Noriu išmokti patylėti. Ypač tuomet, kai nekalbu.

2012 m. sausio 3 d., antradienis

Tarp pilkų debesų...


Romanas tikrai sukrečia. Net ir žinodamas istoriją negali būti abejingu.

Galiu tik padėkoti autorei ir Dievui, kad toks romanas atsirado. Tai graudžios mūsų istorijos žiedas. Skleidžiantis liūdnų, kraupių prisiminimų kvapą. Paminto žmogiškumo kvapą. Pražydęs atsiminimų ir meilės tautai (konkretiems žmonėms) dėka. 
Tikrai ačiū autorei.
Niekas nežino, ar istorija nepasikartos... 

Jei būtų sukurtas filmas pagal šią knygą, tai jau būtų fantastika.

Kitą vertus supranti, kad ir šiandien yra tų vietų, kur paminamas žmogiškumas, bujoja badas. Ogi dėl ko? Dėl kažkieno nežabotų norų, ambicijų...

Kaip Ekleziasto pasakyta: Vienas nusidėjėlis gali daug blogo padaryti. (9, 18b)
Liūdna.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą