Puodelis Vilties

Kadaise draugė padovanojo man puodelį su užrašu anglų kalba: „Viltis“. 

Vidinėje jo pusėje užrašyta: Ištisą dieną Viešpats yra mano viltis (pagal Ps 25, 5) 
Anądien puodelis, rodos, įsistebeilijo į mane, nebyliai priekaištaudamas: ar tu kada nors galvojai apie tai, kas čia parašyta??? 
??
Vil-tis. 
Deja, taip: viltis dažnokai taip ir lieka tik užrašu ant šio puodelio. Širdin įleidžiu ne taip lengvai, neretai užtrenkiu jai duris prieš nosį, o jei ir palieku praviras, tai mėgstu pasiginčyti: ji man rodo „Ten“, o aš jai rodau „Čia“. Ji šypsosi, o aš stoviu skausmo perkreiptu veidu ir galvoju: „Negali būti, kad Viltis galėtų būti nejautri. To tiesiog negali būti...“ Tuomet ji švelniai kilstelėjo mano smakrą ir aš pamačiau, kaip tai, kas yra čia, keičiasi, kai mato tai, kas yra Ten. O Dieve...

Jaučiu, kaip Viltis stovi ir beldžia, kaip žvilgčioja į mano langus, laukia.  Ak, Viltie, užeik...

Net apmiriau iš nuostabos, nes, rodos, ji prabilo: „Taip, Aš esu. Ar tiki?“

„Tikiu, - paskubom lemenu, - tikiu...“ Ir tuoj suprantu, kad ji liudija, kalba, juokiasi... Liūdi, šnabžda, sufleruoja. Drąsina, glumina, pasakoja... Rodo, apreiškia, šaukia. Dainuoja, tyli... Rusena, šoka, sėlina... Tereikia atmerkti akis, įsižiūrėti, įsiklausyti, patikėti. Taip, patikėti būtina. Viltis - lyg tikėjimo sesuo ir palydovė. Tikėsi - turėsi viltį, netikėsi - viltis bus tarp tų paskutiniųjų, kurie gali numirti... Lyg kokioj pasakoj: tiki, tuomet Viltis tau pasakoja neįtikėtinas istorijas, jei netiki - tarytum paralyžiuoji ją savo netikėjimu... „Dieve, kur paimti tiek tikėjimo, kur??“ Aš taip noriu to gero „kino“, trokšte trokštu. „Šventasis Raštas!!!“ - rėkia puodelis, puikuodamasis savo žiniomis. Kad ir išpuikęs, bet … teisus.

Viltis yra Kristuje, per tikėjimą Juo. Toji Viltis yra tiesiog neįtikėtina, ji kalba apie šviesią ateitį, amžinybės perspektyvą, buvimą su Viešpačiu, galimybę matyti Jį akis į akį... Turiu pasakyti, kad kai toji Viltis nuolat šalia, širdis tiesiog sprogsta iš nuostabos: „Kaip gali būti tiek daug paruošta man, mažam ir nereikšmingam žmogui? Kaip gali manęs laukti ištisa amžinybė, dieviški turtai ir dovanos ten, danguje?“

Širdis laukia kelionės į amžinybę. Tai kur kas atsakingesnė kelionė, nei vykimas į užsienį. Jei išvyksti laikinai, namus palieki ne tuščius, nes žinai (ar bent jau viliesi) - kad čia sugrįši... Jei pasiilgsti namų, lauki kelionės namo. Ir tas laukimas, o vėliau sugrįžimas toks brangus, kad žodžiais sunku apsakyti... Tie netobuli namai tampa tokie gražūs ir savi, tokie trokštami... Viltis man kužda, kad ir čia - ne mano namai, o tik laikinas būstas. O, - atsakau.

Ar kada bandėte atverti duris Vilčiai, kuri stovi ir švelniai beldžia, laukdama, kol įsileisime? Tai kur kas įdomiau, nei sėdėti pačiame įdomiausiame ir „kiečiausiame“ kine: nors vaizdo aiškiai ir nematai, bet jį užuodi, jauti širdimi - tą neįtikėtiną atmosferą, kurios šioje žemėje vargiai besurasi... Koks mielas tas skaistumo, šventumo kvapas... Visiško šventųjų susitaikymo, susiliejimo su Dievu ir vienas su kitu. Niekas niekam neturi jokių pretenzijų, užsigavimų ar nemeilės. Tai tarsi nuolatinė dvasinė puota, kurios vėliava yra Meilė. 

Vilčiai tarpstant tarsi užuodžiu jų visų nugyvento gyvenimo skonį: vieni juo džiaugiasi, kiti liūdi, tačiau visa - pergalės ir pralaimėjimai - liko praeityje, tarytum suvalgyta to dabarties džiaugsmo, dabarties šviesos, dabarties amžinybės... Bandau užuosti, koks įstabus jų pasitenkinimas, kokia didelė jų visų laimė nuolat mėgautis Dievo artumu ir Jį garbinti... O Viltis vis dvelkia tuo dangišku akcentu, primenančiu būtent tai, ką ji ir liudija visa savo esybe.

Bet vis dar esu čia, žemėje, taigi tame puodelyje vėl ir vėl baigiasi arbata. 

Kartą besigėrintį savimi puodelį kažkas smarkokai tarkštelėjo, ir … kraštelio nebėra. Kas žino, gal ateity tarkštels dar labiau, ir puodelis suduš.

Taip ir gyvenime kartais taip tave baksteli ar net pargriauna, kad akimirkai (ar ilgam) apanki ir nieko nebematai. Bet žinai - Viltis yra. Apvaizda paims tave už rankos ir švelniai ves. 

Tikėk, nes taip bus. Viltis nemiršta, nes Dievas prikėlė ją amžinam gyvenimui.