Noriu išmokti patylėti. Ypač tuomet, kai nekalbu.

2011 m. gegužės 9 d., pirmadienis

Auginant vaikus...

Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda (Jn 15, 13).

Nors šiuos Viešpaties Jėzaus žodžius tikriausiai reikėtų suprasti tiesiogine prasme, nejučia ėmiau svarstyti apie tą kasdienę meilės išraišką, kuri pasireiškia savosios „gyvybės" atidavimu patiems artimiausiems, su kuriais gyvename, kuriais rūpinamės, kuriuos mylime išties labiausiai.

Kasdien aukotis kartais gali būti taip pat sunku, kaip kad atiduoti savąją gyvybę kur nors kovos lauke ar netikėtai ginant draugą nuo, tarkim, plėšikų. Tokią auką Jėzus įvertina kaip aukščiausią meilės tašką, tarsi jos viršukalnę, įvardija tai kaip meilės kulminaciją ir nubrėžia ribą - didesnės meilės nėra.

O meilė išties daro stebuklus. Pačius vertingiausius žmonijos istorijoje ir labai prasmingus „pilkiausioje" kasdienybėje. Meilė - toji tikroji, nesavanaudiška, besiaukojanti, kuri visa pakelia, viskuo tiki ir nesidžiaugia neteisybe (1 Kor 13) - niekuomet nebūna bergždžia, tuščia ar beprasmė.

Tėviškoji/motiniškoji meilė yra būtent tokia: mes auginame vaikus, kad kada nors jie mus paliktų... Neauginame jų dėl savo išskaičiavimo, bet dėl jų pačių, dėl Viešpaties - gyvybės Davėjo. Nuostabu, kad motinystė padeda mums brandinti tą neieškančią savo naudos meilę ir, duok Dieve, augant mūsų mažyliams mums ją savyje užauginti...

Meilė sunkias naštas paverčia lengvomis, švelniomis. Meilės dėka problemos tampa dovanomis, Dievo duotybėmis - progomis mums tobulėti, keistis bei parodyti savo gerumą, švelnumą iki galo.

Anksčiau galvojau, kad turinti vaikų moteris visiškai neturi savo gyvenimo - juk ji visą parą saugo bei rūpinasi mažyliu (ar keliais iškart). Tačiau šiandien, augindama dukrytę, matau, kad rūpinimasis ja tapo mano gyvenimo dalimi. Išties, jos ir mano gyvenimas (bei mano vyro) susiliejo į vieną mūsų gyvenimą. Galbūt ir nėra to „manojo" gyvenimo, koks jis buvo anksčiau, tačiau įdomiausia, kad nė už ką nenorėčiau į jį sugrįžti.

* * *

Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda - ar tik mamos neįkūnija šių Jėzaus žodžių nejučiomis, dažnai net jų nežinodamos, tačiau kasdieną ištikimai besirūpindamos savo vaikais, vyrais, namais?.. Galbūt tai ir yra didžiausia Dievo dovana mums, moterims, - juk mums suteikta proga kasdien aukotis - taigi nuolat gyventi meilėje!

Argi tai ne vertybė?


--------------------------------------------------------------------
Nuotr. S. Kučinskienės

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą