Noriu išmokti patylėti. Ypač tuomet, kai nekalbu.

2013 m. gruodžio 27 d., penktadienis

Apnuoginančios Kalėdos

„Man per Kalėdas būna truputį liūdna,“ - anądien prisipažino bičiulė. 

Nebuvo sunku suprasti, kodėl, bet paklausiau... Paklausiau todėl, kad iš patirties žinau to liūdesiuko skonį, nors gal jau ir primiršau... Jis toks... Na, lyg nekviestas svečias, įsėlina ir tupi tavo kambary it kokia paukštė, ir dar tyliai peri visokias mintis.  Praveri visus langus, atitrauki užuolaidas, sakai: „Nagi, šiūūū! Skrisk gi pagaliau. Žiūrėk, ten tavo laisvė, dangus...“  O sparnuotoji būtybė it kokia vištytė žvelgia į tave, lyg nieko nesuprastų, nemokėtų ir nenorėtų skraidyt. Liūdesys lieka.

Kalėdos apnuogina. Toji liūdesio paukštė ne šiaip randa plyšį į mūsų namus. 

Kalėdų laukimas atveria mūsų skurdą - vienų daugiau dvasinį, kitų materialų. Vieni nelaukia tų dvylikos patiekalų Kalėdų išvakarėse, nes žino, jog jų tiek nebus, kiti nelaukia, nes žino - nebus kam tų patiekalų ragauti, treti nelaukia, nes taip pat supranta, kad prie to ypatingo stalo pernelyg stipriai jausis nemeilės kvapas... 

Taip ir stypsom daugelis, kaip tie medžiai be lapų. Tokie apnuoginti, lyg ne vietoje užaugę, lyg ne gyvenimui, o mirčiai skirti. 

Spoksau į medžius. Kaip jie išgyvena tą šiurpų rudenį bei žiemą savo gyvenime? Bet medžiai lyg kareiviai stovi išsirikiavę ir nė šnipšt. Lapų nėra, taigi, tarsi ne pagal paskirtį kiurkso, vaizdą gadina. Jokios iš jų naudos, sakytum. Kaip dažnai ir iš manęs. Kodėl esu visiškas nulis arba daugybė nulių be jokio skaičiaus priešakyje? Kodėl turiu stovėti toks apnuogintas ir liūdnas savo vienatvėje? Bėgsiu, antai, geriau į blizgučcentrį, prisipirksiu visko, ir bus valio! Bet... ne man tas visas žaidimas, jau bandžiau, - vėl ir vėl, kad mane kur, apsinuoginau... 

Akimirksniu suvokiu - man reikia šio liūdesio. To apsinuoginimo meto, kai stypsau kaip tie medžiai be lapų ir niekuo negaliu nei pasigirti, nei, rodos, pasidžiaugti. Bet... ša...  Anądien medžiai išmokė mane ne kareiviško klusnumo, o tiesiog dieviško romumo - nebijoti pasirodyti be lapų, gyventi niekuo neprisidengus. Pasirodyti negražiai, stokojančiai, vienišai, ligotai, liūdnai. Būti nuliu, nes... mano skaičius priekyje yra Jis.

Visiškai apnuoginta žvelgiu į Prakartėlę ir matau nė savo lovelės neturintį Jėzų. Tokį mažą, bejėgį, besidžiaugiantį pirmąja savo gyvenimo diena. Jo šeimos skurdas apnuogintas visam pasauliui, tačiau angelų kareivija aplanko ir nušviečia žemę bei budinčius piemenėlius. Šie irgi apnuoginti - juk jie viso labo - piemenėliai, gyvenime netapę „kažkuo daugiau“. 

Stoviu tokia belapė, o širdy taip šviesu. Tik apnuoginta kaip niekad gerai, regis, suvokiau tikrąjį Kalėdų slėpinį. Tas nuogumas, liūdesys daug metų atkakliai stūmė mane į kampą (o gal Prakartėlės vidun?), kad suprasčiau, kad išsilaisvinčiau nuo netikrų Kalėdų ir atrasčiau tikrąsias, kur nuogumas turi vertę, nes visi apnuogintieji aprengiami Jo šlovės rūbais.

Ačiū, Viešpatie, už apnuogintas Kalėdas, už šią neįkainojamą patirtį. Tu esi mano Dievas, paguodos Dievas, neužmirštantis nė vieno. Atvedęs į puotos namus, Tu neleidi užmiršti to meto, kai nulis buvo tik nulis, be skaičiaus, medžiai buvo be lapų... Neleidi užmiršti tos apnuogintos realybės, kurioje sutikau Tave ir mačiau tik Tave, kad visuomet žinočiau, jog Tu - visų svarbiausias.
...

Žiū! Medžius papuoš(ė) sniegas - toji balta viltis iš dangaus. Jis ištirps, kaip kasdien tirpsta mano viltis, delnuose palikdama vien prisiminimus... apie ateitį. Vėl ir vėl baltos pranašystės kris iš dangaus, jos vėl ir vėl paguos nuogus medžius ir, kad ir kaip keista, juos sušildys. 

2013 m. gruodžio 14 d., šeštadienis

Gauti teisingai arba kodėl reikalinga atgaila

Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių piktžodžiavo Jam: „Jei Tu esi Kristus, išgelbėk save ir mus! Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, pats būdamas taip pat nuteistas! Mudu teisingai gavome, ko verti mūsų darbai, o šitas nieko blogo nepadarė“. Ir jis tarė Jėzui: „Viešpatie, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę“.  Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 39-43).

Advento laikotarpiu esame kviečiami permąstyti savo kelius... Daugelis mename ir Jono Krikštytojo kvietimą atgailai. Tai nebuvo kvietimas tik sukalbėti teisingą maldą, bet aiškus raginimas keisti savo kelius, pasirinkimus, vertybes. Ir nors evangelijose skaitome, kaip minios ėjo pas Joną atgailos krikštui, Jono Krikštytojo tarnavimas įkvėpė ne visus. Vienas toks asmuo, kurį kvietimas atgailai piktino, turėjo nemenką įtaką Izraeliui, gyveno rūmuose, o kad „nebūtų liūdna“ - neteisėtai apsigyveno su brolio žmona. Jonas Krikštytojas, prieštaraudamas šiai sąjungai nukentėjo - jam buvo nukirsta galva. Po šio įvykio Viešpats Jėzus pasitraukė į vienumą. Ir Jis turės kentėti už visų nuodėmes, teisus už neteisiuosius.  

Kai Jėzus nukryžiuojamas, šalia Jo nukryžiuojami du nusikaltėliai. Nesunku suprasti, kad šie du žmonės priėjo, kaip sakome, „liepto galą“. Kaip jie elgėsi tame „gale“? Skirtingai. Vienas suprato, kad šitaip triumfavo teisingumas, o kitas - akivaizdu - savo kaltės nepripažino. Galbūt ir suvokė, kad teisingumas reikalavo tokios baigties, kokia jį ištiko, tačiau, pasirinkęs piktžodžiauti Kristui, vadovavosi jau „kita evangelija“. Tai yra patogia sau „evangelija“, kai tai, ko norisi, galima. Sakykim, tai „įkvepia naujiems polėkiams“ ir panašiai, kaip vagį gali įkvėpti gardus kąsnelis - pavogti pinigai - naujiems pirkiniams.

„Blogojo“ nusikaltėlio elgesys liudija, kad neatgailaujanti širdis tampa pikta ir peržengia ribas. Kaip šis nusikaltėlis piktžodžiavo Jėzui, taip neatgailaujantis tikintysis gali imti piktžodžiauti broliams Kristuje, kurie ragina susilaikyti nuo kūniškų darbų. Tiesa ta, kad žmogus praranda Dievo baimę: Ir Dievo tu nebijai... Atkreipkime dėmesį, kad vienu metu nusikaltėliai kalbasi tarpusavyje, ir ne Jėzus pamoko piktžodžiavusį, bet kitas nusikaltėlis. Taip ir mūsų gyvenime Dievo pirštas dažnai pasiekia mus būtent per kitus tikinčiuosius - net jei jie netobuli, kaip ir mes.

Tačiau išdidi širdis nepriima brolių patarimų ar sudrausminimų. Ji sako: „Kas tu toks, kad mane mokai? Pažiūrėk į savo nuodėmes“. Tuo tarpu nuolanki širdis įsiklauso, „nesikapsto“ po brolio nuodėmes, bet permąsto, ar pastabos teisingos. Galų gale, ar gali atgailos būti per daug, jei tai tikra atgaila, o ne pasirodymas kitiems? 

Sudrausmindamas „blogąjį“, „gerasis“ nusikaltėlis išties parodo savo širdies nuostatą. Abu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, - skamba jo lūpose. Jis sudrausmina ne tik kitą, bet ir save patį. Nes širdis sudužusi. Pripažįstama, jog pasielgta neteisiai, ir šis žmonių teismas yra teisingai gautas atpildas už darbus. Menu, atrodo, Liuterio žodžius, jog mes linkę kitus teisti pagal darbus, o save - pagal intencijas. Išties galvodami apie savo poelgius, dažnai esame linkę save pateisinti... Tačiau tiesa ta, jog Viešpats mus teis ne pagal mūsų žodžius, o pagal poelgius. Jis žiūrės, ko verti mūsų darbai. Apaštalas Paulius, sakydamas, jog Viešpats kiekvienam atmokės pagal darbus, primena, kad nebus žiūrima asmens(Kol 3, 23-25). Asmuo gali būti ir žinomas, ir įtakingas, tačiau Teismo dieną tai nepadarys įspūdžio Dievui. Atvirkščiai, Raštas liudija, jog kam daug duota, iš to bus daug ir pareikalauta.

Taigi, nesvarbu, kas mes esame - vadovai ar pavaldiniai, vyrai ar moterys, tėvai ar vaikai, - kiekvienam Viešpats atmokės pagal darbus, ne pagal žodžius. 

Nors štai, paradoksas - „gerasis“ nusikaltėlis gauna Viešpaties pažadą, jog dar šiandien bus rojuje su Kristumi. Paradoksalu tai, kad jo darbai nebuvo verti tokios malonės, ir tik žodžiai liudijo, kad širdis pasikeitė. Tačiau tie žodžiai turėjo svorį - Viešpats matė, jog tai ne spektaklis, o iš tiesų atgailaujanti širdis, pripažįstanti teisingumo ranką. Iki laiko žmonės gali ir neatskirti, kur vyksta spektaklis, o kur - tikrovė, tačiau yra Tas, kuris viską mato. Gali nutikti ir taip, jog vienas su „mažesnėmis“ nuodėmėmis iki rojaus nebenueis, o kitas, „pasiekęs dugną“, bet atgailavęs, įeis pro jam plačiai atvertus Dangaus Karalystės vartus. 

Šiandien, galvodama apie savo nuodėmes, suprantu, kad ne tik Viešpats, bet ir žmonės gali laikyti mane neverta tam tikrų Dievo malonių. Ir suprantu tokius žmones. Suprasiu, jei ir Dievas „parašys man didelį minusą“, kai melsiu Jo malonių dar šioje žemėje ar Aną dieną. Tikrai noriu būti kaip tas žmogus, sąžiningai pasakęs: „Gavome teisingai...“ Nes Dievo teisingumas tobulas. Jis vienam uždaro Dangaus Karalystės vartus, o kitam - plačiai juos atveria, kviesdamas įeiti. Jis sprendžia, kam uždaryti, o kam atverti. Tačiau būtent mūsų širdies nuostata gali nulemti Viešpaties sprendimą.

Raštas liudija, kad teisingumas yra Jo sosto pamatas, o gailestingumas ateina ten, kur teisingumas pripažįstamas, o ne atmetamas, ten, kur sudužusi širdis sako:Dieve, nesu vertas Tavo malonių... Tuo tarpu Neatgailaujančiam jis kardą galanda... - liudija psalmininkas (Ps 7). 

Kokia tragedija - abu nukryžiuotieji turėjo tą pačią, unikalią galimybę dar atgailauti, bet tik vienas ja pasinaudojo. Kaip ir mes, gyvendami šioje žemėje, dar turime galimybę atgailai ir pasikeitimui. 
-
Ką apie mus liudija mūsų artimieji? Galbūt jų pastabos yra Gerojo Ganytojo balsas? Ar leisime Viešpačiui pasakyti tai, kas mums... nepatiks? O gal laukiame savo atžvilgiu vien saldžiažodžiavimų? Neapsigaukime, dažnai būtent broliški patarimai bei pamokymai gali apsaugoti mus nuo amžinos pražūties. Mano broliai, jeigu kas iš jūsų nuklystų nuo tiesos ir kas nors jį atverstų, - težino, kad, sugrąžindamas nusidėjėlį iš jo klystkelio, išgelbės sielą nuo mirties ir uždengs daugybę nuodėmių (Jok 5, 19-20).

Tik jei nuoširdžiai pripažįstame savo nuodėmes bei dėl jų gailimės, galime tikėtis vieną dieną būti rojuje su Kristumi. Nuoširdi atgaila, regis, įmanoma net ir paskutinę akimirką. 

Tačiau šių dviejų nusikaltėlių istorija taip pat byloja: rojuje bus ne visi, kurie vienaip ar kitaip buvo šalia Kristaus.  

2013 m. gruodžio 10 d., antradienis

Batų pora, kurių norėčiau Kalėdoms


Kartais atrodo, kad su kiekvienais metais kažkaip vis kitaip laukiu šios didelę dievišką paguodą pranašaujančios ir liudijančios šventės... Ir kiekvieną kartą galvoju apie susitikimą su Kristumi. 
Koks jis bus šiemet? Turiu prisipažinti, kad niekaip negaliu priprasti prie „kūdikio Jėzaus“. Mano akyse Jėzus iškyla didis, pašlovintas, prikeltas iš numirusių, vaikštantis tarp mūsų, išklausantis mūsų maldas, plaunantis mums kojas, užtariantis mus, tylintis ir kalbantis mums. Kartais galvoju: kodėl Kristus taip dažnai tyli žvelgdamas į mus? Ar Jo meilė ir rūpinimasis mumis tokie dideli, kad Jam pritrūksta žodžių žvelgiant į mus? Tikriausiai, mūsų nuodėmės tiek mus apkurtina, kad mes negabūs Jo girdėti... Kaip vaikai galim pykti, kodėl tėvelis nepaaiškina, iš kur atsiranda snaigės, arba kodėl negalime turėti to ar ano, bet tėvai paprastai žino, kada vaikai pasiruošę klausytis, o kada klausia ko nors iš pasiutimo, noro įrodyti savo tiesą ir elgtis taip, kaip jiems norisi.
Kad ir kaip būtų, šiandien galvoju apie tai, kas man trukdo būti su Kristumi... Ne, tikrai ne mano vaikai. Neseniai perskaičiau liudijimą, kaip viena jauna stačiatikė moteris vis bėgdavo į bažnyčią melstis už savo vyrą, kurį išsiuntė kariauti į Čečėniją... Kai jos kūdikis užmigdavo, ji kritusi ant kelių nuolat lenkdavosi Dievui, kaip mokėjo „laikėsi įsikibus į Dievą“, prašydama saugoti jos vyrą.  Bažnyčioje užtrukdavo tiek, kiek leisdavo krūtimi maitinimas kūdikis, – ne mažiau. O jos vyras tuo metu patyrė stebuklų, šalia buvę kariai net ėmė stengtis laikytis arčiau jo, nes aiškiai matė - kulkos jo nepaliečia, kažkaip stebuklingai nekliudo. Ir vos jis pasitraukia iš vienos ar kitos vietos, tuoj ten bombos, kulkos, žuvusieji... O jam – nieko. Ar gi ne stebuklas?

Ne dėl stebuklo noriu būti su Kristumi. Tiesiog šis liudijimas parodė, kaip ta moteris turėjo jėgų daug melstis. Ji nuolat gyveno maldoje. Kaip žinome, kūdikius auginančios mamos dažniau gali vaikščioti apsnūdusios, o ne besimeldžiančios... Kartą mano vyras juokavo, kad kalbuosi su anuo pasauliu, nes tikrai, ir pati tąkart jaučiau, kaip nieko nebesuvokiu dėl miego trūkumo. Taigi mano mieli vaikai, rodos, išsunkia visas jėgas. Bet ar tikrai? Ar jie gali trukdyti man būti su Jėzumi, jei Jis sakė, kad štai tokių, kaip tie mažiai, yra Dievo Karalystė? Ar nuovargis gali trukdyti būti su Viešpačiu? Ir taip, ir ne. Nuovargis, kur kas didesnis, ateina tuomet, kai mes nebūname su Juo... Net neabejoju, kad daugybė problemų mūsų gyvenime atsiranda todėl, kad nepasišvenčiam Jam. Kad mes vis dar ieškom savo gyvenimo, savo kelių, savo naudos. Tuomet kaip tas avinas brūzgyne (žr. Pr.kn. 22, 13) įsipainiojam savo problemose – gerai, jei atsiranda Dievo pašauktas Abraomas, kuriam įsakyta atrasti aviną aukai, ir jis randa tą įklimpusį gyvulį, ir ištraukia jį iš ten, kad... paskerstų ir paaukotų Dievui. Dažną kartą būtent taip Dievo žodis, žodis iš Jo lūpų traukia mus kaip kokius paskenduolius iš vandens... Traukia kitokiam gyvenimui, kur vaikštoma šviesoje, tiesoje, Dievo artume... Ištraukia ne tam, kad tiesiog būtume ištraukti, bet kad gyventume dėl Jo.
Gal vienuolystė gelbsti nuo šio pasaulio pagundų? Skaitydama Tomo Kempiečio mintis suvokiu, kad ir vienuoliai susidurdavo su labai didelėm pagundom – mat kurgi pabėgsi nuo savęs, nuo savo nuodėmingos prigimties? Ir čia galėtum visiškai nusivilti, jei ne Jėzus. Jis nuolat mus kviečia, lyg sakytų: „Bėk pas Mane“. Tuomet klausiu: „Viešpatie, o ką reiškia bėgti pas Tave?“ Ir menu kunigą H. Šulcą, kuris šiandien tarnauja Afrikos vaikams, visiškai paaukojęs jiems savo gyvenimą... Man atrodo, tarnystė jo pašonėje tuoj išgydytų daugelį mūsų, taip įpratusių suktis savo sultyse, kai bandome vienom nuodėmėm išspręsti kitas... Misionierystė kai kam gali tapti tiltu į savo sielos išganymą - bet, deja, turiu pripažinti savo sielos skurdą, kad kažin ar galėčiau taip pasielgti - išvykti kur nors šitaip, kad patarnaučiau.
Na, gal guodžia Viešpaties žodžiai: „Žmonėms tai neįmanoma, bet ne Dievui.“ Jei Jis pašauks, galbūt suteiks jėgų pasišvęsti? Šiandien, tiesa, misionierystė vyksta mano namuose, sukantis nesibaigiančiuose buities verpetuose. Ir esu be galo dėkinga Dievui už viską – savo vyrą, nuostabius vaikus. Be Jo malonės nebūtų nieko. Suvirpėjo širdis, kai išgirdau apie vieną moterį, atsiliepimą apie ją, jog ji buvo nepaprastai darbšti bei pareiginga darbe, o su savo vyru niekada (!) nebuvo susipykusi... Ar jos vyras buvo tobulas? Manau, ji tiesiog buvo, kaip kad mes sakome, šventas žmogus.

Blogiausia, o gal, tiksliau, pavojingiausia, kai būti su Kristumi trukdo ne nuodėmės, o iš pažiūros, visai pozityvūs dalykai, darbai. Nes tuomet yra pavojus save įtikinti, kad viskas man tikrai gerai, Jėzumi juk tikiu. Morta negalvojo, kad jos puodai yra ne tai, ko reikia, nes jai, matyt, pakako žinoti, jog Jėzus jos namuose... Juk puodai žvangėjo „dėl Jėzaus“. Kaip ir mes dažnai galvojame: taip, aš juk tikintis, Jėzus mano širdyje. Bet Jėzus – ne kryželis ir ne amuletas, kurį pasikabinęs ant kaklo gali būti ramus. Šiandien mane tikrai gąsdina mintis, jog galiu prarasti savo išgelbėjimą (tiesa, žinia apie pragarą tokia, rodos, būtų neparanki Kalėdoms... Skambėtų lyg koks išsigalvojimas).
Taip, jei nebūsiu atidi Viešpaties balsui, kuris skatina mane pirmiausia būti su Juo, išpažinti savo nuodėmes ir keistis (būtent pastarasis dalykas yra svarbus, nes mes taip pratę užsiliūliuoti religinėse teorijose be praktikos), aš galiu prarasti išgelbėjimą. Taip, Kristus atpirko mus iš visų nuodėmių. Bet ar einu pas Jį slėptis, išpažinti, raudoti dėl jų? Ar man mano nuodėmingumas yra gyvenimo ir mirties klausimas, kaip tai jaunai motinai, dieną naktį besimeldžiančiai už kare esantį vyrą? O gal savo nuodėmingumą jau priimu kaip žaidimą, kaip pasroviui plaukiantį laivelį? „Atsiduodu, Viešpatie, į Tavo rankas“,  bet mano širdis Jam negieda, Jo nesiilgi, aš kažkur kitur, tik ne Kristuje... Galiu kaip ta Morta prisidengti tarnyste Dievui, o kas bus, jei aną dieną išgirsiu: „Eik šalin, nepažįstu tavęs“. Sakysiu: kaip Tu gali manęs nepažinti, Viešpatie, Tu gi visus iki vieno pažįsti, ir mane pažinojai... O Dieve, kaip baisu, kai religingumas, tikėjimas tampa tik išorine priedanga, krikščionišku atributu ir tiek.
Dar viena (tikra) istorija.

Viena bobutė niekaip negalėjo įsigyti tinkamų jai batų. Bet pasimatavus parduotuvėje itališkų batų porą nustėro: kokie patogūs ir tinkami jos kojai. Sužinojus kainą – ‚prisėdo‘. Ėmė taupyti, dėti, kaip sakoma, kapeiką prie kapeikos, papildomai įsidarbino vienoje šeimoje, ten gaudavo ir arbatpinigių, ir jaunos mergaitės „davinių“, kad bobutė nesakytų tėvams, jog ši grįžo išgėrus... Pagaliau batai nupirkti, bobutė laiminga, išsiruošia į kelionę po šventas vietas... Ir toje kelionėje, nakvojant gal nakvynės namuose, įvyksta štai kas: viena studentė, skubėdama paryčiais į autobusą, netyčia supainioja batus ir išlekia su bobutės pora. Kaip raudojo bobutė tai aptikus! Vos ne vos įsispyrė į studentės batus ir kentė skausmus.
Pagaliau gidė nusprendė palaukti, niekur nevykti su grupe, o bobutei patarė nueiti į bažnyčią ir pasimelsti: bet, sako, pirma atgaila, o tik tuomet prašymas. Na, bobutė ir nuėjo melstis. Iš pradžių muistėsi, muistėsi dėl tos „privalomos“ atgailos, bet galiausiai, sąžinės „stumiama“ iš tikro suvokė, kaip ji negerai elgės toje šeimoje, kurioje dirbo dėl pinigų, kaip jai nerūpėjo ta jauna mergaitė, kaip imdavo iš jos pinigus... Ir galiausiai bobutė ne tik atgailavo, ji jau su ašaromis meldėsi už tą jauną mergaitę... Pamiršusi tuos nelemtus batus. Kai ji šiek tiek atsigavo nuo ašarų, žvilgt – ogi šalia studentė, apsiavusi jos batais meldžiasi... (Tai tikra istorija).

Taip jau yra, kad dažnai „batai“ mums rūpi daug labiau nei sielos būsena. Ir taip pat suprantu, jog negaliu savęs raminti: „Juk lankau bažnyčią.“ O kas, jei bažnyčion ateinu dėl tų savo „batų“, kaip ta bobutė? Ir, deja, kaip ji neprasiveržiu iki nuoširdžios ir tikros atgailos, o taip ir lieku apgailestauti dėl batų daug labiau, nei dėl savo nuodėmingumo... Mano „batais“ gali tapti ir kitų žmonių nuomonė, reputacija jų akyse – va, žiūrėkit, aš vis dar čia, Dievo namuose, o iš dangaus gal jau skuba aidas: „Aš tavęs nepažįstu...“.

Kaip viskas rimta. Ir ačiū Dievui, kad kol gyvename šioje žemėje, išgyvename malonės metą, galimybę atgailauti, keistis, kviestis Kristų į savo širdį, gyvenimą, į namus, į palėpes, į savo širdies „rūsius“. Primenu sau, kad tik Jo artume gimsta tikra atgaila. Tai Jo šviesa apšviečia mano nuodėmes, jo Žodis skaistina mano sąžinę, Jo meilė skatina keistis...
Laukiu Kalėdų.