-

Žmogaus kvailumas iškreipia jo kelius, bet jo širdis kaltina Viešpatį (Pat 19:3)

Šiandien nejučia prisiminiau šią patarlę ir leidau sau perkelti ją... į žmonių santykius. Juk būna, kad žmonės patys iškreipia savo kelius (nuostatas, požiūrius, etc), o kaltina dėl neišsipildžiusių lūkesčių ar norų, gal net sudužusių vilčių konkrečius žmones.

Prieš kaltinant kitą verta gerai gerai pagalvoti. Kaip sakoma devynis kartus pamatuok (pagalvok), o tik tada..."kirsk galvą" kitam.

Diskusija. Apie meilę įgyvendinančią tarnystę ir kt. (ne tik moterų) klausimais

Po mano straipsnio bernardinai.lt "Moterys vadovės. Ką Šv.Raštas kalba apie tai" - išsirutuliojo diskusija. Gavau atsakomąjį straipsnį (jį galima perskaityti http://www.bernardinai.lt/). Pratęsiau diskusiją, kviečiu paskaityti.

---

Dėkoju gerbiamai Monikai Kareniauskaitei už pateiktas įdomias mintis ir įžvalgas straipsnyje: Apie moters padėtį krikščioniškojoje kultūroje. Nuo antikos iki feminizmo.
Norėčiau pratęsti diskusiją ir atsakyti į kai kuriuos teiginius, išsakytus gerbiamos autorės straipsnyje.

Dėl kultūrinio-istorinio konteksto

Be jokios abejonės, turiu sutikti su gerbiama autore, kad būtina atsižvelgti į kultūrinį (bei istorinį) kontekstą, nagrinėjant Šventąjį Raštą. Rašydama savo straipsnį šio konteksto neplėtojau.

Šaunu, kad gerbiama autorė užpildė mano galimas straipsnio spragas. Tačiau dabar, kai kultūrinis ir istorinis kontekstai autorės yra šiek tiek išplėtoti, norėčiau pabrėžti, kad kaip tik kultūrinis kontekstas ir verčia mus labiau, o ne mažiau įsižiūrėti į Bibliją, pripažįstant jos autoritetą, o ne suteikiant jai vien „epizodinį“ vaidmenį.

Kitu atveju yra pavojus atitolti (ir) nuo Katalikų Bažnyčios mokymo bei pasiduoti sekuliariam liberalizmui. Tai reikštų ir atitolimą nuo bendrųjų Šventojo Rašto principų, mūsų Viešpaties mokymo.

Gerbiama autorė perteikia mano mintį, kad „pagal biblinę tradiciją, moteriai tenka antraeilis, vyro padėjėjos vaidmuo“ bei priduria, kad „Šventajame Rašte moteris išties groja antruoju smuiku“ [-M.K. mintis]. Norėčiau patikslinti, kad savo straipsniu norėjau parodyti ne vien antraeilį moters vaidmenį, bet kaip tik išryškinti ir pasitaikantį pirmaeilį – tai liudija ir parodo, jog Viešpats gali pašaukti ir moteris būti vadovėmis. Maža to, – atkreipdama dėmesį į tokią moters galimą (o ne negalimą) padėtį norėjau parodyti, kad net jei tuometinėje išties patriarchalinėje visuomenėje buvo vadovaujančių moterų, tuo labiau dabar, pasiekus išsilavinimo aukštumų bei įgyvendinus pažangias idėjas, tai neturėtų mūsų stebinti ar versti gūžčioti pečiais. Tad šiuo klausimu nematau prieštaravimo tarp kai kurių teiginių, kuriuos išdėstome moterų klausimais su gerbiama Monika Kareniauskaite.

Taip pat gerbiama autorė teigia: „Tačiau, pasak katalikiškosios Biblijos interpretacijos, pasaulyje, kaip ir lyčių vaidmenyse, daugelis dalykų yra iškreipti, tikrovė – sujaukta gimtosios nuodėmės. Lyčių nelygybė – greičiau nuodėmės, Adomo ir Ievos nuopuolio padarinys, o ne prigimtinė tikrovė. Nes pradžioje Dievas sukūrė Žmogų – kaip Vyrą ir Moterį. Beje, garsusis pavyzdys apie Ievos gimimą iš Adomo šonkaulio, pasak biblistų, iš tiesų reiškia ne moters pavergimą ar menkesnę padėtį, bet, atvirkščiai, – lygybę su vyru. Ne veltui kai kuriose senosiose kultūrose net paveldėjimas vykdavo pagal moteriškąją liniją.“

Su Bažnyčios tradicijos interpretacija sutinku, tačiau noriu pabrėžti, kad Šventasis Raštas, kuriame aprašytas žmogaus Nuopuolis, jo padariniai, atveria ir Dievo Apvaizdos sprendimo būdą: Kristaus – Dievo sūnaus – Išperkamąją auką. Taigi nuostatai, kuriuos jame skaitome, yra skirti mokytis suvaldyti mūsų nuodėmingą prigimtį, ją pažaboti ir paskatinti gyventi Kristaus Dvasioje, žvelgiant į Jį kaip į pavyzdį. Nedrįsčiau teigti, kad Šventasis Raštas nepakankamai aiškina prigimtinės nuodėmės padarinius arba per mažai moko suvaldyti mūsų kūniškąją prigimtį. O dėl biblistų teiginių ir kitų kultūrų nenorėčiau dabar plėstis, tik paminėsiu, kad ir pačių biblistų įžvalgos neretai skiriasi, kaip ir įvairių kultūrų patirtis. Tai tik patvirtina įsižiūrėjimo į biblinius principus (ne vien atskirus teiginius, o brėžiamą vientisą tiesos giją) svarbą – nes ne kitų žmonių, tautų, kultūrų patirtis, o Šventasis Raštas mums brėžia pavyzdį, pagal kurį turėtume gyventi. Tai ir yra Viešpaties žodžio unikalumas – nekintanti ir pritaikoma tiesa visais laikmečiais (tinkamai suvokta ir pritaikyta ji nereikš anachronizmo). Be jokios abejonės, daugelis patirčių praplečia mūsų nuovoką, tačiau ji neturėtų mūsų atitolinti nuo tiesos, apreikštos Biblijoje.

Savo straipsnyje gerbiama autorė teigia, kad „...tiesiogiai perimti Biblijoje atsispindinčias tuometinių žmonių gyvenimo realijas, tuo labiau taikyti jas šiandieniame pasaulyje kaip neginčijamas elgesio normas yra mažų mažiausiai anachronizmas.“

Sutinku, kad tiesioginis perėmimas tuometinių realijų reikštų prasilenkimą su sveiku protu ir savo mintimis tokio prasilenkimo (sąmoningai) neskatinau. Kitą vertus, vėlgi noriu atkreipti dėmesį, kad Biblija mus moko tam tikrų nuostatų ir principų, kurie, keičiantis istoriniam ir kultūriniam kontekstui, lieka nepakitę. Tikrai nemanau, kad turėtume ją pritaikyti tiesiogiai, su visomis anų dienų tradicijomis ir papročiais (nors būtent ir todėl turime įsižiūrėti, kokiame ir anuometiniame kontekste skambėjo Viešpaties pamokymai ir kaip jie buvo pritaikyti, kad darytume prielaidas kaip tą pačią tiesos šerdį pritaikyti savo gyvenimuose, jau kitame laikmetyje ir kontekste).

Tarnystei įkvepia meilė

Taip pat noriu atkreipti dėmesį, kad krikščionybės esmė – perkeista širdis. Kuo skiriasi tikintysis nuo netikinčiojo? Jų siekiai, nuostatos bei vertybės yra skirtingi, nors neretai gali ir supanašėti. Tačiau tikintysis pirmiausia siekia gyventi Dievo akivaizdoje ir Jam patikti. Jo siekinys – mylėti Dievą visa savo širdimi, visomis jėgomis, o savo artimą – kaip save patį. Tikintysis suvokia, kad Dievas mato ne tik jo darbus, bet ir širdies nuostatas, motyvus. Todėl, net jei ir yra tokia galimybė, kad tikintysis tarnautų iš savanaudiškų paskatų, – sekdamas Kristumi jis greičiausiai suvoks, jog tokia (savanaudiška) tarnystė Dievui nepriimtina. O kokia priimtina? Ta, kuri gimsta iš meilės.
Tačiau kai kalbame apie meilę – nemanau, kad yra teisinga ją supriešinti su tarnyste ar tarno sąvoka, nes būtent meilė yra jos įkvėpimas bei šaltinis. Kitu atveju mus perspėja apaštalo Jono žodžiai: „Mano vaikeliai, nemylėkite liežuviu ar žodžiu, bet darbu ir tiesa“ (1Jn 3, 18).

Taigi Šventasis Raštas nesupriešina tarnystės ir meilės, atvirkščiai – šias patirtis sujungia. Tik toji tarnystė yra priimtina, kuri gimsta iš meilės (anot apaštalo Pauliaus, jei jis neturėtų meilės, bet nuveiktų gausybę darbų – būtų niekas), ir tik toji meilė laikoma tikra, kuri pasireiškia tiek darbais, tiek tam tikrais būdo bruožais, subrandintais vaisiais (1 Kor 13, Gal 5).

Tad metaforiškas tarno ir šeimininko santykis nebūtinai naikina meilės santykį, kaip teigia gerbiama autorė, jei tik, žinoma, teisingai suvokiame tą santykį. Sakyčiau, remiantis Šventojo Rašto principais tarno ir šeimininko santykis paremtas kaip tik meile, nes gera tarnystė gimsta iš meilės šeimininkui, kaip kad žmonos tarnystė vyrui ir atvirkščiai. Būtent meilė įkvepia gerai, atsidavusiai tarnystei. Maža to – suvokimas, kas yra šeimininkas (Kristaus palyginimuose apie tarną ir šeimininką parodoma į žmogaus ir Dievo santykius tam tikru aspektu), teikia tarnui didžiulį pasitenkinimą ir džiaugsmą, jog buvo palaikytas kaip vertas patarnauti. Geras tarnas nesuvokia savo padėties kaip pažeminimo, o suvokia ją kaip duotybę, dovaną, malonę. Toks žmogus gali užimti ir labai aukštą padėtį visuomenėje, tačiau, būdamas tikintysis, jis regi save ne tik kaip Dievo vaiką, Kristaus mokinį, bet ir tarną – Viešpaties tarną, ir nesvarbu, ar tai būtų vyras, ar moteris. O tai reiškia ir tuo, kuris pašauktas patarnauti aplinkiniams. (Štai ir popiežiaus vienas titulų yra – Dievo tarnų tarnas.)

Apie primestą tapatybę ir laisvę

Gerbiama autorė taip pat teigia, kad „nesuvokta, neįsisąmoninta ir nereflektuota, primesta tapatybė – baisiausia, kas gali nutikti kiekvienam žmogiškajam asmeniui. Nes taip yra pasikėsinama į patį brangiausią Dievo žmogui suteiktą turtą – Laisvę.“ Iš dalies sutinku su šiuo teiginiu, tačiau dėl autorės pateikto labiau neigiamo tarno sąvokos suvokimo konteksto galėčiau teigti, jog būtent nesuprasta tarno sąvoka ir veda prie požiūrio, kad būti tarnu – tai žeminama padėtis, besikėsinanti į žmogaus laisvę, orumą. Anaiptol. Pats Kristus plaudamas mokiniams kojas parodė, kad taip nėra. Be to, Jis sakė: „Kas iš jūsų nori būti didžiausias, tebūnie jūsų tarnas, ir kas nori būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas“ (Mt 20, 26–27). (Galima būtų kelti klausimus, ar pats Viešpats čia neskatina nelygybės, vergystės?.. Akivaizdu, kad Jis skatina turėti patarnaujančią širdį. O patarnaujantis žmogus Viešpaties akyse tampa didžiausias – ar ir tai nelygybė, su kuria reikėtų kovoti? Tad, matyt, kalbame apie skirtingas lygybės-nelygybės sampratas.)

Ir jei kalbame apie pasikėsinimą į žmogaus laisvę, norėčiau pacituoti apaštalo Pauliaus žodžius: „Jūs, broliai, esate pašaukti laisvei! Tiktai tenebūna ši laisvė proga kūnui, bet meile tarnaukite vieni kitiems“ (Gal 5, 13). Akivaizdu, kad negalime Dievo suteikta laisve pateisinti savo nenoro patarnauti, nors, kita vertus, išties turime teisę rinktis – gyventi dėl savęs ar dėl Viešpaties ir savo artimo. Adomas su Ieva taip pat turėjo laisvę rinktis tarp to, ką jiems kalbėjo Dievas, ir to, ką pasiūlė gundytojas. Taigi, pats Dievas, suteikęs pasirinkimo laisvę, į tą laisvę „nesikėsina“.

Apibendrindama noriu pasakyti, kad tarnystė nepaneigia meilės, nesunaikina meilės santykio, o jį įgyvendina. Jei, žinoma, toji tarnystė kyla iš meilės.

Neabejotinai Viešpats mus kviečia meilės santykiui, tačiau suradę ir išgyvendami, suvokdami šį santykį anksčiau ar vėliau tapsime Jo tarnais, nes trokšime aukoti savo gyvenimus dėl Jo, kaip kad Jis pasiaukojo dėl mūsų.

Apie tariamą „trečiąjį vaidmenį“

Sutinku, kad tam tikras vaidmuo turi būti atrastas, o ne primestas. Vėlgi Biblija taip pat mums jo neprimeta, o moko atrasti, suprasti. Tačiau negaliu sutikti su gerbiamos autorės teiginiu: „Ir kad moteris, tapdama žmona ir motina, kartu neprisiimtų ir trečiojo – vyro tarnaitės – vaidmens. Tarno ir šeimininko santykis naikina meilės santykį. O mes juk žinome – kur nėra Meilės, ten nelieka ir Jo.“

Kaip jau minėjau, tarno ir šeimininko santykis nebūtinai naikina meilės santykį, jei tas santykis yra tinkamai suvoktas, o tarnas patarnauja iš meilės savo šeimininkui. Taip pat negaliu sutikti su „tarno-šeimininko“ sąvokos perkėlimu į vyro ir moters santykius bei su iš to suformuluotu teiginiu apie neva trečiąjį – vyro tarnaitės –  vaidmenį. Pirmiausia šiuo teigimu, manyčiau, suteikiama neigiama reikšmė tarno ar tarnystės, patarnavimo sąvokai. Ką noriu pasakyti? Tai, jog moteris tikrai neateina į šeimą kaip pasamdyta tarnaitė, atliekanti visus buities ir kitokius darbus. Moteris (ir vyras) ateina į santuoką iš meilės. Tame meilės santykyje gimsta moters, kaip žmonos, vaidmuo, vėliau, gimus kūdikiui, – kaip motinos. Ar motinos nuolatinį rūpinimąsi vaikeliu galėtume pavadinti vaiko (lyg pasamdytos) tarnaitės padėtimi? Sveikas protas mums byloja, kad patarnavimas vaikui – tai natūralus veiksmas, kylantis iš meilės. Tad net jei ji išoriškai galėtų būti panaši į pasamdytą auklę, ji nėra auklė. Arba – ne tik auklė. Taigi kai kalbame apie moters patarnavimą šeimoje, neįvardyčiau to kaip trečio – vyro tarnaitės (ar vaiko tarnaitės) vaidmens. Veikiau tai virsmas gera žmona, kaip ir gera motina ir t. t. Tarnystei pašaukta ne vien moteris, bet ir vyras. Visi pašaukti „patarnauti vieni kitiems“ (Gal 5, 13). Visi pašaukti laikyti „vienas kitą aukštesniu už save“ (Fil 2, 1),  tad jei moteris šitaip gerbia ir savo sutuoktinį ir jam patarnauja – ji išpildo Viešpaties žodį. Pridursiu, kad Biblijoje nerasime sąvokos, jog žmona turi suvokti save kaip vyro tarnaitę. Tačiau ji skatinama suvokti save kaip vyro pagalbininkę, kuri, beje, padeda ne tik savo sutuoktiniui, bet ir apskritai pasižymi gerais darbais, svetingumu, karitatyvine veikla ir t. t. (1 Timot 5 sk.). Tad piešiamas moters paveikslas Biblijoje akivaizdžiai „peržengia“ šeimos ribas.
Taigi moters tarnystė šeimoje kyla ne iš dar vieno, trečiojo vaidmens prisiėmimo, o iš meilės, kurią palydi darbai. Taip pat ji kyla ir iš Kristaus pavyzdžio – nes Jis moko visus mus nuolankiai patarnauti. Ir ši tarnystė mūsų nežemina, o, atvirkščiai, išaukština Dievo akyse. Be to, tokia tarnystė laimina šalia esančius ir juos praturtina.

Dar kartą dėl lyčių lygybės

Vyrų ir moterų lyčių lygybės klausimo nenorėčiau plėsti, nes nesu pakankamai gerai susipažinusi su Katalikų bažnyčios mokymu šiuo klausimu. Galbūt kas nors iš teologų įsitrauks į diskusiją ir šias mintis išplėtos. Išties neabejoju, kad ir vyras, ir moteris – yra brangūs ir kilnūs Dievo kūriniai, kaip teigia ir psalmininkas: „<... kas yra žmogus, kad jį atsimeni, ir kas žmogaus sūnus, kad jį aplankai? Jį padarei ne ką menkesnį už angelus, garbe ir šlove jį apvainikavai. Tu davei jam valdžią Tavo rankų darbams, jam po kojų visa padėjai <...>“ (Ps 8, 4–6).

**

Manau, kad mano straipsniuose išdėstytos mintys nepaneigia Katalikų Bažnyčios mokymo lygybės klausimais, bet, mano galva, padeda jį išpildyti. Nuolankumo ir patarnavimo (kylančių iš meilės) nuostatų mus moko Šventasis Raštas – ne tik moteris, bet ir vyrus. Atkreipiau dėmesį savo ankstesniame straipsnyje, kad moterims daugiau būdingi gailestingumo darbai, karitatyvinė veikla – greičiausiai tai natūraliai siejasi su moteriška prigimtimi: atjauta, švelnus patarnavimas ir t. t., nors nebūtinai. Skatinau įsižiūrėti į Kristaus pavyzdį – kaip kad Viešpaties motina Marija teigė: „Štai aš nuolanki Tavo tarnaitė, tebūnie man pagal Tavo žodį“ – manau, kad taip moters tarnystė Dievui gali reikštis kasdienėje jos veikloje. Tikinti moteris greičiausiai sieks gyventi Dievo akivaizdoje ir daryti gera kitiems iš širdies kaip Viešpačiui. Taigi ir savo sutuoktiniui.

Pridursiu, kad patarnavimas šeimoje bei vyro autoriteto pripažinimas man padeda lavinti tas savybes, kurių siekti mokė Viešpats Jėzus. Nors, tiesa, nesu savo sutuoktinio raginama ar „spaudžiama“ pripažinti didesnį jo autoritetą – tai mano savanoriškas pasirinkimas, nė kiek nesumenkinantis mano, kaip moters, vertės ar padėties (nei mano pačios, nei žmonių nei, esu tikra, Dievo akyse).

**

Dar kartą dėkoju autorei už priminimą, kad aiškinant(is) Bibliją svarbu nepamiršti kultūrinio-istorinio konteksto. Regis, su gerbiama autore laikomės tos pačios nuomonės, jog moters veikla neapsiriboja vien šeima. Maža to, Rašto Sukūrimo ir Atpirkimo istorija ją netgi skatina reikštis bei patarnauti plačiau – tomis dovanomis, kurias ji savyje atranda tiek išsilavinimo, tiek, pridursiu, bendrystės su Dievu dėka.

Bernardinai.lt

-

"Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visų nedorybių ir nuskaistintų sau ypatingą tautą, uolią geriems darbams" (Titui 2, 14)

Pasiuntiniai

Prieš kurį laiką į mano namus pasibeldė du... kaip čia pasakius. Jei pasakysiu jaunuoliai – pagalvosite, kad jie iš kokios savanorių organizacijos.

Jei pasakysiu – jauni vyrai, paklausite, ar nebuvo baisu pačiai įsileisti juos į savo namus.

Tačiau išties – vienas jų jaunesnis, kitas – vyresnis. Dievo pasiuntiniai. Ne ne, aš tikrai nekvanktelėjau. Tuoj viską paaiškinsiu.

Jie tiesiog atėjo ir pasakė, kad nuo šiol gyvens mano namuose ir sekios mane visur, kur tik eisiu.

Žinodama, jog tai Dievo pasiuntiniai, nė kiek neišsigandau. Tik gūžtelėjau pečiais – ką jie nori man pasakyti?

Bendravimas su jais užbūrė. Broliai daug pasakojo apie save – ir nesuprantu kaip, tačiau kiekviename jų pasakojime matydavau save...

Kai jaunesnis imdavo pasakoti, kaip jis paliko savo tėvo namus, kaip išprašė savo turto dalį, kaip ją švaistė grimzdamas vis giliau į nuodėmės bedugnę – man verdavo širdį. Visai ne todėl, kad jam teko visa tai patirti ir kiekvieną kartą su dideliu apgailestavimu pasakoti, kaip buvo... Bet todėl, kad kiekvieną kartą jo patirtis man bylodavo apie mane.

Apie mano nuodėmę. Nuodėmes. Nuodėmėles. Nuodėmiukes. Nuodėmytes. Dideles, tikrai nemenkas nuodėmes.

Kai pagalvoji – ta jos didenybė neva saldybė Nuodėmė. Ji ateina kaip sumani vijoklė, o palieka skausmą, širdgėlą, nusivylimą, nerimą, kaltę, vienatvę, abejones... Ir visa ši „puokštė“ tave palieka ne taip greitai, kaip norėtum paskui, su ja pasibičiuliavęs.

Kodėl tu man vėl ir vėl visa tai pasakoji, kartą paklausiau. O jis man nusišypsojo.

Vėliau man ėmė patikti jo klausytis... Keista, bet ta istorija, kaip jis paniekino ir tolo nuo savo tėvo, šeimos, kaip pasiekė visišką dugną – ta istorija, rodos, lyg magnetas pritraukdavo buvimą To, Kuris siuntė juos pas mane. Artumą. Tokį laukiamą, trokštamą. Lyg tame artume Jis norėtų man kažką pasakyti.

Anksčiau galvodavau, kad toks artumas pasiekiamas tik maldoje, pasislėpus kur nors šventoje vietoje.

O dabar – pačiame dugne...

Širdį veriantys susitikimai. Po kojomis jaučiant nuo nuodėmės perdžiūvusį dugną. Nė gyvybės ženklo ten, tame dugne.

Net ir verdant vaikui košę, vėliau keičiant „kvapniąsias“ sauskelnes klausaus to pasakojimo ir jaučiu – Jis čia.

Jo buvimas lyg vanduo sunkiasi per visus mano širdies labirintus... Kai istorija pasiekdavo kulminaciją – grįžimas namo, tėvo glėbys, geriausias rūbas, puota – tas buvimas semte apsemdavo.

Ir tuo metu, rodės, kai tuoj tuoj pritrūks oro, prabildavo vyresnysis.

Vos jam pravėrus burną pajusdavau žemę po kojomis. Aha, saugu. Neturėčiau paskęsti.

Kaip gerai, kad jie dviese.

Kartais jie abu imdavo pokštauti, net gi traukti per dantį vienas kitą. Mačiau pačius tikriausius brolius – labai skirtingus, bet taip mylinčius vienas kitą. Man užimdavo kvapą, kai jie imdavo kalbėti apie savo tėvą. Jų balsuose jausdavau didžiulę pagarbą, o tuo pačiu – skleidžiamą saugumo pojūtį. Ir dėkingumą. Abu jautėsi – ir buvo – itin mylimi. Abu apgailestavo, kad ne visuomet tai suvokė, kad buvo paniekinę savo tėvą ir vienas kitą. Bet tai jau jų praeitis, nors dažnam iš mūsų – dabartis.

Ilgainiui ėmiau pastebėti, kad kaimynai į mane šnairuoja.

Kartą išdrįsau ir paklausiau: kodėl šnairuojate, ką matote?

Matome, kaip tu šypsaisi, ir kaip tviska tavo rūbai. Iš kur gavai šitą „paddielką“? Neužsimiršk ir neapsimetinėk! Mes žinome apie tavo nuodėmes!

Akimirką nieko nesupratau. Tik vėliau susivokiau, kad tuos pasiuntinius jie mato kitaip. Ir mane mato kitaip, nei tie pasiuntiniai.

Išties, jaunėlis man dovanojo Rūbą, kurį jam paliko jo tėvas. Tiesiog taip – ėmė ir atidavė. Sako, panešiosi, tada vyrui duok. Rūbas nenusidėvi, pridūrė.

Vyresnysis kažkokiu paslaptingu būdu įskiepijo pareigos ir atsakomybės jausmą. Kaip to ženklą padovanojo man žiedą. Laukiau, kada pasakys, jog panešiočiau ir paskui duočiau vyrui.

Jis tik nusišypsojo ir pasakė – tavo vyras seniai tokį turi.

Iš tikro jis teisus. Lyg pažinotų mano vyrą...

Paklausiau, ar jie aplankys ir kaimynus.

Taip, atsakė, bet dar ne dabar.

Mano brolio apsilankymas ne visiems malonus, ėmė aiškinti vyresnėlis, tam turi ateiti laikas.

Mat ne kiekvienas yra pasiruošęs pažvelgti į Palaidūno sielos veidrodį. Dažnai jame pernelyg netikėtai (ir skausmingai) sušmėžuoja paties žvelgiančiojo atvaizdas...

Tačiau yra tie, kurie laukte laukia mūsų, švelniai prabilo Palaidūnas. Pirmiausia pas juos ir keliausime.

Atsisveikinome. Vieną akimirką pastebėjau, kad Palaidūnas turi tą patį rūbą, kurį padovanojo man. Nusišypsojau. Suvokiau, kad kiekvieną kartą, kai jis atiduoda savo rūbą kitiems, Tėvas vėl jį aprengia...

Uždarius duris nusijuokiau – jau mačiau, kaip atiduosiu šį rūbą vyrui, o paskui būsiu apdovanota nauju.

Ir čia pat nugrimzdau į apmąstymus...

Vaikas užmigo, galėjau melstis toliau.

Viešpatie, padėk man pamatyti tuos, kurie kenčia stingdantį kaltės šaltį.

„Buvau nuogas, ir Mane aprengėte...“ – skamba širdy, lyg svajonė.

1 Psalmė

Palaimintas žmogus, kuris nesielgia, kaip pataria bedieviai, nestoja į nusidėjėlių kelią, nesėdi su apjuokėjais, bet mėgsta Viešpaties įstatymą ir mąsto apie Jo įstatymą dieną ir naktį. Jis bus kaip medis, prie upelio pasodintas, kuris, metui atejus, duoda derlių ir jo lapai nevysta; ką jis bedarytų, jam sekasi. Ne tokie yra bedieviai. Jie kaip pelai, sklaidomi vėjo. Todėl teisme neišstovės bedieviai, nė nusidėjėliai teisiųjų susirinkime. Nes Viešpats žino teisiojo kelią, o bedievių kelias pražus.

Moterys vadovės. Ką Šventasis Raštas apie tai kalba?

Kai su keliomis moterimis kalbėjomės apie šių laikų tendencijas – į vadovaujančius postus paskiriama vis daugiau dailiosios lyties atstovių – svarsčiau: o ką Šventasis Raštas kalba apie tai? Mat šis klausimas ypač tikinčiuosius neretai verčia ginčytis: cituodami atskiras šventraščio eilutes vieni krikščionys bando parodyti, kad moteris gali būti vadove; o kiti – kad negali. Nusistovėjusios nuomonės iš dalies atsispindi ir skirtingų konfesijų nuostatose bažnyčių vyskupėmis bei ganytojomis, diakonėmis skirti – arba ne – moteris.

  ***

Išties, moteris buvo sukurta būti pagalbininke vyrui (Pr 2, 18). Nuo seno, nuo pat Adomo ir Ievos laikų ji – vyro padėjėja, vaikų gimdytoja ir auklėtoja, šeimos židinio puoselėtoja. Ištisus laikmečius moterys atlikdavo, dainavimo terminais kalbant, „backo“ (pritariančiuosius) vaidmenis. Jos tik išimtiniais atvejais užimdavo vadovaujančią padėtį, nes rūpinosi namų ruoša, vaikais... Pamenu, kadaise teko būti Izraelyje, kur viename iš muziejų stebėjome žydų sinagogų maketus: gidas netruko paaiškinti, kad moterų vieta būdavo „ana ten“, tai yra šventyklos „pakraštyje“. Tuomet svarsčiau – vis tik moterims reikėjo nuolankumo, kad jos nemurmėtų dėl savo padėties ir tuo pačiu nesijaustų nereikalingos ar išnaudojamos „vergės“. Tačiau taip pagalvojus mane pasivijo ir kita mintis – gal mano svarstymai apie nuolankumą yra šio amžiaus išdava? Gal toms moterims viskas tuo metu atrodė natūralu, priimtina, gera? Juk kaip dažnai būtent šiais laikais diegiamos vertybės skatina mąstyti, jog nepasiekęs tam tikrų pozicijų žmogus nieko vertas...

Svarstau, kad moters lyderystės „teisėtumo“ klausimas gali kilti ir iš tam tikro vidinio komplekso, kurį formuoja išankstinis neigiamas požiūris į šių laikų tendenciją, kai vis daugiau ponių (ir net panelių) tampa vadovėmis. Arba iš tam tikro kaltės jausmo: „jei dirbu vadovaujantį darbą, negaliu visa širdimi atsiduoti šeimai, vaikams“. Tačiau tokiu atveju kyla klausimas – ar užimtumas bet kokiame kitame, ne vadovaujančiame darbe jau garantuoja atsidavimą šeimai? Juk dirbant ir vienokį, ir kitokį darbą susiduriama su tuo pačiu iššūkiu – šeimai skirto laiko neatiduoti darbui.  

Ir vis dėlto – tai, ką esu perskaičius Biblijoje apie moteris (ar moterims) man leidžia manyti, kad... šiek tiek teisios abi pusės – ir teigiančios, ir neigiančios moters pašaukimą būti vadovėmis. Tai patvirtina net ir šių dienų realijos: kai kurių moterų vadovavimas, kaip liaudyje sakoma, „neduok Dieve“, kitų – didelis palaiminimas ir sėkmės laidininkas. Tad pastarieji atvejai akivaizdžiai liudija – ir moterys gali turėti vadovei būtinų savybių, o kai kurios dailiosios lyties atstovės gali geriausiai atsiskleisti būtent vadovaujančiame darbe.

Tad ar tikrai Viešpats rūsčiai nužvelgia tokias „karjeristes“? Nemanau.

Kai laikmečiai diktuoja savo

Jei paklaustumėte, ar daug moterų – vadovių pavyzdžių yra Šventajame Rašte, tektų kukliai nuleidus galvą atsakyti – nedaug. Bet jei reikėtų atsakyti į klausimą, ar daug moterų buvo įamžintos Biblijos puslapiuose todėl, kad pasižymėjo drąsa, darbštumu, pasiaukojimu, nuolankumu, ištikimybe, tikėjimu, religine nuovoka, išmintimi, autoritetu (!) ir buvo tikrai įtakingos – ilgokai vardintume!

Vis tik, anų laikų moteriškėms nebuvo lemta turėti nuosavų vairuotojų, kaukšėti „aukštesnio“ socialinio statuso nudailintais kulnais rankoje laikant labai svarbų, madingą segtuvą... Moterys buvo visiškai išlaikomos savo vyrų, o vietoj segtuvų rankose laikė puodus (jei neturėjo tarnaičių) bei ganė savo vaikus. Ar dėl to jos buvo dvasingesnės už šių laikų „karjeristes“? Abejoju. Kiekviename laikmetyje, kaip ir jame nusistovėjusiose normose yra savi iššūkiai, problemos, yra ir savi privalumai ar – kraštutinumai.

Tačiau, net jei anuomet, kai buvo tik rašomi Senojo ir Naujojo Testamentų puslapiai, kai moters vieta būdavo „tik namuose“, viena kita moteris stodavo vadovauti, – ar turėtų stebinti, kad tokių moterų daugėja šiuo laikmečiu?..

Manyčiau, daugeliu atvejų moterys tampa vadovėmis ne todėl, kad tik tame mato savo gyvenimo tikslą bei prasmę, o todėl, kad tam tikri gebėjimai bei susiklosčiusios aplinkybės natūraliai jas ir atvedė iki tos vietos. Ar dėl to jos turėtų atsiprašinėti? Ar būdamos vadovėmis jos „išduoda“ savo moteriškumą, Dievo įdėtą prigimtį? Apaštalas Paulius, regis, paneigia tokią mintį: „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 28).

Ir, kaip yra pastebėjęs Dr.G.Saulytis – šios (ir panašios) apaštalo Pauliaus mintys buvo itin pažangios, atsižvelgiant į ano laiko tendencijas, vyravusį požiūrį į moteris. Išties, pavyzdžiui ir tai, kad apaštalas Paulius (bei Lukas), minėdamas vieną šeimą (Priskilės ir Akvilo) pirmiausia mini moterį, o tik tuomet jos vyrą – turėjo ne vienam anuomet nuskambėti kaip akibrokštas... Greičiausiai taip buvo dėl to, kad Priskilė turėjo didesnę tarnystės malonę nei jos vyras Akvilas (Apd 18, 26; Rom 16, 3).

Tačiau čia pat noriu pastebėti, kad jei Šventajame Rašte randame vadovaujančių moterų pavyzdžių, šeimai brėžiama vienintelė nuostata: šeimos galva yra vyras. „...nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra galva bažnyčios <...>“; ir taip pat, matomai siekiant apsaugoti moteris nuo išnaudojimo, o vyrus – nuo piktnaudžiavimo jiems skirta padėtimi, skamba raginimas ir vyrams: „Jūs vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip ir Kristus pamilo bažnyčią ir atidavė už ją save <...>“ (Ef 5, 22-24). (Tiesą sakant manau, kad paklusti yra kur kas lengviau, nei mylėti taip, kaip Kristus bažnyčią...).

Lyderiaujanti darbštumu

Jei reikėtų apibrėžti, kokį dievotos moters paveikslą piešia Šventasis Raštas, nedvejodama atsakyčiau – tą, kuri pasižymi dideliu darbštumu, meile šeimai: pagarba ir atsidavimu savo vyrui, vaikams, patarnavimu kitiems, giliu tikėjimu, nuolankumu ir romumu (žr. Pat.31 sk, 1 Tim 5sk, 1 Pt 3 sk). Tokia moteris – tarytum apaštalo Pauliaus aprašoma meilė laiške Korintiečiams – visa pakelianti, maloni, neieškanti savo naudos... Tad šiuo aspektu ‚Šventojo Rašto moteris‘ tikrai yra lyderė – būtent savo darbštumu ir atsidavimu šeimai, kasdieniu patarnavimu bei atida aplinkiniams.

Ar galėtų tokia moteris, jei taptų vadove, staiga tapti ne palaiminimu kitiems, o dideliu rūpesčiu? Galbūt, nes vadovavimui būdingos savybės – tai ir dovana, ir pašaukimas, kurio galima ir neturėti. Ir vis dėlto, Dievo žodis duoda pagrindą manyti, kad tas, kuris geba tvarkytis namuose, gebės susitvarkyti ir su vadovaujančios pozicijos iššūkiais bei atsakomybėmis (žr. 1Tim 3, 5). 

Kas žino, galbūt būtent išmokusi suktis virtuvėje, namuose, „išsitreniravusi“ planuoti laiką, kai reikia išvežioti vaikus į mokyklas, būrelius, kai reikia dar pasirūpinti namais, „kalnais“ rūbų, indų bei dulkėmis ant lentynų, moteris tampa puikia lydere – ji žino, kaip paskirstyti darbus, kad jie būtų padaryti laiku, greitai ir gerai. (Tiesa, dabar buityje daug pagelbsti ir vyrai).

Kai moterys „ant bangos“

Kartais galime pastebėti tokią tendenciją – tuo pačiu laikotarpiu visuomenėje pasižymi ne viena, o kelios moterys. Štai ir šiuo metu Lietuvoje vadovaujančius (ir svarbiausius) postus užima dailiosios lyties atstovės – Prezidentė, Seimo pirmininkė, Krašto apsaugos bei Finansų ministrės. Įdomu tai, kad ir Šventajame Rašte yra pavyzdžių, kai „veikė vien moterys“. Gana retas, tačiau įspūdingas atvejis aprašytas Senajame Testamente, Teisėjų knygoje (4sk.) – kaip kovai su priešais Viešpats pažadina pranašę ir teisėją Deborą. Ne vyrai, o ji veda tautą į kovą ir toje kovoje pasižymi drąsa bei dideliu užsidegimu. Viešpats dovanojo pergalę. Tačiau priešų stovyklos karalius liko gyvas – ir štai čia „išdygsta“ dar viena (būtent) moteris, Jaelė, kuri gudrumu įvilioja priešą poilsiui, ir jį nužudo – tokiu būdu tarsi padeda „tašką“, užbaigdama kovą. Noriu pabrėžti, kad tais laikais moterims tikrai nebuvo būdinga nei vadovauti, nei, juolabiau, dalyvauti mūšio lauke. Tačiau, kaip sakoma, visos „taisyklės“ turi išimčių.

Yra ir kitos istorijos, kur moterys pasižymėjo drąsa, įtakodamos ir politinius sprendimus. Tiesa, kai kurios istorijos byloja ne apie gerą, doros moters paveikslą, o atvirkščiai – nepasotinamą godumą, panieką Viešpaties tarnams ir visišką atsidavimą vien nuodėmingiems polinkiams.  

Vadovaujanti, bet nuolanki

Vyrai ir moterys yra skirtingi – išties, mes pasižymime ne tik panašiais, bet ir kitokiais, mūsų lytiškumui būdingais bruožais. Nesileisiu į detales, bet nesunku pastebėti, kad vyrai daugiau ir dažniau pasižymi įgimtu autoritetu bei vadovams būtinomis savybėmis, nors, pasikartosiu, vis dažniau su vadovaujančiomis pozicijomis puikiai susitvarko ir moterys (ir psichologai šiandien išskiria tiek moterų, tiek vyrų tinkamas vadovavimui savybes, ir pataria vadovais skirti atsižvelgiant ne į lytį, o į individualius bruožus).

Manau, jog sukurdamas moterį vyro padėjėja, o ne jo vedle, Viešpats jai suteikė geriausiąją dalį – moteris turi gerą progą parodyti tikros tarnystės pavyzdį ir tuo, be jokios abejonės, patikti Dievui. Be to, sukurta būti tarsi vyro užuovėjoje ji nėra nustumta „į šešėlį“, kaip kad kartais teigia kai kurios moterys, bet, atvirkščiai, apsaugota ir palaiminta daryti tai, ką ji geba geriausiai. Nors čia galima būtų kritiškai pajuokaujant pridurti – ji jaučiasi geriau tuo atveju, jei vyras savo autoritetu ir Dievo duotu svoriu jos „neprispaudžia“, o iš tikro ją gerbia, globoja ir saugo („...kaip ir Kristus bažnyčią“ – pgl.Ef 5, 29).

Tačiau, – vis tik drįstu manyti – kad būtent dėl savo ištikimybės mažuose dalykuose (už tai Viešpats žada atlygint – žr. Lk 19, 17 – ir pavesti parodžiusiems tokią ištikimybę daugiau, nei jie turėjo iki tol), moterys neretai tampa ir puikiomis vadovėmis. Išmokusios atsakingai vykdyti savo kasdienes pareigas jos gali parodyti reikalingą išprusimą ir sugebėjimus būdamos vadovėmis. Daugelis moterų turi ir įgimtą vadovės charizmą. Be to, šiame laikmetyje matoma ir dar viena tendencija – nemažai moterų nesukuria šeimos, negimdo vaikų. Taigi, jos atsiskleidžia daugiau profesinėje srityje ir/ar vykdydamos vien tą pašaukimą, kurį atrado Viešpatyje. Nuostabus to pavyzdys – palaimintoji Motina Teresė, kurios pasišventimas Kristui buvo toks didelis, kad palaipsniui ji tapo ir kitų gailestingumo seserų vedle bei įkvėpėja, vadove...

Ir jei atsidavusi Dievui moteris tampa vadove, jai, matyt, pravartu neapleisti svarbiausios, Viešpaties motinos Marijos mums parodytos nuostatos – mes, moterys, pirmiausia esame pašauktos būti nuolankiomis tarnaitėmis. Juk mūsų moteriškumas gražiausiai atsiskleidžia mūsų gebėjime švelniai patarnauti aplinkiniams. Tad jei ši tarnystė atveda kai kurias dailiosios lyties atstoves į vadovavimą, galbūt tai gera proga išpildyti šiuos Viešpaties žodžius: Pagonių karaliai viešpatauja jiems ir tie, kurie juos valdo, vadinami geradariais. Jūs taip nedarykite. Kas didžiausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o vadovaujantis tebūnie kaip tarnas (Lk 22, 25-26).

(Anti)Žmogiškumo liudytoja

Neįmanoma perduoti visų žodžių ir įspūdžio, kuris apima perskaičius apie profesorę Ireną Veisaitę (š.m. vasaros "Tapati" numeryje, E.Kučinskaitės str.).

Kaip jai, dar paauglei, teko bėgti iš geto - jaučiant kulkos grėsmę. Kaip ši didi moteris išsaugojo bendražmogiškas vertybes nuolat lydima tos nelemtos kulkos grėsmės, artimųjų netekties... Prarasti tėvai, bet išsaugoti mamos priesakai. Ir taip toliau...

Noriu pasidalinti dviem profesorės pasakojimų fragmentais. Ji pasakoja, kaip dvi šeimos padėjo jai išsigelbėti iš geto. Paauglė atsidūrė vienos ponios, Stefanijos Ladigienės namuose:

"Tai buvo stebuklas, pas ją aš atėjau kaip į namus... Visiems vaikams buvau pristatyta kaip sesutė ir taip jie turėjo į mane žiūrėti. Kai sėdome prie stalo valgyti varganų karo meto skrylių, pastebėjau, kaip p.Ladigienė man įdėjo truputį daugiau negu savo vaikams. Negaliu apsakyti, ką tuo metu man tai reiškė [...]. Pirmąjį vakarą ji mane paguldė kartu su savo vaikais ir prieš miegą atėjo manęs pabučiuoti. To seniai nebuvau patyrusi. Pratrūkau raudoti, tada ji atsisėdo prie mano lovos ir klausia - kodėl aš verkiu, gal ji mane kuo užgavo? O aš jai ir sakau: [...] "Ar jums ne šlykštu bučiuoti žydę?". Man tada jau atrodė, jog manyje tikrai yra kažkas tokio, kas turi atstumti kitus žmones. Tąsyk mes kalbėjomės iki ketvirtos valandos ryto. Ji verkė, aš verkiau... Nuo tos dienos ji tirkai tapo mano antrąja motina"
(Citata iš dr. Irenos Veisaitės prisiminimų. "Sandora", 1998, Nr.10, parengė Jūratė Grabytė).

Kita citata iš profesorės atsiminimų:

"Karo metais dirbau darželyje ir maitindavau vaikus. Vyresnieji gaudavo manų košės, virtos piene, kuri tada man atrodė kaip ambrozija. Pati būdama nuolat peralkusi, taip norėdavau bent vieną šaukštelį įsidėti į burną. Vaikai būdavo irgi alkani ir nepalikdavo nė kruopelytės - jei būtų palikę, būčiau suvalgiusi. Ištvėriau tai nežmoniškai sunkiai. Manydavau - po karo valgysiu vien tik pienišką manų košę. Bet jei aš kuo nors didžiuojuosi, tai tuo, kad to šaukštelio niekada nepaėmiau".


Be komentarų...

(Ne)vaisingos Onos istorija

Šventame Rašte yra aprašoma ne viena istorija, kaip moterys negalėjo susilaukti vaikų, tačiau... Galiausiai jų susilaukdavo. Nes Viešpats atsakydavo į jų maldas.

Siūlau pažvelgti į vieną tokią istoriją apie Oną (perskaityti galima čia:  http://www.ebiblija.lt/cgi-bin/bible/read.py).

Ona nebuvo vienintelė žmona savo vyrui Elkanai, nors labai mylima. (Tokios anuomet buvo tradicijos - vyras galėjęs turėti ne vieną žmoną - kaip ir dabar kai kuriose kultūrose). Kita žmona, Penina, nevaisingąją Oną užgauliodavo. Matyt, buvo dėl ko - dviejų moterų vyras labiau mylėjo Oną, bet ne tą, kuri jam pagimdė vaikų. Tad, atrodo, Penina norėjo atsigriebti: „Toji taip užgauliodavo ją [Oną], kad ji verkdavo ir nevalgydavo" (1Sam 1, 7b).

Taigi nevaisingoji Ona, panašu, suserga depresija:
„Ona, ko verki? Kodėl nevalgai? Ko liūdi? Argi aš tau nesu vertesnis už dešimtį sūnų?"- klausia jos mylintis vyras Elkana (8eil.).

Esu linkusi galvoti, kad vyrai tais laikais nebuvo itin sentimentalūs. Vis tik, šios istorijos herojus Elkana demonstruoja pavydėtiną švelnumą ir supratimą - jis visaip stengiasi paguosti savo žmoną ir, rodos, nebežino ko griebtis: kai su šeima (o Dieve, dviem žmonomis ir vienos jų vaikais...) keliauja aukoti į šventyklą, vyras visuomet duoda Onai geriausiąją [aukos] dalį... Bet tai jos nepaguodžia.

Vildamasis, kad yra jai brangus, Elkana, kaip skaitėme, „išbando" kitą būdą - „Ar gi aš nesu tau vertesnis už dešimtį sūnų?".

Sakytum, vyriška savimeilė? Kodėl gi ne, jei jie išties mylėjo vienas kitą. Tačiau, manau, šiuo atveju Elkana tiesiog neriasi iš kailio dėl Onos ir, rodos, net gi "aukojasi" - juk vaikai, o ypač sūnūs tais laikais, yra ir vyro pasididžiavimas, ne vien tik moters (šiuo atveju Onos) moteriškumo "išsipildymas".

Tad, turint omenyje anuometinę Izraelio kultūrą, Elkana šiuo atveju demonstruoja tikrai pavyzdinį palaikymą ir švelnumą mylimai žmonai...

Bet Onos nepaguodžia net ir tai. Nors ji patiria vyro meilę, dėmesį ir švelnumą - nevaisingumas tampa jos liūdesio priežastimi. Be to, nevaisingumas tais laikais reiškė ir Dievo nemalonę. (Dabar yra kitaip).
Štai kodėl Penina jautėsi pranašesnė, o griežė dantį ant Onos, matyt, pavydėdama vyro meilės... Irgi skausmas...

Sunki istorija. Dviejų moterų skausmingos "rungtynės". Viena kovoja dėl vyro meilės, kita - trokšte trokšta vaikų. Abi jaučiasi savotiškai pažemintos, nuskriaustos - viena vyro, kita - Dievo.
Tačiau ko ši istorija moko?

Iš Peninos galime pasimokyti, kaip nereikėtų elgtis. Panašu, kad ji nebuvo gero būdo moteris, - atvirkščiai, - tačiau Viešpats ją laimino vaikais. Matyt, tai ir buvo paguoda jos gyvenime - nėra vyro meilės, bet yra vaikai. O tai reiškia - Dievas su ja, nes įsčių vaisius - Jo palaiminimas.Galbūt ir šiandien daugeliui vienišų motinų didelė paguoda yra jų vaikai.

Tačiau Penina nuo Onos skiriasi tuo, kad ji nepasirenka, kaip jos "varžovė", išlieti širdies Dievui. Ji nori būti pranašesnė už nevaisingąją, ir nuolat savo pranašumą pabrėžia, piktais žodžiais žemindama kitą moterį. O apie Oną neskaitome, kad ji užgauliotų Peniną dėl to, jog toji vyro ne taip mylima, taigi neatsako į pikta tuo pačiu.

Taigi, šios moterys skausmingose aplinkybėse reaguoja skirtingai: Penina užgaulioja ir erzina Oną (6-7eil) - ir taip elgiasi ne vienerius metus.
Tuo tarpu Ona, girdėdama piktus Peninos žodžius, neatsako tuo pačiu, nors jai labai sunku: po užgauliojimų ji "verkdavo ir nevalgydavo" (7 eil).

Kaip mes elgiamės skausmingose aplinkybėse? Kad ir kaip mums kartais skaudėtų dėl vienokios ar kitokios netekties, padėties, visuomet galime rinktis - užgaulioti ir žeminti "kaltuosius", ar  kantriai iškęsti sunkumus, susiklosčiusią situaciją. Taip pat manau, jog Peninos ir Onos istorija puikiai iliustruoja tai, jog kiekvienas žmogus savo gyvenime patiria vienokį ar kitokį skausmą. Kiekvienas. Tik kiekvienas elgiamės tų sunkumų akivaizdoje kitaip.

Ona. Ji gali mėgautis vyro meile, tačiau neturi vaikų. Galiausiai, tai tampa nebepakeliamu skausmu...
Ji taip liūdi, kad nevalgo, o tik verkia...

Ir štai, ji tampa mums pavyzdžiu bei įkvėpimu tuomet, kai pasuka į šventyklą. Melstis. Atverti, pagaliau, savo širdgėlą ir skausmą Dievui. Galbūt Ona savo skausme subrandino tikėjimą, kad Dievas gali ją išklausyti. Dabar.

„Ona labai nuliūdusi meldėsi ir graudžiai verkė. Ji davė įžadą: „Kareivijų Viešpatie, jei Tu pažvelgsi į savo tarnaitės sielvartą ir mane atsiminsi, ir nepamirši manęs, bet duosi man sūnų, tai aš atiduosiu jį Viešpačiui per visas jo gyvenimo dienas, ir skustuvas nepalies jo galvos". Ji ilgai meldėsi Viešpaties akivaizdoje, o Elis stebėjo jos lūpas. Ona kalbėjo savo širdyje, jos lūpos judėjo, bet balso nesigirdėjo. Todėl Elis palaikė ją girta ir tarė: „Ar ilgai būsi girta? Išsipagiriok". Ona atsakė: „Ne, viešpatie, aš esu nelaiminga moteris; aš negėriau nei vyno, nei stipraus gėrimo, tik išliejau savo širdį Viešpačiui. Nelaikyk savo tarnaitės Belialo dukra, nes iš didelio sielvarto ir skausmo aš kalbėjau". Elis tarė: „Eik ramybėje, o Izraelio Dievas teįvykdo tavo prašymą". Ji atsakė: „Duok savo tarnaitei atrasti malonę tavo akyse". Po to ji nuėjo, valgė ir nebeliūdėjo" (10-18eil).

(Esu tikra, kad geriausiai šios moters skausmą gali suprasti tos, kurios negalėjo/negali susilaukti vaikų).

Viešpats atsigręžia į Oną, ir dovanoja jai stebuklą. Gimsta Samuelis, kurį ji, kaip žadėjo, atneša į Dievo namus - kai tik kūdikis buvo nujunkytas, jį pašventė Viešpačiui.

Galbūt čia reikėtų užbaigti pasakoti, bet būtent šioje vietoje Ona pribloškia savo ištikimybe duotam žodžiui - ji, kaip žadėjo, atiduoda savo vaiką (!) šventyklon. Ne, ne globos namam. Jos vaikelis auga kunigo priežiūroje, ir iš jo išauga didis Izraelio pranašas, Viešpaties tarnas.

Šiuo savo poelgiu Ona primena Abraomą, Švento Rašto vadinamą visų tikinčiųjų tėvu - kaip jis aukojo savo vienintelį sūnų Izaoką, kurio laukė ne vieną dešimtmetį... O išties Dievas nenorėjo atimti sūnaus iš Abraomo - bet norėjo pažvelgti į Abraomo širdį, ar jis  tai, ką turi brangiausio, atiduos Viešpačiui. Ir Abraomas buvo pasiryžęs paaukoti, už ką susilaukė didelių Dievo pažadų ir palaiminimų.(Pr kn 22 sk).

Taigi Ona tam tikra prasme tampa Abraomo sekėja. Ji atiduoda Viešpačiui savo brangiausią turtą - išmelstą, ilgai lauktą vaikelį. Ir štai, vėliau ji susilaukia daugiau vaikų, nes Viešpats ją laimina!

Apie Peniną daugiau nelabai ką žinome, o štai Ona mums tapo tikėjimo pavyzdžiu.

Savo skausme ji subrandino nuostabų tikėjimą. Tikėjimą, kuris Izraeliui dovanojo didžiausią pranašą, o moterims - padrąsinimą ir paguodą - kad Dievas gali nevaisingas įsčias padaryti vaisingomis.
Viešpats atsako į paprastų moterų maldas - žinau, jog ir šiandien ne viena tikinti moteris gali papasakoti, jog meldė šio stebuklo, ir sulaukė...

Savo skausme Ona subrandino ir neįtikėtiną pasišventimą - ne kiekviena galėtų savo pirmagimį, ilgai lauktą ir išverktą, atiduoti į Dievo namus. O Ona atidavė, nes tikėjo - vaikai, tai Viešpaties palaiminimas, dovana ir turtas. Jie, pirmiausia, yra Jo.

Tikriausiai tokios moterys kaip Ona tampa didžiuliu palaiminimu savo vaikams ir tuomet, kai šie užauga. Nes šitaip Dievu pasitikinčios moterys, tikėtina, nemanipuliuoja vaikų dėmesiu, jiems užaugus, o leidžia jiems tvarkytis savo gyvenimus patiems.

Vėliau Ona gieda nuostabias psalmes - per savo skausmingą patirtį ji pažino Viešpatį ir nuostabiai tai apgiedojo:

Ona meldėsi: „Mano širdis džiaugiasi Viešpatyje ir mano ragas išaukštintas Jame. Aš plačiai atveriu savo burną prieš savo priešus, nes džiaugiuosi Tavo išgelbėjimu.
Niekas nėra toks šventas, kaip Viešpats! Šalia Tavęs nėra kito ir nėra kitos uolos, kaip mūsų Dievas.
Nekalbėkite taip išdidžiai ir įžūliai. Viešpats yra Dievas, kuris žino viską, ir Jis pasveria visus darbus.
Galingųjų lankas sulaužomas, o tie, kurie klumpa, apjuosiami jėga.
Sotieji parsisamdė už maistą, o alkanieji nurimo. Nevaisingoji pagimdė septynetą, o turinčioji daug vaikų nusilpo.
Viešpats numarina ir atgaivina, nuveda į mirusiųjų buveinę ir vėl išlaisvina.
Viešpats padaro beturtį ir turtingą. Jis pažemina ir išaukština.
Jis pakelia iš dulkių vargdienį, iš sąšlavų duobės iškelia vargšą; juos pasodina greta kunigaikščių ir leidžia paveldėti jiems šlovės sostą. Viešpačiui priklauso žemės pamatai, ant jų Jis pastatė pasaulį.
Savo šventųjų kojas Jis palaikys, o nedorėliai nutils tamsoje. Nė vienas nelaimės savo jėga.
Viešpats sudaužys į gabalus savo priešus. Jis sugriaudės prieš juos iš dangaus. Viešpats teis žemės kraštus. Jis duos jėgų savo karaliui ir išaukštins pateptojo ragą“. (1 Sam 2sk)

Kadaise Ona meldėsi verkdama, jos lūpos vos judėjo, o balso nesigirdėjo... Dabar ji plačiai atvėrė savo burną! Ašaringos dienos jos gyvenime baigėsi.

Melskimės Dievui, nes Jis girdi mūsų maldas. Mūsų ašaras jautriai surenka, ir iš jų nuaudžia džiaugsmo skraistes... Tikiu, ant jų dar nupiešdamas svajones. Kad išsipildytų.

Kaip apie Kristų pranašavo Izajas: Viešpaties Dievo Dvasia ant manęs, nes Viešpats patepė mane skelbti gerą žinią vargšams, Jis siuntė mane gydyti tų, kurių širdys sudužusios, skelbti belaisviams išlaisvinimą ir kaliniams atidaryti kalėjimą; skelbti Viešpaties malonės metus ir mūsų Dievo keršto dieną, paguosti visus liūdinčius, įteikti liūdintiems Sione grožybę vietoj pelenų, džiaugsmo aliejaus vietoj gedulo, gyriaus drabužį vietoj apsunkusios dvasios. Juos vadins teisumo medžiais, Viešpaties sodiniais Jo šlovei. (Iz 61, 1-3).

23 Psalmė

Viešpats yra mano ganytojas – aš nestokosiu.
Jis paguldo mane žaliuojančiose ganyklose, veda mane prie tylių vandenų.
Jis atgaivina mano sielą, veda mane teisumo takais dėl savo vardo.
Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi. Tavo lazda bei Tavo ramstis nuramina mane.
Tu paruoši man stalą mano priešų akivaizdoje, aliejumi man patepi galvą, mano taurė sklidina.
Tikrai, gerumas ir gailestingumas lydės mane per visas mano gyvenimo dienas. Aš gyvensiu Viešpaties namuose per amžius.