Noriu išmokti patylėti. Ypač tuomet, kai nekalbu.

2012 m. gruodžio 17 d., pirmadienis

Į mano širdį sėlina... Kalėdos


D.Baumilienės nuotr.
Tyliai tyliai, pasislėpusi po krintančiom snaigėm, supdamasi ant medžio šakų, užsiklojusi savo pačios svajonėmis ir giedodama, aš laukiu... Kalėdų.
Visuomet laukiu. Ne visada supuosi, ne visada slepiuosi, ne visada užsikloju... ne visada ir giedu. Bet laukiu visuomet. Laukiu Akimirkos, laukiu Malonės, laukiu Susitikimo. Laukiu... Kad Jis užsuks ir pasibels, kad pasakys gyvybę teikiantį Žodį, kad išklausys ir palaimins... Negaliu be Jo gyventi. O kiti sako, kad Jo nėra... Keista. Sako nėra, o per Kalėdas kalba apie paslaptį. Nežinau, nemoku jiems pasakyti ir parodyti. Negaliu Jo įrėminti, pakabinti ant eglutės, negaliu pririšti ir nuvesti parodyti, negaliu supakuoti ir įteikti... Bet gyvenu Juo, viltimi Jį pažinti, vis iš naujo susitikti, suprasti, daugiau pamilti ir jausti... Žinau, kad esu Jį sutikusi, kad Jis pažvelgė į mane, kad ištarė mano vardą... (Kokia palaima girdėti savo vardą Jo lūpose!) Gyvenu viltimi, kad Jo vis daugiau ir daugiau bus mūsų gyvenimuose. Viltimi, kad Jį pamatys ir tie, kurie dar niekada nematė. Juk tereikia nusiimti akinius, per kuriuos įprastai žvelgiame į savo kasdienybę ir „išsitraukti“ tuos vienintelius, tikruosius, širdies...
Užsimerkiu ir matau, kad laimė yra Kalėdos.
Dieve, kokia laimė, kad taip mus pamilai! Kiekvieną savaip blogą ir savaip gerą... (O mūsų gerumas, anot Izajo, lyg purvini skarmalai...)
Kalėdos – lyg atverčiau langą troškiame savo sielos kambaryje. Kaip šaltas sniegas šiandien šildo mano sielą, taip Kalėdos, toji tikroji, ne visuomet patogi tiesa, nuostabiai pakylėja iki dangaus ir palydi širdį nuolankumo link... Jis gimė, kad tarnautų ir numirtų, kad prisikeltų ir suteiktų vilties gyventi Kitaip. Kad ištiestų ranką ir man.
Turėdama kelių mėnesių kūdikį bandau pamatyti Marijos ir Juozapo laimę, užuosti to didžio Gimimo slėpinį... Nebus lengva – gyvenu kur kas patogiau, geriau, o ir greičiau... Taip greitai, kad nėra laiko sustoti. Kad tik bėgčiau teisinga kryptimi, jei jau šitaip...
Šiandien išbėgu į lauką ir vis užuodžiu Kalėdas... Matau jas ir žmonių veiduose, jų šypsenose, laukime. Juos bara už bėgimą, už blizgučių pirkimą, bet matau jų veiduose vilties atspindžius. Viltis juos gaudo, tykodama už kiekvieno kampo, net po prekystaliais, o jie vis įsigudrina pabėgti. Ir štai net blizgutyje suspindi vilties vilionė, net žaisliukas rankose pakvimpa meile artimui... Kartais net banali dovana lyg vilties ir taikos blyksnis, kad galime, jei norime, mylėti... Vis dėlto daugelis bėga ir gaudo saulės zuikučius, užuot pasimėgavę saulės spinduliais.
Kalėdos tokios turtingos, kad net jas žaidžiantieji jaučia palaimą. Ir žaidimas taip įsuka, taip džiugina, tiek juoko sukelia!
Ačiū, Viešpatie, kad ateina Kalėdos, kad jos jau čia. Beveik...
Kad jos šildo širdį, kad taip su meile apkabina ir nepaleidžia iš glėbio... Kaip gera, kai Viltis tave laiko ir supa. Kaip gera, kai Meilė glosto glosto tavo sielą savo mylinčiom rankom. Kaip gera, kai tikėjimas skleidžiasi... su kiekvienom Kalėdom vis kitaip.
Kaip gera, kai sninga Kalėdomis...
O dabar eisiu pasupti kūdikį ir įsisupsiu į Dievo gerumą pati. Nežaisiu Kalėdų, bet švęsiu... Giedosime ir žaisime su vaikais, mes švęsime Kalėdas. Melsimės už tuos, kurie neturi artimųjų, kurie verkia širdyse. Palaiminti liūdintys. Jie bus paguosti.
Visada laukiu Kalėdų. O jos jau čia. Beveik. Tyliai sėlina ir kai tik randa plyšį...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą