Kaip gyveni, žinoma mieste nusidėjėle?

 Šiapus durų

Ne kartą skaičiau apie Tave Evangelijoje pagal Luką – kaip atėjai į fariziejaus namus, kur buvo vaišinamas Jėzus*.

Atėjai ten su alebastriniu indu kvapaus tepalo ir, verkdama priėjusi prie Jo kojų, ėmei laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais...

Tavo atgaila išties sukrečianti, netikėta, kupina apgailestavimo, meilės Atleidžiančiajam. Ir labai drąsi – taip įsiveržti ir prapliupti raudoti...

„Todėl sakau tau: jos gausios nuodėmės jai atleidžiamos, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli...“ – nuskambėjo Kristaus žodžiai, skirti teisiančiam Tave fariziejui ir, matyt, kiekvienam, nesuvokiančiam savo nuodėmingumo, tačiau taip ryškiai matančiam jį kituose.

Kaip jauteisi, kai Jėzus Tave fariziejui parodė kaip pavyzdį? Juk akibrokštas... Būdama Žinoma Mieste Nusidėjėle – kaip apie Tave pasakoja Lukas – bet atėjusi pas Kristų sudužusia širdimi tapai pavyzdžiu pasitempusiam ir greičiausiai nepriekaištingos reputacijos fariziejui.

Ir mums...

Galiausiai išgirdai žodžius: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami“.

Tikiu, kad išėjai rami, bet...

Anapus durų

Kas nutiko po to, kai išėjai iš fariziejaus namų: iš to nepakartojamo, gyvenimą keičiančio susitikimo su Kristumi?

 Juk, tikriausiai, tik keletas žmonių matė, kas įvyko. Kad priėmei Viešpaties atleidimą.

Spėju, jog daugybė žmonių, puoselėjančių Dievo įsakymus savo šalyje (ir mieste) nežinojo, kas įvyko tarp Tavęs ir Kristaus. O dar daugybė nė netikėjo, kad tai Jis yra Dievo Avinėlis, naikinantis pasaulio – ir Tavo – nuodėmę. Daugelio akyse taip ir likai ta, kas buvai anksčiau...

Vis pagalvoju, kodėl tapai žinoma savo nuodėmingumu. Ar todėl, kad Tavimi nevengė pasinaudoti daugelis „teisiųjų“, ar todėl, kad ne vienas miestelėnas apie tavo „darbelius“ žinojo jau tuo metu, kai rinkaisi nuodėmių kraitį... Ar ne meilės ir šilumos ieškodama taip stipriai paslydai...

Su kokiais žvilgsniais susidūrei, grįžusi į miestą?

Neabejoju, kad Tavo pačios žvilgsnis jau buvo kitoks – švytintis, laimingas, trokštantis gyventi. Gyventi kitokį, naują gyvenimą. Galbūt net įrodyti sau ir kitiems, kad tu tai gali. Ir labai to trokšti. Po to, kai Kristus prisilietė prie Tavęs, o Tu – prie Jo.

Tikiu, kad iš fariziejaus namų išėjai be nuodėmės naštos, nes Viešpats TAU ATLEIDO...

Bet ne žmonės.

Ypač, turbūt, ne tie, kuriuos vienaip ar kitaip palietė Tavo nuodėmingumas. Stebiuosi, kodėl Viešpats nereikalavo, kad eitum pas juos su indais kvapaus tepalo. Stebiuosi, jog Jis Tau nepasakė: Eik pas tuos, kuriems nusidėjai, ir jiems tarnauk, kol tau atleis... (Nors esu tikra, kad su džiaugsmu eitum ir plautum jiems kojas).

Kristus TAU pasakė: „Eik RAMI“...

Ar tikrai buvai rami?

Kartais atrodo, jog matau Tave einančią miesto gatvėmis – apsigaubusią Viešpaties atleidimu. Matau ir tai, kaip žinomi ir nežinomi miesto žmonės vis bando nuplėšti nuo Tavęs tokį brangų Tau rūbą...

Tie žmonės – kovotojai už šventumą. Tikrai ne mažiau dvasingi už fariziejų, pasikvietusį Jėzų pietų.

Tikiu, jog pasitaikė ir tų, kurie pamatė Dievo gailestingumo pėdsaką Tavo gyvenime, tačiau...

Nematantieji kraipo galvas, raukia antakius, gniaužo kumščius, plaka liežuviais. Kas gali sustabdyti jų apkalbas ir neapykantą Tau?

-          Kaip ŠITA drįsta pasirodyti tarp MŪSŲ tokiu spindinčiu veidu, lyg niekada nebūtų nusidėjus?

-          Kaip JI drįsta ateiti į Dievo namus ir melstis??

-          Kaip ŠITA gali aukoti aukas mūsų Viešpačiui?

-          Ar ji tikisi, kad mes ją priimsime lyg niekur nieko? Tegu nejuokina!

-          Kaip ŠITA... <...>

Agresyvesni galbūt Tau spjauna į veidą ar tampo už apsiausto kutų...

O tie, kurie naudojosi Tavimi – ar jie neišjuokė Tavęs, kai pasakei, jog gyveni Naują gyvenimą? Ar jie nebandė įrodyti, jog neverta, nes juk vis tiek visi Tave pažįsta tik kaip nusidėjėlę?.. (Dieve mano, ar buvo nors kas nors, kas palaikė Tave, kai norėjai atsitiesti?!)

Kaip Tau nepasisekė, žinoma mieste nusidėjėle, kad nuodėmiavai šalyje, kur taip gerai žinomi Dievo įsakymai. Tikrai nelengva nusidėjėliui būti tarp tų, kurie pažįsta Jo įsakymus, bet... ne Jo širdį.

O Tu turėjai progos ją pažinti. Pažinti Viešpaties atleidimo paslaptį, glūdinčią Jo širdyje ir Amžinose Žaizdose... Ir atgailos – viską keičiančios atgailos slėpinį bei stebuklą.

Man atrodo, jog išgyvenusieji šį stebuklą daugiau nenori teisti kitų nusidėjėlių taip, kaip fariziejus samprotaudamas nuteisė Tave (o tuo pačiu ir Kristų: „jei ŠITAS būtų pranašas...“). Neteisia, nes suvokia, jog ir patys yra nusidėjėliai... Ir dar man atrodo, jog išgyvenusieji šį stebuklą myli tiek žinomus, tiek nežinomus nusidėjėlius. Už juos meldžiasi, dėl jų verkia, nes juk tai nelaimė būti nuodėmės apgautam, suviliotam, pavergtam...

Brangi moterie, tie, kurie Tavęs nekentė – kur jie dabar?

Ir tie, kurie ir šiandien taip nekenčia žinomų (ir nežinomų) mieste nusidėjėlių – kokios jų širdys? Ir jeigu jie šiandien pakviestų Kristų į savo namus – priimtų jį iškelta galva kaip fariziejus, ar kaip Tu – nuolankiai Jam patarnaudami?

Bet, rodos, girdžiu Tave šnabždant: „Viešpats atleidžia ir tai, ko kartais nepajėgia atleisti žmonės... Žinok, kad Jis kiekvienam atmokės pagal jo darbus. O žmonių teismą ir apkalbas geriau priimti kaip Dievo dovaną. Neteisk ir nesmerk tų, kurie teisia, apkalba ir smerkia kritusius į nuodėmę. Verčiau laimink juos, romiai atsukdama ir kitą skruostą – jei esi tarp tų, kuriuos apkalba ar šmeiždami koneveikia. Nuolanki širdis neteisia, bet verkia su nusidedančiais, verkia dėl jų nuodėmių. Juk žinai, kad Jam patinka vien nuolanki ir romi širdis: „Auka Dievui yra sudužusi dvasia; sudužusios ir nusižeminusios širdies Tu, Dieve, nepaniekinsi“**. Ir nepamiršk, kad tik gailestingieji susilauks gailestingumo”.

Taip tapusi man brangi, žinoma mieste nusidėjėle... Tiek daug mane mokai kiekvieną kartą, kai apie Tave skaitau. Tapai paguoda visiems, kurie krenta į nuodėmę, tačiau trokšta atsitiesti ir gyventi iš naujo. Esi padrąsinimas kiekvienam, ieškančiam atgailos bei atleidimo.

Beje, norėčiau kreiptis į Tave vardu, jei jį žinočiau. Tačiau Tavo vardas tarytum ir liko toks: Žinoma Mieste Nusidėjėlė.

Tokią Tave pažino daugelis.

Tik Kristus Tave pamatė kitaip – kaip Labai Mylinčią, Atgailaujančią ir Jam Patarnaujančią.

Atrodo, Jis nori, kad ir mes Tave matytume būtent tokią.

Kitokią.

------------------------------------------------------------------------------------------------------

*Lk 7, 37-50

** Ps 51, 17

---------------------------
P.S. Tai brangiausias mano širdžiai straipsnis, kurį kada nors esu parašiusi religine tema...

Laiškas nusidėjėlei - tai laiškas visiems, kurie puoselėja šventumą savo gyvenime, ir tiems, kurie ieško atleidimo malonės, nors ja sunkiai betiki... Tačiau tokia yra tiesa - Viešpats atleidžia kiekvienam, kuris nuoširdžiai gailisi dėl savo nuodėmių. (O kiek nuoširdžiai gailisi - mato tik Dievas ir patys artimiausi žmonės).
Tad jei ir tu ieškai atleidimo, žinok - Jėzus mirė už tavo nuodėmes, kad už jas mirti ir kentėti nereikėtų tau.

O rašydama tą laišką jaučiausi taip, lyg sutikčiau gailestingą Viešpatį aršiai nusiteikusių žmonių minioje... Viešpatį, kuris rūpestingai surenka visus akmenis, mestus į nusidėjėlio daržą, širdį... Viešpatį, kuris vienodai myli visus - ir akmenis nešiojančius bei laidančius "šventuosius" - tai yra nusidėjėlius, nesuvokiančius savo nuodėmingumo, ir tuos, kurie tą nuodėmingumą suvokia padarytų nuodėmių 'dėka'. Suvokia ir gailisi.
Visi esame Jo mylimi.
Net jei tenka atsakyti už savo nuodėmes.
Tikiu, kad tas laiškas gimė ir tam, kad neatsidurtume to vyresnėlio sūnaus padėty, pasipiktinusio savo tėvo atlaidumu palaidūnui...