Šią vasarą „Bernardinai.lt" išleido pirmąją knygą vaikams - Aurelijos Umbrasienės pasakojimą apie nuostabią mergaitę Kotryną, jos angelą ir musę Zosę. Knygą iliustravo dailininkė Vaiva Trilkauskaitė-Kulišauskienė. Tai jau antroji A. Umbrasienės knyga. Praėjusį rudenį ji debiutavo pasakų rinktine apie Murmeklį ir Bambeklį. Siūlome pokalbį su A. Umbrasienė, kuri vis dar pasijunta nejaukiai, pavadinta rašytoja ir save linkusi veikiau vadinti rašančia mama, kuriai rašymas yra didžiulė Dievo malonė.
Aurelija, vasarą pasirodė jau antra Tavo knyga, skirta vaikams. Žinau, kad tai toli gražu ne viskas, ką jau esi parašiusi. Prieš klausdamas, kaip gimsta knygos, noriu paklausti, kaip Tavyje gimė rašytoja?
Labai skambiai pasakyta: „rašytoja" - nors ir labai malonu, dėkui. Greičiau esu rašančioji, nei rašytoja, nes nepriklausau tai literatų kategorijai, kurie iš tikro pagrįstai yra vadinami rašytojais. Kaip kiekvienoj srity yra profesionalų ir mėgėjų - taip ir čia. Esu daugiau mėgėja, jei taip galima pasakyti, kuriai retsykiais pasiseka. Ir lenkiu galvą prieš profesionalus - žaviuosi žmonėmis, kurie išmano literatūrą, rašo ir kalba itin gražia ir nesugadinta lietuvių kalba. Man dar augti ir augti... Be redaktorių pagalbos man būtų tas pat, kaip sėsti prie mašinos vairo be teisių...
O tai, kad pradėjau rašyti vaikams, man pačiai buvo netikėta. Tikriausiai čia prisidėjo daug įvairių aplinkybių - įgimtas polinkis rašyti bei aplinka, kurioje augau, mokiausi, dirbau (nemažai teko pedagoginio darbo). Neabejoju, kad itin didelę reikšmę tam turi ir mano patirtis Evangelikų bažnyčioje, kurią lankau jau ne vienus metus. Nes nepakanka polinkio rašyti - juk norint kažką „sukurpti", reikia ir turėti ką pasakyti... Ir net jei, pavyzdžiui, mano pasakose nėra Dievo vardo, girdžiu atsiliepimų ir iš kritikų (apie mano pasakas), jog tai prasmingas kalbėjimas...
Taip pat esu tikra, jog ypač tie, kurie rašo vaikams, turi labai įsimintinų vaikystės patirčių.
Apskritai rašymą vertinu kaip Dievo malonę savo gyvenime...
Na, o dabar žadėtas klausimas - kaip gimsta knygos? Ar pradžioje sugalvoji siužetą, istoriją ir paskui lipdai detales, ar viskas vyksta spontaniškai, ar dar kaip nors?
Mano patirtis tokia, kad tos istorijos pačios pas mane atkeliavo... Ir gana spontaniškai. Jau ir anksčiau būta bandymų rašyti, kurie atgulė į stalčius, bet tai, kas jau yra išleista, atėjo lyg „nuogos" idėjos. Kai jos tik rasdavo takelį į mano širdį, kartais apimdavo jausmas, jog jų ten, prie „durų", visa eilutė stovi ir laukia, kada jas „aprengsiu". Paprastai ateina gan baigta, nors kaip minėjau, „nuoga" idėja, o tuomet, kai sėdi rašyti, jai suteiki rūbą. Pasitaiko, jog ir pati idėja šiek tiek keičiasi, nes rašydama ne visuomet žinai, kaip užbaigsi vieną ar kitą siužetą. Todėl man rašymas teikia didelį malonumą ir džiaugsmą - man pačiai įdomu rutulioti idėją, mintis, siužeto vingius...
O impulsai idėjoms taip pat ateina skirtingai - pamenu, vedžiojau šunį, įsistebeilijau į gražutę sraigę, ir namo jau grįžau su pasaka širdyje... Kita pasaka gimė skaitant poetės E. Perednytės poeziją, dar kita - išgirdus vieno žmogaus liudijimą. Istorijos apie mergaitę Kotryną gimė, kaip ir rašiau tos knygelės įžangoje, man žvelgiant „į Kažkur"... Nemaniau, kad tai bus knyga - tiesiog pirmąją istoriją baigiau žodžiais: „o tai jau kita istorija". Ir tuomet pati supratau, jog rašysiu toliau...
Esu ir meldusis, kad Viešpats teiktų išminties, apsaugotų nuo netinkamų idėjų, žodžių - kūrybą, kaip minėjau, vertinu kaip Jo malonę... Tik, žinoma, jei kūryboje yra silpnų vietų, tai jau ne malonė kalta, o indas, priimantis tą malonę.
Tiesa, buvo metas, kai sakiau, jog tikrai negaliu rašyti „pagal užsakymą". Tai yra, kad nesugebėčiau rašyti, jei manęs paprašytų - parašyk tokia ir tokia tema. Bet praėjus kuriam laikui, pamenu, manęs paprašė parašyti Velykų tema - pati nustebau, jog ėmiau ir parašiau kūrinėlį vaikams „pagal užsakymą". Vėliau nusprendžiau dalyvauti viename konkurse ekologijos tema - tam konkursui parašiau keletą naujų pasakų ir pati tuo stebėjausi. Dabar net jaučiu malonumą, jei pavyksta parašyti paprašyta tema. Nes jei prašo, vadinasi, yra poreikis. Malonu į jį atsakyti, jei pavyksta...
Taigi tos istorijos gimsta labai įvairiai. Daugelis jų tarsi prisirpusios slyvos tiesiog nukrito į mano delną, suradusios mažiausią akstiną tai padaryti. O kai niekas „nekrenta", tai ir nėra.
Augini vaikelį, jau netrukus gims dar vienas - kada randi laiko rašyti?
Dabar jau to laiko nelabai randu... Gal tiesiog toks metas. Knygelė apie Kotryną gimė prieš kelerius metus, kai išties turėjau laisvesnio laiko (nors anksčiau buvo išleistos pasakos apie Murmeklį ir Bambeklį, pirmasis mano kūrinys - istorijos apie mergaitę Kotryną). Užrašius tas istorijas, jau kiek vėliau, po aktyvesnio darbingo laikotarpio, mano protas vėl ilsėjosi nuo daugybės rūpesčių, nes buvau motinystės atostogose, galėjau rūpintis vien šeima. Dukrelė buvo auksinis kūdikis - aišku, visko būdavo, bet iš esmės ji buvo rami, klusni, ilgai miegodavo ir pietų miegelio, tad aš, užuot blizginus spinteles virtuvėje tuo metu, neretai sėsdavau ir rašydavau. Ir čia turiu padėkoti vyrui už kantrybę bei supratimą - jis visuomet mane palaikė, palaiko, o kartais juk ir jam tekdavo užmerkti akis nenuvalytoms dulkėms arba pačiam imtis darbo, nes žmonai mat pasaka tądien gimė...
Kaip kažkas viename berods „Kelionės" numeryje rašė, jog kaime sakydavo - jei moteriškė linkus į literatūrą, vargas visam ūkiui... Juokingai skamba, bet tiesos yra. Kartais dar pagalvoju, kad pas mus gal ir daugiau būtų kuriančiųjų, jei ne tas begalinis užimtumas, darbai, rūpesčiai... Idėjoms reikia „neužimto" proto - jeigu jos nuolat mato skelbimą „uždaryta", tai ir nebeateina... Kuriantys žmonės neretai jaučia poreikį atsiskirti nuo visų, kad turėtų visokeriopą ramybę ir galėtų atsiduoti kūrybai... Žinoma, kartais iš kūrybos pragyvenama, tuomet ir dienotvarkė sudėliojama atitinkamai, bet tai pavyksta ne kiekvienam.
Dabar dukrelė paaugo, jau ir jai reikia daugiau dėmesio, be to, ir dirbu.
Kitą vertus, kai tavyje kažkas subręsta - rašai. O jei ne - tai ne. Niekad nežinau, ar dar ką nors parašysiu - kaip Dievas duos. Jei kažkas subręs, matyt ir laiko tam atsiras.
Kaip suprantu tai, kad knygos herojės vardas toks pat kaip Tavo dukrelės, nėra atsitiktinumas? O kaip ten dėl Angelo ir Zosės?
Taip, istorija su knyga apie Kotryną ir dukrelės vardą man pačiai buvo netikėta. Tas istorijas parašiau tuomet, kai dar nė nesilaukiau... Pamenu, kaip mąsčiau, kokį vardą duoti knygelės herojei. Ir tas vardas, rodos, nusileido iš Kažkur, kaip koks pūkelis. Nusileido, ir prilipo. Nebuvo nė krislo abejonės, kad tai būtent tas vardas. (Mat ne tik gimus vaikams vardai parenkami labai kruopščiai ir apgalvotai, bet ir rašant, „gimdant" istorijų herojus...) O kai laukiausi, abu su vyru jautėm, kad bus mergytė. Kai svarstėm apie vardą, vyras į mane pažvelgė tokiu klausiančiu žvilgsniu, bylojančiu: „Ar tau dar kyla klausimų?" Ir man be žodžių tapo aišku, ką jis pagalvojo (jis buvo skaitęs tą kūrinį). Tiesiog be žodžių vienas kitą supratome, kad bus Kotryna. O vėliau ir vardo reikšmė maloniai nustebino, ir sutapimas, jog ir dukrelės prosenelė buvo Kotryna...
Na, o Zosė rašymo metu ne iškart įskrido pro langą, bet atėjo ir jos eilė. Ji tiesiog įskrido, ir čia nėra jokių loginių paaiškinimų. Jei jau ji buvo Zosė, kaip galėčiau jai duoti kitą vardą?
O dėl angelo - juk ir netikintys žino, kad visus vaikus saugo angelai. Pakanka pasižvalgyti, po kokių išdaigų vaikai išlieka gyvi ir sveiki...
Jau skaitytojai džiaugiasi Tavo pasakojimais apie Murmeklį ir Bambeklį, dabar susipažinome su Kotryna, Angelu, muse Zose - ar turi savo mėgstamiausią personažą? Ar Tavo knygelių personažai turi savo prototipus?
Net ir nežinau, ar turiu mėgstamiausią personažą... Nors kai kurios pasakos ar istorijos man pačiai artimesnės širdžiai, mielesnės, bet kurio nors personažo neišskirčiau. Ir jau skelbtose, ir naujesnėse, dar dienos šviesos neišvydusiose pasakose kai kurie personažai išties turi prototipus, neretai įdedi ir žiupsnelį savo pačios, net ir gėdingos patirties. Bet tie prototipai daugiau atspirties taškas, o asmeninė patirtis transformuojasi kone neatpažįstamai...
Papasakok apie knygos iliustracijas. Ar tarėtės su iliustratore, kokios jos bus, kiek jos svarbios Tavo knygai?
Iliustracijos, be abejo, yra svarbios. Norisi, kad jos atspindėtų turinį, žadintų vaizduotę, suteiktų knygai patrauklumo, gyvumo. Esu labai dėkinga abiejų savo knygų iliustratorėms (Editai Juchnevičienei ir Vaivai Kulišauskienei), kad jos noriai ėmėsi šio darbo, įsiklausydavo į mano norus. Žinoma, Vaivai teko nemenkas iššūkis - nupiešti angelą. Bet, manau, ji susitvarkė. Juk niekas angelo nematė, ar ne, tai gal ir patys angelai nelabai pyksta, jei, jų nuomone, juos nupiešia ne visai tiksliai.
Norėčiau, kad abi iliustratorės taip pat augtų ir plėstųsi savo srityje, nes abi jos tikrai puikios dailininkės. Editos piešiniuose mane sužavėjo originalus skirtingų faktūrų pritaikymas, o Vaivos piešiniuose išskirčiau musę - man ji tiesiog žavi, pati tikriausia musė Zosė. Abi dailininkės tikrai įsijautė į kūrinius, puikiai juos praturtino, ir tai džiugina. Geras dailininkas ir skaitytojams, ir autoriui visuomet yra didelė dovana...
Ką reiškia rašyti vaikams? G. Morkūnas - vienas nuostabiausių vaikų rašytojų - teigdavo, jog tai daug atsakingiau nei rašyti suaugusiesiems, nes tenka būti iki skausmo sąžiningam. Ar sutinki?
Be abejo, negaliu nesutikti. Todėl šį tą parašius man visuomet svarbi ir kitų nuomonė apie mano kūrinius - nors kartais ir mėgstu pasiginčyti, veikiau gal padiskutuoti, vis dėlto man svarbu, ką apie mano parašytus kūrinius mano kiti, - ypač tie, kurie šią sritį tikrai išmano. Nes mes visi turime „aklųjų" pusių, kurias patys ne visada pamatome.
Todėl esu labai dėkinga žmonėms, kurie man padėjo susigaudyti, davė ir pastabų... Pradžioje tai buvo Daiva Bauerienė, radijo laidų vaikams vedėja, pati kurianti vaikams, lituanistė S. Aleksandravičienė ir kiti. O vėliau ėmiau daugiau bendrauti su mūsų šeimos bičiule Laima Bačkiene - tikrai puikia vaikų literatūros žinove, manau, būsima solidžia vaikų literatūros kritike (sakau, būsima, nes dabar augina mažylius), kuriai apskritai labai rūpi, kokia literatūra leidžiama vaikams. Ji ir buvo tas žmogus, kuris labai daug patarė, nukreipė... Dar vienas toks žmogus yra Indrė Klimkaitė, puiki vertėja, redaktorė (ji redagavo Murmeklio pasakas), apskritai puikus, dievotas žmogus (beje, dargi ir mano klasės draugė). Tiek Laima, tiek Indrė - tai Dievo dovanos man, esu laiminga, kad mes apskritai šiltai bendraujame. Iš tokių žmonių semiuosi išminties, įžvalgų.
Štai man įsiminė viename pokalbyje Indrės išsakyta mintis: ji rašymą vaikams prilygino ikonų tapybai. Sako, ne kiekvienam dailininkui leidžiama tapyti ikonas... Suklusau ir aš, išgirdusi tokią nuomonę, manau, jog suprantu, ką ji norėjo pasakyti...
Taip pat manau, kad visiems rašantiems kritinės pastabos yra labai sveika. Jos padeda pasitikrinti, apgalvoti dar kartą, galbūt šį tą patobulinti, pakeisti, o gal paspausti „delete". Nors, pastebėjau, būna, kad ir profesionalų nuomonės išsiskiria. Tad didžiausia atsakomybė tenka pačiam rašančiajam. Ir atpažinti, ar esi sąžiningas, matyt, labai padeda sau užduodami klausimai - kodėl tai rašau, ką noriu tuo pasakyti ir pan. Nes galima rašyti vien iš didelio noro būti rašytoju...
Jokiu būdu negali kalbėti paviršutiniškai, lengvabūdiškai. Vaikai verti didžiausios pagarbos ir įsiklausymo į jų poreikius. Ko labiausiai trokštu kurdama vaikams - tai pasiekti jų širdeles ir jas paguosti, sustiprinti, padrąsinti... Kartais parodyti, kad dorumas bei gėris turi savo kainą, bet ją verta mokėti.
Kita vertus, turiu slaptą norą - kad mano išleistas knygas paskaitytų ir suaugusieji.
Augini dukrelę - ką reiškia auklėti vaiką pasaulyje, kuriame didžiulė ir galinga vartojimo industrija konkuruoja su tėvais, norėdama nulipdyti sau tinkamus „vartotojus"?
Na, šios industrijos teikiamus „malonumus", matyt, mes dar ateity pajusime. Nes dabar dar tas metas, kai vaikas kaip viščiukas po tavo sparnu. Be to, iki šiol turėjau galimybę auginti dukrelę namie, nes galiu dirbti namuose. Tačiau kai ateis metas išleisti ją į platesnį pasaulį... Žinau, kad laukia daug iššūkių. Kraupstu nuo tokių patirčių, apie kurias kažkada esu rašiusi viename straipsnelyje: kadaise nuėjome su dviem vaikų namų auklėtiniais į vaikams skirtą renginį, užsukome į vaikų madų salę, o ten paauglės ant podiumų su visiškai peršviečiamom palaidinėm... O aš, naivuolė, tikėjausi, kad gal ten kokios boružėlės juodataškės improvizuotai pasirodys, ar šiaip bus spalvingas, teatralizuotas renginys. Kur tau... Arba mergaitė, dainuojanti apie laimingą dieną ir spinduliuojanti vaikiška šypsena, kitą dieną jau „pasidabinusi" ryškiu makiažu traukia dainą apie nakties pagundas... Tad neabejoju, kad ir mūsų, kaip tėvų, ir mūsų dukros laukia nemažai išbandymų - susigaudyti vertybėse, skirtingose pasaulėžiūrose. Tiesą sakant, man gaila tų jaunučių paauglių, taip norinčių būti panašiomis į ilgakojes „žvaigždutes", kurios deklaruoja tam tikrą gyvenimo būdą bei vertybes. Apskritai vartojimo industrija šiandien tiesiog agresyviai vagia iš vaikų tyrą, gražią vaikystę.
Tad nūdiena reikalauja ne tik dėmesingumo savo vaikams, bet ir nuolatinio budrumo, kiek mes, tėvai, patys esame atsparūs vartojimo kultūrai, kiek iš tikro savo gyvenimu puoselėjame vertybes, kuriomis tikime... Į nuodėmingumą esame linkę visi, tad reikia pasistengti, kad pasuktum vairą ten, kur reikia.
Kaip kiekvienam susidraugauti su savo Angelu? Kaip vaikų širdeles mamoms / tėčiams atrakinti kiekvieną dieną, kai tiek daug skubėjimo ir taip mažai laiko...
Sakyčiau, tikslas ir siekiamybė turėtų būti susidraugauti su Dievu, o jau Jis pasirūpina angelais mūsų gyvenime... Knygelės herojė Kotryna nieko nežinojo apie savo angelą, niekada jo nematė, tačiau jis labai daug jai padėjo. Tai yra aliuzija ir į mūsų tikėjimą Dievu, kurio mes nematome, tačiau Jis mus globoja, saugo, mumis rūpinasi. Jis rūpinasi ir tais, kurie Juo netiki arba tiesiog nieko apie Jį nežino... Kaip atrakinti širdeles? Tikriausiai daugelis tikinčiųjų pamena šiuos apaštalo Jono žodžius: „Bet jei kas turi šio pasaulio turtų ir, matydamas savo brolį stokojantį, užrakina jam savo širdį, - kaip jame pasiliks Dievo meilė? Mano vaikeliai, nemylėkime žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa" (1 Jn 3, 17-18). Regis, ne žodžiai atrakina mūsų pačių širdis, o darbai... Užsirakinusi širdis gyvenimo džiaugsmą pasilaiko sau, bet galiausiai jį praranda. Dėmesingumas kitiems - tėvų vaikams, vaikų tėvams, sutuoktinių vienas kitam ir t. t. - atrakina mūsų užsisklendusias širdis. Žiū, viena atrakinta, atvira širdis įkvėps ir kitą išlįsti iš gūdaus savanaudiškumo šešėlio... Taigi tėveliams svarbu patiems nebūti užsirakinusiems... O kuo mažiau laiko, tuo labiau išryškėja, kokie mūsų prioritetai. Ir tas raktelis nuo vaikų širdžių, jei jis būna duotas tėvams, yra pirmiausia požiūris į vaiką, kuris neretai ir lemia, kiek laiko su juo, o ne šalia jo, praleidžiame.
Kaip manai, kodėl šiais laikais tiek daug nelaimingų ne tik žmonių, bet ir, svarbiausia, vaikų? Galbūt visi esame pamiršę Tavo knygelėje Angelo žodžiais išsakytą akivaizdžią tiesą: „kiekvienas, gimdamas į šią žemę, atsineša su savimi ir laimę, bet, deja, dažnai jos nepastebi arba ima ieškoti ten, kur jos nėra..."
Manau, kad šiandienis pasaulis labai įtaigiai ir agresyviai moko, kad laimė yra ten, kur jos iš tikro nėra. Turbūt čia ir glūdi visų nusivylimų priežastis. Vaikas pasižiūri reklamą, ir jam atrodo, kad didžiausia laimė yra turėti naują kuprinę. Smagu įsigyti naują daiktą, bet pažvelkite, kaip spindi vaiko akys, kai su juo kalbiesi, žaidi, skiri jam dėmesio... Manau, kad didžiausia vaikų nelaimingumo priežastis yra meilės bei dėmesio jiems stoka. Tokio dėmesio, kokio jiems reikia. Pamenu, prisėdau su dukrele kažką nuveikti - gal piešėm ar karpėm, nepamenu - o ji užsimąsčiusi man sako: „Tu tokia gera mamytė..." Ištirpsti po tokių žodžių ir supranti, kaip vaikui svarbu, kad būtum ne tik šalia jo, bet ir su juo. Juk ir užaugę pamename ne batus ir sukneles, o dėmesį - kiek buvome mylimi, kiek ir kaip su mumis buvo bendrauta, kiek mus suprato, girdėjo, jautė... Kitas dalykas - didele bėda tampa vaikams teikiamas dėmesys, kurio jiems visai nereikia - čia turiu galvoje jau jūsų minėtą vartojimo industriją bei vaikams primetamą tapatumą. Kartą dalijomės su draugėm ir tokiais pastebėjimais - daugelis šiuolaikinių vaikų nemoka žaisti, nežino jokių žaidimų. Žaislų turi kalnus (pradedant žaislais mažiausiems ir tęsiant jau kompiuterio pasauliu...) - bet ar mokėtų žaisti, jei visi žaislai staiga dingtų? Viena mano bičiulė gyvena ir dirba užsienyje, ji puiki pedagogė - tai ir ji nuogąstauja, kad dažnai kasdienėje aplinkoje iš vaikų ir paauglių girdi: „Nuobodu, neturiu ką veikti." Nors vaikas, regis, viską turi... Argi toks vaikas yra laimingas, jei jam nuolat nuobodu? Bet kodėl jam nuobodu, jei jis „viską turi"?
Manau, kad vaikams ypač reikalingas artimas, šiltas bendravimas, dėmesys ir būtinai supratimas.
Taip pat manau, kad kiekvienam žmogui labai svarbu susitaikyti su Dievu, nes Dieve jis suvokia savo egzistencijos prasmę, patiria nuodėmių atleidimo malonę. Kol tai neįvyksta, mes esame kaip ligoniai, kurie suvokia, kad kažkas negerai, bet nesuvokia, kas būtent... Tada bandoma „išgyti" naudojant įvairius pakaitalus, o iš tikro reikalinga viena - susitikimas su Kristumi. Vėliau tų Susitikimų reikia nuolatos... Todėl jei aš pati dėl kokių nors aplinkybių negaliu vykti į bažnyčią, pagalvoju - o juk apvagiu savo dukrą. Jai, kaip ir kiekvienam žmogui, reikalingi Dievo namai, jų atmosfera... Juk ir vaikai sprendžia gyvenimo prasmės klausimus...
Esi tikintis žmogus. Kaip kalbėti vaikui apie tikėjimą, kaip turėtų vykti religinis ugdymas?
Pirmiausia aš už natūralumą. Jei tėvai tiki, natūraliai jie ir meldžiasi drauge, ir kalbasi apie tai, ir bažnyčią lanko. Visa pasaulėžiūra persmelkta tikėjimo. Vaikas visa tai mato, dalyvauja... Jis ima matyti, kad tėvai vienaip ar kitaip elgiasi / nesielgia būtent todėl, kad yra tikintys, myli ir gerbia Viešpatį bei Jo įsakymus. Jei tėvai nusideda, vaikai girdi apgailestavimą... Norėčiau, dukrai paaugus, apie viską kalbėtis atvirai - ir apie savo klaidas, kritimus, ir apie pergales. Ko tikrai norėčiau išvengti - vaidybos. Vaidinti reikia teatruose, o ne (religiniame) gyvenime.
Sunku vaikui kalbėti apie tikėjimą, jei tikėjimo klausimai iškyla tik sekmadieniais ar per didžiąsias šventes ir apskritai pirmiausia yra suvokiami tik kaip kultūros dalis, o ne asmeninis santykis su Kristumi. Tada ir pats vaikas galėtų paklausti - tai kas gi čia per tikėjimas, kai pas Dievą tereikia „varnelę" pasižymėti, jog nepraleidai „pamokos"? Arba: „Tėti, kodėl tu taip tingi eiti į bažnyčią?"
Arba, kaip vaikui kalbėti apie tikėjimą, jei tikėjimo šaltinis - Šventasis Raštas - dulka lentynoje, arba jo tėvai išvis nėra rankose turėję... Galvoju taip - kol vaikai maži, jų ganytojai pirmiausia yra jų tėvai, o tik paskui - kiti dvasininkai. Tad jei tėvai patys nesigano Dievo pažinimo lankose, kaip jie išganys savo mažylius? Dar Martynas Mažvydas pirmojoje knygoje ragino Dievo žodžio „šeimyną mokyti, kad sūnūs ir dukterys visa širdžia jį pamiltų"...
Prisimenant Jėzaus žodžius: „Nedrauskite mažutėliams ateiti pas Mane", galvoju, kad yra tas pasyvus draudimas - kai patys tėvai tampa didžiausia kliūtimi, kad vaikai nuo mažens girdėtų apie Dievą, dalyvautų pamaldose, turtėtų Kristaus pažinimu. Aš ir pati naujai permąsčiau savo tikėjimo patirtį, tapus mama - juk didelė atsakomybė, o mano pačios silpnumai - kaip ant delno... (Vaje, ar tik nepradėjau moralizuoti?)
Dukrelei tik treji metai, kol kas mano asmeninė patirtis tokia, jog nuo mažumės mažylei labai dažnai giedu vakarais. Jai tai labai patinka, neretai giedam drauge, - ir nors būna, kad prastai jaučiuosi, neturiu jėgų - tokiais atvejais viską lemia jos atkaklumas. Kai įveikiu nuovargį, pradedu giedoti, ir pati atsigaunu. Apskritai giesmės man labai daug reiškia - tai ir malda, ir Dievo garbinimas. Paprastai maldose kažko prašom, o giesmėse mūsų širdys pakyla į bendrystę su Juo, dėkoja, garbina. Tad giedojimas man nėra šiaip dainavimas. Tai lyg pasivaikščiojimas su Dievu, ieškant Jo artumo... Fiziškai gali gulėti, o širdy imi vaikelį ant rankų ir išeini į tokį pasivaikščiojimą... Manau, giesmių mokėjimas gali tapti didele dovana visai šeimai.
Ne kartą ir meldėmės su dukra, kai sirgo. Žinoma, einant laikui atsiranda pokalbių, skaitymų... Kadangi vaiko religiniame ugdyme labai svarbi Bažnyčia, džiaugiuosi, kad bendruomenėje, kurią lankau, yra labai išvystyta tarnystė vaikams - mažyliai prižiūrimi per pamaldas, vyresni klasėse pagal amžiaus grupes (nuo 4 m.) jau mokomi Sekmadieninėje mokykloje, kurioje gilina tikėjimo pagrindus, nagrinėja Šventojo Rašto istorijas, drauge meldžiasi, gieda... Vaikai dalyvauja ir bendrose pamaldose. Labai džiaugiuosi, kai bažnyčioje vyksta spektakliai vaikams, pasirodymai. Vyresniems vaikams rengiamos ir stovyklos, kurios taip pat labai pasitarnauja jų religiniam ugdymui. Be to, prieš daugelį metų „Tikėjimo žodžio" bažnyčia įsteigė ir Krikščionių mokyklą, kur moko tikintys, įvairioms konfesijoms priklausantys mokytojai. Manau, kad krikščioniškos mokyklos labai reikalingos.
Apibendrindama sakyčiau, kad vaikui labai svarbi šeima bei Bažnyčia, taip pat jo tėvų ir Bažnyčios ryšys. O kasdienybėje kiekviena šeima atranda savitus tikėjimo perteikimo būdus... Be to, išlieka ir neįminti slėpiniai - kartais nuo vaikystės religingai auginamas žmogutis užaugęs renkasi nekrikščionišką pasaulėžiūrą, o tas, kuris tik retsykiais ateidavo, žiūrėk, subrendęs ima Dievo ieškoti... Bet tai nereiškia, jog tėvai neturi stengtis perteikti tikėjimo vaikams.
Kokia bus kita Tavo knyga, kurią išvys skaitytojai?
Sunku pasakyti. Išties turiu dar keletą baigtų kūrinių, bet ar jie bus verti pasirodyti skaitytojams, spręs leidėjai. Tai nėra blogai - leidėjų žodis yra geras būdas pasitikrinti. Kita vertus, susidūriau su tuo, kad Lietuvoje daug lemia ir sunki ekonominė padėtis. Daugelis leidyklų sunkiau užmezga ryšį su nežinomais, debiutuojančiais autoriais (kalba apie rašančius vaikams autorius) - mieliau leidžia jau žinomus autorius, klasiką arba renkasi verstinę literatūrą. Kai vienos leidyklos paklausiau, ar galėčiau atsiųsti rankraštį, gavau atsakymą, jog religinio pobūdžio literatūros jie neleidžia. Tai mane ir suglumino, ir šiek tiek prajuokino, nes net neskaitę kūrinio jie nusprendė, kad tai bus religinio pobūdžio kūrinys. Gal dėl to, kad matė mano straipsnius religijos temomis? Taigi susidūriau su išankstine nuostata... (Priklausydama netradicinei bažnyčiai su ta nuostata kartkartėmis susiduriu, ką padarysi.)
Esu labai dėkinga ir jums, „Bernardinai.lt" redakcijai, ir „Tikėjimo žodžio" leidyklai už išleistas pirmąsias mano knygas. Esu labai dėkinga tau, Andriau, už palaikymą bei vaikų literatūros kritikui Kęstučiui Urbai, kadaise, dar pradžioje, išreiškusiam palankią nuomonę apie mano pasakas (Murmeklį ir Bambeklį). Man tai didelė paspirtis ir įvertinimas. Kaip ir tai, jog pasakų leidimą parėmė Lietuvos kultūros rėmimo fondas.
Kalbant konkrečiau, vienas neskelbtas kūrinys yra išties religinio pobūdžio - apie mergaitę Liuciją, kuri turi ir klausimų tikėjimo tema, daug ką pergalvoja, permąsto ir jau praktikuoja savo tikėjimą... Tokiuose kūriniuose gali išryškėti nežymūs konfesiniai skirtumai, bet, manau, kad reikalingi ir tokie kūriniai vaikams, kur jie tiesiogiai susiduria su Šventuoju Raštu, turi galimybę permąstyti ir savo tikėjimo patirtį - juk vaikai taip pat išgyvena įvairių su tikėjimu ir Šventraščiu susijusių klausimų... Nemanau, kad visuomet turime kalbėti tik perkeltine prasme.
Tiesa, po knygos apie Kotryną išleidimo manęs kartais klausia, ar turiu ką parašiusi berniukams, ar tiesiog palinki rašyti ir jiems. Išties kažkaip gal natūraliai daugiau mano kūrybos „subalansuota" mergaitėms, bet galiu patikinti, jog tie kūriniai tinka ir berniukams - „mergaitiški" pavadinimai tegul neatbaido. Dabar dar juokauju, kad jei man gimtų berniukas, gal atsirastų daugiau balanso ir kūryboje.
Tad kokių kūrinių išvys skaitytojai - daugiau pasakų, istorijų apie mergaitę Liuciją ar pokalbių rinkinį - bus matyt. Puikiai suprantu ir tai, kad vieni kūriniai yra silpnesni, kiti - stipresni. Tikiuosi, jog pastarieji ir bus kada nors išleisti, jei tokių apskritai bus.
Kalbino Andrius Navickas ir Jurgita Lūžaitė
Bernardinai.lt
Aurelija, vasarą pasirodė jau antra Tavo knyga, skirta vaikams. Žinau, kad tai toli gražu ne viskas, ką jau esi parašiusi. Prieš klausdamas, kaip gimsta knygos, noriu paklausti, kaip Tavyje gimė rašytoja?
Labai skambiai pasakyta: „rašytoja" - nors ir labai malonu, dėkui. Greičiau esu rašančioji, nei rašytoja, nes nepriklausau tai literatų kategorijai, kurie iš tikro pagrįstai yra vadinami rašytojais. Kaip kiekvienoj srity yra profesionalų ir mėgėjų - taip ir čia. Esu daugiau mėgėja, jei taip galima pasakyti, kuriai retsykiais pasiseka. Ir lenkiu galvą prieš profesionalus - žaviuosi žmonėmis, kurie išmano literatūrą, rašo ir kalba itin gražia ir nesugadinta lietuvių kalba. Man dar augti ir augti... Be redaktorių pagalbos man būtų tas pat, kaip sėsti prie mašinos vairo be teisių...
O tai, kad pradėjau rašyti vaikams, man pačiai buvo netikėta. Tikriausiai čia prisidėjo daug įvairių aplinkybių - įgimtas polinkis rašyti bei aplinka, kurioje augau, mokiausi, dirbau (nemažai teko pedagoginio darbo). Neabejoju, kad itin didelę reikšmę tam turi ir mano patirtis Evangelikų bažnyčioje, kurią lankau jau ne vienus metus. Nes nepakanka polinkio rašyti - juk norint kažką „sukurpti", reikia ir turėti ką pasakyti... Ir net jei, pavyzdžiui, mano pasakose nėra Dievo vardo, girdžiu atsiliepimų ir iš kritikų (apie mano pasakas), jog tai prasmingas kalbėjimas...
Taip pat esu tikra, jog ypač tie, kurie rašo vaikams, turi labai įsimintinų vaikystės patirčių.
Apskritai rašymą vertinu kaip Dievo malonę savo gyvenime...
Na, o dabar žadėtas klausimas - kaip gimsta knygos? Ar pradžioje sugalvoji siužetą, istoriją ir paskui lipdai detales, ar viskas vyksta spontaniškai, ar dar kaip nors?
Mano patirtis tokia, kad tos istorijos pačios pas mane atkeliavo... Ir gana spontaniškai. Jau ir anksčiau būta bandymų rašyti, kurie atgulė į stalčius, bet tai, kas jau yra išleista, atėjo lyg „nuogos" idėjos. Kai jos tik rasdavo takelį į mano širdį, kartais apimdavo jausmas, jog jų ten, prie „durų", visa eilutė stovi ir laukia, kada jas „aprengsiu". Paprastai ateina gan baigta, nors kaip minėjau, „nuoga" idėja, o tuomet, kai sėdi rašyti, jai suteiki rūbą. Pasitaiko, jog ir pati idėja šiek tiek keičiasi, nes rašydama ne visuomet žinai, kaip užbaigsi vieną ar kitą siužetą. Todėl man rašymas teikia didelį malonumą ir džiaugsmą - man pačiai įdomu rutulioti idėją, mintis, siužeto vingius...
O impulsai idėjoms taip pat ateina skirtingai - pamenu, vedžiojau šunį, įsistebeilijau į gražutę sraigę, ir namo jau grįžau su pasaka širdyje... Kita pasaka gimė skaitant poetės E. Perednytės poeziją, dar kita - išgirdus vieno žmogaus liudijimą. Istorijos apie mergaitę Kotryną gimė, kaip ir rašiau tos knygelės įžangoje, man žvelgiant „į Kažkur"... Nemaniau, kad tai bus knyga - tiesiog pirmąją istoriją baigiau žodžiais: „o tai jau kita istorija". Ir tuomet pati supratau, jog rašysiu toliau...Esu ir meldusis, kad Viešpats teiktų išminties, apsaugotų nuo netinkamų idėjų, žodžių - kūrybą, kaip minėjau, vertinu kaip Jo malonę... Tik, žinoma, jei kūryboje yra silpnų vietų, tai jau ne malonė kalta, o indas, priimantis tą malonę.
Tiesa, buvo metas, kai sakiau, jog tikrai negaliu rašyti „pagal užsakymą". Tai yra, kad nesugebėčiau rašyti, jei manęs paprašytų - parašyk tokia ir tokia tema. Bet praėjus kuriam laikui, pamenu, manęs paprašė parašyti Velykų tema - pati nustebau, jog ėmiau ir parašiau kūrinėlį vaikams „pagal užsakymą". Vėliau nusprendžiau dalyvauti viename konkurse ekologijos tema - tam konkursui parašiau keletą naujų pasakų ir pati tuo stebėjausi. Dabar net jaučiu malonumą, jei pavyksta parašyti paprašyta tema. Nes jei prašo, vadinasi, yra poreikis. Malonu į jį atsakyti, jei pavyksta...
Taigi tos istorijos gimsta labai įvairiai. Daugelis jų tarsi prisirpusios slyvos tiesiog nukrito į mano delną, suradusios mažiausią akstiną tai padaryti. O kai niekas „nekrenta", tai ir nėra.
Augini vaikelį, jau netrukus gims dar vienas - kada randi laiko rašyti?
Dabar jau to laiko nelabai randu... Gal tiesiog toks metas. Knygelė apie Kotryną gimė prieš kelerius metus, kai išties turėjau laisvesnio laiko (nors anksčiau buvo išleistos pasakos apie Murmeklį ir Bambeklį, pirmasis mano kūrinys - istorijos apie mergaitę Kotryną). Užrašius tas istorijas, jau kiek vėliau, po aktyvesnio darbingo laikotarpio, mano protas vėl ilsėjosi nuo daugybės rūpesčių, nes buvau motinystės atostogose, galėjau rūpintis vien šeima. Dukrelė buvo auksinis kūdikis - aišku, visko būdavo, bet iš esmės ji buvo rami, klusni, ilgai miegodavo ir pietų miegelio, tad aš, užuot blizginus spinteles virtuvėje tuo metu, neretai sėsdavau ir rašydavau. Ir čia turiu padėkoti vyrui už kantrybę bei supratimą - jis visuomet mane palaikė, palaiko, o kartais juk ir jam tekdavo užmerkti akis nenuvalytoms dulkėms arba pačiam imtis darbo, nes žmonai mat pasaka tądien gimė...
Kaip kažkas viename berods „Kelionės" numeryje rašė, jog kaime sakydavo - jei moteriškė linkus į literatūrą, vargas visam ūkiui... Juokingai skamba, bet tiesos yra. Kartais dar pagalvoju, kad pas mus gal ir daugiau būtų kuriančiųjų, jei ne tas begalinis užimtumas, darbai, rūpesčiai... Idėjoms reikia „neužimto" proto - jeigu jos nuolat mato skelbimą „uždaryta", tai ir nebeateina... Kuriantys žmonės neretai jaučia poreikį atsiskirti nuo visų, kad turėtų visokeriopą ramybę ir galėtų atsiduoti kūrybai... Žinoma, kartais iš kūrybos pragyvenama, tuomet ir dienotvarkė sudėliojama atitinkamai, bet tai pavyksta ne kiekvienam.
Dabar dukrelė paaugo, jau ir jai reikia daugiau dėmesio, be to, ir dirbu.
Kitą vertus, kai tavyje kažkas subręsta - rašai. O jei ne - tai ne. Niekad nežinau, ar dar ką nors parašysiu - kaip Dievas duos. Jei kažkas subręs, matyt ir laiko tam atsiras.
Kaip suprantu tai, kad knygos herojės vardas toks pat kaip Tavo dukrelės, nėra atsitiktinumas? O kaip ten dėl Angelo ir Zosės?
Taip, istorija su knyga apie Kotryną ir dukrelės vardą man pačiai buvo netikėta. Tas istorijas parašiau tuomet, kai dar nė nesilaukiau... Pamenu, kaip mąsčiau, kokį vardą duoti knygelės herojei. Ir tas vardas, rodos, nusileido iš Kažkur, kaip koks pūkelis. Nusileido, ir prilipo. Nebuvo nė krislo abejonės, kad tai būtent tas vardas. (Mat ne tik gimus vaikams vardai parenkami labai kruopščiai ir apgalvotai, bet ir rašant, „gimdant" istorijų herojus...) O kai laukiausi, abu su vyru jautėm, kad bus mergytė. Kai svarstėm apie vardą, vyras į mane pažvelgė tokiu klausiančiu žvilgsniu, bylojančiu: „Ar tau dar kyla klausimų?" Ir man be žodžių tapo aišku, ką jis pagalvojo (jis buvo skaitęs tą kūrinį). Tiesiog be žodžių vienas kitą supratome, kad bus Kotryna. O vėliau ir vardo reikšmė maloniai nustebino, ir sutapimas, jog ir dukrelės prosenelė buvo Kotryna...
Na, o Zosė rašymo metu ne iškart įskrido pro langą, bet atėjo ir jos eilė. Ji tiesiog įskrido, ir čia nėra jokių loginių paaiškinimų. Jei jau ji buvo Zosė, kaip galėčiau jai duoti kitą vardą?
O dėl angelo - juk ir netikintys žino, kad visus vaikus saugo angelai. Pakanka pasižvalgyti, po kokių išdaigų vaikai išlieka gyvi ir sveiki...
Jau skaitytojai džiaugiasi Tavo pasakojimais apie Murmeklį ir Bambeklį, dabar susipažinome su Kotryna, Angelu, muse Zose - ar turi savo mėgstamiausią personažą? Ar Tavo knygelių personažai turi savo prototipus?
Net ir nežinau, ar turiu mėgstamiausią personažą... Nors kai kurios pasakos ar istorijos man pačiai artimesnės širdžiai, mielesnės, bet kurio nors personažo neišskirčiau. Ir jau skelbtose, ir naujesnėse, dar dienos šviesos neišvydusiose pasakose kai kurie personažai išties turi prototipus, neretai įdedi ir žiupsnelį savo pačios, net ir gėdingos patirties. Bet tie prototipai daugiau atspirties taškas, o asmeninė patirtis transformuojasi kone neatpažįstamai...
Papasakok apie knygos iliustracijas. Ar tarėtės su iliustratore, kokios jos bus, kiek jos svarbios Tavo knygai?
Iliustracijos, be abejo, yra svarbios. Norisi, kad jos atspindėtų turinį, žadintų vaizduotę, suteiktų knygai patrauklumo, gyvumo. Esu labai dėkinga abiejų savo knygų iliustratorėms (Editai Juchnevičienei ir Vaivai Kulišauskienei), kad jos noriai ėmėsi šio darbo, įsiklausydavo į mano norus. Žinoma, Vaivai teko nemenkas iššūkis - nupiešti angelą. Bet, manau, ji susitvarkė. Juk niekas angelo nematė, ar ne, tai gal ir patys angelai nelabai pyksta, jei, jų nuomone, juos nupiešia ne visai tiksliai.
Norėčiau, kad abi iliustratorės taip pat augtų ir plėstųsi savo srityje, nes abi jos tikrai puikios dailininkės. Editos piešiniuose mane sužavėjo originalus skirtingų faktūrų pritaikymas, o Vaivos piešiniuose išskirčiau musę - man ji tiesiog žavi, pati tikriausia musė Zosė. Abi dailininkės tikrai įsijautė į kūrinius, puikiai juos praturtino, ir tai džiugina. Geras dailininkas ir skaitytojams, ir autoriui visuomet yra didelė dovana...Ką reiškia rašyti vaikams? G. Morkūnas - vienas nuostabiausių vaikų rašytojų - teigdavo, jog tai daug atsakingiau nei rašyti suaugusiesiems, nes tenka būti iki skausmo sąžiningam. Ar sutinki?
Be abejo, negaliu nesutikti. Todėl šį tą parašius man visuomet svarbi ir kitų nuomonė apie mano kūrinius - nors kartais ir mėgstu pasiginčyti, veikiau gal padiskutuoti, vis dėlto man svarbu, ką apie mano parašytus kūrinius mano kiti, - ypač tie, kurie šią sritį tikrai išmano. Nes mes visi turime „aklųjų" pusių, kurias patys ne visada pamatome.
Todėl esu labai dėkinga žmonėms, kurie man padėjo susigaudyti, davė ir pastabų... Pradžioje tai buvo Daiva Bauerienė, radijo laidų vaikams vedėja, pati kurianti vaikams, lituanistė S. Aleksandravičienė ir kiti. O vėliau ėmiau daugiau bendrauti su mūsų šeimos bičiule Laima Bačkiene - tikrai puikia vaikų literatūros žinove, manau, būsima solidžia vaikų literatūros kritike (sakau, būsima, nes dabar augina mažylius), kuriai apskritai labai rūpi, kokia literatūra leidžiama vaikams. Ji ir buvo tas žmogus, kuris labai daug patarė, nukreipė... Dar vienas toks žmogus yra Indrė Klimkaitė, puiki vertėja, redaktorė (ji redagavo Murmeklio pasakas), apskritai puikus, dievotas žmogus (beje, dargi ir mano klasės draugė). Tiek Laima, tiek Indrė - tai Dievo dovanos man, esu laiminga, kad mes apskritai šiltai bendraujame. Iš tokių žmonių semiuosi išminties, įžvalgų.
Štai man įsiminė viename pokalbyje Indrės išsakyta mintis: ji rašymą vaikams prilygino ikonų tapybai. Sako, ne kiekvienam dailininkui leidžiama tapyti ikonas... Suklusau ir aš, išgirdusi tokią nuomonę, manau, jog suprantu, ką ji norėjo pasakyti...
Taip pat manau, kad visiems rašantiems kritinės pastabos yra labai sveika. Jos padeda pasitikrinti, apgalvoti dar kartą, galbūt šį tą patobulinti, pakeisti, o gal paspausti „delete". Nors, pastebėjau, būna, kad ir profesionalų nuomonės išsiskiria. Tad didžiausia atsakomybė tenka pačiam rašančiajam. Ir atpažinti, ar esi sąžiningas, matyt, labai padeda sau užduodami klausimai - kodėl tai rašau, ką noriu tuo pasakyti ir pan. Nes galima rašyti vien iš didelio noro būti rašytoju...
Jokiu būdu negali kalbėti paviršutiniškai, lengvabūdiškai. Vaikai verti didžiausios pagarbos ir įsiklausymo į jų poreikius. Ko labiausiai trokštu kurdama vaikams - tai pasiekti jų širdeles ir jas paguosti, sustiprinti, padrąsinti... Kartais parodyti, kad dorumas bei gėris turi savo kainą, bet ją verta mokėti.
Kita vertus, turiu slaptą norą - kad mano išleistas knygas paskaitytų ir suaugusieji.
Augini dukrelę - ką reiškia auklėti vaiką pasaulyje, kuriame didžiulė ir galinga vartojimo industrija konkuruoja su tėvais, norėdama nulipdyti sau tinkamus „vartotojus"?
Na, šios industrijos teikiamus „malonumus", matyt, mes dar ateity pajusime. Nes dabar dar tas metas, kai vaikas kaip viščiukas po tavo sparnu. Be to, iki šiol turėjau galimybę auginti dukrelę namie, nes galiu dirbti namuose. Tačiau kai ateis metas išleisti ją į platesnį pasaulį... Žinau, kad laukia daug iššūkių. Kraupstu nuo tokių patirčių, apie kurias kažkada esu rašiusi viename straipsnelyje: kadaise nuėjome su dviem vaikų namų auklėtiniais į vaikams skirtą renginį, užsukome į vaikų madų salę, o ten paauglės ant podiumų su visiškai peršviečiamom palaidinėm... O aš, naivuolė, tikėjausi, kad gal ten kokios boružėlės juodataškės improvizuotai pasirodys, ar šiaip bus spalvingas, teatralizuotas renginys. Kur tau... Arba mergaitė, dainuojanti apie laimingą dieną ir spinduliuojanti vaikiška šypsena, kitą dieną jau „pasidabinusi" ryškiu makiažu traukia dainą apie nakties pagundas... Tad neabejoju, kad ir mūsų, kaip tėvų, ir mūsų dukros laukia nemažai išbandymų - susigaudyti vertybėse, skirtingose pasaulėžiūrose. Tiesą sakant, man gaila tų jaunučių paauglių, taip norinčių būti panašiomis į ilgakojes „žvaigždutes", kurios deklaruoja tam tikrą gyvenimo būdą bei vertybes. Apskritai vartojimo industrija šiandien tiesiog agresyviai vagia iš vaikų tyrą, gražią vaikystę.
Tad nūdiena reikalauja ne tik dėmesingumo savo vaikams, bet ir nuolatinio budrumo, kiek mes, tėvai, patys esame atsparūs vartojimo kultūrai, kiek iš tikro savo gyvenimu puoselėjame vertybes, kuriomis tikime... Į nuodėmingumą esame linkę visi, tad reikia pasistengti, kad pasuktum vairą ten, kur reikia.
Kaip kiekvienam susidraugauti su savo Angelu? Kaip vaikų širdeles mamoms / tėčiams atrakinti kiekvieną dieną, kai tiek daug skubėjimo ir taip mažai laiko...
Sakyčiau, tikslas ir siekiamybė turėtų būti susidraugauti su Dievu, o jau Jis pasirūpina angelais mūsų gyvenime... Knygelės herojė Kotryna nieko nežinojo apie savo angelą, niekada jo nematė, tačiau jis labai daug jai padėjo. Tai yra aliuzija ir į mūsų tikėjimą Dievu, kurio mes nematome, tačiau Jis mus globoja, saugo, mumis rūpinasi. Jis rūpinasi ir tais, kurie Juo netiki arba tiesiog nieko apie Jį nežino... Kaip atrakinti širdeles? Tikriausiai daugelis tikinčiųjų pamena šiuos apaštalo Jono žodžius: „Bet jei kas turi šio pasaulio turtų ir, matydamas savo brolį stokojantį, užrakina jam savo širdį, - kaip jame pasiliks Dievo meilė? Mano vaikeliai, nemylėkime žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa" (1 Jn 3, 17-18). Regis, ne žodžiai atrakina mūsų pačių širdis, o darbai... Užsirakinusi širdis gyvenimo džiaugsmą pasilaiko sau, bet galiausiai jį praranda. Dėmesingumas kitiems - tėvų vaikams, vaikų tėvams, sutuoktinių vienas kitam ir t. t. - atrakina mūsų užsisklendusias širdis. Žiū, viena atrakinta, atvira širdis įkvėps ir kitą išlįsti iš gūdaus savanaudiškumo šešėlio... Taigi tėveliams svarbu patiems nebūti užsirakinusiems... O kuo mažiau laiko, tuo labiau išryškėja, kokie mūsų prioritetai. Ir tas raktelis nuo vaikų širdžių, jei jis būna duotas tėvams, yra pirmiausia požiūris į vaiką, kuris neretai ir lemia, kiek laiko su juo, o ne šalia jo, praleidžiame.
Kaip manai, kodėl šiais laikais tiek daug nelaimingų ne tik žmonių, bet ir, svarbiausia, vaikų? Galbūt visi esame pamiršę Tavo knygelėje Angelo žodžiais išsakytą akivaizdžią tiesą: „kiekvienas, gimdamas į šią žemę, atsineša su savimi ir laimę, bet, deja, dažnai jos nepastebi arba ima ieškoti ten, kur jos nėra..."
Manau, kad šiandienis pasaulis labai įtaigiai ir agresyviai moko, kad laimė yra ten, kur jos iš tikro nėra. Turbūt čia ir glūdi visų nusivylimų priežastis. Vaikas pasižiūri reklamą, ir jam atrodo, kad didžiausia laimė yra turėti naują kuprinę. Smagu įsigyti naują daiktą, bet pažvelkite, kaip spindi vaiko akys, kai su juo kalbiesi, žaidi, skiri jam dėmesio... Manau, kad didžiausia vaikų nelaimingumo priežastis yra meilės bei dėmesio jiems stoka. Tokio dėmesio, kokio jiems reikia. Pamenu, prisėdau su dukrele kažką nuveikti - gal piešėm ar karpėm, nepamenu - o ji užsimąsčiusi man sako: „Tu tokia gera mamytė..." Ištirpsti po tokių žodžių ir supranti, kaip vaikui svarbu, kad būtum ne tik šalia jo, bet ir su juo. Juk ir užaugę pamename ne batus ir sukneles, o dėmesį - kiek buvome mylimi, kiek ir kaip su mumis buvo bendrauta, kiek mus suprato, girdėjo, jautė... Kitas dalykas - didele bėda tampa vaikams teikiamas dėmesys, kurio jiems visai nereikia - čia turiu galvoje jau jūsų minėtą vartojimo industriją bei vaikams primetamą tapatumą. Kartą dalijomės su draugėm ir tokiais pastebėjimais - daugelis šiuolaikinių vaikų nemoka žaisti, nežino jokių žaidimų. Žaislų turi kalnus (pradedant žaislais mažiausiems ir tęsiant jau kompiuterio pasauliu...) - bet ar mokėtų žaisti, jei visi žaislai staiga dingtų? Viena mano bičiulė gyvena ir dirba užsienyje, ji puiki pedagogė - tai ir ji nuogąstauja, kad dažnai kasdienėje aplinkoje iš vaikų ir paauglių girdi: „Nuobodu, neturiu ką veikti." Nors vaikas, regis, viską turi... Argi toks vaikas yra laimingas, jei jam nuolat nuobodu? Bet kodėl jam nuobodu, jei jis „viską turi"?
Manau, kad vaikams ypač reikalingas artimas, šiltas bendravimas, dėmesys ir būtinai supratimas.
Taip pat manau, kad kiekvienam žmogui labai svarbu susitaikyti su Dievu, nes Dieve jis suvokia savo egzistencijos prasmę, patiria nuodėmių atleidimo malonę. Kol tai neįvyksta, mes esame kaip ligoniai, kurie suvokia, kad kažkas negerai, bet nesuvokia, kas būtent... Tada bandoma „išgyti" naudojant įvairius pakaitalus, o iš tikro reikalinga viena - susitikimas su Kristumi. Vėliau tų Susitikimų reikia nuolatos... Todėl jei aš pati dėl kokių nors aplinkybių negaliu vykti į bažnyčią, pagalvoju - o juk apvagiu savo dukrą. Jai, kaip ir kiekvienam žmogui, reikalingi Dievo namai, jų atmosfera... Juk ir vaikai sprendžia gyvenimo prasmės klausimus...
Esi tikintis žmogus. Kaip kalbėti vaikui apie tikėjimą, kaip turėtų vykti religinis ugdymas?
Pirmiausia aš už natūralumą. Jei tėvai tiki, natūraliai jie ir meldžiasi drauge, ir kalbasi apie tai, ir bažnyčią lanko. Visa pasaulėžiūra persmelkta tikėjimo. Vaikas visa tai mato, dalyvauja... Jis ima matyti, kad tėvai vienaip ar kitaip elgiasi / nesielgia būtent todėl, kad yra tikintys, myli ir gerbia Viešpatį bei Jo įsakymus. Jei tėvai nusideda, vaikai girdi apgailestavimą... Norėčiau, dukrai paaugus, apie viską kalbėtis atvirai - ir apie savo klaidas, kritimus, ir apie pergales. Ko tikrai norėčiau išvengti - vaidybos. Vaidinti reikia teatruose, o ne (religiniame) gyvenime.
Sunku vaikui kalbėti apie tikėjimą, jei tikėjimo klausimai iškyla tik sekmadieniais ar per didžiąsias šventes ir apskritai pirmiausia yra suvokiami tik kaip kultūros dalis, o ne asmeninis santykis su Kristumi. Tada ir pats vaikas galėtų paklausti - tai kas gi čia per tikėjimas, kai pas Dievą tereikia „varnelę" pasižymėti, jog nepraleidai „pamokos"? Arba: „Tėti, kodėl tu taip tingi eiti į bažnyčią?"
Arba, kaip vaikui kalbėti apie tikėjimą, jei tikėjimo šaltinis - Šventasis Raštas - dulka lentynoje, arba jo tėvai išvis nėra rankose turėję... Galvoju taip - kol vaikai maži, jų ganytojai pirmiausia yra jų tėvai, o tik paskui - kiti dvasininkai. Tad jei tėvai patys nesigano Dievo pažinimo lankose, kaip jie išganys savo mažylius? Dar Martynas Mažvydas pirmojoje knygoje ragino Dievo žodžio „šeimyną mokyti, kad sūnūs ir dukterys visa širdžia jį pamiltų"...
Prisimenant Jėzaus žodžius: „Nedrauskite mažutėliams ateiti pas Mane", galvoju, kad yra tas pasyvus draudimas - kai patys tėvai tampa didžiausia kliūtimi, kad vaikai nuo mažens girdėtų apie Dievą, dalyvautų pamaldose, turtėtų Kristaus pažinimu. Aš ir pati naujai permąsčiau savo tikėjimo patirtį, tapus mama - juk didelė atsakomybė, o mano pačios silpnumai - kaip ant delno... (Vaje, ar tik nepradėjau moralizuoti?)
Dukrelei tik treji metai, kol kas mano asmeninė patirtis tokia, jog nuo mažumės mažylei labai dažnai giedu vakarais. Jai tai labai patinka, neretai giedam drauge, - ir nors būna, kad prastai jaučiuosi, neturiu jėgų - tokiais atvejais viską lemia jos atkaklumas. Kai įveikiu nuovargį, pradedu giedoti, ir pati atsigaunu. Apskritai giesmės man labai daug reiškia - tai ir malda, ir Dievo garbinimas. Paprastai maldose kažko prašom, o giesmėse mūsų širdys pakyla į bendrystę su Juo, dėkoja, garbina. Tad giedojimas man nėra šiaip dainavimas. Tai lyg pasivaikščiojimas su Dievu, ieškant Jo artumo... Fiziškai gali gulėti, o širdy imi vaikelį ant rankų ir išeini į tokį pasivaikščiojimą... Manau, giesmių mokėjimas gali tapti didele dovana visai šeimai.
Ne kartą ir meldėmės su dukra, kai sirgo. Žinoma, einant laikui atsiranda pokalbių, skaitymų... Kadangi vaiko religiniame ugdyme labai svarbi Bažnyčia, džiaugiuosi, kad bendruomenėje, kurią lankau, yra labai išvystyta tarnystė vaikams - mažyliai prižiūrimi per pamaldas, vyresni klasėse pagal amžiaus grupes (nuo 4 m.) jau mokomi Sekmadieninėje mokykloje, kurioje gilina tikėjimo pagrindus, nagrinėja Šventojo Rašto istorijas, drauge meldžiasi, gieda... Vaikai dalyvauja ir bendrose pamaldose. Labai džiaugiuosi, kai bažnyčioje vyksta spektakliai vaikams, pasirodymai. Vyresniems vaikams rengiamos ir stovyklos, kurios taip pat labai pasitarnauja jų religiniam ugdymui. Be to, prieš daugelį metų „Tikėjimo žodžio" bažnyčia įsteigė ir Krikščionių mokyklą, kur moko tikintys, įvairioms konfesijoms priklausantys mokytojai. Manau, kad krikščioniškos mokyklos labai reikalingos.
Apibendrindama sakyčiau, kad vaikui labai svarbi šeima bei Bažnyčia, taip pat jo tėvų ir Bažnyčios ryšys. O kasdienybėje kiekviena šeima atranda savitus tikėjimo perteikimo būdus... Be to, išlieka ir neįminti slėpiniai - kartais nuo vaikystės religingai auginamas žmogutis užaugęs renkasi nekrikščionišką pasaulėžiūrą, o tas, kuris tik retsykiais ateidavo, žiūrėk, subrendęs ima Dievo ieškoti... Bet tai nereiškia, jog tėvai neturi stengtis perteikti tikėjimo vaikams.
Kokia bus kita Tavo knyga, kurią išvys skaitytojai?
Sunku pasakyti. Išties turiu dar keletą baigtų kūrinių, bet ar jie bus verti pasirodyti skaitytojams, spręs leidėjai. Tai nėra blogai - leidėjų žodis yra geras būdas pasitikrinti. Kita vertus, susidūriau su tuo, kad Lietuvoje daug lemia ir sunki ekonominė padėtis. Daugelis leidyklų sunkiau užmezga ryšį su nežinomais, debiutuojančiais autoriais (kalba apie rašančius vaikams autorius) - mieliau leidžia jau žinomus autorius, klasiką arba renkasi verstinę literatūrą. Kai vienos leidyklos paklausiau, ar galėčiau atsiųsti rankraštį, gavau atsakymą, jog religinio pobūdžio literatūros jie neleidžia. Tai mane ir suglumino, ir šiek tiek prajuokino, nes net neskaitę kūrinio jie nusprendė, kad tai bus religinio pobūdžio kūrinys. Gal dėl to, kad matė mano straipsnius religijos temomis? Taigi susidūriau su išankstine nuostata... (Priklausydama netradicinei bažnyčiai su ta nuostata kartkartėmis susiduriu, ką padarysi.)
Esu labai dėkinga ir jums, „Bernardinai.lt" redakcijai, ir „Tikėjimo žodžio" leidyklai už išleistas pirmąsias mano knygas. Esu labai dėkinga tau, Andriau, už palaikymą bei vaikų literatūros kritikui Kęstučiui Urbai, kadaise, dar pradžioje, išreiškusiam palankią nuomonę apie mano pasakas (Murmeklį ir Bambeklį). Man tai didelė paspirtis ir įvertinimas. Kaip ir tai, jog pasakų leidimą parėmė Lietuvos kultūros rėmimo fondas.
Kalbant konkrečiau, vienas neskelbtas kūrinys yra išties religinio pobūdžio - apie mergaitę Liuciją, kuri turi ir klausimų tikėjimo tema, daug ką pergalvoja, permąsto ir jau praktikuoja savo tikėjimą... Tokiuose kūriniuose gali išryškėti nežymūs konfesiniai skirtumai, bet, manau, kad reikalingi ir tokie kūriniai vaikams, kur jie tiesiogiai susiduria su Šventuoju Raštu, turi galimybę permąstyti ir savo tikėjimo patirtį - juk vaikai taip pat išgyvena įvairių su tikėjimu ir Šventraščiu susijusių klausimų... Nemanau, kad visuomet turime kalbėti tik perkeltine prasme.
Tiesa, po knygos apie Kotryną išleidimo manęs kartais klausia, ar turiu ką parašiusi berniukams, ar tiesiog palinki rašyti ir jiems. Išties kažkaip gal natūraliai daugiau mano kūrybos „subalansuota" mergaitėms, bet galiu patikinti, jog tie kūriniai tinka ir berniukams - „mergaitiški" pavadinimai tegul neatbaido. Dabar dar juokauju, kad jei man gimtų berniukas, gal atsirastų daugiau balanso ir kūryboje.
Tad kokių kūrinių išvys skaitytojai - daugiau pasakų, istorijų apie mergaitę Liuciją ar pokalbių rinkinį - bus matyt. Puikiai suprantu ir tai, kad vieni kūriniai yra silpnesni, kiti - stipresni. Tikiuosi, jog pastarieji ir bus kada nors išleisti, jei tokių apskritai bus.
Kalbino Andrius Navickas ir Jurgita Lūžaitė
Bernardinai.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą