Viešpaties žingsniai... mūsų širdyse

D.Baumilienės nuotr.

Ant uolos balta gėlė žydėjo -
Nei lietaus, nei saulės jai.
Kaip sidabro lašas ji visa tebevirpėjo -
Viešpatie, tai Tu ten praėjai.


Ant šakos paukštelė taip čiulbėjo!..
Nei namų, nei šilko jai.
Kaip sidabro lašas ji visa tebevirpėjo -
Viešpatie, tai Tu ten praėjai.                       

 /B. Brazdžionis. Viešpaties žingsniai /

Poetinis žodis pažadina mūsų sielos virpesius, paliečia jautriausias širdies stygas...

Nors myliu poetinį žodį, pripažįstu visišką savo skurdą šioje srityje. Dažnai, kai atsiverčiu įstabias eiles, pasijaučiu stovinti guminiais batais karališkoje menėje... 

Nors gal eiles reikėtų palyginti su švelniu drugelio prigludimu prie gėlės - jie abu verti vienas kito, nė vienas kitam nėra per sunkus ar per lengvas... O jei ant tos gėlės bandyčiau nutūpti aš... Nesijuokite, pati žinau. Todėl dažnai grožiuosi gėlėmis iš tolo, bandau įkvėpti jų skleidžiamo aromato ir stebiu, tik stebiu drugelius. Negaudau jų - vaikystė praėjo, - tegu gyvena.

Vis tik šis garbaus poeto eilėraštis sujaudino iki širdies gelmių. Lyg pats Viešpats eitų per širdį. Regiu mūsų gyvenimo negandas: kai jaučiamės it tos gėlės, kai „nei saulės, nei lietaus jai" - o ji žydi, nes... Viešpats ten praėjo. Ir toji paukštė virpėjo, nors nei namų, nei šilko jai... Bet - ji čiulbėjo! Kodėl tu virpi, paukštele? Ar ne todėl, kad vis dar jauti Viešpaties kvapą, Jo, praėjusio dvelkimą, šilumą? Ar ne todėl, kad Jo artume išgyvenai, kokia mažutėlė esi, o štai Jis - didis, šventas ir tobulas taip jautriai praėjo pro tave, tavęs nepamiršo, bet aplankė... Ar ne todėl taip giedi, ir tu, gėlele, žydi, nes Viešpats praėjo pro tave, ir to pakako, kad sužydėtum?

Prisimenu pranašo Habakuko žodžius: Nors figmedis nežydėtų ir nebūtų vaisių ant vynmedžių ir alyvmedžių, nors laukai neduotų derliaus, garduose dingtų avys ir ožkos ir nebūtų gyvulių tvartuose, tačiau aš džiaugsiuosi Viešpačiu, džiūgausiu savo išgelbėjimo Dievu! Viešpats Dievas yra mano stiprybė. Jis padarys mano kojas kaip elnių ir leis man pasiekti aukštumas (Hab 3, 17-19).

Kartais taip pavargstame nuo aplinkui tvyrančio skurdo, nemeilės, neapykantos ar pavydo... Pavargstame nuo išdavysčių, nuo neišsipildžiusių lūkesčių, brolių nesantaikos, gal ir neatsakytų maldų...

Ir vis tik, jei mūsų širdys veržiasi prie Kūrėjo, gyvybės Davėjo, mes imame čiulbėti, giedoti, ir ne šiaip čiulbėti, o, anot poeto, „taip" čiulbėti - tai yra ypatingai, pakylėtai, taip, kaip to vertas mūsų Viešpats!

Kaip norisi, kad mūsų tikėjimas būtų it tos paukštelės čiulbėjimas ar gėlelės žydėjimas: ji, nors ir virpa it sidabro lašelis, virpa, nes yra jautri, nes šis gyvenimas neleidžia pasijusti saugiai, nes jos nesušildė saulė, nepalaistė lietus, ir nėra nieko, kas paguostų, sušildytų, padėtų, pagirdytų... Ji virpa, nes Viešpats jos - benamės ir bešilkės - nepaliko, ją aplankė... Virpa, nes ji išpildo savosios prigimties pašaukimą - ji čiulba! O gėlė žydi...

Ar pastebime Viešpaties žingsnius savo širdyse, gyvenimuose, lūkesčiuose, pasirinkimuose, svajonėse? Tegu mums nei namų, nei šilko, tegu mums ne visi lūkesčiai išsipildo taip, kaip tikėjomės, tegu ne visi atsakymai į maldas bus tokie, kokių troškome, bet sekime Habakuko, gėlės ir paukštelės pavyzdžiu, ir žydėkime, giedokime, čiulbėkime, dėkokime. Nusižeminkime prieš Viešpatį - juk Jis brangesnis už šilką ir namus.

Išties, praeidamas Viešpats nebūtinai palaisto lietumi, prasklaido debesis, nebūtinai pastato mums namus ar aprengia šilku. Tačiau Jis keičia mūsų širdis, globoja nuo negandų virpančias sielas.
O tai ir yra brangiausia.

Ypatingo žmogaus - A.Šmido - ypatingas laiškas...

Žydų genocido aukų paminėjimo dienai.
Rugsėjo 22-ąją buvo atidengtas paminklas Pasaulio tautų teisuoliui Antonui Schmidui (Anton Schmid) atminti; Austrijos pilietis A. Schmidas, tarnaudamas Vokietijos kariuomenės Vermachto seržantu, 1941–1942 metais išgelbėjo šimtus Vilniaus geto žydų. Už tai buvo sušaudytas.

Šią žinutę norėjau įkelti čia dėl to, kad šis žmogus - neįkainuojamo žmogiškumo pavyzdys. Žmogus, nugyvenęs ypatingą gyvenimą. Nes ėjo prieš srovę. Rizikavo ne savo vardu ir karjera, bet savo gyvybe.
Išties, istorija byloja ne apie vieną žmogų, gelbėjusį žydus. Ir vis tik, tokių žmonių nebuvo daug...


Antono Šmido (1900–1942) atsisveikinimo laiškas žmonai. Vilnius 1942.IV.13

Mano mieloji Steffi!
Galvodamas apie Tave ir džiaugsme, ir skausme, pranešu Tau, mano brangioji, kad šiandien buvo priimtas nuosprendis ir aš turiu palikti šį pasaulį, nes esu nuteistas mirti. Prašau Tave, išlik stipri ir tikėk Dievu, kuris valdo kiekvieno mūsų likimą. Aš nieko nebegalėjau pakeisti, nors būčiau norėjęs apsaugoti Tave ir Gertą nuo to, kas įvyko. Todėl prašau, atleisk man, aš tikrai nenorėjau suteikti Jums tokį skausmą, tačiau nieko nebeįmanoma pakeisti. Esu pasiryžęs mirti, nes tokia yra Dievo valia. Jūs turėsite su tuo susitaikyti. Dar kartą prašau, pamirškite skausmą, kurį aš Jums, mano brangiosios, suteikiu, ir nekalbėkite apie tai. Aš tik gelbėjau žmones, nors jie ir buvo žydai, nuo to, kas dabar ištiko mane patį. Todėl dabar turiu mirti. Kaip gyvenime visada viską dariau dėl kitų, taip ir dabar viską paaukojau už kitus. Tave ir Jus abi amžinai mylintis Toni. 

"Dievas šaukia mane - nevertą ir nuodėmingą" (M.T.)

Pavadinime ne mano – o Motinos Teresės žodžiai. Žinoma, mielai po jais „pasirašyčiau“, tik jokiais būdais negalėčiau savęs lyginti su šia didele Viešpaties tarnaite. Ir ar esu kur kas nuodėmingesnė nei ji? Manau, kad tikrai, tikrai tikrai taip...

Bet štai kur paradoksas: tiems, kurie plačiai susipažinę su šios moters veikla ir tarnyste tikrai keista tai skaityti – kaip TOKIA moteris galėjo save laikyti ir neverta, ir nuodėminga?

Vis tik, regis, Motina Teresė buvo teisi.

Štai ką apie save teigia apaštalas Paulius: "Tikras žodis ir vertas visiško  pritarimo, kad Kristus Jėzus atėjo į pasaulį išgelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš. Todėl ir buvo manęs pasigailėta, kad manyje pirmame Jėzus Kristus parodytų visą savo kantrybę, duodamas pavyzdį tiems, kurie Jį įtikės amžinajam gyvenimui" (1 Tim 1, 15-16)

Taigi vienas didžiausių apaštalų, parašęs didžiąją dalį Naujojo Testamento, taip pat suvokia savo padėtį - jis priskiria save didžiausių nusidėjėlių gretoms. Tačiau, regis, tie, kurie giliausiai suvokia savo nuodėmingumą,  tampa "pirmūnais" Dievo Karalystėje. Būtent jie tampa Viešpaties šlovės nešimo indais. Prisiminkime Bažnyčios ganytoju tapusį Petrą - pirmą kartą susitikęs su Kristumi puolė Jam po kojomis: "Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš - nusidėjėlis!" (Lk 5, 8).

Kristaus akivaizdoje visi šie žmonės suvokė savo nuodėmingumą, išgyveno jį iki širdies gelmių.

O mes – ar suvokiame savo nuodėmingumą? Juk kaip dažnai užuot sudužę Dievo akivaizdoje ir sakę „aš nusidėjėlis“, piktai žvelgiame į kurį nors žmogų galvodami: „Pasitrauk nuo manęs tu, nes tu esi nusidėjėlis...“.

Jei tik mes daugiau ir dažniau galvotume apie savo, o ne savo artimo nuodėmingumą! Neliktų nei laiko, nei noro apkalboms ar piktdžiugai.

Nemanau, kad savo nuodėmingumo suvokimas veda į saviplaką, nuolatinę savigraužą. Tačiau tikrai "užtraukia" pakankamai daug liūdesio... Atgailos liūdesio. Ir ar/ir ne šiems liūdintiems Jėzus sakė, jog jie palaiminti, nes bus paguosti? Juk kaip dažnai Viešpaties malonės susilaukia tas, kuris nesijaučia jos vertas, o tas, kuris ištiesia ranką "užtarnautiems" palaiminimams ir nejučia (ar jučia) iš aukšto ima dairytis į kitus, "gauna per nosį"! Dievas nuolankiesiems teikia malonę, o išdidiems - priešinasi, - sako apaštalas Petras. Galime sakyti "kaip tai nesąžininga", tačiau krikščionybėje egzistuoja nenugalima tiesa - Dievas žvelgia kur kas giliau, nei į žmogaus darbus, poelgius. Jis žvelgia į širdį. Širdis ir yra tas tikrasis žmogaus veidas, kurį Viešpats gana dėmesingai "apžiūri"... Gal ir tai turėjo galvoje apaštalas Paulius, sakydamas, jog jei padarytų devynias galybes darbų, bet neturėtų meilės, būtų niekas... Kieno akivaizdoje niekas? Tik jau ne žmonių!

Tad, kaip sako Saliamonas - labiau už viską saugok savo širdį, nes iš jos gyvenimo versmė...(Pat 4, 23)

[Gaila, o kaip gaila, kad daugelio versmė yra apkartusi ir nešvari... Ji negaivina, o "sodina" tiek patį žmogų, tiek tuos, kurie jį supa. Ir dar nieko, jei tik "sodina". Būna, jau gerokai nuodija... Sutinki tokį žmogų - o jis apdujęs, kreivai žiūri. Klausi - žmogau, kas nutiko? Kur tavo šypsena, skaidrus žvilgsnis? O jis žiūri stiklinėm akim, baikščiai į šalis besižvalgydamas, kažką sulemena: žinai, negaliu su tavim bendrauti, nes kitam žmogui tai nepatiks, nes tu, pasirodo, esi blogas, baisu koks blogas... Vienintelio neprisipažįsta - kad ir pats tave yra taip apkalbėjęs, kad tau ausys nukristų, jei išgirstum.

Belieka pasakyti: gaila, kad neapsaugojai savo širdies. Gaila, kad leidai savy pasėti blogą, karčią sėklą. Gaila, kad užuot buvęs tarp kviečių, atsidūrei tarp viskuo nepatenkintų raugių.

Bet vieną dieną "pasidaro" negaila, kad toks žmogus nusisuko - vadinasi, jis ir nebuvo tikras... Nors - vis tiek liūdna, kad kai kas nusivelka savo žmogiškumo rūbą.

Tiesa, o pasitaikiusiems apkartusiojo kelyje norėtųsi pasakyti - būkite atsargūs, nes šis žmogus neatleidžia. Oi, dar ir kaip neatleidžia!.. Kas vienaip elgiasi su vienu, taip pat pasitaikius progai pasielgs ir su kitu - tikėtina, ir su jumis].

***

Žvilgtelkim dar į dviejų žmonių - fariziejaus ir muitininko maldą (Lk 18 sk). Vienas (fariziejus) dėkoja Dievui, kad jis ne toks kaip kiti (suprask, nusidėjėliai), arba šis va muitininkas, besimušantis pašonėj į krūtinę - ir, spėju, trukdantis fariziejaus patosinei maldai. O Jėzus pateikia akibrokštą sakydamas, kad išteisintas bus ne tas, besigėrintis savimi, o tas, kuris nedrįsta nė akių į dangų pakelti... Muitininkas.

Oi tie mumyse tūnantys fariziejai... Tik pažvelk į ką iš aukštybių ir tuoj gali rasti sielos kamputy susirietusį fariziejuką. Na, duok Die jei susirietęs ar suriestas mūsų romumo. Kaip dažnai visos vadelės jo rankose, o jis pats išpūsta krūtine stovi priekyje ir vadovauja mūsų tikėjimo laivui... Netikęs kapitonas.

Taigi, esu tikra, jog negalime subrandinti šventumo, romumo ir kitų dieviškų savybių, nesuvokę savo nuodėmingumo. O jį suvokę puolame Kristui po kojų, prašydami Jo apvalyti mus, atleisti mūsų kaltes, pažadinti Jo valios vykdymui... Susmunkame kaip tas muitininkas ar paleistuvė Jo akivaizdoje. Susmukę suvokiam, jog neturime teisės kažkam neatleisti. Ir tada... Jis parodo tai, ko tikrai nesitikėjome išvysti... Begalinę meilę, malonę, gailestingumą ir gerumą.

Ačiū Jam – Jis iš tikro pašaukia nuodėminguosius... Juk dažnai būtent jie, vertindami Viešpaties atleidimą, trokšte trokšta Jam patarnauti, labai Jį mylėdami.

Net jei kiti stebėdamiesi kraipo galvas. Ar dar blogiau - lieka tuščiomis, kaip tas fariziejus. Geriausiu atveju - tuščiomis.

Šaunuoliai Lietuvos sirgaliai

Patiko:

"<...> garbingai pasielgė Sėklos vadovaujama Lietuvos krepšinio rinktinės sirgalių grupė – pasibaigus rungtynėms eidami pro makedonų tribūną paplojo ir pasveikino priešininkų sirgalius su pergale: „Taktiškas Lietuvos sirgalių gestas parodė, kad mokame garbingai pralaimėti ir gerbiame priešininkus. Tai buvo puikus pavyzdys Makedonijos aistruoliams" (iš delfi.lt)

---

Kokia nelaimė žmogui, jei jis jaučia didelę neapykantą kitam žmogui.
Didelė nelaimė.

Andrius Navickas. Pasakos, parašytos širdimi

Džiugu, kad žmonės grįžta prie pasakų. Ne prie iliuzijų, bet prie grakščių pasakojimų, mokančių stebėtis, ryžtis žygdarbiams, padedančių išvysti nuostabių spalvų, kurias greit pasenti skubėjęs Apšvietos žmogus buvo pradėjęs ignoruoti.

Populiarėja pasakų terapija, rinkodarininkai griebiasi pasakų, mokydami geriau pažinti žmonių siekius ir troškimus. Būtent pasakos, dažnai įvilktos į puošnių istorijų rūbą, sugrąžino vaikų norą skaityti.

Suaugusieji neretai net nesislėpdami taip pat mielai skaito pasakas.

Tiesa, pasakų būna įvairių. Kai kurios sužydi ir savo aromatu pritraukia vis daugiau žmonių, kai kurios atstumia negrabiu didaktiškumu bei seklumu.

Kai paėmiau į rankas Aurelijos Umbrasienės pasakas, nežinojau, ko tikėtis. Buvau skaitęs autorės straipsnių įvairiomis tikėjimo temomis, galėjau įvertinti, kad Aurelija puikiai suaudžia žodžius į margas argumentų gijas. Tačiau vaikams juk reikia net daugiau nei argumentų. Jiems reikia visiško sąžiningumo, nes jie labai jautriai reaguoja į bet kokį veidmainiavimą ar atsainumą. Į naujus knygų vaikams autorius visada žiūriu nepatikliai: ar jie atiduoda visą širdį, ar tik mano, kad vaikams lengviau „prastumti“ istorijas.

E.Juchnevičienės iliustracijos

Jau po pirmų skaitymo akimirkų abejonės pranyko. Tai tikrai pasakos. Tikrai parašytos širdimi. Tikrai atveriančios nuostabų Fantazijos pasaulį. Skaičiau neatsitraukdamas ir žavėjausi kiekvienos naujos istorijos gaivumu.

Visa širdimi rekomenduoju šią knygą ne tik vaikams, bet ir jų tėvams. Idant šie nepamirštų svajoti ir šypsotis ir būtų atsparūs puikybės virusui, kuris toks pavojingas suaugusiesiems, kurie susižavi iliuzija, kad tas skaičių, formulių, lentelių, schemų pasaulis, kurį mes susikūrėme, žaisdami mokslinėje smėlio dėžėje, yra svarbiausias.

Bernardinai.lt

P.S. patraukliausia knygos kaina - elektroniniame bernardinų knygyne

Mamų klubas pradėjo jau 10 sezoną :)



R.Subačienė. Beje, į klubą veržias ir mamų vaikai:)



Negaliu patikėti, kad prieš kelerius metus bijojau ateiti į mamų klubą (regis, dažniau gyvenime būnu drąsi nei baili, ir vis dėl to:) ). Bijojau, nes... tą trečiadienį draugė negalėjo manęs palydėti. O vakar, po vasaros atostogų susitikusi su mamytėmis, stebėjausi: visos mamos - lyg mano artimos bičiulės.

Iš tikrųjų, jei kada nors reikėtų įvardyti, kuri bendruomenė (po bažnyčios) įkvepia ir žavi savo nuoširdumu bei bičiuliškumu, nedvejodama atsakyčiau - mamų klubas.

Čia nėra konkurencijos, pavydo, pykčio priepuolių ar ko nors panašaus. Visos moterys yra tos pačios malonės dalininkės - jos augina vaikus, dažnai jaučiasi kaip nusivylusios namų šeimininkės, tačiau mokosi į gyvenimą žvelgti optimistiškai ir būti palaiminimu aplinkiniams - žinoma, pirmiausia savo šeimai. Jei mamos susirenka aptarti receptų - tai tam, kad namiškius ir savo svečius ateityje pamalonintų dar gardesniais pietumis; jei renkasi siūti lėles - tai tam, kad vaikai turėtų rankų darbo žaislų; jei tobulina vėlimo įgūdžius - kad pagražintų namus ar save - kuri nenori būti graži sau ir savo vyrui? Na, o kur dar būtinai rankų darbo kalėdinių dovanų ruošimas, našlaičių ar vaikų onkologinio skyriaus lankymas, pastangos padėti bėdų ištiktoms ir t. t.

Vakar (kaip visuomet) prie jaukaus vaišių stalo mamų klubo vadovė Rosana Subačienė dalijosi mintimis apie tai, ką reiškia būti gera mama. Nė viena nepakėlėme rankos, kai išgirdome klausimą, ar jaučiamės esančios geros mamos, nors nepakėlėme jų ir tuomet, kai buvome paklaustos, nejau manome esą blogos mamos. Matyt, mamos nuolat ir „sėdi" tarp šių dviejų „irklų" - bloga ir gera vienu metu...

Juokavau, kad tol, kol dukrai sukako dveji, galėjau pakelti ranką su „geromis mamomis", nes dukra buvo tikras angelas. O štai dabar, kai prasidėjo neigimo ir savojo „aš" įtvirtinimo procesas, jaučiuosi kur kas blogesnė, neretai pratrūkstanti, nesitvardanti, taigi „suprastėjusi" mama... Tad buvo gera klausytis guodžiančių ir drąsinančių Rosanos žodžių - jos pačios, auginančios tris atžalas, patirtis be galo turtinga. 

„Klausiu vaikų, - pasakoja Rosana, - gal „sisiukų"? O gal norite valgyti? Gal ką paduoti? Visi trys atsako: „Ne, nieko". Tada prisėdu pažiūrėti kokio gero filmo. Bet štai TADA ir prasideda: mama, noriu valgyti. Mama, sisiuko. Mama, .... ir t. t..."

Tai štai, kokia ta mamų patirtis. Spalvinga! O matydama tų spalvų gausą kitų mamyčių gyvenime, tikrai pasiguodi - pasirodo, visos mamos patiria panašius „nuopuolius" ir pakilimus...

Tiesa, mamų klubą vakar filmavo interneto dienraščio www.bernardinai.lt internetinė televizija, tad mamytės „į kamerą" dalijosi mintimis apie mamų klubo dovanas. Taip pat su kolege svečiavosi ir vaikų psichologė Silva Striunga (daugelis mamų Silvą jau pažįsta iš jau vykusių seminarų), kuri pristatė planuojamą seminarą mamytėms, auginančioms 6-12 metų vaikus. Nuoširdžiai su mumis besišnekučiuodama psichologė įvardino, kad bene didžiausias poreikis šeimoje - taika. Kaip pasiekti namuose taikos atmosferą? Regis, seminaras padės atsakyti į šį opų klausimą.

Turėjau progos pristatyti ir savo knygą „Murmeklis ir Bambeklis bei kitos pasakos" - tikrai buvo gera rašyti mamyčių mylimiausiųjų „pupų" ir „žirnių" vardus. O kai kam užrašiau: „ ... ir tam stebuklėliui, esančiam mamos pilvelyje" - mat šį rudenį stebuklėlius nešiojančių mamyčių „užderėjo" itin daug - ir, kiek man žinoma, ne vienai mamytei tai - ilgai lauktas ir išmelstas stebuklas.
Ačiū Dievui už Jo malonę! 

Nežinau, ar man pavyko perteikti, kokioje nuostabioje atmosferoje leidžia laiką mamos. Bet štai interneto dienraščio bernardinai.lt vyr. redaktorius A. Navickas, lankydamasis pas mus su filmavimo grupe, šmaikščiai paklausė: „Ar čia visuomet pas jus taip gera, ar tik šiandien dėl to, kad filmuojame?"

Brangioji, prisijunk prie mūsų! (Ir brangiųjų brangiausieji, jei norite savo žmonas matyti besišypsančias, pailsėjusias ir įsikvėpusias, - būtinai išleiskite jas į mamų klubą!)

Mamų klubo kontaktus, užsiėmimų temas ir kitokią informaciją rasite čia: http://www.mamuklubas.lt/

Nuotr. R.Pagojienės
http://www.btz.lt/

Palaiminti vargšai dvasia

Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė (Mt 5, 3).

Paradoksas, tačiau palaiminti ne tie, kurie turi, o tie, kurie neturi. Dažną kartą laikome iššūkiu kažką įgyti, tačiau Kristus, regis, paliko mums kitą iššūkį - iššūkį prarasti.


www.btz.lt

B.Brazdžionis. Viešpaties žingsniai

Ant uolos balta gėlė žydėjo -
Nei lietaus, nei saulės jai.
Kaip sidabro lašas ji visa tebevirpėjo -
Viešpatie, tai Tu ten praėjai.

Ant šakos paukštelė taip čiulbėjo!.
Nei namų, nei šilko jai.
Kaip sidabro lašas ji visa tebevirpėjo -
Viešpatie, tai Tu ten praėjai.