Kiek daug paguodos Dievo žodyje... Kiek daug! Kokia laimė, didelė laimė jį skaityti, pažinti, kažkiek suprasti... Jei liūdna - skaitai: "Palaiminti liūdintys, nes jie bus paguosti". Jei vis tiek klaikiai liūdna, skaitai - "Nieko nėra paslėpta, kas nebus atidengta". Vieną dieną viskas bus atidengta. VISKAS. O taip, ne viską norėtume atidengti... Viešpats tai žino. Tačiau, kai susiduri su nemaloniais dalykais, kai jauti, o gal žinai, kad apie tave galvoja ne visai taip (švelniai tariant) – labai guodžia, kad Dievui viskas žinoma. Ir vieną dieną viskas bus atidengta... Ir širdžių slėpiniai, ir motyvai, ir klastos, ir t.t...
Skeptikai pasakys – "Kas iš to, kad Dievas žino. Geriau, kad situacijos keistųsi".
Man atrodo, daug geriau, kai keičiamės mes tose situacijose...
Ir tikrai, kai gavęs per vieną skruostą atsuki kitą - ar gi tai nepasiekimas? O gauti tenka. Skaudūs tie smūgiai. Labai skaudūs. Kartais labai nebylūs ir subtilūs.
Bet perskaitęs Dėdės Tomo trobelę supranti, kad ryškiausiai dievotumas suspindi juodžiausioje tamsoje. Didelė tokio dievotumo kaina, bet dievotumas juk neįkainuojamas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą