Nors savo bloge retai pateikiu skaitytas knygas, šįkart tas atvejis, kai noriu pasidalinti:)Mane labai (maloniai) nustebino vienas Alma litteros leidinys - Dangus tikrai yra.
Tai mažo berniuko pasakojimas apie dangų. O tiksliau - tai tėvų pastangos iš mažylio "ištraukti" visus tuos regėjimus ir susitikimo su Kristumi nuotrupas, kurias vaikas patyrė būdamas komoje...
Būtinai turiu pasakyti, kad į tokias knygas žiūriu labai atsargiai. Dabar pilna visokių regėtojų, pranašautojų. Bet, kadangi pati skaitau Bibliją, man patiko, jog šios knygos autorius, pats būdamas pastorius (JAV), atsargiai žiūrėjo į savo vaiko pasakojimus. Net gi... bandė savo vaiką suklaidinti. Nepavyko :) Vaikio pasakojimai atitiko ne vieną Biblijos vietą bei tiesą - ir būtent tai "veža". Kaip ir liudija jo tėtis, vaiko matyti regėjimai stulbina Biblijos vietų atitikmenimis, nors vaikas, nemokėdamas skaityti, to dar negalėjo perskaityti...
Tikrai nuoširdžiai šią knygą rekomenduoju visiems tiems, kas esate tikintys, o gal... dvejojantys... Kai kurių tikėjimui išties reikia paspirties. Nors visiems mums jos reikia kartas nuo karto.
Apaštalas Petras sako: "Jūs tikite Jį, nors ir nesate Jo matę..."
O Jėzus sakė Tomui: "Tu įtikėjai, nes Mane pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę".
Taip, mūsų, kurie tikime, tikėjimas remiasi daugiau širdies matymu bei Šventuoju Raštu, tačiau negalime paneigti, jog yra ir tie atvejai, kai žmonės pamato. Ir tas, kuriam buvo duota pamatyti, sutikti JĮ - niekada to neužmirš... O tiems, kas tikime nematę taip pat tenka Viešpaties palaiminimas: "Palaiminti, kurie tiki nematę".
Be to, šią knygą nuoširdžiai rekomenduoju turintiems vyresnių vaikų, ypač jei jūsų vaikai vengia eiti į bažnyčią, o jūsų nuolatiniai raginimai tikėti jiems jau "gerklėje stovi". Manau, kad šioje knygoje jie atras kažką, kas pasės juose abejones netikėjimui... Manau, tai gali būti puiki sėkla, kuri vieną dieną sudygs į tikėjimo medelį.
Tiesa, pasakojimo stilius gali nepatikti, ypač labai ilga įžanga. Bet, kaip suprantu, vaiko pasakojimą reikėjo įpinti į tam tikrą rūbą, nes juk ir tas pasakojimas prasidėjo labai netikėtai, kai vaikas vienoje kelionėje spontaniškai užsiminė, jog jam yra giedoję angelai...
Tada tėvams ir iššoko akys ant kaktos, kai suprato, jog vaikas nepokštauja....
:)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą