Noriu išmokti patylėti. Ypač tuomet, kai nekalbu.

2014 m. lapkričio 2 d., sekmadienis

Tarsi žiburiai pasaulyje

Daivos Baumilienės nuotrauka

Pamenu, kaip kažkuriais metais būtent Vėlinių savaitgalį važiuodama pro kapines stebėjausi uždegtų žvakučių jūra... Vaizdas išties įsimintinas, ir, matyt tik pirmąjį lapkričio savaitgalį tokį vaizdą galima pamatyti. 

Tačiau šiemet kaip niekad ši žvakelių jūra man primena vieną eilutę iš Šventojo Rašto: Visa darykite be murmėjimų ir svyravimų, kad būtumėte nepeiktini, nekalti ir nesutepti Dievo vaikai sugedusioje ir iškrypusioje žmonių kartoje, kur jūs spindite tarsi žiburiai pasaulyje. Tvirtai laikykitės gyvenimo žodžio, kad Kristaus dieną galėčiau pasigirti ne veltui bėgęs ir ne veltui dirbęs(Fil 2, 14-16).

Spindite tarsi žiburiai pasaulyje...

Šis pasaulis, anot Šventojo Rašto, skendi tamsoje. Tai gili, skausminga tamsa. Žmonės, neturintys pažinimo, įpratę ją vadinti šviesa, netgi sugeba įžvelgti joje daug spalvų. Ir vis dėl to. Nuodėmės pažeistas pasaulis, įvairios nelaimės, netektys, ligos, sudužusios viltys bei laimę negailestingai „šienaujantis“ blogis liudija viena - šis pasaulis yra piktojo pavergtas. Ir štai mums, krikščionims, yra patikėtas pašaukimas, tapęs iššūkiu - spindėti šiame pasaulyje.

Kur slypi mūsų spindesys? Ir kaip būti tais, kurių spindesio, šviesos bei skleidžiamos šilumos neužpučia jokie vėjai, neužgesina liūtys?

Be jokios abejonės, mūsų spindesys slypi tik Kristuje, Jo pažinime. Patys iš savęs mes tikrai galėtume tik menkai ir apgaulingai suspindėti. Nors galbūt ir galime padaryti įspūdį. Pavyzdžiui, kai kurie galėtų nustebinti įvairiais gabumais: kas gebėjimu piešti, kas groti, kas kurti darbo vietas ir t.t. Tačiau net jei šis spindesys ir suteikia džiaugsmą kitiems, visgi tai tėra trumpalaikis džiaugsmas. Žmonėms šiandien reikalinga Viltis iš didžiosios raidės. Jiems reikalinga tiesa, išlaisvinanti iš prakeikimo, jo pasekmių bei nuodėmės naštos. Žmonėms reikalingi atsakymai į egzistencinius klausimus.  Ir ši tiesa, ši viltis bei atsakymai yra tik Jėzuje Kristuje. 

Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Mąstykite apie tai, kas aukštybėse, o ne apie tai, kas žemėje. Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve. Kai pasirodys Kristus - mūsų gyvenimas, tada su Juo ir jūs pasirodysite šlovėje. Todėl marinkite tuos savo narius, kurie yra žemėje: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat godumą, kuris yra stabmeldystė (Kol 3, 1-5).

Įsiklausykime - Viešpats kviečia mus siekti bei mąstyti apie tai, kas aukštybėse, o ne apie tai, kas žemėje. Mat mūsų gyvenimai su Kristumi yra paslėpti Dieve. Tikiu, kad mes esame kaip tos žvakių liepsnos, ar lemputės, kuriom uždedamas gaubtas, kad jos saugiai šviestų kitiems. Gaubtas? Ši žemiška padangtė dar neleidžia mums su Kristumi pasirodyti šlovėje, tačiau, anot Pauliaus, kai Kristus pasirodys - tuomet ir mes pasirodysime šlovėje. Įsižiūrėkime - ŠLOVĖJE, sako apaštalas. Mūsų laukia šlovė. Toji šlovė yra Kristuje. Mes iš savęs galėtume atnešti tik gėdą ir nuodėmingą prigimtį, ir su šiais „turtais“ negalėtume nė atsistoti Jo akivaizdoje... Tačiau Viešpats, nuplovęs mus savo krauju pakvietė naujam gyvenimui, naujai vilčiai - kada nors pasirodyti šlovėje. Kaip norisi, kad mes išties spindėtume šiuo Jo duotu pašaukimu bei viltimi!

Tikiu, kad spindime tik tuomet, jei siekiame to, kas aukštybėse. Ir spindime tiek, kiek siekiame to, kas aukštybėse. Nes šviesa, kurią skleidžiame, yra ne mūsų, o Kristaus. Toji šviesą teikianti liepsna, matyt, yra mūsų tikėjimo darbai, meilės triūsas bei vilties ištvermingumas (1 Tes 1, 3).

Vėlinių metu, Visų Šventųjų dieną minimi mirusieji, tačiau būtų pravartu prisiminti, jog ir mes esame mirę Kristuje: tai yra mūsų senasis aš, nuodėminga prigimtis, mūsų „ego“ yra numarintas Kristuje. Dabar turi prisikelti naujas žmogus, naujas kūrinys Kristuje, kuris spindi dievišku gyvenimu, grožiu, viltimi, šventumu. Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus (Gal 2, 20). Kokia šlovė! Ne aš gyvenu, bet Kristus! Tikiu, kad būtent šito iš mūsų laukia Viešpats, ir tik tokiu būdu mes galime išties spindėti šiame sugedusiame pasaulyje - „spindėti“ ne savo pačių sugedimu bei nuodėmėm, ne meile pasauliui, netgi ne savo gerais darbais ar talentais, bet išties spindėti tyru dievišku gyvenimu, kuris skleidžiasi Kristuje ir tik per Jį. Kristus šiandien yra gyvas, veikiantis. Jis gyvena mūsų širdyse, Jis kviečia mus bendrauti su Juo, įsiklausyti į Jį, girdėti Jį. Mes pašaukti būti tais indais, per kuriuos Jis laisvai ir netrukdomai gali daryti tai, ką nori. Kokia tai privilegija!

Taigi šiuo metu, kai kažkas iš mūsų taip pat aplankome artimųjų kapus, atnešame gėlių, mename jų šviesų atminimą, stabtelkime ties vienu „kapeliu“, kur palaidotas mūsų senasis žmogus. Melskime Dievo, kad jis niekuomet daugiau neprisikeltų ir neviešpatautų. Tegu viešpatauja naujas kūrinys Kristuje. Tas, kuris spindi. Ir net jei aplink aklinai tamsu, galbūt vėjuota, lietinga ir žvarbu. Net jei mūsų pačių sielą kartais veria abejonių skausmai. Tačiau naujo kūrinio Kristuje tikėjimo ugnis, palaikoma Viešpaties žodžio bei nuoširdaus atsidavimo Dievui, te nenustos degti bei vilioti klaidžiojančias širdis. Kad jos pažintų tiesą. Ir ją pažinę suspindėtų patys. Suspindėtų Kristumi.