Lyg fotoaparato blykstę kažkas įjungė sieloje.
Akimirksniu pamačiau juokingai graudų vaizdelį – kaip beviltiškai bandau apkloti suaugusius žmones su... kūdikio apklotėliu. Jei timpteliu arčiau galvos, kojos kyšo ir šąla. Jei timpteliu ant kojų, šonai tirta, rankos kyšo.
Na, o prašyti, kad žmogus susiriestų į mažytį kamuoliuką, nesiryžtu – kažkaip neetiška...
Taip ir vargstu vargelį su mažyčiu apklotu rankose. Galiu savo meile pridengti kokią nors nedidukę nuodėmę, o visos kitos lyg specialiai kyšo norėdamos atimti iš manęs gyvenimo džiaugsmą... Ir jau taip jos mane nervina, taip...
O ko nenervina nepridengtos nuodėmės?
Būna, kai jau „išveda“, nebyliai paleidžiu gerklę – apsiklok, žmogau, prisidenk savo nuodėmes, nes negaliu žiūrėt!
Žvilgt į Viešpatį ir tuoj prikandu lūpą, mindžiukuodama vietoje – nė vienas savo nuodėmių „apsikloti“ patys negalim. Jas – pridengia arba ne – kiti.
Pamačiau ir tai, kad įsigudriname tokių apklotų turėti ne vieną. Vienas skirtas mylimajam (pripažįstu, sutuoktiniui apklotą turiu pakankamai didelį, galėčiau užkloti keliais sluoksniais, ir tik pabandykit paprieštarauti!), kitas – vaikui (-ams), dar kitas – tėvams, dar – draugams, o jau tada lieka vis mažesni apklotai pažįstamiems, kolegoms, praeiviams, ateiviams, užlindusiems be eilės, garsiai nusikeikusiems, rūkantiems tau po nosim nevėjuotą dieną, ir t.t.... Na, o pavyzdžiui politikams, kaip žinia, jau nebelieka nieko.
O va dvasininkams neretai turim porą apklotų paruošę – didesnį prie akių, mažesnį – už jų... Nors vėl gi, žiūrint, ką susitinki. Kai kurie žmonės tiesiog prašyte prašo to apkloto (šnabždantis apie dvasininką) neišsitraukti, ir palikti mirtingąjį nuodėmingą nuo galvos iki kojų. Suprantate, kitaip susitikus kalbėti nebūtų apie ką!
Juk jei neapklojam, tuomet – lojam...
Būna, tiesa, kad ir sutuoktiniai vienas antram turi tik mažyčius apklotus, skirtus mažiausio svorio kategorijos kūdikiams (tad prieš vestuves patartina pasitikrinti, kiek tos medžiagos esama jūsų rankose...).
Pasitaiko, kad ir vaikai tėvams "nesukrapšto" didesnių užklotų. Nors patys jau būna visas vaikystės pakopas peraugę bambliai.
Įdomiausia, kad nei ekonominė, nei socialinė padėtis čia ne prie ko. O štai religinė šį tą reiškia...
Ir dar, žvelgdama į savo mažytį apklotėlį pagalvojau – o ką daryti tiem, kurie, pavyzdžiui, manęs pačios nemėgsta, nemyli, gal net nekenčia? Kaip padėti tokiems žmonėms? Matyt, nė mažiausio apkloto man neduotų, kad ir kaip kalenčiau dantimis. Tai, pagalvojau, pasikviesčiau visus į Teismo dieną. Nepažadėčiau, kad bus smagu, bet kai Dievas mane teis už mano gyvenimą, galvoju, Jam tikrai gali prireikti pagalbos... Nes Jėzus turi tokį didžiulį apklotą, TOKĮ, kad tik tie, kurie turi mažesnius, gali Jam parodyti viską taip, kaip yra iš tikrųjų, o ne kaip Kristui mane užklojus. Tad negalima leisti, kad neteisybė liktų nenubausta!
Ironiškai tegaliu pridurti, jog nežinau, ką tame pakvietime užrašyti – nei valanda, nei vieta man nežinoma…
O gal jūs žinot? Gal jus jau kas nors pakvietė ir bent adresą galėtumėt pasakyti?
Jei man pačiai su tais apklotais nesiseks, ir mane kas pakvies, tuomet būtinai informuosiu, pasidalinsiu patirtimi, kaip tą apklotą Jėzaus rankose sumažinti, ar iškaulyti sau... Bet, kaip sakiau, jei tik man pasiseks...
----------------------------------------------------------------
P.S.
Visų pirma karštai mylėkite vienas kitą, nes meilė uždengia gausybę nuodėmių (1 Pt 4, 8)
Kas pridengia nusikaltimą, ieško meilės; kas kaltę nuolat primena, suardo draugystę (Pat 17, 9)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą