Šiandien - Reformacijos diena!

Džiaugiuosi, kad šįvakar dar suspėjau padaryti šį įrašą. Kviečiu šia tema paskaityti profesorės I.Lukšaitės straipsnį: http://www.btz.lt/article/articleview/4758/1/434/


Dar, šiemet su šia diena susijusi žinutė man pasirodė labai įdomi ši:

(Lietuviškas variantas paimtas iš www.btz.lt )

Katalikų vyskupas ragina Reformacijos dieną padaryti bendro Jėzaus Kristaus išpažinimo diena

Regensburgo Romos katalikų bažnyčios vyskupas Liudwigas Mulleris paragino reabilituoti ir Reformacijos oponentus, ir vieną nuosekliausių katalikybės kritikų Martiną Liuterį.

Katalikų bažnyčios hierarchas teigė, kad per pastaruosius 80 metų katalikų bažnyčioje susiformavo palankus Martinio Liuterio teologinio palikimo vertinimas.

Vyskupo, kuris taip pat yra atsakingas už Vokietijos katalikų bažnyčios ekumeninius ryšius, nuomone, protestantai, savo ruožtu, turėtų iš naujo suformuoti požiūrį į M. Liuterio oponentų veikalus. Vyskupas L. Mulleris taip pat priminė, kad neseniai vykusios kelionės į Vokietiją metu popiežius Benediktas XVI deramai įvertino kristocentrinį Liuterio teologijos aspektą. Regensburgo vyskupo nuomone šis pripažinimas gali būti laikomas „neabejotina" M. Liuterio reabilitacija.

Mąstydamas  apie 2017 m. laukiamą Reformacijos 500 metų sukaktį, L. Mulleris paragino protestantus atsisakyti „pasenusių stereotipų". Anot jo, 2017 m. spalio 31 d. turi tapti „bendro Jėzaus Kristaus išpažinimo diena sekuliariame pasaulyje".

-

Yra šalių, kur žmonės dėl tikėjimo Kristumi miršta. Ir laiko tai dovana, duotybe.

Yra šalių, kur dėl tikėjimo tenka pakentėti aplinkinių nepagarbą ir užgauliojimus.

Yra šalis, kur dėl kitokio tikėjimo turi daug progų pasijusti balta varna. Nors labiau norėtus pabūti juoda lakštingala :) Toji vis gražiau gieda :)

Danguje visi tie skirtumai ištirps kaip vaškas... Tai viena iš priežasčių, matyt, kodėl pirmieji apaštalai ragino žiūrėti į Kristų - viltį Jame, palikimą danguje, o ne žemėje. Žmonės... Jie keičia nuomones, kaip.... Ir gerai. Juk kai kuriais atvejais kvepia baisia diagnoze, kai žmogus negabus savo nuomonės keisti. Augame, kažką sužinome... Pagaliau, susitikimai su Kristumi taip keičia mūsų širdis... O tai juk atsiliepia ir nuomonei.

Plačios širdies Viltis

Žinau, kad ne vienas tūlas susigūžia išgirdęs, jog Evangelija šį savaitgalį skambės Siemens (tokioje didelėje) arenoje.

Sutinku, jog tai ne pati geriausia vieta tiems, kurie mėgsta tylius saulėtekius ar vienumą prie spragsinčių malkų židinyje.

Tačiau, juk saulei pakilus pakylame ir mes. Einame, dirbame, gyvename... Sutinkame daugybę žmonių, sprendžiame įvairius klausimus... Neužsidarome vien tik vienumoje, ar vien artimųjų rate. Mūsų tikslai, uždaviniai, pagaliau net ir poreikiai veda mus tolyn nuo jaukių namų, pažintų krantų. Kartais tenka žengti žingsnį, kurio dar niekada nežengei. O žengę tokį žingsnį dažnai pajuntame, jog kažkur savo sieloje tikrai paėjėjome į priekį...

Tad kodėl Viltis turėtų užsidaryti vienumoje? Kodėl ji turėtų aplankyti tik saujelę žmonių? Man regis, kartas nuo karto ji trokšte trokšta surengti šventę. Didelę šventę. Tam, kad parodytų į Dievo Sūnų ir pasidžiaugtų Jo teikiama dovana – amžinuoju gyvenimu. Juk toji Viltis be galo, be galo plačios, kiekvieną iš mūsų talpinančios širdies...

Lietuva statė krepšinio arenas, gamino mėgstamo sporto atributus... Tačiau kiek daug buvo ašarų, kai mūsų krepšinio komanda nepateisino sukeltų lūkesčių bei vilčių.

Viltis mus kviečia kur kas daugiau nei į krepšinio čempionatą. Ten bus paliesti amžinybės klausimai. Gyvenimo ir mirties. Tikėjimo ir abejonių. Skausmo, kurio kupini kiekvieno mūsų gyvenimai, bet ir išgydymo, kurį teikia Jėzus kiekvienai ištroškusiai širdžiai.

Nesusigūžkime. Viltis kviečia mus išgirsti svarbią žinią. Ir padėti ją išgirsti tiems, kurie dar nėra jos girdėję. Apie Kristų, teikiantį Gyvenimą kiekvienam, kuris tiki.

Aplankyk mus, Viešpatie. Tegu mūsų širdys prisipildo tikros vilties Kristuje. Ji reikalinga ne tik netikintiems, bet ir tikintiems. Juk dažnai ir tikintieji, susižavėję šio pasaulio blizgučiais, pameta tą brangią Viltį, kurią Kristus įgijo mums, sumokėdamas savo paties gyvybe...

Atvirai :)

Pamenu iš savo jaunos jaunystės:) tokį epizodą, kai labai norėjos padaryti kokią nesąmonę. Na, kažkaip išsišokti, sukilti, gal nusimegzti kokį pabaisuoklišką megztinį, ir būt be proto originaliai. Gal ne tiek originaliai, kiek vat išsišokti tai tikrai norėjosi. Tai būsiu AŠ! Tie norai virte virė. Burbuliavo, kunkuliavo, taškėsi. O baigėsi viskas tuo, kad man numezgė gražų, švelnutį megztinį, o aš gavau pamoką - už noro išsišokti slypi puikybė. Beje, čia pat skubu pasakyti, kad išsišokti ir išsiskirti iš kitų yra du skirtingi dalykai :) Kaip ir pasispjaudyti ant kitų arba padaryti tikrų žygdarbių.

Likimo ironija - kai kam pabaisuokliškai atrodau ir be to megztinio :) [Dabar kaip tuose interviu reikėtų įrašyti: "juokiasi" ]

:)))

Gailestingojo samariečio akibrokštas

I
Į mano namus nuolat beldėsi gailestingasis samarietis.

Taip, rodos, ir neįkyriai, bet pradėjo erzinti... Jo atkaklumą galbūt turėčiau suprasti kaip malonę, vis tik tas nuolatinis beldimas pabodo.

Žinojau - jis vėl nori vesti mane ton vieton, kur pats susitiko su Viešpačiu.

Taip, vengiau to širdį veriančio Susitikimo. Nors ir ilgėjaus jo, kai pagalvoju... Bet man kur kas labiau patinka matyti Kristų išaukštintą Tėvo dešinėj ar bent jau gerbiamą pavyzdinių tikinčiųjų gyvenime.

Bet matyti Jį pakelėj, plėšikų sumuštą, leisgyvį, paniekintą, ištroškusį, be skatiko, duonos, net vandens...

Visgi samarietis buvo stebėtinai pakantus. Todėl galų gale atidariau. Bet jis vidun neužėjo - gal matė, kad nesu svetingai nusiteikusi. Tik galvos mostu parodė, kad sekčiau paskui jį.

Jau iš tolo galėjau pastebėti tą pačią sceną - pakelėj gulėjo žmogus. Stabtelėjau. Pažvelgiau į samarietį, lyg klausdama, lyg konstatuodama, kad netrukus turėtų pasirodyti kunigas su levitu ir praeiti pro šalį.

 - Jie seniai šiuo keliu nevaikšto, - ramiai pasakė mano vedlys, lyg norėdamas juos pateisinti.

Kai priartėjome, nustėrau. Nors Jis gulėjo sumuštas, paniekintas ir purvinas, pažinau Jį.
Stovėjau lyg stabo ištikta, negalėjau nė krustelt - buvo labai gėda dėl savo nerangumo, dėl to, kad atėjau čia tik dabar. Gerklėj ėmė kauptis gumulas, lyg per visus tuos metus, kiek gyvenu [ar bandau gyventi] Jo akivaizdoje, niekuomet nebūčiau verkus.

- Juk tai mano Viešpats, - ištariau tyliai, bet užtikrintai, ir tą pačią sekundės dalį iš manęs išsiveržė rauda.

Puoliau prie Jo. Mačiau, kad Jis sumuštas, kenčiantis, nuskurdęs ir atstumtas. Kaip toji nusidėjėlė raudojau ir ne plaukais (nes jie trumpi), o savo delnais šluosčiau Jo veidą. Pastebėjusi Jo perdžiūvusią burną ėmiau karštligiškai dairytis į šalis - kur, po galais, tas samarietis, kodėl jis nepaėmė vandens, juk žinojo!

„Tik tu gali Jį pagirdyti", - išgirdau ramų samariečio balsą.

Ėmiau raudoti dar labiau, nes tą pačią akimirką suvokiau, jog mano Viešpats, kiekvieną kartą priartėdamas prie manęs tuo keliu, kuriuo aš einu pas Jį, turi tiek, kiek Jam duodu aš... Ir jei aš neturiu to vandens, kurio Jam reikia, Jis mano gyvenime lieka nepagirdytas, jei neturiu maisto, Jis lieka alkanas, jei neturiu rūbų Jam, Jo kūną dengia vieni skarmalai...

Žodžiai mintyse pynėsi, norėjau klausti - Viešpatie, bet juk tavimi rūpinasi Tėvas, Tu esi Jo Viengimis Sūnus, Jis Tave juk išaukštino... Ir čia pat išgirdau tylų - vos galėjau girdėti - šnabždesį: „Juk ateidamas į šią žemę Jis tapo žmogumi. O dabar bažnyčia yra Jo kūnas ir tu esi jo dalis. Viešpats ne tik Tėvo, bet ir žmonių rankose".

Negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau, ir akimirksniu suvokiau - aš galiu, leidžiu sau nepaduoti Viešpačiui nė stiklinės vandens, galiu pagailėti Jam kad ir ne paties geriausio savo rūbo... Galiu sumušti Jį, būdama nejautri savo artimui, paniekinti, paniekindama kitus žmones. Matydama Jo purvinas mėlynes, žinojau, kad kai kurios galėtų papasakoti apie mano neapykantą, neatleidimą, apkalbas ir t. t.

Akivaizdu, jog Jis gulėjo sumuštas nesantaikos, nuoskaudų, neapykantos, apkalbų, nuolatinio nepasitenkinimo ir murmėjimo... Jis ten gulėjo... dėl bažnyčiose klestinčių ir vešinčių nuodėmių.

Bet dabar galvojau tik viena - kur, po galais, gauti to vandens, kai aplinkui vien dykvietė. Kur dingo samarietis?

„Jei Man tarnausi, pagirdysi Mane", - išgirdau taip aiškiai, lyg tai būtų saulėtekis vidury nakties.

Kiek atsitokėjusi ir palinkusi prie Jo, bandžiau pasakyti, kad norėčiau Jį ir aprengti, ir pamaitinti... 

„Pirmiausia pagirdyk", - vėl išgirdau tylų ir švelnų balsą, lyg vėjas šiurentų medžių lapus.

Vėl ėmiau raudoti. Iš nevilties, kad neturiu vandens. Pakėlusi akis ir tikėdamasi kur nors netoliese pamatyti laukiantį samarietį, išvydau šulinį.

- Viešpatie, aš tuoj... Atnešiu Tau vandens ir Tu pakilsi... - pabučiavusi į kaktą ir padrąsinamai paspaudusi Jo ranką [veikiau drąsindama save], bėgte nubėgau prie šulinio.

Greta šulinio gulėjo ąsotis. Tuoj prisėmusi vandens bėgau atgal - norėjau nors kiek atpirkti savo nuodėmingumą, apiplaudama Jo veidą ir Jį pagirdydama.

Akimirką susimąsčiau ir apie samarietės pokalbį su Jėzumi prie šulinio. Gal tai jos pamestas ąsotis... Tačiau priėjusi įsimintiną vietą, nuščiuvau - Jo ten nebuvo.

Toje vietoje augo jaunas medis, jo šakose lizdus suko paukščiai, o pavėsyje mekeno keletas avių. Apsidairiau aplinkui ir, teisybę pasakius, pasijutau visiška kvaiša. Dar kartą peržvelgiau visą vietovę - gal nuo šulinio bėgau ne į tą pusę? Tačiau toje vietoje, - tą žemės lopinėlį gerai įsiminiau - kur gulėjo Viešpats, žydėjo gėlės...

Iš sąstingio pažadino vis stipresnis avių baksnojimas ir mekenimas. Jos kaip išmanydamos baksnojo į ąsotį ir bandė liežuviais pasiekti vandens...

Ką gi, pagalvojau, pradžiai pagirdysiu avis.

II

Netoliese ramiai ganėsi avys, o aš sėdėjau po medžiu ir mąsčiau. Mane guodė viena vienintelė mintis - kažkieno kito gyvenime Viešpats bus ir pagirdytas, ir pamaitintas, ir aprengtas... Kažkieno gyvenime Jis bus deramai priimtas ir ten Jam nesuduos. Ten Jis bus paguostas mylinčiųjų atsidavimo, jų širdžių nuolankumo ir romumo. Kažkieno namuose Jis atsikvėps... Kaip kadaise, užsukdamas tai į vienus, tai į kitus namus...

Tolumoje išvydau du žmones. Žinojau, kad tai samarietis toliau vykdo savo misiją - dar vieno nuodėmingojo laukia širdį veriantis susitikimas...

Vos tik samarietis paliko nuodėmingąjį ir priartėjo prie manęs, pratrūkau:

- Dievo gailestingume, tai kur tu buvai?? Ar žinai, ką man teko išgyventi?! Ar, užuot beldęsis į mano namus, negalėjai man tiesiog pasakyti, kad mano Viešpats... guli ten... sumuštas mano pačios nuodėmingumo...

 - Negalėjau. Tu turi Raštus, jie tave moko. O gal nesupranti, kas ten parašyta?

Vėl pratrūkau raudoti.

Tądien, kiek atsipeikėjus, perskaičiau Motinos Teresės žodžius: Žodį „Trokštu!" Jėzus ištarė ant kryžiaus, nepatirdamas nė menkiausios paguodos, mirdamas visiškame skurde, paliktas vienas, paniekintas ir sugniuždytu kūnu bei siela. Jis kalbėjo apie savo troškulį - ne vandens - o meilės, aukos.

Jėzus yra Dievas: todėl Jo meilė, troškulys yra amžinas. Mūsų tikslas yra numalšinti šį amžiną žmogumi tapusio Dievo troškulį.
Vieno negalėjau suprasti - kodėl mano regėjime Viešpats buvo ne ant kryžiaus, bet gulėjo - toks trokštantis ir sielvartaujantis, sumuštas ir silpnas ten, pakelėje.

Gal todėl, kad daugelis mūsų, nors ir vadinamės tikinčiaisiais, bet gyvename kaip plėšikai? Sutikę Jį kelyje, užuot davę Jam vandens, atimame iš Jo paskutinį gurkšnį ir kąsnį?..

Juk gyvename dėl savęs, ne dėl Jo... Ir mūsų poreikiai išlieka svarbiausi.

Bent jau iki širdį veriančių susitikimų...

Gerai, kai keičiasi aplinkybės, bet geriau, kai keičiamės mes

Kiek daug paguodos Dievo žodyje... Kiek daug! Kokia laimė, didelė laimė jį skaityti, pažinti, kažkiek suprasti... Jei liūdna - skaitai: "Palaiminti liūdintys, nes jie bus paguosti". Jei vis tiek klaikiai liūdna, skaitai - "Nieko nėra paslėpta, kas nebus atidengta". Vieną dieną viskas bus atidengta. VISKAS. O taip, ne viską norėtume atidengti... Viešpats tai žino. Tačiau, kai susiduri su nemaloniais dalykais, kai jauti, o gal žinai, kad apie tave galvoja ne visai taip (švelniai tariant) – labai guodžia, kad Dievui viskas žinoma. Ir vieną dieną viskas bus atidengta... Ir širdžių slėpiniai, ir motyvai, ir klastos, ir t.t...

Skeptikai pasakys – "Kas iš to, kad Dievas žino. Geriau, kad situacijos keistųsi".

Man atrodo, daug geriau, kai keičiamės mes tose situacijose...

Ir tikrai, kai gavęs per vieną skruostą atsuki kitą - ar gi tai nepasiekimas? O gauti tenka. Skaudūs tie smūgiai. Labai skaudūs. Kartais labai nebylūs ir subtilūs.

Bet perskaitęs Dėdės Tomo trobelę supranti, kad ryškiausiai dievotumas suspindi juodžiausioje tamsoje. Didelė tokio dievotumo kaina, bet dievotumas juk neįkainuojamas.

Nauja knyga vaikams - Kai Didysis Žmogus sėdėjo ant stogo

Apie laimėjimą Žalio Kodo konkurse jau esu rašiusi.

Tenoriu pasidžiaugti, kad išėjo žadėtoji knyga - Kodo kūrybinė grupė drauge su komisija bei balsais internete atrinko kūrinius, kurie įėjo į šią knygą.

Joje ir mano dvi pasakos: "Miškas autobuse" ir "(Ne)Reikalingi daiktai".
Manau, kad "Miškas autobuse" yra vienas geriausių mano kūrinių vaikams, o Žaliam Kodui esu dėkinga, kad šis konkursas paskatino mane sukurti dar keletą pasakų vaikams.
Laimėjimas parodė, kad jos neblogos :)

Ši tikrai puikiai, gražiai, stilingai išleista knyga turi vieną minusą - jos nebus galima nusipirkti. Paprastai, žmonės linkę ieškoti tokių daiktų, kuriuos sunku įsigyti :) Matysim, kaip ten bus, bet kaip supratau iš organizatorių kalbos, knyga turėtų pasiekti šalies bibliotekas, darželius, galbūt (viliuos) ir mokyklas. Tegu taip ir būna :).


Tad dėkui Žaliam Kodui, būtinai dėkui knygos iliustratoriui, ir, žinoma, projekto iniciatorei europarlamentarei R.Morkūnaitei-Mikulėnienei.

Atradimas - www.teologika.lt

Labai džiaugiuosi ne taip seniai atradusi šį blogą http://www.teologika.lt/

Patinka ne tik mintys, bet ir kaip jos perteikiamos. Ne taip dažnai sutiksi tokį savitą stilių. Man jis labai patinka.

Puikus rašytojas.

Ačiū, Mindaugai!

Nebijok, vien tik tikėk! (Mk 5, 36)

Truputį nusižengsiu "ištraukdama" šią eilutę iš konteksto, tačiau Biblijoje ne kartą skaitome padrąsinančius Viešpaties žodžius – dar Izajo knygoje skamba nuostabus paraginimas:

Taip sako Viešpats, kuris sutvėrė tave <...> : „Nebijok! Aš atpirkau tave ir pašaukiau tave vardu; tu esi mano. Kai eisi per vandenį, Aš būsiu su tavimi ir upės nepaskandins tavęs. Kai eisi per ugnį, nesudegsi ir liepsna nesunaikins tavęs" (Iz 43, 1-2).

Tai nereiškia, jog Viešpats drąsina mus visais atvejais. Jis tikrai nedrąsins mūsų gyventi dėl savęs, pildyti savo įgeidžius, elgtis egoistiškai ir pan. Tačiau Jis visuomet ragins mus artintis prie Jo, ieškoti Jo veido, Jo pažinimo šviesos, ragins pasitikėti Juo ir siekti panašumo į Jį. Sunkiose aplinkybėse ir skausme ragins, drąsins šlietis prie Jo.

Štai dar vienas pavyzdys, dar vienas paraginimas: „Gyvenkite be godumo pinigams, būkite patenkinti tuo, ką turite, nes Jis pats yra pasakęs: Niekad Aš tavęs nepaliksiu ir neapleisiu“ (Žyd 13, 5)

Matome, kaip žydams laiško autorius ragina tikinčiuosius pasitikėti Dievu – ne tik remtis Jo pažadu, kad Jis niekuomet neapleis ir nepaliks, bet taip pat siekti gyventi tinkamai – tai yra gyventi be godumo pinigams. Taigi, negalime tikėtis besąlygiškos Viešpaties paramos – Jis nerems mūsų, jei nuodėmiausime, tačiau tikrai drąsins, jei ieškosime pagalbos Jame, sieksime gyventi tiesoje, pametant nuodėmę.

Tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente ne kartą skaitome, kaip Viešpats savo žmones drąsina pasitikėti Juo. Tikiu, ir šiandien Jis tebedrąsina tikinčius Juo. Ar tuos, kurių tikėjimas ima gesti lyg silpnai degančios malkos po lietumi, ar tuos, kurie pirmąjį tikėjimo daigelį pasodino savo širdies sode...

„Nebijok, vien tik tikėk“ – ši Viešpaties Jėzaus žodžiai nuskambėjo tuomet, kai pas Jį pagalbos atėjo vienas sinagogos vyresnysis, tačiau jį trikdė susirinkusieji: „Tavo duktė numirė, kam dar vargini Mokytoją?“ (Mrk 5, 35). Būtent šiuos abejones sėjančius žodžius pertraukė Viešpats, drąsindamas mergaitės tėvą. Netrukus įvyko vienas didžiausių stebuklų – mergaitė buvo prikelta iš numirusių (Mrk 5, 41-42).

Taigi Viešpaties žodžiai „Nebijok, vien tik tikėk“ – gali prabilti, tikiu, įvairiose mūsų situacijose ir aplinkybėse. Jie gali mus padrąsinti, kai širdys virpa iš skausmo ir širdgėlos, kai netenkame vilties, kai žemė, kaip sakoma, slysta iš po kojų, tačiau mes nuoširdžiai ieškome pagalbos Dieve...

Įdomu tai, jog padrąsinimas „Nebijok" Biblijoje, regis, skamba 365 kartus. Gal tai reiškia, jog Viešpats nori mus padrąsinti kasdien?

O ar ne kasdien mums reikalingi padrąsinimai? Juk susiduriame su įvairiomis kliūtimis, sunkumais, galbūt ir persekiojimais dėl savojo tikėjimo, sielvartais.
O gal susigūžiame pamatę savo netobulumus? Gal jaučiamės neverti stovėti Dievo akivaizdoje ir nesitikime, kad Jis išklausys mūsų maldas bei prašymus? O gal kažkas mums kužda panašiai, kaip tie žmonės sinagogos vyresniajam, kurio dukrelė numirė – „nebevargink Mokytojo“?

Tačiau Viešpats akivaizdžiai mus drąsina - „Nebijok, vien tik tikėk!". Mes pakliūname į įvairiopas sunkias aplinkybes, tačiau visose jose galime atrasti guodžiančius Viešpaties žodžius, tikėtis Jo pagalbos.

Tad...

• Jei tau reikalingas padrąsinimas, jog tavo sielvartas turi prasmę – galbūt būtent tau skamba šiandien: Nebijok, vien tik tikėk.

• Jei nuolat meldiesi už kokį žmogų ar žmones ir nematai pasikeitimų, prisimink šį žodį: Nebijok, vien tik tikėk.

• Jei tu neturi vilties ir užtikrintumo dėl ateities... Nebijok, vien tik tikėk.

• Jei tau reikia pamatyti prasmę rodos, beprasmiškuose kasdieniuose darbuose...  Nebijok, vien tik tikėk.

• Jei neturi užtikrintumo, jei tave trikdo abejonė - "Ar atleido Dievas mano nuodėmę?" - Jei nuoširdžiai atgailavai, ramia širdimi įsiklausyk... - Nebijok, vien tik tikėk!

• Jei tau nedrąsu melstis, jei dvejoji, ar Jis girdi tave: Nebijok, vien tik tikėk!

• O gal abejoji, kad Dievas tave - taip taip, tave - myli? Neabejok, ir nebijok, bet vien tik tikėk!

Vienintelio, ko turime bijoti, tai paties Viešpaties. Tačiau prisiminkime, kad Viešpaties baimė nereiškia atitolimą nuo Dievo, bet susilaikymą nuo nuodėmės, darymo piktą.

Velniava, su kuria susidūrė Jėzus, arba „jei persekiojo mane, persekios ir jus“

Neseniai ruošdamasi pamokslui iš Evangelijos pagal Luką 11 skyriaus susimąsčiau: šis skyrius pradedamas nuolankiu prašymu - Viešpatie, išmokyk mus melstis, -  o baigiamas priešiškų žmonių veiksmais: Rašto žinovai ir fariziejai pradėjo smarkiai Jį pulti ir visaip kamantinėti, tikėdamiesi ką nors pagauti iš Jo lūpų, kad galėtų Jį apkaltinti (Lk 11, 1. 54).

Regis, tikinčiuosius taip pat dažnai lydi šios dvi labai skirtingos patirtys - viena vertus, mes renkamės į susirinkimus, šloviname Viešpatį ir mokomės gyventi pagal Dievo valią, o - kita vertus - uždarę taikios bažnyčios duris neretai susiduriame su priešiškumu mūsų atžvilgiu: nepagrįstais kaltinimais, šmeižtu, piktomis apkalbomis. Dažnai jų susilaukiame iš netikinčiųjų, tačiau nebūtinai - kartais būtent tikintieji nesugeba talpinti vienas kito skirtingumo ir ima vieni kitus koneveikti, žeminti.

Ypatingai žeminantys kaltinimai
Tame pačiame Evangelijos pagal Luką skyriuje (11-23 eil.) skaitome apie tai, kaip Jėzus išvaro nebylumo demoną ir iškart susilaukia kaltinimų, jog demonus išvaro šėtono kunigaikščio Belzebulo jėga. Noriu atkreipti dėmesį, kad tokio pobūdžio kaltinimai buvo itin žeminantys - mat Belzebulas, išvertus iš sirų kalbos reiškia „mėšlo viešpats, valdytojas", o jau Senojo Testamento metu pamaldūs žydai žinojo, jog Belzebulo (arba Baalo) garbinimas yra bjaurystė Viešpaties akyse. Pavyzdžiui, kai Izraelio karalius Achazijas susižeidė, jis siuntė pasiuntinius pas Belzebulo pranašus sužinoti, ar pasveiks. Tuo pat metu Dievas siuntė savo pranašą Eliją pas karalių pranešti, jog Achazijas nepasveiksiąs. Mat Achazijas savo poelgiu - tai yra kreipdamasis į Belzebulą - užrūstino Viešpatį (2 Kar 1 sk).

Tai, kad šie teiginiai apie Belzebulo jėgą buvo itin aštrūs, liudija ir tai, jog būtent po šių kaltinimų Kristus kalbėjo apie mirtiną nuodėmę - piktžodžiavimą Šventajai Dvasiai, kuris nebus atleistas (Mk 3, 23-29). Galbūt tie, kurie kaltino Jėzų veikiant Belzebulo jėga, buvo priartėję prie šios nuodėmės?

Taigi Kristui mesti kaltinimai nebuvo neapgalvoti ir „nekalti". Tam tikra tuometinės visuomenės dalis sąmoningai siekė Jėzų pažeminti, paniekinti, sužlugdyti, o ne tiesiog išreikšti savo nepritarimą Jo veiksmams, tarnystei. 

Pikta karta reikalauja ženklų ir stebuklų
Tuo metu, kai minios gausėjo, Jėzus apie savo amžininkus atsiliepė labai nepalankiai: Minioms gausėjant Jis pradėjo kalbėti: „Ši karta yra pikta karta. Ji reikalauja ženklo, bet jai nebus duota jokio kito ženklo, kaip tik Jonos ženklas. Kaip Jona buvo ženklas miestiečiams, taip Žmogaus Sūnus bus šiai kartai. Pietų šalies karalienė teismo dieną prisikels drauge su šios kartos žmonėmis ir juos pasmerks, nes ji atkeliavo nuo žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties, o štai čia daugiau negu Saliamonas. Ninevės gyventojai stos teisme drauge su šita karta ir ją pasmerks, nes jie atsivertė, išgirdę Jonos pamokslą, o čia daugiau negu Jona" (Lk 11, 29-32).

Taigi Kristus parodo savo amžininkų būseną - tai pikta karta. Karta, kuri ieško ženklo. Ką tai reiškia? Greičiausiai tai, kad ši karta neieško paties Viešpaties, neieško, kaip galėtų išpildyti Dievo valią. Ji nė nesiruošia tarnauti Dievui eidama savęs išsižadėjimo keliu, nešdama kryžių. Tai karta, kuriai reikia stebuklų, - tai yra kažko, kas ją sužavėtų, jai patiktų bei įtiktų - kitaip ji nepatikės. Būtent šios, ieškančios ženklų ir stebuklų kartos atstovai šmeižė ir kaltino Kristų. Nors, paradoksas, - Jis padarė tiek daug stebuklų! Atrodo, kad žydai siekė kitokių stebuklų - galbūt, kaip pastebi K. Burbulys, kad Jėzus sustabdytų saulę, kaip tai padarė Jozuė? O gal, kad nužengtų ugnies stulpas?

Akivaizdu, kad žmonėms, kurie ieško ir vaikosi stebuklų, niekada nebus gana. Greičiausiai, kaip ir Jėzaus amžininkai, tokie žmonės prasilenks su pačiu Viešpačiu. Kiti atkakliai Jo ieškos - tačiau ne kad Jam tarnautų, o kad Jį apšmeižtų bei apkaltintų.

Tikroji velniava
Manau, kad tokie žmonės, o ne demonai, kuriuos Kristus išvarinėjo, ir yra pati tikriausia velniava. Jėzui demoną išvaryti nesunku. O kaip su žmogumi, kuris neieško Jo paties? Kaip su žmogumi, kuris nusiteikęs piktai Jo ar Jo Kūno - bažnyčios atžvilgiu? Ar Jo tarnų atžvilgiu? Pykčio ir netikėjimo, noro pažeminti bei paniekinti lyg demono neišvarysi. Žmogus pasirenka būti tokiu - žeminti, koneveikti ir niekinti tai, kas neatitinka jo paties interesų ir lūkesčių. Manau, kad būtent tokie žmonės ir tampa geru paties velnio įrankiu. (Nors nemanau, kad tie, kurie nepritaria krikščionims, savaime tampa velnio įrankiu - yra daugybė žmonių, kurie dėl netikėjimo nesuvokia Kristaus Evangelijos, tačiau sugeba išlikti pagarbūs bei tolerantiški. Manyčiau, velnio įrankiu tampa būtent tie, kurie pasiduoda pagiežai ir kitoms minėtoms nuodėmėms).

Pažvelkime į save
Kokia yra mūsų karta? Ko ieškome mes? Stebuklų ar Viešpaties? Dar kartą įsižiūrėkime, apie kokius pavyzdžius kalba Jėzus - apie nineviečius, Pietų šalies karalienę. Kokius stebuklus padarė pranašas Jona ar Saliamonas? Jokio stebuklo. Nė vieno. Šеbos karalienė atėjo pasiklausyti Saliamono išminties, o ne pasižiūrėti, kaip jis „žongliruoja stebuklais". Taip, pats pranašas Jona patyrė ne vieną stebuklą, kol nusižemino ir pakluso Dievo valiai - nuėjo ir paskelbė Ninevei žinią iš Dievo. Tačiau Ninevėje jis nepadarė jokio stebuklo, o tik pamokslavo. Kokia tai buvo žinia? Kaip pastebi K. Burbulys, itin trumpa: Dar 40 dienų ir Ninevė bus sunaikinta. Ir išties, nineviečiai atsivertė. Dabar pats Jėzus stovėjo savo amžininkų akivaizdoje, nepalyginamai didesnis už Saliamoną, už Joną, tačiau didžioji Jo kartos dalis Jį, didžiausią stebuklą, pasmerkė.

Ar tai reiškia, kad su Jėzumi buvo kažkas negerai? O gal Jis per mažai meldėsi už savo amžininkus, kad jie ne visi atsivertė?

Matyt, nė nedrįstume taip pagalvoti. Tad ir mes, jei skelbiame Evangeliją, ir ne visi į ją atsiliepia, - negalvokime, jog taip yra tik dėl mūsų negebėjimo paskelbti Evangeliją. Žinoma, būkime savikritiški. Siekime skelbti Evangeliją kuo geriau, skelbkime ją ir savo gyvenimu, geru pavyzdžiu, ne tik žodžiais. 

Tačiau remiantis Kristaus žinia, jog: Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios; jeigu laikėsi mano žodžio, laikysis ir jūsų (Jn 15, 20), belieka pridurti - taip, mes, tikintieji, patirsime persekiojimus. Patirsime savo amžininkų priešiškumą, šmeižtą. Ir išties patiriame. Kartkartėmis šalies spaudoje sušmėžuoja šmeižikiški straipsniai mūsų atžvilgiu. Kodėl? Nes mūsų skelbiama žinia neatitinka daugelio lūkesčių ir interesų. Kažkieno savanaudiškiems tikslams stojame skersai kelio vien savo buvimu. Kartais netikintiesiems, kartais, deja, tikintiesiems. Juk ir Jėzaus amžininkai laikė save tarnaujančiais Dievui, bet persekiojo Jo Pasiuntinį.