Baltos žinutės

C.Monet pav.

Ir vėl pabiro daugybė žinučių iš Dangaus... Baltų, nepaliestų. Tokia daugybė... Sugaučiau visas, bet širdis tiek nesutalpins. Ir kaip jos tyliai moka džiaugtis, pabertos žemėn. Ir kaip šilta nuo jų, kai įkrinta širdin. Koks Tu, Viešpatie, kūrybingas... Kokios tyros Tavo žinutės žmonėms. Kaip džiaugiasi siela jas matydama.

Kalbėk man, Viešpatie...  

-- 
Anksčiau tik su šypsena stebėdavau, kaip tėveliai nuo kalnelio ne čiuožia, bet... bėga. Šalia savo mažylių. Kad šie, pirmą kartą savo gyvenime čiuoždami nuo kalno, nepargriūtų, neiškristų iš rogučių. Anądien bėgau ir aš. Pirmą kartą šitaip. 

Vėliau pasiūliau dukrai taip pat šiek tiek pasivaikščioti, pakilti nuo rogučių, į kurias atsisėdo, galima sakyti, pirmąjį kartą savo gyvenime. 

Po minutės mažylė grįžo, nutaisė itin graudų veiduką ir sako: 
- Mama, aš pavargau. 
Suprantu, kad tikrieji oskarai už vaidybą taip ir liks nepadovanoti, nes niekas netransliuoja to, ką mato mamų akys. 
- Tai truputį meluoji? - šypsodamasi klausiu. 
- Truputį meluoju, - išpyškina dukra ir taikosi sėstis... 

Tikrai, Viešpatie, Tu mėgsti tiesą širdyje.

Kalbi...  

Tik padėk man girdėti, ką Tu sakai.