Žinau, kad ne vienas tūlas susigūžia išgirdęs, jog Evangelija šį savaitgalį skambės Siemens (tokioje didelėje) arenoje.
Sutinku, jog tai ne pati geriausia vieta tiems, kurie mėgsta tylius saulėtekius ar vienumą prie spragsinčių malkų židinyje.
Tačiau, juk saulei pakilus pakylame ir mes. Einame, dirbame, gyvename... Sutinkame daugybę žmonių, sprendžiame įvairius klausimus... Neužsidarome vien tik vienumoje, ar vien artimųjų rate. Mūsų tikslai, uždaviniai, pagaliau net ir poreikiai veda mus tolyn nuo jaukių namų, pažintų krantų. Kartais tenka žengti žingsnį, kurio dar niekada nežengei. O žengę tokį žingsnį dažnai pajuntame, jog kažkur savo sieloje tikrai paėjėjome į priekį...
Tad kodėl Viltis turėtų užsidaryti vienumoje? Kodėl ji turėtų aplankyti tik saujelę žmonių? Man regis, kartas nuo karto ji trokšte trokšta surengti šventę. Didelę šventę. Tam, kad parodytų į Dievo Sūnų ir pasidžiaugtų Jo teikiama dovana – amžinuoju gyvenimu. Juk toji Viltis be galo, be galo plačios, kiekvieną iš mūsų talpinančios širdies...
Lietuva statė krepšinio arenas, gamino mėgstamo sporto atributus... Tačiau kiek daug buvo ašarų, kai mūsų krepšinio komanda nepateisino sukeltų lūkesčių bei vilčių.
Viltis mus kviečia kur kas daugiau nei į krepšinio čempionatą. Ten bus paliesti amžinybės klausimai. Gyvenimo ir mirties. Tikėjimo ir abejonių. Skausmo, kurio kupini kiekvieno mūsų gyvenimai, bet ir išgydymo, kurį teikia Jėzus kiekvienai ištroškusiai širdžiai.
Nesusigūžkime. Viltis kviečia mus išgirsti svarbią žinią. Ir padėti ją išgirsti tiems, kurie dar nėra jos girdėję. Apie Kristų, teikiantį Gyvenimą kiekvienam, kuris tiki.
Aplankyk mus, Viešpatie. Tegu mūsų širdys prisipildo tikros vilties Kristuje. Ji reikalinga ne tik netikintiems, bet ir tikintiems. Juk dažnai ir tikintieji, susižavėję šio pasaulio blizgučiais, pameta tą brangią Viltį, kurią Kristus įgijo mums, sumokėdamas savo paties gyvybe...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą