Pamenu, kai vaikystėje važiuodavom su tėvais grybauti, mama vis bijodavo ant gyvatės užlipti. O jei pamatydavo kokią, tai būdavo daug kartų aptariama, kaip ten buvo, kaip pamatė tą žvilgsnį...
O viena moteris pasakojo sutikusi vilką. Sako, nuo to karto grybauti nevažinėja.
Kartais pagalvoju, kad žvėrys yra žmonių sielos veidrodis. Tik pasisuk, kažkas kriuksi, o jei priartėji prie lovio su kibiru maisto, tai ir žviegimas... Nežmoniškas, nes kiauliškas :) Kai kas panašus į vilką - tokį bijai ir sutikti, kad neužpultų, jei alkanas.
Kažkas tavęs tyko it lapė. Ar gulasi ant kelio, apsimeta leisgyviu, kad pasiimtų pašalpą.
Galima būtų ir daugiau fantazuoti - kad ir apie katinus, kurie mėgsta vaikščioti vieni ir į visus žvelgia kaip į patarnautojus... Ar apie interneto "kurmius"... :)
Vis tik, regis, baisiausia yra sutikti gyvatę. Jei užminsi, įkąs. Jei priartėsi, šnypš. Gaila, bet pasitaiko tokių šnypščiančių ir geliančių žmonių. Jie nuolat gamina nuodus savyje. Nuolat jais spjaudosi. Nuodija save ir kitus. Vos atveria burną, jau norisi plautis ausis, gelbėtis nuo pasakytų žodžių poveikio. Tokie žmonės dažnai yra labai vieniši, arba turi į save panašėjančių pasekėjų. Nors juos palaiko tie, kurie solidarizuojasi su kenčiančiais, vis tik toji kančia jų neišgydo...
Ech, duok Dieve nepakliūti į tokią padėtį.
Tiesa, atsidavusius Kristui žmones noris palyginti ne su avimis, kaip tai įprasta Evangelijose, bet... su lakštingalomis. Jų gyvenimas tampa it lakštingalos giedojimas - keliantis aplinkinių susižavėjimą ar bent jau simpatijas. Jų norisi klausytis. O ar gi nesinori? Juk skaitome ir skaitome apie Motiną Teresę, cituojame ir cituojame... Visas jos gyvenimas ištisa citata.
Bet yra tie, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių praranda tikėjimą. Ar sutrinka jų tikėjimo raida. Tuomet, žiūrėk, imi girdėti vien kranksėjimą. Ir kaip negerai, kai tokių varnų pulkai nutūpia ištisom kolonom. Imi galvoti, kad lakštingalų ir nebeliko...
Tos varnos... Matau jas vien besiknisančias šiukšlėse ir sunkiai, sunkiai kranksinčias. Yra ir žmonės tokie - patys sau sunkūs ir visiems aplinkui.
Ir nesitikėk, žmogau, kad jie ims giedoti kaip lakštingalos...
Tiesa, įdomu, kad Kristus kalbėdamas apie žmones neapsiribojo avimis ir ožiais, minėjo ir lapę. Taip pat gyvates. Ir vištą su viščiukais. Balandžius. Šunis. Ir šiaip Rašte - daug faunos:)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą