Noriu išmokti patylėti. Ypač tuomet, kai nekalbu.

2011 m. gegužės 10 d., antradienis

Ar už jus kas nors meldžiasi?

Neseniai prie manęs priėjo viena senyva moteris ir pasakė: „Maždaug prieš septyniolika metų jūs priėjote prie manęs ir pasakėte: ‚Ačiū, Regina, už jūsų maldas‘. O aš galvojau tada: iš kur žinote, juk niekam nesakiau, kiek daug už jus meldžiausi...“

Nelengva prisiminti, kas vyko prieš tiek metų ir kas man tuomet pakuždėjo apie tos brangios moters maldas. Bet tie žodžiai taip ir subiro širdin: „Kiek daug už jus meldžiausi...“. Juk aukotas brangus laikas Dievo akivaizdoje dėl manęs...

Tikintieji žino – jei yra kas už juos meldžiasi, tai didelė Dievo dovana. Toks dėmesys negali nejaudinti... (Manau, tai nepalieka abejingų ir netikinčių).
Juk meldžiantysis meldžiasi ne už save, ne už savo reikmes. Dar daugiau, jei tas žmogus nėra jūsų sutuoktinis (artimiausias žmogus), ar jūsų giminaitis, tėvas/motina, net gi draugas... Tačiau vieną dieną išgirsti: „kiek daug už jus meldžiausi...“.
Pažįstu žmogų, kuris kiekvieną dieną meldžiasi už jam artimus žmones, nors bendrauti su jais neturi galimybių. KIEKVIENĄ DIENĄ. Todėl, kad juos myli... Tik todėl.

Daugelis žinome palyginimą apie gailestingąjį samarietį – žmogų, padėjusį plėšikų užpultajam. Nukentėjusįjį apėjo ir kunigas, ir levitas. Bet ne samarietis.
[Šią istoriją Viešpats Jėzus papasakojo atsakydamas į klausimą, kas yra mūsų artimas. Akivaizdu, jog artimas yra kiekvienas, ir ypač tas, kuriam reikalinga mūsų pagalba (žr. Lk 10sk)].
Manau, kad esama tokių situacijų ir aplinkybių, kai žmogui didžiausia pagalba ir yra malda...
Ir tikiu, kad šiandien yra tų gailestingųjų maldos „samariečių“, besimeldžiančių už savo draugus, gimines, kolegas, o gal atsitiktinai sutiktus žmones...

Tai nuostabus būdas parodyti Dievo meilę, atsidavimą. Nuolankų patarnavimą.

Galbūt niekas niekada to nesužinos. Bet Viešpats...

Tiesa, Jėzus moko ir priešus mylėti bei laiminti. Vadinasi, ir tuos, kurie priešiškai nusiteikę mūsų atžvilgiu. O kai kažkas mūsų (švelniai tariant) nemyli, malda už tuos žmones keičia ir mūsų širdis – moko nugalėti piktą gerumu, rodyti meilę tuomet, kai mieliau to nedarytum...
Jei ir patys kažko nemėgstame, „nevirškiname“, negalime pakelti ir mielai prieš tą žmogų pakeltume ranką ar balsą – malda už tą žmogų taip pat gali tapti gydančiu nuo neapykantos ar nuoskaudos vaistu.

Na, o jei nežinome, ar kas nors už mus meldžiasi, kiekvienas galime melstis už kitus. Ir ne vien už pačius artimiausius, bet ir priešiškai nusiteikusius mūsų atžvilgiu.

Dievo žodis mus ragina tai daryti, išskirdamas:
-          dvasinius vadovus (ganytojus, diakonus ir pan., taip išreiškiant palaikymą jų tarnystėje, dėkingumą ir pagarbą);
-          valdžias (melstis už juos, kad gyventume ramų ir gerbtiną gyvenimą);
-          priešus (proga brandinti romų Kristaus charakterį);
-          bei visus žmones (kad jie įgytų pilną tiesos pažinimą, susitaikytų su Dievu).

Tad laiminkime vieni kitus – anot Saliamono, teisiųjų laiminamas miestas kyla... O juk miestas – tai žmonių bendruomenė.

Jei tau reikalinga tokia malda - nesidrovėk to paprašyti dvasininko, o gal tiesiog tikinčio draugo... Kartais mums labai reikalinga kitų pagalba, parama. Maldoje taip pat.
---

P.S. Jei mūsų apkalbos virstų laiminančiomis maldomis, ar ne geriau gyventume visi? Antai danai turi net tokią patarlę – tau nesiseka gerai, jei tavo kaimynui sekasi blogai. Regis, lietuviai dažnai mąsto kitaip...
O gal – išskyrus tikinčiuosius?






Komentarų nėra:

Rašyti komentarą