšlės. Apči! Atsiprašau. Jas ten pabėrė ne kas kitas, o žmonės. Blogiausia yra...
Vabaliukai po šių žodžių net susigūžė. Kas gali būti blogiau už tai, kas jau įvyko? Gyventi šioje Pievoje darosi nepakenčiama!  
– Blogiausia, kad tose šiukšlėse kuriasi nešvarą mėgstančios šiukšliamusės. Jos liepė mums nešdintis iš šios Pievos ir sakė, kad toji krūva tik didės. Apči! Mat vos tik koks žmogus išpila šiukšles kokiame lauke, miške ar pievoj, tuoj ir kiti ima vežti ten savo rakandus... O ta... Apči! Atsiprašau. Tada tose vietose ima nykti visa, kas gyva...
Po šių žodžių kažkas pravirko.
– Tik nereikia verkti, – įsiterpė laumžirgis, – mes būtinai ką nors sugalvosime!
– Gal reikėtų paprašyti bičių, kad jos įgeltų šiukšlintojams? – narsiai paklausė vienas vabaliukas.
– Ne, reikia sugalvoti, kaip geruoju išspręsti... Apči! Atsiprašau. Mat, jei neliks šiukšlių, neliks ir tų šiukšliamusių...
– Na, koks protingas tas mūsų jonvabalis! – oriai ištarė pokalbio besiklausanti sraigė ir pasitaisė karolius.
– Nuoširdžiai, apči, dėkoju, – tarė jonvabalis ir pridūrė: – Prieš miegą visi sukalbėkime maldą, prašydami Kvepiančios pievos Kūrėjo mums padėti, ir pagalvokim, ką daryti... Apči! Iki rytojaus.

Vabaliukai šurmuliuodami ir čiaudėdami skirstėsi. Visi buvo liūdni, paniurę ir nė nenumanė, ką gi sugalvoti. Juk šiukšlės per sunkios, kad jie jas kur nors perneštų... O jei ir pakeltų vieną kitą visi drauge, kur jas nešti?
Rytas Pievoje buvo kaip niekad slogus... Girdėjosi vien čiaudėjimai ir dejonės, vienas kitas murmtelėjimas dėl beviltiškos padėties. O vos pradėję rinktis prie Pasitarimo kelmo vabaliukai ėmė girdėti... balsus. Tai buvo žmonių balsai!
Kaip nuliūdo JAU NEBE-Kvepiančios pievos gyventojai! Visi kaip vienas pagalvojo, jog tie žmonės nedaro nieko kito, tik šiukšlina!
Tik viena boružėlė timptelėjo mamai už sparnelio ir nedrąsiai paklausė:
– Mamyte, o ten ne vaikų balsai? Man atrodo, vaikų... Apči! Oi.
Staiga kaip viesulas atskrido laumžirgis ir ėmė šaukti:
– Klausykite, ten visas būrys vaikų! Bet jie nešiu... Apči! Nešiukšlina, bet renka šiukšles į dėžes! Pasiklausęs vaikų pokalbio supratau, kad jie iš kažkokios stovyklos. Atvyko aplinkos, kaip jie sako, sutva... sutvar.. Apči! Sutvarkyti! O šiukšliamusės, kad ir labai suirzusios, buvo priverstos skristi kitur!

Vabaliukai akimirką nė nekrustelėjo iš nuostabos. Bet atgavę amą, ėmė džiaugtis, ploti, šūkčioti iš laimės, šokinėti! Na, tik laumžirgis šiek tiek nuliūdo, kad niekas jam už tokią gerą naujieną taip ir nepadėkojo...

Ir tikrai, netrukus gimtoji Pieva vėl kvepėjo kaip anksčiau, o šiukšlių krūvos nė žymės neliko – ten dygo nauja žolytė… Drugelių vaikams ėmė augti sparneliai, boružės su vorais vėl atidarė žaidimų aikšteles. O štai Pimpė, vieną rytą išsiruošusi į tolimą kelionę – KVEPIANČIOS pievos pakraštį – iš tolo pamatė baltuojančius šampinjonus.
Ak, tiesa – ir čiaudėti visi nustojo.



2011 m. balandžio 24 d., sekmadienis

Ne viena - Jis prisikėlė! (II)

Viešpats ateina pas Mariją - Jis niekuomet nėra abejingas tiems, kurie Jo ilgisi ir laukia.

Jėzus jai tarė: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“ Ji, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: „Gerbiamasis, jei tamsta Jį išnešei, pasakyk man, kur Jį padėjai. Aš Jį pasiimsiu“.
Jėzus jai sako: „Marija!“ Ji atsigręžė ir sušuko: „Rabuni!“ (Tai reiškia: „Mokytojau“).
Jėzus jai tarė: „Neliesk manęs! Aš dar neįžengiau pas savo Tėvą. Eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: ‘Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą’ (Jn 20, 15-17)

Nesvarbu, kad pradžioje ji Jo neatpažįsta. Juk tai taip būdinga mums, žmonėms, - Jo nepažinti, neatpažinti... Tačiau vos tik Jis pašaukia ją vardu - Marija susivokia, ir jos siela, spėju, vėl ima džiaugtis, skleistis, žydėti...

Marija Magdalietė tampa pirmuoju žmogumi, pamačiusiu prisikėlusį Viešpatį. Kristus dar nenužengė pas Tėvą, bet apsireiškia šiai moteriai. Ir duoda svarbią užduotį - perduoti Jo žodį bei liudijimą mokiniams. Apaštalams!

Paprasta moteris, su liūdna praeitimi, savo dabartį bei ateitį siejanti tik su Kristumi - patyrė tokį nuostabų Dievo aplankymą. Ir savosios vilties, džiaugsmo prisikėlimą.

Tikėkime ir mes Viešpaties prisikėlimu, savo širdžių bei gyvenimų atnaujinimu Jame! Ieškokime Viešpaties, laukime Jo!


Nelauktai
prieš mane Tu sustojai,
vienu mostu
kaip voratinklį 
nykų slogutį nubraukęs,
tarei:
„Nebijok!
Mirties nebėra.
Džiaukis!.."

/M. Kontrimaitė, „Velykos", iš kn. „Palei pat gyvenimą"/

-----------------
Foto - Liutauro Bilevičiaus

2011 m. balandžio 23 d., šeštadienis

Vienui viena. Ilgesys prie kapo ( I d.)

Pamenu, kaip per tikrai brangaus ir artimo žmogaus laidotuves teko stebėti merginą, verkiančią prie kapo. Kai visi po truputį skirstėmės, lūkuriuodama vyro pamačiau, kad ji, jau suaugusi mirusiojo anūkė, dar ilgokai rymojo prie kapo. Vienui viena.
Tokiomis akimirkomis supranti, kad esantįjį ir išėjusįjį greičiausiai siejo ypatingas, itin artimas ryšys. Juk matydami nepažįstamųjų laidotuves taip nesisielojame. Tačiau išėjus labai artimam žmogui jaučiamės ypač pažeidžiami. 

Šis - jaunos merginos rymojimo prie kapo - vaizdas nejučiom mane perkėlė į Evangelijos pasakojimą apie Mariją Magdalietę (Jn 20, 1-18). Galvojau apie tai, kaip ji tuomet ten atrodė - stovinti prie kapo vienui viena, apsiašarojusi... Iki tam tikros valandos Jėzų sekdavo minios - tokios gausios, kad retsykiais net vieni kitus trypdavo (Lk 12, 1). O štai dabar viena vienintelė moteris stovi užverktomis akimis... Verkia, nes nerado Viešpaties kūno. Verkia, nes jos Kelias nutrūko ties ta vieta, kur Jis buvo palaidotas. Atrodo, kad jei ji būtų radusi bent kūną, dar viena diena jos gyvenime turėtų prasmę... Tikriausiai ir naktį ji bluosto nesudėjo, nes, kaip sako Jonas, prie kapo pasirodė labai anksti, dar neišaušus (Jn 20, 1). Juk ten jos gyvenimas, jos ramybė ir prasmė, jos išgydymas, viltis. Tas, Kuris prikėlė ją naujam gyvenimui. Tuo tarpu du Jėzaus mokiniai, kuriems ji pranešė, jog neradusi Viešpaties kūno, atbėgę į kapą pažiūrėti, ar tikrai, netrukus grįžo atgal... 

O Marija liko stovėti. Lyg jai nepakaktų to, kad galbūt išsipildė pranašystės, galbūt viskas įvyko taip, kaip liudijo Raštai. Kodėl ji ten tebestovėjo?

Skaitydama šią istoriją bandau suprasti: ar ji tikėjo prisikėlimu? Ar ji laukė gyvo Viešpaties, ar tenorėjo patepti Jo kūną? Kodėl ji užsibuvo ten, prie kapo ilgiausiai iš visų? Užsibuvo taip ilgai, kad liko ten vienui viena...

Ir tiek ilgai, kad jai pasirodė angelai. Tačiau net ir jie nepadarė moteriai įspūdžio. Ji ne jų ilgėjos ir laukė, ne smalsumo vedama atėjo prie kapo...

Ji stovėjo, kol pats Viešpats jai apsireiškė. 

Mąstydama apie tai svarstau: kiek ilgai aš sugebu ieškoti Viešpaties, laukti Jo? Juk neretai taip atsitinka, kad maldai teturime keletą minučių, o paskui jau reikia bėgti... Taip ir bėgiojame, bruzdame dėl savo reikalų...

Kaip gražiai apie tai parašė savo eilėse („Velykos") M. Kontrimaitė:

Ką daryti man, Viešpatie,
kad aš Tau nepadėjau -
Getsemanės kalne
su Tavim nebudėjau,
kelyje į Golgotą nepalydėjau,
net aliejų neatnešiau Tau...

Nors girdėjus buvau,
kad žadi prisikelti,
bet su rūpesčiais savo
bruzdėjau,
bėginėjau savo urveliais,
jutau
slogų nerimą, liūdesį, šaltį...
<...>


Išties - juk tasai nerimas, liūdesys, širdies šaltis dažnai niekur nepasitraukia, nes mes tiesiog neišlaukiame tiek, kad susitiktume su Gyvuoju... Mano pačios religinis gyvenimas man kartais primena tą greitąjį bėgimą, kurį pademonstravo Jėzaus mokiniai, kai Marija jiems pasakė, jog neradusi Jo kūno. Jie atbėgo pažiūrėti. Įbėgo į kapo vidų. Įtikėjo. Išbėgo. Na, juk nekiurksosi ištisą parą prie kapo...

O gal?


-----

Foto Liutauro Bilevičiaus /http://www.l-b.lt/

2011 m. balandžio 21 d., ketvirtadienis

Tikrojo veido beieškant


Giesmių giesmėje skamba švelnus, pavasariu dvelkiantis Mylinčiojo raginimas mylimajai parodyti savo veidą: Figmedžio pumpurai sprogsta, vynuogynai žydi ir kvepia. Kelkis, mano mylimoji, mano gražuole, ateik! Mano balandėle, gyvenanti uolų plyšiuose, parodyk savo veidą! Leisk išgirsti tavo balsą, nes tavo balsas gražus ir veidas žavus (Gg.2, 13–14).

Būtų galima pajuokauti, kad mylimoji negali akimirksniu pasirodyti Kviečiančiojo akivaizdoje, nes jai reikia laiko, kad pasidailintų veidą. Tačiau kalbant rimtai – abejoju, ar savo tikruoju, tai yra Kristaus auka neapvalytu veidu (charakteriu, būdo bruožais, širdimi, vertybėmis, nuostatomis) šiandien galėtume sužavėti mylintį Kūrėją – Tą, Kurio žvilgsnis siekia giliausiai, toliausiai ir plačiausiai: Ir joks kūrinys nėra paslėptas nuo Jo žvilgsnio, bet visa yra nuoga ir atidengta akims To, kuriam turėsime duoti apyskaitą (Hebr 4, 13).

Kai apaštalas Petras atpažino prisiartinusį Viešpatį, puolė Jam po kojomis: Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ (Lk 5, 8). Būsimasis apaštalas visai nesijautė žavus Dievo akivaizdoje – atvirkščiai, akimirksniu susivokė esąs nusidėjėlis, nevertas Kristaus artumo. Ir būtent sudužus prieš Kristų atsivėrė jo pašaukimas bei prasidėjo prasmingas, nelengvas ir palaimintas kelias su Viešpačiu.

Gaila, tačiau nūdienos pasaulyje nuodėmingumo ir atgailos sampratos tampa vis svetimesnės, o nuodėmės grimasos vis akivaizdesnės ir įžūlesnės (ar ne todėl, kad prarandamas suvokimas, kas yra nuodėmė?). Užtat išorinio veido puošimo menas klestėte klesti.

Nėra teisaus, nėra nė vieno

Kai kartkartėmis einame prie rinkimų urnų, turime galimybę dar kartą pažvelgti į plakatuose besišypsančius veidus. Ir kodėl jie šypsosi? Kodėl kai kurių veidai nuotraukose, geriau įsižiūrėjus, nevisai atitinka tikrovę, bet yra gerokai pakoreguoti šiuolaikinėmis technologijomis? Todėl, kad išorinio įspūdžio įtaiga labai reikšminga šiandienos pasaulyje, nors jau apaštalas Jonas rašė, kad visa, kas pasaulyje, – tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas (1 Jn 2, 16). Taigi, kartais grožio konkursų principai veikia, rodos, netikėčiausiomis aplinkybėmis, o akių geismas transformuojasi dar ir į akių dūmimą.

Užtat po kurio laiko patekę į užkulisius bei nusivylę nebegrimuota tikrove svarstome, kad gal kitą kartą viskas bus kitaip. Bet, pasirodo, net ir apsukę ratą nepasimokome, liekame toje pačioje vietoje – visai kaip Mikės Pūkuotuko kompanija, siekusi suklaidinti nenaudėlį Tigrą, bet pasiklydusi pati.

Kita vertus, turime suprasti, kad mūsų lūkesčiai ne visuomet adekvatūs. Kaip pažymi A.Maceina, nuodėmingoje mūsų tikrovėje, kur vyrauja ne tik klaida ir silpnumas, bet dažnai pikta valia ir aistra, niekados nebus galima sulaukti poetų apdainuoto ir mistikų pasiilgto aukso amžiaus. Tokio amžiaus atėjimas reikalauja perkeisti žmogaus ir pasaulio prigimtį. Pirmykštis Dievo prakeikimas slegia visą ekonominį mūsų gyvenimą (pgl. Pr 3, 17) ir žemė dažnai mums želdo tik usnis. Kaktos prakaite pelnyto grūdo ne visados užtenka mums ir mūsų vaikams. <...> G.Thibonas gražiai yra pasakęs, kad „krizė prasidėjo su pirmykšte nuodėme“ (A. Maceina, Raštai, II Socialinė filosofija, p. 9).

Taigi mūsų kasdienybėje daug staigmenų – kai išvystame vieni kitus be grimo, be padailintų veidų, vien gėdingai, nuodėmingai, „adomiškai“ prigimčiai pasirodžius visu gražumu. Mūsų būdai bei charakteriai – neretai kaip toji žemė, želdinanti usnis – augalus, sugebančius nustelbti bet kokią gėrį ir naudą nešančią „kultūrą“.

Šiek tiek pafantazuokime – kaip reaguotume, jei kas nors paduotų veidrodį, rodantį tikrąjį mūsų (ne iš plakatų besišypsančių politikų, bet mūsų) veidą? Nepadailintą, su visomis raukšlelėmis bei spuogeliais, t. y. su visomis mūsų silpnybėmis ir ydomis. Į tokį veidrodį žvelgiant tikriausiai nė vienam nekiltų mintis paklausti: „Veidrodėli, veidrodėli, pasakyk, kas pasaulyje gražiausias...“

Deja, mes linkę manyti, kad esame daug geresni, ypač kai lyginame save su kitais: Kitų ir mažiausias klaidas pastebime, o sau ir didžiausias leidžiame. Greit pajuntame ir įkainuojame iš kitų patirtas nuoskaudas, bet nieku laikome tai, kuo kitus įskaudiname. Kas teisingai save vertina, tas žino, kad neturi teisės kito griežtai smerkti (Tomas Kempietis, „Kristaus sekimas“). Mes daug labiau „į širdį imame“ kitų nuodėmes, bet ne savo; kur kas aršiau teisiame kitus, o ne save. Suprantama, kad negalime likti abejingi, kai iš mūsų vagia (nesvarbu, atvirai ar ne, tiesiogiai ar per valstybės biudžetą), apgaudinėja ir mumis naudojasi. Ir visgi, anot taiklios T. Kempiečio pastabos: Kada matai savo artimą darant klaidą, net didelę klaidą, nemanyk esąs geresnis už jį, nes nežinai, kiek ilgai ištversi gerame. Mes esame labai silpni, bet nemanykime, kad yra kas nors, silpnesnis už mus.

Apie visų mūsų nuodėmingumą rašo ir apaštalas Paulius: <...> Juk jau įrodėme, kad žydai ir pagonys – visi yra nuodėmės valdžioje, kaip parašyta: Nėra teisaus, nėra nė vieno. Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų. Visi paklydo ir tapo netikusiais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno! Jų gerklė – atviras kapas; savo liežuviais klastas jie raizgė, gyvačių nuodai jų lūpose. Jų burna pilna keiksmų ir kartumo, jų kojos eiklios kraujo pralieti, jų keliuose griuvimas ir vargas. Jie nepažino taikos kelio, ir prieš jų akis nestovi Dievo baimė (Rom 3, 9 –18).

Gal ir galima būtų svarstyti, kurie iš tų visų, esančių nuodėmės valdžioje, nusipelno didesnio teismo ir eskalavimo, kurie labiau, o kurie mažiau kovoja su nuodėme savo gyvenime ar nusideda, tačiau akivaizdu, kad teisaus nėra nė vieno. Deja, tikroji „diagnozė“ yra būtent tokia. Griuvimas, vargas, liejamas kraujas, klasta, vešintis savanaudiškumas ir kitos nedorybės – sena visos žmonijos ydų „puokštė“.

Apie tai liudija ir liūdną šypseną keliantis Maironio eilėraštis Kai kam (siūlau paskaityti tik nedidelę ištrauką):

Pelningai dosnios labdarybės metu
Ir kryžkeliais didžiojo karo
Kai kur kai kas
Suskubo gudriai komiteto vardu,
Kurs gera visuomenei daro,
Pasukt į savąją pusę raktu,
O trindamas baltas rankas,
Prie aukso naudos pasišildęs,
Dabar jau pirklys pirmos gildės
Ne vienas kai kas.
<...>
Statykite, puoškite aukštus namus
Ir bonkas ant pokylių stalo!..
Kai kur kai kas
Paklaus gal, iš kurgi tasai įdomus
Biudžetas be saiko ir galo.
Nors vakar dar šliaužėte slenksčius žemus?
Ar, trindami baltas rankas,
Nerausite už pašalinį
Tamsių įplaukėlių šaltinį
Ne vienas kai kas.
<...>
1923 m.

Skaitant šias eiles net ir nenorom atmintyje iškyla kai kurie politikai ir visuomenės „veikėjai“. Ir nors poeto laikais nebuvo tiek daug techninių galimybių visiems parodyti kai kurių darbelius, iš eilių matyti, kad nežabotas savanaudiškumas buvo akivaizdus.

Kai kurių žmonių nuodėmės matomos iki teismo, o kai kurių paaiškėja tik vėliau, – rašė apaštalas Paulius (1Tim 5, 24) ir čia pat taikliai įvardijo visų blogybių šaknį: Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jų geisdami, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko aibe skausmų (1 Tim 6, 10). Liūdna, bet meilė tautai neretai tėra tik gražūs žodžiai, o meilė pinigams – realūs, dideli ir įsimintini darbai. Ir ši nuodėmė tyko prie visų mūsų durų – nesvarbu, ar tos durys sukaltos iš paprastų lentų, ar paauksuotos, ar pro jas vaikšto karaliai, ar elgetos.

Piligrimo išpažintis: ar ji galėtų tapti mūsų išpažintimi?

Buvo nepaprastai įdomu skaityti Metropolito Antonijaus iš Surožo pateiktą tekstą iš knygos „Atviri piligrimo pasakojimai savo dvasios tėvui“ (šis tekstas atrinktas iš žurnalo „Kelionė“, str. „Palyginimas apie Teismą“). Dar kartą pateiksiu tik ištraukas, kurios labai vertingos, kai kalbame apie savo nuodėmingumo suvokimą ir, manau, reikia ne tik nuovokos, bet ir didelės drąsos pažvelgt tiesai į akis taip, kaip į ją pažvelgė šios išpažinties autorius:
„1. Aš nemyliu Dievo. Jeigu aš Jį mylėčiau, tai be perstojo su nuoširdžiu malonumu apie Jį mąstyčiau; kiekviena mintis apie Dievą suteiktų man džiaugsmingą malonumą. Priešingai, aš daug mieliau mąstau apie kasdienybę, o mintys apie Dievą man sunkios ir sausos. Jeigu aš Jį mylėčiau, tai pokalbis su Juo per maldą bandytų mane, džiugintų ir viliotų į nepertraukiamą bendravimą su Juo <...>. Per pokalbius apie tuščius dalykus, apie žemus sielai dalykus, aš budrus, jaučiu malonumą, o kalbant apie Dievą – aš sausas, nuobodus ir tingus. Jei netyčia kitų būnu įtraukiamas į pokalbį apie ką nors dieviško, tai stengiuosi greičiau pakeisti pokalbį, atitinkantį mano aistras. Nepailsdamas domiuosi pasaulietiniais nutarimais, politinėmis naujienomis; godžiai ieškau pasitenkinimo mokslo, meno, išradimų srityse, o Dievo įsakymai, Jo pažinimas, religija nedaro man jokio įspūdžio, nemaitina mano sielos, ir aš esu ne kaip tikras krikščionis, o visiškai kaip pašalinis asmuo, kuris meldžiasi tik laisvalaikiu.<...> 2. Aš nejaučiu meilės artimui. Nes negaliu apsispręsti paaukoti (pagal Evangeliją) dėl artimo ne tik savo sielos, bet ir garbės, gerovės bei ramybės. Jeigu jį mylėčiau pagal Evangelijos įsakymą – kaip pats save, tai jo nelaimė sugniuždytų ir mane, o jo sėkmė sužadintų mano pasigėrėjimą. Аš, priešingai, įdėmiai išklausau pasakojimą apie artimo nelaimę, nesielvartauju, o būnu abejingas, arba, dar blogiau, jaučiu tarsi malonumą, kai brolis pasielgia blogai, to nedangstau meile, bet smerkdamas visiems paskelbiu. Jo gerovė, garbė ir laimė kaip sava manęs nežavi, o kaip ir visa tai, kas svetima, nesukelia man džiugaus jausmo, bet tik pabudina pavydą ir panieką.<...> 4. Aš kupinas išdidumo ir jausmingos savimeilės. Visi mano poelgiai tai patvirtina: matydamas savyje gera, stengiuosi tai pademonstruoti arba puikuojuosi tuo prieš kitus, arba pats didžiuojuosi savimi; nors ir rodau išorinį susitaikymą, bet viską laikau savo nuopelnu ir manau, kad esu pranašesnis už kitus arba bent jau ne blogesnis <...>. Iš to, ką išvardijau, matau save išdidų, savimylą, netikintį į Dievą, Jo nemylintį ir nekenčiantį artimo. Kokia būsena gali būti nuodėmingesnė? <...>.

Ar ši piligrimo išpažintis galėtų tapti mūsų išpažintimi? Ar turime tiek drąsos ir savivokos, kad taip atvirai ir konkrečiai įvardytume savo nuodėmes?

Seniai išpranašautos krizės

Apaštalas Paulius perspėjo: Žinok, kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai, nes žmonės bus savimylos, pinigų mylėtojai, pagyrūnai, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs tėvams, nedėkingi, nešventi, nemylintys, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, nekenčiantys to, kas gera, išdavikai, užsispyrę, pasipūtėliai, labiau mylintys malonumus negu Dievą, turintys dievotumo išvaizdą, bet atsižadėję jo jėgos. Šalinkis tokių žmonių! (2Tim 3, 1–5).

Manau, kad kiekvienas šiame „sąraše“ gali rasti bent vieną nedorybę, kurią galėtų priskirti ir sau. O „sunkius laikus“ galime perfrazuoti į mums taip gerai žinomą žodį „krizė“. Iš tiesų šiandien išgyvename ne vieną krizę: dievotumo krizę („labiau mylintys malonumus negu Dievą, turintys dievotumo išvaizdą, bet atsižadėję jo jėgos“), iš jos kylančią vertybių ir nuostatų krizę („nekenčiantys to, kas gera, savimylos, nedėkingi“), ekonominę krizę („pinigų mylėtojai“), santykių krizę („piktžodžiautojai, neklusnūs tėvams, nemylintys, nesutaikomi, šmeižikai“).

Nemylintys, nesutaikomi, šmeižikai, piktžodžiautojai – ar kad ir šios savybės matomos vien tik taip dažnai tegu ir vertai eskaluojamoj politinėj arenoj? Ne tik. Jų pilna šeimose, mokyklose, netgi bažnyčiose... Kartais tenka matyti ar girdėti, kai (ypač jaunesni) žmonės yra greiti paniekinti vyresnius žmones, netgi tėvus, o dažnai ir mokytojus (pasitaiko, kad tėvai leidžia savo vaikams jų negerbti, net skatina nepagarbą), dvasininkus; kai niekinami kitatikiai; be skrupulų yra apkalbinėjami ir juodinami artimieji, itin drąsiai piktžodžiaujama... Taigi įvairių nedorybių rezultatas – mus pasiekiantys sunkūs laikai.

Paniekintas Kristus

Apie nukryžiuojamą Viešpatį pranašas Izaijas pranašavo: Jis paniekintas ir žmonių atmestas, skausmų vyras, negalią pažinęs; mes slėpėme nuo jo savo veidus, jis buvo paniekintas, ir mes jį nieku laikėme (Iz 53, 3). Deja, ir šiandien Kristus dažnai yra paniekinamas, atmetamas, laikomas nieku. Mintis, kad „mes slėpėme nuo jo savo veidus“ man tarytum byloja, jog bijome parodyti savo tikruosius veidus tiek Jam, tiek sau. Juk slepiamas veidas buvo tuomet, kai Kristus buvo nukryžiuojamas už tų besislepiančiųjų nuodėmes.

Mat pamatyti savo nuodėmingumą nėra lengva – kaip nėra malonu žiūrėti į kokį nors pasišlykštėjimą keliantį vaizdą. Tad patogiau ir paprasčiau jį slėpti arba slėptis nuo jo. Tačiau tai apgaulingas patogumas. Jei nepamatom savo tikrosios padėties be Kristaus ir jos neįvertiname, prarandame galimybę keistis – nepripažįstame, kad yra dėl ko atgailauti, dėl ko siekti savo pasikeitimo. Tuomet ne tik auginame nuodėmės naštą savo gyvenime, bet ir brandiname jos vaisius. Ko gero galime tikėtis, kai paniekiname Kristų – patį Gyvenimą? Tačiau, jeigu atsiveriame, pripažįstame ir išpažįstame savo nuodėmes – galime patirti besąlygišką Dievo meilę – taigi ir atleidimą, visišką apvalymą nuo nuodėmių. Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių, - rašo apaštalas Jonas (1 Jn 1, 7).

Apie Dievo apvalymą gražiai rašo Maxas Lucado: Mūsų Gelbėtojas atsiklaupia ir žvelgia į tamsiausius mūsų gyvenimo poelgius. Bet užuot pasibaisėjęs ir atsitraukęs, Jis žengia artyn ir švelniai taria: „Jei nori, galiu visa tai nuvalyti“. Ir iš savo malonės praustuvo pasėmęs pilną saują malonės Jis nuplauna mūsų nuodėmes. (M. Lucado, „Malonė šiai akimirkai“, p. 96). O patyrusius apvalymą rašytojas kviečia žengti dar vieną žingsnį – atleisti kitiems, kaip kad mums yra atleista.

***

Taigi koks tikrasis mūsų veidas? Šiandien jis dvejopas: viena vertus, esame sukurti pagal paties Dievo atvaizdą ir pavidalą, taigi turime savy dieviškąjį pradą; kita vertus – nuodėmingas. Kristus praliejo savo kraują, kad suteiktų naują gyvenimą, prarastą taiką su Dievu, pažadintų dieviškąją prigimtį, mus apvalydamas. Skirtumas tarp visų nusidėjusiųjų – tai yra visų mūsų – yra tik tas, kad vieni deda pastangas, kad pasikeistų, panašėtų į Kristų ir nebūtų priskiriami prie tų, kurie sukelia įvairias krizes, o jei nusideda – atgailaudami gailisi dėl padarytų nuodėmių. Kiti, deja, net susitapatina ir pamilsta savąsias nuodėmes – kad ir kokios jos būtų. Tik sąžinės balsas lyg kliūčių ruožas kai kuriuos dar nors šiek tiek verčia susimąstyti ir stabtelti, prieš darant bloga.

Tad tebūna visų mūsų gyvenime daugiau atgailos – tai yra apgailestavimo pirmiausia dėl savo netinkamo elgesio, nuodėmių. Daugiau maldos – tai yra kasdienės bendrystės su Viešpačiu, kuri skatina „atskaitingumą“ Jam už nugyventą dieną, taip pat ir užtarimą už visus žmones, kaip ragina apaštalas Paulius (2Tim 2, 1–4). Daugiau statydinimosi į dvasinius namus, anot apaštalo Petro (1 Pt 2, 5), bei didesnio dėmesio pamaldoms bažnyčioje (Hebr 10, 25), kur skamba mus apvalantys Viešpaties žodžiai. Tikiu, jog tuomet mūsų (širdies) veido bruožai taps kur kas doresni bei gražesni... Ir ne dėl fariziejiško „makiažo“, o todėl, kad pats Kristus, prisilietęs prie mūsų širdžių bei sąžinių, ima jas keisti, tyrinti, gryninti, minkštinti... Mat „nėra teisaus, nėra nė vieno“, ir tik dėl Viešpaties malonės (apreikštos per Kristų) bei įsiklausydami į Jo įsakymus ir savo sąžinės balsą mes galime mąstyti, gyventi ir elgtis teisiai, kaip patinka Dievui.

Neabejoju, kad tik Jo malonės, atgailos bei atleidimo nugairintas veidas yra išties žavus... Veidas, kurį mylintis Kūrėjas kviečia bendrystei bei – netrukus – prisikėlimo džiaugsmui.


---
Anksčiau publikuota http://www.bernardinai.lt/, šiuo metu - Ganytojuje.

2011 m. balandžio 14 d., ketvirtadienis

Kaip aš supykau ant... agurkų!

Neseniai viename mamoms skirtame forume perskaičiau klausimą – kaip tvarkotės su pykčiu, kaip jį išreiškiate ir pan. Šis klausimas atmintin išplukdė vieną juokingą patyrimą...

Kartą, negalėdama ištraukti raugintų agurkėlių iš stiklainio (na, žinote kaip jie ten būna susigrūdę – glaudžiau nei minia troleibuse) – supykau. Ant ko? Ogi ant tų vargšų agurkų! Nes... neišslydo iš stiklainio, o slidinėjo tarp pirštų...
Supykau, ir tada susijuokiau. Tikrai. Stovėjau vienui viena ir jaučiaus taip, lyg agurkėliai būtų mane pamokę. Patikėkit, tą dieną ir akimirką buvau sveikam prote:).

O besijuokdama supratau labai paprastą tiesą – kai supykstu ir susiraukiu it citriną kandus – kalti tikrai ne tie, ant kurių supykau. Juk neretai galvojame – pykstu, nes jis/ji/jie mane išvedė iš kantrybės, jie elgiasi NE TAIP!!!  (Na, teisingumo dėlei pridursiu, kad kartais pyktis neišvengiamas, bet šįkart daina ne apie tai).
Esmė tame, kad tai aš reaguoju ne taip... Ir ar tikrai visur ir visada turiu rodyti savo nepasitenkinimą? O juolabiau – pyktį? Na, psichologai sako – reikškite, neužlaikykite... Nežinau, gal ir taip, bet...  

Ar kada nors sutikote žmonių, kurie ne tik susiraukę, bet ir nuolat kažkuo nepatenkinti? Turbūt nemaloniausia, kai toks žmogus it grybas išdygsta šalia tavęs tau stovint... prieš veidrodį. Nors veidrodžiu kartais pabūna ir kiti „pavyzdžiai“. Tiesiog, pamačius nepatenkintą veidą suvoki: „Matai? Tu atrodai dar baisiau“. (!)
Ir neabejoju, kad nepatenkinti veidai yra pykčio giminiečiai. Br :)

Už ką teisi – pats tai darai

Ar teko girdėti tokią tiesą – už ką teisi, tą patį pats darai? (Manau, kai teisiame, tai iškalbingai liudija, jog pykstame). Pasirodo, taip ir yra. Ir nereikia nė išbandyti, pakanka save stebėti.
-          Supykite, kad kažkas pavėlavo, ir būtinai pavėluosite patys (kažkurį kitą kartą) – tik, žinoma, jūsų priežastis bus pateisinama:).
-          Supykite, kad kas nors ką nors pamiršo, neištesėjo... ir netrukus patys susizgribsite, kad ir pamiršote, ir neištesėjote... Ir netesėjote :)
-          Supykite, kad kažkas per garsiai nusičiaudėjo, ir netrukus sučiaudėsite taip, kad sienos sudrebės.
-          Supykite, kad vaikas apsidrabstė, ir netrukus apsidrabstysite patys...
-          Supykite, kad kažkas kuičiasi prie kasos, ir netrukus kuisitės patys...
-          Supykite, kad kažkas supyko, ir netrukus žaibuosite patys :)
-          Ir t.t... :)

...

Susiraukus ir mylinti?:)

Prisipažinsiu, labai noriu išmokti daugiau šypsotis. Tiesiog dažniau. Na, kad ir tam, kad nereikėtų daugiau gyvenime gamintis tokių palaidinių su užrašu: „NET JEI AŠ IR SUSIRAUKUS, VIS TIEK TAVE MYLIU“.
Pasigaminau tokią, pamenu, jaunimo stovyklai (būdama vadove). Aišku, juokaudama. Bet ir norėdama šį tą pasakyti tiems, kurie galvojo, kad aš pikta. Toks tas mano veidas – kai nesišypsau – rūstus. (Bet griežta būdavau, tas tiesa. Ir kartais, regis, jau mano veidas prasikaltusiems būdavo kaip trys įspėjimai iškart).
Taip, būnu ir pikta... Nors tas mano pyktis lėkštas ir daugiau remtas emocijų protrūkiu, o ir trunkantis baisiai trumpai... Ir vis tik. Žaviuosi žmonėmis, kurių veidas šypsosi. Net kai supyksta.
(Nors galima būtų pradėti filosofuoti, kad nebūtinai širdis tokiais atvejais šypsosi, vis dėlto... ).

Nepamiršiu, kai troleibusu važiavau su dviem padykusiais mokinukais. Organizavau tądien „neformalų“ bendravimą (pedagogai supras). Troleibuse jautėmės ne geriau nei tie suspausti agurkėliai stiklainyje.
O vienas vaikis ir rėžia:
- Mokytoja, aš galvojau, kad jūs tokia pikta, žiūrėdamas į jūsų veidą, bet kai nusišypsote, matau, kokia jūs gera, ir visai jūsų nebijau!

Galėjau justi, kaip visas troleibusas sulingavo nuo šypsenų...
Sulingavau ir aš :)

Kaip galvojate, ar Dievas šypsosi?:)

Aš gi atsakyčiau – žiūrint, į ką žiūri...

:)

___________________________
Foto Andriaus, iš http://www.efoto.lt/node/182432

2011 m. balandžio 8 d., penktadienis

Nepakelk rankos prieš... save. Nesižudyk.

Aš jums palieku ramybę (Jn 14,27)
Prisipažinsiu, mane tikrai sukrėtė žinia apie A.D. pasitraukimą iš gyvenimo. Nepažinojau asmeniškai, tačiau iš spaudos nuotrupų težinojau apie jo skausmą dėl dukters...

Sukrėtė ir tai, kad būtent linksmo veido (ir būdo) jaunas vyras nusprendė baigti šitaip.
O ir duktė – neteko tikrai mylinčio tėvo. Manau, kad ji neteko daugiausiai iš visų, kuriems jos tėtis buvo svarbus. Juk jai dar visas gyvenimas prieš akis. Gyvenimas, kuriame tikrai labai, labai reikia tėčio...

Šito skausmo akivaizdoje taip norisi pasakyti – NESIŽUDYK...

Žinau, pasitaiko ir krikščionių, tikrai tikinčių žmonių, kuriems kartas nuo karto ateina šitos mintys. Gal todėl, kad skausmą išgyvename įvairiopai. Vieni, rodos, gyvenimo smūgiams turi didesnį „imunitetą“, kiti – mažesnį.

Taip norėtųsi padrąsinti – nesmerk savęs, jei tau ateina tokių minčių, tačiau nežiūrėk pro pirštus, jei tau tai – problema. Susirask draugų, su kuriais galėtum pasikalbėti, pasakyti, kad tau tokios mintys ateina... Kad užėjus jų antplūdžiui turėtum kam paskambinti, ar pas ką nueiti.

Blogos, skausmingos dienos mūsų gyvenime ateina ir praeina.

Taip, kartais jos palieka nemenką žaizdų pėdą mūsų širdyse, sielose. Ir vis dėlto. Išgyvenę skausmą tampame kitokie. Dažnai – geresni, švelnesni, ne tokie kategoriški ar reiklūs kitiems.   

Manau, svarbu prisiminti, kad net ir po šėlstančių audrų, kai gerokai apdaužomi laivai, o kartais iš jų lieka vien nuolaužos, vis tiek pakyla saulė, išaušta naujas rytas.

Kartais tos nuolaužos – sunkaus, bet palaiminto kelio pradžia. Suradę jėgų eiti vėl, tą skausmą jaučiame vis mažiau – kaip tolstantį horizontą...

Tiesa, einant pėsčiomis tas nemalonus horizontas tolsta itin lėtai... Bet tolsta.

Išliekime Jam savo širdis

Neretai tikintieji užduoda klausimą: „Dieve, kodėl leidi man tai patirti, išgyventi?“

Deja, ne į visus klausimus gauname atsakymus. Tačiau esu tikra – Viešpats gali padėti kiekvienam, kuris nuoširdžiai šaukiasi Jo pagalbos. Būna, mes jos tiesiog nesulaukiame... Arba nė neprašome Jo, kad mums padėtų – skausmą laikome savyje, neišsakydami Dievui, dėl ko kenčiame. Tuo tarpu Jo žodis mus ragina atverti Jam savo širdis: Pasitikėkite Juo, žmonės, visais laikais! Išliekite Jo akivaizdoje savo širdį. Dievas yra mums apsauga“ (Ps 62, 8)

Mokykimės išsakyti Jam viską, kas taip degina mūsų sielas. Mokykimės pasitikėti Juo ne tik geru, bet blogu metu savo gyvenime.


“Nelaimė? Kas žino?”

Žinau, kad jaunus žmones neretai išmuša iš vėžių nelaimingi įsimylėjimai. (Nors, be abejo, ne vien tai).

Tačiau taip svarbu pasistengti savo gyvenimo nesusiaurinti iki tos netekties ar neišsipildžiusio troškimo. Šventajame Rašte pasakyta: „<...> viskas išeina į gerą mylintiems Dievą“ (Rom 8, 28). VISKAS. O liaudyje sakoma: „Nėra to blogo, kuris neišeitų į gerą“.

Yra tokia istorija*. Vieną valstietį jo kaimynai laikė turtingu, nes turėjo arklį,. Kartą arklys pabėgo iš šeimininko kiemo. Kaimynai užjautė valstietį dėl ištikusios nelaimės, tačiau jis atsakė labai paprastai: „Nelaimė? Kas žino?“
 Po poros dienų arklys grįžo namo, atsivesdamas dar porą laukinių arklių. Kaimynai atskubėjo pasveikinti su tokia sėkme.
 „ Sėkmė?“ – tarė šis. – Kas žino?“.
Kitą dieną valstiečio sūnus bandė pažaboti vieną iš laukinių arklių, tačiau šis jį pargriovė ir sulaužė koją. Dabar kaimynai atėjo paguosti valstiečio. Tačiau jis vėl labai ramiai pastebėjo:
„Kas žino?“.
Po savaitės kaime pasirodė rekrūtus renkantys kareiviai. Valstiečio sūnų su lūžusia koja, be abejo, paliko namuose. Apie tai sužinoję kaimynai kalbėjo, kad valstiečiui labai sekasi. Tačiau ir tada žmogus atsakė: „Kas žino?“.

Išties, kas žino, galbūt ta blogybė, kurią patyrėme, ar – tiesiog neišsipildęs troškimas – mus apsaugojo nuo dar didesnių blogybių? O gal kažko netenkame, kad atrastume nepalyginamai daugiau? Gal patiriami sunkumai skirti tam, kad „užsigrūdintume“, o mūsų širdys taptų minkštesnės ir geresnės? (Juk, anot Saliamono, liūdnas veidas daro širdį geresnę...).

Bet kuriuo atveju skausmingi patyrimai lieka nepaprastai vertinga patirtimi. Juk vienaip žiūrime į tuos, kurie kalnų viršūnes pasiekia akimis, ir kitaip į tuos, kurie pasiekia kojomis. Pastarasis būdas tikrai reikalauja ištvermės ir stiprybės.
Kartais toji viršūnė – įveikti savąjį skausmą, liūdesį, neviltį, netektį, etc

Tad, jei sunkiai lipi – nepasiduok.

Pasiekus viršūnę gyvenimas nušvinta naujom spalvom. Žiū, gal kada nors padėsi tokiems, kaip tu – lipantiems į savuosius kalnus...

Nepamiršk – Dievas myli ir brangina kiekvieną.
Ir Tave.
"Ar gali moteris užmiršti savo kūdikį, nepasigailėti savo sūnaus? Jei ji ir užmirštų, tačiau Aš neužmiršiu tavęs.
Aš įrašiau tave į savo rankos delną, tavo sienos visada yra mano akyse" (Iz 49, 15-16)




2011 m. balandžio 1 d., penktadienis

Vaikystę keičiančios pagundos

Tikriausiai savo pasisakymu būsiu panaši į senamadišką tetulę, tačiau mane tikrai pribloškė vienas paskutinių – kaip dabar įprasta vadinti – jaunųjų žvaigždučių pasirodymas. Kai išgirdau, apie ką jie dainuoja: „Pagunda... šiąnakt gundai.. nenoriu grįžti namo, ir žinai kodėl...“ – kažkaip panašiai – buvau tikrai priblokšta. (Tokie tekstai per TV šiaip jau nestebina - šiuo atveju mane nustebino dainavusiųjų amžius).
Na, kažkas kažkada pasakojo, kad Vokietijoje jaunimas mylisi klubų prieangiuose, o neseniai kažkas panašaus įvyko ant vieno universiteto stogo (apie tai pastebėjau tik antraštę, „reportažo“ neskaičiau, nes visai nesinorėjo po tą stogą žvalgytis).

Atsiprašau, žinoma, kad šiuos du įvykius sudėliojau vieną šalia kito, tačiau negaliu nematyti, kad „didžioji“ scena reikalauja aukos. Nekaltybės. Nuogybės. Nebūtinai kūno – pirmiausia sielos. Paskui, palaipsniui, ateis ir visa kita.

Pamenu, kaip su drauge ir dviem vaikais iš globos namų žingsniavome į Litexpo parodų rūmus. Nepamenu, kaip tiksliai vadinosi paroda, bet buvo skirta vaikams. Pasižvalgėme po knygas, pasižiūrėjome vieną kitą vaikų pasirodymą, o paskui lyg tyčia, lyg netyčia įsmukome į salę, kur vaikai demonstravo madas. Aišku, tikėjomės pamatyti kažką linksmo, žaismingo. Juk vaikų pasaulis...
Naivuolės.

Pamatėme aukštas ir lieknas, jaunutes paaugles su... apnuogintom krūtinėm (permatomais drabužėliais). Nebežinojome kur dėtis, dūmėm iš ten kuo greičiau. Juk atsivedėm du mažus berniokus. Kokį jie įspūdį iš ten išsinešė – vienas Dievas žino. Bet pasijutau taip, lyg gaučiau šlapiu skuduru per veidą. Tikėdamasi kažko gražaus, skaidraus ir žaismingo, gavau tai, ką galima būtų pavadinti panieka ir spjūviu tyrai vaikystei.

Neabejoju, kad tokių madų kūrėjai ir puoselėtojai kažkaip pasiteisintų, galbūt pamoralizuotų ir mane.

O man gaila vaikų. Vaikų, kuriuos stengiamasi užauginti kuo greičiau. Vaikų, kuriems bandoma įteigti, kad vaikystė – tai maždaug iki šešerių... Vaikų – ypač mergaičių, tėvų palydimų į kažkokias muzikos mokyklas, kurias veda... nuogybių nevengiančios demonstruoti dainininkės. O paskui, žiūrėk, kokia nors mama pastebi, kaip jos dešimtmetė gėdijasi žaisti su lėlėmis (nors šito nori). Nes kažkas jai įteigė, jog ji jau didelė, jau turėtų domėtis tuo, kaip sugundyti draugus ilgalaikei arba trumpalaikei draugystei (suprask, yra gundymo „menas“, kurio reikia mokytis).

„Šeima – tai atgyvena“ – pasigirdo vienas pirmųjų balsų, parodžiusių liūdną perspektyvą. Ironiškai galima pridurti – skyrybų išties mažės, nes mažės ir santuokų.
O kam jos reikalingos, jei aplink... vien pagundos... Nuo vienuolikos, keturiolikos ir šešiolikos...

„Laiminga diena“ ir aukšta vieta vaikų Eurovizijoje kaip mirksnis. Tiesa, labai gražus. Nors Euro scena parodė, kad ne vienoje šalyje vaikams brukamos suaugėlių dainos, lyg vaikai jau neturėtų savo pasaulio... Gerai, kad nors tarp nugalėtojų patenka tikros vaikystės atspindžiai.

Vis tik gaila, kad vaikiškos, laimingos dienos baigiasi taip greit... Nes žmonėms, suprask, verslas „dega“.

Populiarėjant vaikystės drugeliai stumiami į didžiosios scenos šviesas, kur sudeginama nekaltybė ir vaikiškas, tyras juokas. Jį pakeičia gundantis.
Suprask – jaunystės.