"Taigi, atmetę visokį blogį, visokią klastą ir veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas, lyg naujagimiai trokškite tyro žodžio pieno, kad nuo jo augtumėte išgelbėjimui, jeigu tikrai paragavote, koks Viešpats yra maloningas. Ženkite prie Jo, gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus, ir patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų" (Iš apaštalo Petro pirmo laiško).
Atmesti, o tada trokšti ir gerti... Gerti, kad augtum.
Ar augame?
Žengti tą žingsnį ir, matyt, ne vieną, prie to Išrinktojo, Brangaus – tiesa, žmonių atmesto – tiesa, dažnai atmetamo ir mūsų pačių...
O ar gi mes Jo – gana dažnai – neatmetame?
Statydintis į dvasinius namus... Manau, kad Petras čia kalba apie bažnyčią.
Ar statydinamės?
Jei tik esame gyvieji akmenys – turėtume...
Šventa kunigystė.
Kaip tai didinga.
Visi esame pašaukti būti kunigais, atnašaujančiais dvasines aukas, priimtinas Dievui... (Anądien skaičiau, kaip reformatų kunigė pakliuvo į avariją. Kunigė. Trijų vaikų motina. Keista lietuviškai ausiai. Perskaičius Petro laišką ir vėl nuščiuvau – visi esame pašaukti būti kunigais...)
O ar būna nepriimtinų aukų?.. Taip - jei neatmetam visokio blogio, klastų ir veidmainysčių, pavyduliavimų ir apkalbų.
Dieve, padėk mums atsiriboti nuo apkalbų...
Ir trokšti tyro žodžio pieno... Tavo žodžio. Žodžio, kuris vienintelis tyras šiame gyvenime.
(Ir kodėl mes tokie greiti save nuo jo nujunkyti...)
(Apkalbėkime savo bendravimuose Dievo žodį... Tikiu, būsime tuomet tyresni ir mes.)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą