Ačiū, kad skaitote šį blogą!

Saulėtekis Nidoje

Noriu padėkoti visiems, kurie dažnai, podažniai, retsykiais, nuolatos ar kartas nuo karto įkelia koją į šią tylos valtį...

Ačiū, kad skaitote. Nors bloge yra ir taip vadinami "sekėjai", tačiau žinau (matau statistiką), kad Jūsų yra kur kas daugiau. Tai mane maloniai nustebino.
Džiugu, jei randate atgaivos ar tiesiog gero žodžio/laiko gurkšnį tyloje...

Tiesa, daugelį mano straipsnių, straipsneliukų galima rasti kai kuriuose portaluose, tačiau džiaugiuosi, kad užsukate ir čia...

Anksčiau per klaidą buvau palikus nustatymą, kad negalima rašyti komentarų... Dabar jau galima:) Kita vertus žinau, kad komentarai nėra lietuvių stiprioji pusė:), esame linkę komentuoti dažniau tada, kai mums kažkas nepatinka. Bala nematė:)). Net jei kažkas širdy mane keiksnoja - ir Jūs man esate Dievo dovana :).

Tad ačiū visiems, kad esate!

Šiaip dar paminėsiu, kad mano širdžiai brangiausi straipsniai - "Kaip gyveni, žinoma mieste nusidėjėle" ir "Sauja aviečių"... Avietėse įgyvendinau troškimą nors kiek padėkoti savo seneliui, ir Dievui už jį...

Laiškas nusidėjėlei - tai laiškas visiems, kurie puoselėja šventumą savo gyvenime, ir tiems, kurie ieško atleidimo malonės, nors ja sunkiai betiki... Tačiau tokia yra tiesa - Viešpats atleidžia kiekvienam, kuris nuoširdžiai gailisi dėl savo nuodėmių. (O kiek nuoširdžiai gailisi - mato tik Dievas ir patys artimiausi žmonės).
Tad jei ir tu ieškai atleidimo, žinok - Jėzus mirė už tavo nuodėmes, kad už jas mirti ir kentėti nereikėtų tau.

O rašydama tą laišką jaučiausi taip, lyg sutikčiau gailestingą Viešpatį aršiai nusiteikusių žmonių minioje... Viešpatį, kuris rūpestingai surenka visus akmenis, mestus į nusidėjėlio daržą, širdį... Viešpatį, kuris vienodai myli visus - ir akmenis nešiojančius bei laidančius "šventuosius" - tai yra nusidėjėlius, nesuvokiančius savo nuodėmingumo, ir tuos, kurie tą nuodėmingumą suvokia padarytų nuodėmių 'dėka'. Suvokia ir gailisi.
Visi esame Jo mylimi.
Net jei tenka atsakyti už savo nuodėmes.
Tikiu, kad tas laiškas gimė ir tam, kad neatsidurtume to vyresnėlio sūnaus padėty, pasipiktinusio savo tėvo atlaidumu palaidūnui...

Tiesa, turėčiau paminėti ir straipsnį "Atleiskite man, kad aš... tikiu kitaip". Šis straipsnis subrendo manyje taip natūraliai, lyg koks pavasario subrandintas pumpuras... Rodės, sprogte išsprogo...
Viliuos, Viešpaties šlovei ir daugelio tikinčiųjų paguodai, o gal susimąstymui, permąstymui.

Tai tiek :)


P.S. Jei kažkas norėtumėte susisiekti asmeniškai turėdami su tikėjimu susijusių klausimų, maloniai prašom: aurelija.umbrasiene@gmail.com


Gerų skaitymų,
su pagarba Viešpatyje,
Aurelija