-

Kokia didelė Dievo dovana yra artimi žmonės... Suprantu, kad ne visiems pasiseka juos turėti. Bet tai išties didelė, didelė dovana ir malonė. Kai artimieji apsupa meile, dėmesiu, rūpestingumu. Kai tiesiog gali drauge dalintis gyvenimu...
Tačiau žinau, kad Dievas yra su tais, kurie jaučiasi vieniši. Ir... švelniai moko išbristi iš vienatvės, vesdamas tarnystės ir draugystės keliu. Moko ir tuos, kurie apsupti dėmesiu, lankyti vienišus žmones (apaštalas Jokūbas sako, kad tai ir yra tikrasis pamaldumas...).
Daugeliui tam labai pasitarnauja bažnyčia. Ir šia prasme aš ypatingai džiaugiuosi protestantiškų bažnyčių pliusu - žmonės ten pažįsta vieni kitus, yra sudarytos visos sąlygos bendrystei, bičiulystei. O juk taip svarbu savo kelyje turėti tikėjimo bendražygių. Žmonių, kurie įkvepia ir padeda pasitikėti Dievu, Jį pažinti. Kad su draugais galėtum pasikalbėti ne tik apie materialius dalykus, mokslus, pasiekimus ar pralaimėjimus, bet ir tai, kas mus vienaip ar kitaip praturtina Dieve.
Kristus, kalbėdamas istoriją apie kvailį, kuris vien tik krovėsi materialų gerbūvį, o galiausiai netikėtai numirė, pasakė - taip bus kiekvienam, kuris nesirūpina tapti turtingas pas Dievą (Lk 12, 21).
Kažkaip susimąsčiau ties šia eilute - nesirūpina tapti turtingas pas Dievą.
Juk kaip dažnai rūpinamės tapti turtingais visose srityse, apart... svarbiausios.

Įdomu, ką reiškia būti pasiturinčiu, turtuoliu pas Dievą... Neabejoju, kad tokiais tapo ir daugelis mums nežinomų žmonių, kurie Dievo akyse buvo šventi. O juk yra tikimybė stoti Jo akivaizdon absoliučiu beturčiu.
Dieve pasigailėk...

Prisikėlimo ryto belaukiant

Paragavęs to vyno, Jėzus tarė: „Atlikta!" Ir, nuleidęs galvą, Jis atidavė dvasią. (Jn 19, 30)

Kaip turėtume gyventi suvokę, jog gyvename tik mirusio už mus Žmogaus ir Dievo dėka? Mirusio laisva valia. Kentėjusio, atmesto ir paniekinto, kad šito nereikėtų patirti mums. Juk būname be galo dėkingi gydytojams, išgydžiusiems mus nuo pavojingų ligų...  

Kaip daug labiau turėtume būti dėkingi mūsų Viešpačiui, kuris išgydė mūsų sielas, išlaisvino nuo gniuždančios mirties gniaužtų bei amžinos kančios ir dovanojo teisumą, ramybę, džiaugsmą! Jo kančioje slypėjo mūsų ramybė, Jo mirtyje atsivėrė gyvenimas mums.

Nuleidęs galvą, Jis atidavė dvasią...

Šiandien ir mums metas nuleisti galvas ir nuolankiai pavesti Jam savo gyvenimus.  

--

Jie paklausė ją: „Moterie, ko verki?" Ji atsakė: „Paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur Jį padėjo". (Jn 20,13)

Marijos Magdalietės atkaklumas prie Viešpaties kapo apnuogina mano santykį su Kristumi. Kur aš būčiau, jei gyvenčiau anuomet? Ar toliau bruzdėčiau savo reikaluose, rūpestėliuose ir rūpesčiuose, ar stengčiausi pasiekti kapą, kuriame guli Nukryžiuotasis? 

... Kur aš esu dabar?

Neabejoju, kad Marija Magdalietė siekė būti arti Viešpaties, nes ir ji, panašiai kaip Petras, savo elgesiu bylojo: „Viešpatie, kur mes eisime - tu turi gyvenimo žodžius". 

Marijos kelias baigėsi ten, kur, atrodė, tą kelią baigė ir Kristus. Dabar turėjo atsiverti naujas kelias, nauja pradžia. Ne fizinėje plotmėje, o dvasinėje - širdyje turėjo ištrykšti gyvojo vandens šaltiniai, apie kuriuos Viešpats kalbėjo dar samarietei (Jn 4).

Ir Viešpats atvėrė naujus vartus pavargusioje žmogaus sieloje. Vartus, pro kuriuos ėmė trykšti gyvenimas - dangiška paguoda, ramybė, malonė... 

Kur būtų Marija, jei gyventų šiandien? Neabejoju, jog desperatiškai ieškotų savo Viešpaties. Apmąstytų Jo kančią, Jo kelią, Jo klusnumą dangiškam Tėvui... 
Žmogus, kadaise verkęs dėl savo poreikių, dabar verkė dėl vieno - noro būti su savo Viešpačiu.

Ir mums metas pabūti prie Viešpaties kapo - vietos, bylojančios apie kančią. Kančią iki mirties. Kančią, pasirinktą laisva valia, vien iš meilės. Iš meilės tiems - t.y. mums, kurie dar daug kartų neišgirsime, nesuprasime Kentėjusiojo, dar daug kartų atmesime Jį ir net paniekinsime. Iš meilės mums, vis nusidedantiems.

--

Tad kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!" (Jn 20, 25)

Po prisikėlimo Kristus pasirodė pirmiausiai Marijai Magdalietei, o vėliau ir savo mokiniams. Visi kaip vienas liudijo suabejojusiam Tomui: „Mes matėme Viešpatį!" Bandau įsivaizduoti, kaip degė ir spurdėjo jų širdys, - juk jie matė Kristų - prisikėlusį, nužengusį jau iš savo Tėvo namų! Iki tol mokiniai liūdėjo, laukė, ne vienas dvejojo, baiminosi... O ką, jei Jo žodžiai neišsipildys? O ką, jei Jis mirė ir neprisikels?

Tačiau Viešpats prisikėlė! Jis palaimino kiekvieną, kuris laukė, tikėjo, net ir netikėdamas vis dar vylėsi... Jis pasirodė savo mokiniams.

Štai ir mes, švęsdami Kristaus prisikėlimą, žinome, jog „Mes matėme Viešpatį!" - žvelgdami į savo pasikeitusius gyvenimus, pakeistas širdis, dovanotą atleidimą ir ramybę, negalime sakyti kitaip, kaip tik - 
„Mes matėme Viešpatį!"

--

Jėzus jam tarė: "Ganyk mano avis" .(Jn 21, 17)

Po prisikėlimo Viešpats ne tik įtikino dvejojančius, bet ir pavedė tarnauti Jam. Tie, kurie matė Viešpatį, daugiau negyvens dėl savęs. Jie mokysis tarnauti taip, kaip tarnavo Kristus... 

Ačiū, Viešpatie, už Tavo auką. Už Kristų, kuris moko gyventi kitaip - vertai Tavęs.

Foto iš http://childrenschapel.org/biblestories/eastergarden.html

Apie pavasarį, vaikus ir Viltį

Pastaruoju metu praktiškai visai nerašau, toks metas. Tuo tarpu bundant pavasariui vis tai prajuokina, tai maloniai nustebina dukra. Būna, žinoma, kai nustebina ir ne itin maloniai, kai imi galvoti, kad paauglystė vaikams prasideda maždaug nuo trijų:). Tiesa, jai dar tiek nėra, bet jau labai greitai. (Kartą ji pasakė man nesakyti tėčiui, kad ji blogai elgėsi, nes...tėtis jos draugas. Štai kaipJ ).

Vakar tiesiog žavėjausi bundančiu pavasariu... Išėjom su dukra ir šuniu į lauką, į saulėtą pamiškės pievą, smaigstėm šakomis pernykščius lapus, mėtėm pagalį šuniui (kurio jis niekada neparneša atgal, o guviai sugraužia) ir abi smagiai juokėmės. Nežinau, kas gali būti gražesnio už nuoširdų vaiko lakstymą per bundančią žolę ir skambus, gaivus juokas.

Galvoju, kodėl Biblijoje yra Giesmių giesmė, apdainuojanti dviejų žmonių meilę (žinoma, ačiū Dievui už ją), bet, regis, pasigedau kažko, kas apdainuotų meilę tarp tėvų ir vaikų... Nors ir vienu ir kitu atveju toji meilė kartais persišaldo ir įgyja komplikacijų, - ar santuokai įsibėgėjant, ar vaikams augant/užaugus, - vis tik toje euforijoje norisi susitikti Dievą, kuris vestų tave kaip mažą vaiką palakstyti po pievas, perskaityti kažką, kas iš paties Viešpaties lūpų bylotų - vaikai yra rojaus zuikučiai, o ir tu esi tarp jų... Ne saulės, o rojaus - to tikrojo Dangaus, kuriame saulės nėra, nes ten šviečia pats Viešpats.

Tu mano širdį sukūrei, sutvėrei mane motinos įsčiose, -  sako karalius Dovydas (Ps 139). Ir ačiū Dievui, jis nebuvo išimtis - kiekvienas mūsų yra sukurtas paties Viešpaties. Kiekvienas esame Jo prisilietimo vaisius. Taip, žinoma, čia didelę dalį turėjo mūsų tėvai, tačiau nauja ir nepakartojama gyvybė įsčiose - ne vien žmogaus meilės rezultatas... Viešpats sukuria kiekvieną širdį... Ir išties apima neįtikėtinas jausmas, kai suvoki, jog ir tavo įsčiose gali "darbuotis" pats Dievas, kurdamas naują žmogutį... Tiesa, kartais tas darbas visai neatrodo malonus įsčių savininkei - tenka daug bloguoti, nuolat gyventi ties vėmimo būsena – nepaplaukiojus sirgti jūros liga; vėliau imi krypuoti kaip antis, o naktys tampa tikras košmaras, nes lovos paprastai nelinkę prisitaikyti prie nėščiųjų. (Guodžia, žinoma, nuoširdus vyro palaikymas). Vis tik, kai gimsta į pasaulį žmogus supranti, kad verta buvo pakentėti, o ir kančia pasimiršta - vėliau tik stebiesi, kaip tas laikas greitai prabėgo...

Ir tikrai, laikas bėga kaip pašėlęs. Jau užrašinėji vaiko juokingus posakius, nors ką tik, rodos, laukei to pirmojo žodžio. Prašai labai nebėgioti, nes naktimis vis dar vargina kosulys, - o juk taip neseniai laukte laukei, kada gi mažas žmogutis žengs pirmuosius žingsnius pats.

Vyresni artimieji byloja - nespėsi apsisukti, ir vaikai užaugs...

Ir išties, pastebėjus beprotišką laiko tėkmę nusiviltum, jei ne... amžinybė. Amžinybė, kuri laukia anapus. Girdėjau pasakojimą: maždaug devynerių metų amžiaus vaikas po komos būsenos pasakojo tėvams, kaip buvo danguje ir sutiko ten...savo mažąją sesutę. Tėvai aiktelėjo nuo to pasakojimo, nes niekas apart jų nežinojo, jog jie buvo praradę kūdikį...

Taigi, amžinybė. Tikras, pats tikriausias gyvenimas. "Ir aš pamačiau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė praėjo ir jūros daugiau nebebuvo. <...> Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; nebebus daugiau mirties, nei liūdesio, nei dejonės, nei skausmo daugiau nebebus, nes kas buvo pirmiau – praėjo“ (Apr kn 21, 1.4).

Kiekvienam, kuris tikėjo Juo, kuris kad ir klupo, bet kėlėsi, vis tiesdamas savo rankas į Jį, žengdamas žingsnius paskui savo Mokytoją, Gelbėtoją - Kristų... O Jis sako - "Nė vieno, ateinančio pas Mane Aš neatstumsiu". Kupini vilties, kvietimo ir meilės žodžiai.

Mus gali atstumti kitos smėlio dėžės vaikai, ar pagiežos apimtieji (na, nė vienas mes visiems nepatinkame), bet ne Kristus. 

"Sudužusios ir nusižeminusios širdies Tu nepaniekinsi" - sako Dovydas (Ps 51). Ir tai nuostabu. 

O jūs, ar turite Viltį?

Kaip kad rašoma viename šaltinyje, "savaitgalio rekomendacija":)

Pianistė Audronė Juozauskaitė baigė magistro studijas Lietuvos Muzikos ir teatro akademijoje. Nuo 1999 m. - LMTA dainavimo katedros koncertmeisterė. Keletą vasarų dirbo Zalcburgo Universiteto „Mozarteum" vasaros akademijos koncertmeistere. 2010 m. Italijoje, Lonigo mieste vykusiame tarptautiniame konkurse akomponavimo meno nominacijoje tapo I vietos laureate. Apdovanota LR Prezidentės padėkos raštu už Lietuvos vardo garsinimą užsienyje. 

Pianistė dažnai groja Lietuvos ir užsienio scenose drauge su pačiais žymiausiais Lietuvos solistais - nuo prof. Virgilijaus Noreikos, prof. Vytauto Juozapaičio iki Liudo Mikalausko ir Merūno Vitulskio. Krikščioniškame pasaulyje Audronės vizitine kortele jau seniai tapo daugelyje Lietuvos bažnyčių giedamos jos sukurtos giesmės „Pakilk ir šviesk" bei „Jėzaus kraujas". 

Pokalbis su šia skaidria asmenybe: http://btz.lt/article/articleview/5213/1/602/

Su Kovo 11-ąja

Dukra iš ryto pamatė ant netoliese esančio namo pritvirtintą trispalvę.
- Mama, mama, pažiūrėk, Lietuvos vėliava, vėliava Lietuvos, matai! - šaukte šaukė šokinėdama iš džiaugsmo dukra ir pridūrė: - šventė šiandien, mama!

Nesu dar mačiusi trijų metų neturinčio vaiko, kuris taip reaguotų į Lietuvos vėliavą - bet gal tiesiog nemačiau pakankamai daug mažų vaikų savo terpėje, tam tikromis aplinkybėmis :). Kai buvo gerokai mažesnė, visos vėliavos buvo "Lietuvos", bet jau, regis, atskiria, kuri Lietuvos, kuri ne. Neturiu dabar po ranka jos pieštų trispalvių...
Stebėdama kai kuriuos renginius ji nuolat mojavo namuose turima nediduke trispalve.

Išties, meilė Tėvynei yra kažkas dieviško ir taurinančio žmogų.
Net kai širdis verkia dėl bujojančio savanaudiškumo brangioje Tėvynėje.

O kas gi ta Tėvynė? Juk tai mes.
Taip, mes visi. Ir jeigu mes teisingi,
tai ir Tėvynė bus teisinga.


/Justinas Marcinkevičius/

Gerai, jei myli :)

Ar matote sniego širdį? aš ją pamačiau tik
nufotografavus, jau nuotraukoje:)

- Mama, aš myliu tėvelį, - sako man šiandien dukra (ne pirmą kartą taip pasako).
- Ir aš myliu, - atsakiau.
- O mane myli?
- Myliu!
- Gerai.

:)
--
- Mama, ausytę skauda, papūsk.
Papūčiau.
- Paglostyk dabar.
Paglosčiau.
- Pabučiuok.
Pabučiavau.
Daugiau nebeskaudėjo.
:)))

Pasitikrinkit, ar užaugote :)

- Kaip grojo patiko? (klausiu dukros, kalba apie pianiną)
- Taip, aš nemoku groti. Išmoksiu.
- Žinoma, išmoksi, - atsakau.
- Ir tu išmoksi, - tikina mane dukra.
- Gal.
- Ir tėvelis išmoks.
- Tėvelis gi jau moka groti.
- Užaugo tėvelis.
- O mama užaugo? - klausiu.
- Gal.
:)

Baltos žinutės

C.Monet pav.

Ir vėl pabiro daugybė žinučių iš Dangaus... Baltų, nepaliestų. Tokia daugybė... Sugaučiau visas, bet širdis tiek nesutalpins. Ir kaip jos tyliai moka džiaugtis, pabertos žemėn. Ir kaip šilta nuo jų, kai įkrinta širdin. Koks Tu, Viešpatie, kūrybingas... Kokios tyros Tavo žinutės žmonėms. Kaip džiaugiasi siela jas matydama.

Kalbėk man, Viešpatie...  

-- 
Anksčiau tik su šypsena stebėdavau, kaip tėveliai nuo kalnelio ne čiuožia, bet... bėga. Šalia savo mažylių. Kad šie, pirmą kartą savo gyvenime čiuoždami nuo kalno, nepargriūtų, neiškristų iš rogučių. Anądien bėgau ir aš. Pirmą kartą šitaip. 

Vėliau pasiūliau dukrai taip pat šiek tiek pasivaikščioti, pakilti nuo rogučių, į kurias atsisėdo, galima sakyti, pirmąjį kartą savo gyvenime. 

Po minutės mažylė grįžo, nutaisė itin graudų veiduką ir sako: 
- Mama, aš pavargau. 
Suprantu, kad tikrieji oskarai už vaidybą taip ir liks nepadovanoti, nes niekas netransliuoja to, ką mato mamų akys. 
- Tai truputį meluoji? - šypsodamasi klausiu. 
- Truputį meluoju, - išpyškina dukra ir taikosi sėstis... 

Tikrai, Viešpatie, Tu mėgsti tiesą širdyje.

Kalbi...  

Tik padėk man girdėti, ką Tu sakai.