Ar sportininkus palaikom tik tuomet, kai jie laimi medalius?

Vakar mane pribloškė LRT studijos nuotaikos po V. Aleknos pasirodymo. Atrodė, kad žurnalistas studijoje tuoj nuvirs iš sielvarto ir gedulingos nuotaikos. Suprantu, kad visi labai labai norėjome medalio, tačiau gi gal mūsų vertė slypi ne vien medaliuose? BE TO, juk turim pagrįstai didžiuotis sportininkais, patekusiais į penketukus, finalus ir apskritai olimpines žaidynes. Dabar gi Lietuvos sportininkai lyg atsiprašinėja, pasakoja, kokius tikslus sau kėlė, kad juos pasiekė ir pan. O V.Alekna tikrai vertas didžiausios pagarbos ir tokio sutikimo, lyg grįžtų su medaliu!

P.S. O tv studijose norėtųsi emocingesnių ir šviesiau mąstančių žurnalistų - man patiko komentatorius, komentavęs disko metimą - taip, pripažino pralaimėjimą, bet čia pat gebėjo be tų gedulingų nuotaikų tuoj pat pasidžiaugti, kokį šaunų sportininką turime.