Regis, tikinčiuosius taip pat dažnai lydi šios dvi labai skirtingos patirtys - viena vertus, mes renkamės į susirinkimus, šloviname Viešpatį ir mokomės gyventi pagal Dievo valią, o - kita vertus - uždarę taikios bažnyčios duris neretai susiduriame su priešiškumu mūsų atžvilgiu: nepagrįstais kaltinimais, šmeižtu, piktomis apkalbomis. Dažnai jų susilaukiame iš netikinčiųjų, tačiau nebūtinai - kartais būtent tikintieji nesugeba talpinti vienas kito skirtingumo ir ima vieni kitus koneveikti, žeminti.
Ypatingai žeminantys kaltinimai
Tame pačiame Evangelijos pagal Luką skyriuje (11-23 eil.) skaitome apie tai, kaip Jėzus išvaro nebylumo demoną ir iškart susilaukia kaltinimų, jog demonus išvaro šėtono kunigaikščio Belzebulo jėga. Noriu atkreipti dėmesį, kad tokio pobūdžio kaltinimai buvo itin žeminantys - mat Belzebulas, išvertus iš sirų kalbos reiškia „mėšlo viešpats, valdytojas", o jau Senojo Testamento metu pamaldūs žydai žinojo, jog Belzebulo (arba Baalo) garbinimas yra bjaurystė Viešpaties akyse. Pavyzdžiui, kai Izraelio karalius Achazijas susižeidė, jis siuntė pasiuntinius pas Belzebulo pranašus sužinoti, ar pasveiks. Tuo pat metu Dievas siuntė savo pranašą Eliją pas karalių pranešti, jog Achazijas nepasveiksiąs. Mat Achazijas savo poelgiu - tai yra kreipdamasis į Belzebulą - užrūstino Viešpatį (2 Kar 1 sk).
Tai, kad šie teiginiai apie Belzebulo jėgą buvo itin aštrūs, liudija ir tai, jog būtent po šių kaltinimų Kristus kalbėjo apie mirtiną nuodėmę - piktžodžiavimą Šventajai Dvasiai, kuris nebus atleistas (Mk 3, 23-29). Galbūt tie, kurie kaltino Jėzų veikiant Belzebulo jėga, buvo priartėję prie šios nuodėmės?
Taigi Kristui mesti kaltinimai nebuvo neapgalvoti ir „nekalti". Tam tikra tuometinės visuomenės dalis sąmoningai siekė Jėzų pažeminti, paniekinti, sužlugdyti, o ne tiesiog išreikšti savo nepritarimą Jo veiksmams, tarnystei.
Pikta karta reikalauja ženklų ir stebuklų
Tuo metu, kai minios gausėjo, Jėzus apie savo amžininkus atsiliepė labai nepalankiai: Minioms gausėjant Jis pradėjo kalbėti: „Ši karta yra pikta karta. Ji reikalauja ženklo, bet jai nebus duota jokio kito ženklo, kaip tik Jonos ženklas. Kaip Jona buvo ženklas miestiečiams, taip Žmogaus Sūnus bus šiai kartai. Pietų šalies karalienė teismo dieną prisikels drauge su šios kartos žmonėmis ir juos pasmerks, nes ji atkeliavo nuo žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties, o štai čia daugiau negu Saliamonas. Ninevės gyventojai stos teisme drauge su šita karta ir ją pasmerks, nes jie atsivertė, išgirdę Jonos pamokslą, o čia daugiau negu Jona" (Lk 11, 29-32).
Taigi Kristus parodo savo amžininkų būseną - tai pikta karta. Karta, kuri ieško ženklo. Ką tai reiškia? Greičiausiai tai, kad ši karta neieško paties Viešpaties, neieško, kaip galėtų išpildyti Dievo valią. Ji nė nesiruošia tarnauti Dievui eidama savęs išsižadėjimo keliu, nešdama kryžių. Tai karta, kuriai reikia stebuklų, - tai yra kažko, kas ją sužavėtų, jai patiktų bei įtiktų - kitaip ji nepatikės. Būtent šios, ieškančios ženklų ir stebuklų kartos atstovai šmeižė ir kaltino Kristų. Nors, paradoksas, - Jis padarė tiek daug stebuklų! Atrodo, kad žydai siekė kitokių stebuklų - galbūt, kaip pastebi K. Burbulys, kad Jėzus sustabdytų saulę, kaip tai padarė Jozuė? O gal, kad nužengtų ugnies stulpas?
Akivaizdu, kad žmonėms, kurie ieško ir vaikosi stebuklų, niekada nebus gana. Greičiausiai, kaip ir Jėzaus amžininkai, tokie žmonės prasilenks su pačiu Viešpačiu. Kiti atkakliai Jo ieškos - tačiau ne kad Jam tarnautų, o kad Jį apšmeižtų bei apkaltintų.
Tikroji velniava
Manau, kad tokie žmonės, o ne demonai, kuriuos Kristus išvarinėjo, ir yra pati tikriausia velniava. Jėzui demoną išvaryti nesunku. O kaip su žmogumi, kuris neieško Jo paties? Kaip su žmogumi, kuris nusiteikęs piktai Jo ar Jo Kūno - bažnyčios atžvilgiu? Ar Jo tarnų atžvilgiu? Pykčio ir netikėjimo, noro pažeminti bei paniekinti lyg demono neišvarysi. Žmogus pasirenka būti tokiu - žeminti, koneveikti ir niekinti tai, kas neatitinka jo paties interesų ir lūkesčių. Manau, kad būtent tokie žmonės ir tampa geru paties velnio įrankiu. (Nors nemanau, kad tie, kurie nepritaria krikščionims, savaime tampa velnio įrankiu - yra daugybė žmonių, kurie dėl netikėjimo nesuvokia Kristaus Evangelijos, tačiau sugeba išlikti pagarbūs bei tolerantiški. Manyčiau, velnio įrankiu tampa būtent tie, kurie pasiduoda pagiežai ir kitoms minėtoms nuodėmėms).
Pažvelkime į save
Kokia yra mūsų karta? Ko ieškome mes? Stebuklų ar Viešpaties? Dar kartą įsižiūrėkime, apie kokius pavyzdžius kalba Jėzus - apie nineviečius, Pietų šalies karalienę. Kokius stebuklus padarė pranašas Jona ar Saliamonas? Jokio stebuklo. Nė vieno. Šеbos karalienė atėjo pasiklausyti Saliamono išminties, o ne pasižiūrėti, kaip jis „žongliruoja stebuklais". Taip, pats pranašas Jona patyrė ne vieną stebuklą, kol nusižemino ir pakluso Dievo valiai - nuėjo ir paskelbė Ninevei žinią iš Dievo. Tačiau Ninevėje jis nepadarė jokio stebuklo, o tik pamokslavo. Kokia tai buvo žinia? Kaip pastebi K. Burbulys, itin trumpa: Dar 40 dienų ir Ninevė bus sunaikinta. Ir išties, nineviečiai atsivertė. Dabar pats Jėzus stovėjo savo amžininkų akivaizdoje, nepalyginamai didesnis už Saliamoną, už Joną, tačiau didžioji Jo kartos dalis Jį, didžiausią stebuklą, pasmerkė.
Ar tai reiškia, kad su Jėzumi buvo kažkas negerai? O gal Jis per mažai meldėsi už savo amžininkus, kad jie ne visi atsivertė?
Matyt, nė nedrįstume taip pagalvoti. Tad ir mes, jei skelbiame Evangeliją, ir ne visi į ją atsiliepia, - negalvokime, jog taip yra tik dėl mūsų negebėjimo paskelbti Evangeliją. Žinoma, būkime savikritiški. Siekime skelbti Evangeliją kuo geriau, skelbkime ją ir savo gyvenimu, geru pavyzdžiu, ne tik žodžiais.
Tačiau remiantis Kristaus žinia, jog: Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios; jeigu laikėsi mano žodžio, laikysis ir jūsų (Jn 15, 20), belieka pridurti - taip, mes, tikintieji, patirsime persekiojimus. Patirsime savo amžininkų priešiškumą, šmeižtą. Ir išties patiriame. Kartkartėmis šalies spaudoje sušmėžuoja šmeižikiški straipsniai mūsų atžvilgiu. Kodėl? Nes mūsų skelbiama žinia neatitinka daugelio lūkesčių ir interesų. Kažkieno savanaudiškiems tikslams stojame skersai kelio vien savo buvimu. Kartais netikintiesiems, kartais, deja, tikintiesiems. Juk ir Jėzaus amžininkai laikė save tarnaujančiais Dievui, bet persekiojo Jo Pasiuntinį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą