I
Į mano namus nuolat beldėsi gailestingasis samarietis.
Taip, rodos, ir neįkyriai, bet pradėjo erzinti... Jo atkaklumą galbūt turėčiau suprasti kaip malonę, vis tik tas nuolatinis beldimas pabodo.
Žinojau - jis vėl nori vesti mane ton vieton, kur pats susitiko su Viešpačiu.
Taip, vengiau to širdį veriančio Susitikimo. Nors ir ilgėjaus jo, kai pagalvoju... Bet man kur kas labiau patinka matyti Kristų išaukštintą Tėvo dešinėj ar bent jau gerbiamą pavyzdinių tikinčiųjų gyvenime.
Bet matyti Jį pakelėj, plėšikų sumuštą, leisgyvį, paniekintą, ištroškusį, be skatiko, duonos, net vandens...
Visgi samarietis buvo stebėtinai pakantus. Todėl galų gale atidariau. Bet jis vidun neužėjo - gal matė, kad nesu svetingai nusiteikusi. Tik galvos mostu parodė, kad sekčiau paskui jį.
Jau iš tolo galėjau pastebėti tą pačią sceną - pakelėj gulėjo žmogus. Stabtelėjau. Pažvelgiau į samarietį, lyg klausdama, lyg konstatuodama, kad netrukus turėtų pasirodyti kunigas su levitu ir praeiti pro šalį.
- Jie seniai šiuo keliu nevaikšto, - ramiai pasakė mano vedlys, lyg norėdamas juos pateisinti.
Kai priartėjome, nustėrau. Nors Jis gulėjo sumuštas, paniekintas ir purvinas, pažinau Jį.
Stovėjau lyg stabo ištikta, negalėjau nė krustelt - buvo labai gėda dėl savo nerangumo, dėl to, kad atėjau čia tik dabar. Gerklėj ėmė kauptis gumulas, lyg per visus tuos metus, kiek gyvenu [ar bandau gyventi] Jo akivaizdoje, niekuomet nebūčiau verkus.
- Juk tai mano Viešpats, - ištariau tyliai, bet užtikrintai, ir tą pačią sekundės dalį iš manęs išsiveržė rauda.
Puoliau prie Jo. Mačiau, kad Jis sumuštas, kenčiantis, nuskurdęs ir atstumtas. Kaip toji nusidėjėlė raudojau ir ne plaukais (nes jie trumpi), o savo delnais šluosčiau Jo veidą. Pastebėjusi Jo perdžiūvusią burną ėmiau karštligiškai dairytis į šalis - kur, po galais, tas samarietis, kodėl jis nepaėmė vandens, juk žinojo!
„Tik tu gali Jį pagirdyti", - išgirdau ramų samariečio balsą.
Ėmiau raudoti dar labiau, nes tą pačią akimirką suvokiau, jog mano Viešpats, kiekvieną kartą priartėdamas prie manęs tuo keliu, kuriuo aš einu pas Jį, turi tiek, kiek Jam duodu aš... Ir jei aš neturiu to vandens, kurio Jam reikia, Jis mano gyvenime lieka nepagirdytas, jei neturiu maisto, Jis lieka alkanas, jei neturiu rūbų Jam, Jo kūną dengia vieni skarmalai...
Žodžiai mintyse pynėsi, norėjau klausti - Viešpatie, bet juk tavimi rūpinasi Tėvas, Tu esi Jo Viengimis Sūnus, Jis Tave juk išaukštino... Ir čia pat išgirdau tylų - vos galėjau girdėti - šnabždesį: „Juk ateidamas į šią žemę Jis tapo žmogumi. O dabar bažnyčia yra Jo kūnas ir tu esi jo dalis. Viešpats ne tik Tėvo, bet ir žmonių rankose".
Negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau, ir akimirksniu suvokiau - aš galiu, leidžiu sau nepaduoti Viešpačiui nė stiklinės vandens, galiu pagailėti Jam kad ir ne paties geriausio savo rūbo... Galiu sumušti Jį, būdama nejautri savo artimui, paniekinti, paniekindama kitus žmones. Matydama Jo purvinas mėlynes, žinojau, kad kai kurios galėtų papasakoti apie mano neapykantą, neatleidimą, apkalbas ir t. t.
Akivaizdu, jog Jis gulėjo sumuštas nesantaikos, nuoskaudų, neapykantos, apkalbų, nuolatinio nepasitenkinimo ir murmėjimo... Jis ten gulėjo... dėl bažnyčiose klestinčių ir vešinčių nuodėmių.
Bet dabar galvojau tik viena - kur, po galais, gauti to vandens, kai aplinkui vien dykvietė. Kur dingo samarietis?
„Jei Man tarnausi, pagirdysi Mane", - išgirdau taip aiškiai, lyg tai būtų saulėtekis vidury nakties.
Kiek atsitokėjusi ir palinkusi prie Jo, bandžiau pasakyti, kad norėčiau Jį ir aprengti, ir pamaitinti...
„Pirmiausia pagirdyk", - vėl išgirdau tylų ir švelnų balsą, lyg vėjas šiurentų medžių lapus.
Vėl ėmiau raudoti. Iš nevilties, kad neturiu vandens. Pakėlusi akis ir tikėdamasi kur nors netoliese pamatyti laukiantį samarietį, išvydau šulinį.
- Viešpatie, aš tuoj... Atnešiu Tau vandens ir Tu pakilsi... - pabučiavusi į kaktą ir padrąsinamai paspaudusi Jo ranką [veikiau drąsindama save], bėgte nubėgau prie šulinio.
Greta šulinio gulėjo ąsotis. Tuoj prisėmusi vandens bėgau atgal - norėjau nors kiek atpirkti savo nuodėmingumą, apiplaudama Jo veidą ir Jį pagirdydama.
Akimirką susimąsčiau ir apie samarietės pokalbį su Jėzumi prie šulinio. Gal tai jos pamestas ąsotis... Tačiau priėjusi įsimintiną vietą, nuščiuvau - Jo ten nebuvo.
Toje vietoje augo jaunas medis, jo šakose lizdus suko paukščiai, o pavėsyje mekeno keletas avių. Apsidairiau aplinkui ir, teisybę pasakius, pasijutau visiška kvaiša. Dar kartą peržvelgiau visą vietovę - gal nuo šulinio bėgau ne į tą pusę? Tačiau toje vietoje, - tą žemės lopinėlį gerai įsiminiau - kur gulėjo Viešpats, žydėjo gėlės...
Iš sąstingio pažadino vis stipresnis avių baksnojimas ir mekenimas. Jos kaip išmanydamos baksnojo į ąsotį ir bandė liežuviais pasiekti vandens...
Ką gi, pagalvojau, pradžiai pagirdysiu avis.
II
Netoliese ramiai ganėsi avys, o aš sėdėjau po medžiu ir mąsčiau. Mane guodė viena vienintelė mintis - kažkieno kito gyvenime Viešpats bus ir pagirdytas, ir pamaitintas, ir aprengtas... Kažkieno gyvenime Jis bus deramai priimtas ir ten Jam nesuduos. Ten Jis bus paguostas mylinčiųjų atsidavimo, jų širdžių nuolankumo ir romumo. Kažkieno namuose Jis atsikvėps... Kaip kadaise, užsukdamas tai į vienus, tai į kitus namus...
Tolumoje išvydau du žmones. Žinojau, kad tai samarietis toliau vykdo savo misiją - dar vieno nuodėmingojo laukia širdį veriantis susitikimas...
Vos tik samarietis paliko nuodėmingąjį ir priartėjo prie manęs, pratrūkau:
- Dievo gailestingume, tai kur tu buvai?? Ar žinai, ką man teko išgyventi?! Ar, užuot beldęsis į mano namus, negalėjai man tiesiog pasakyti, kad mano Viešpats... guli ten... sumuštas mano pačios nuodėmingumo...
- Negalėjau. Tu turi Raštus, jie tave moko. O gal nesupranti, kas ten parašyta?
Vėl pratrūkau raudoti.
Tądien, kiek atsipeikėjus, perskaičiau Motinos Teresės žodžius:
Žodį „Trokštu!" Jėzus ištarė ant kryžiaus, nepatirdamas nė menkiausios paguodos, mirdamas visiškame skurde, paliktas vienas, paniekintas ir sugniuždytu kūnu bei siela. Jis kalbėjo apie savo troškulį - ne vandens - o meilės, aukos.
Jėzus yra Dievas: todėl Jo meilė, troškulys yra amžinas. Mūsų tikslas yra numalšinti šį amžiną žmogumi tapusio Dievo troškulį.
Vieno negalėjau suprasti - kodėl mano regėjime Viešpats buvo ne ant kryžiaus, bet gulėjo - toks trokštantis ir sielvartaujantis, sumuštas ir silpnas ten, pakelėje.
Gal todėl, kad daugelis mūsų, nors ir vadinamės tikinčiaisiais, bet gyvename kaip plėšikai? Sutikę Jį kelyje, užuot davę Jam vandens, atimame iš Jo paskutinį gurkšnį ir kąsnį?..
Juk gyvename dėl savęs, ne dėl Jo... Ir mūsų poreikiai išlieka svarbiausi.
Bent jau iki širdį veriančių susitikimų...
