Būkite blaivūs ir
budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas,
tykodamas kurį nors praryti. Pasipriešinkite
jam tvirtu tikėjimu, žinodami, kad tokius pačius kentėjimus patiria jūsų
broliai pasaulyje. O visokeriopos
malonės Dievas, pašaukęs mus į savo amžinąją šlovę Kristuje Jėzuje, pats jus,
trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins, sustiprins ir pastatys ant
tvirto pagrindo. (1 Pt 5, 8-9)
Kartkartėmis gali kilti toks lyg ir
keistas klausimas – ar galima kalbėti apie velnią? Ar galima krikščioniui,
kuris tiki Visagaliu Dievu, bakstelti į kokią situaciją savo gyvenime ir
pasakyti: „Tai velnio darbas“.
Šiais pamąstymais nenoriu sureikšminti šio
pasaulio kunigaikščio, nes Kristus jį nugalėjo, vis tik norėčiau pažadinti mūsų
budrumą, kad nebūtume naivūs ir neapsigautume, – Petro žodžiai nedviprasmiškai
primena: velnias ne tik egzistuoja, nėra miręs, bet aktyviai veikia, jis
palyginamas su plėšriu žvėrimi, kuriam reikės pasipriešinti tvirtu tikėjimu.
Štai kaip apie „(ne)tikėjimą velniu“ kalba
teologas J.Stottas Laiško efeziečiams komentare: „Velnio kėslai“ pasireiškia įvairiomis formomis, tačiau labiausiai jis
triumfuoja tuomet, kai jam pavyksta žmones įtikinti tuo, kad jo iš tikrųjų
nėra. Tas, kuris atmeta jo egzistavimą, užkimba ant jo gudrumo bei klastos
kabliuko. Dr. Loidas-Džonsas išreiškė šią mintį taip: „Aš įsitikinęs, kad viena
iš pagrindinių priežasčių, kodėl šių dienų bažnyčia yra apverktinoje padėtyje
(svarbu pažymėti, kad autorius kalba, atsižvelgdamas į kontekstą ir laikmetį,
kuriame gyveno, - A. U.) yra faktas, kad velnias yra užmirštas. Viskas priskiriama mums – mes tiek susižavėję psichologija, kad neįsidėmime vieno
svarbiausių faktų – velnio, besipriešinančio, meluojančio, ir pamirštame jo
„deginančias strėles“. <...> velnias retai atakuoja atvirai, bet verčiau
renkasi pasirodyti „šviesos angelu“ (2 Kor 11, 14), kad mus sutriuškintų. Jis
vilkas, plėšrūnas, tačiau įsėlina į Kristaus kūną avies kailiu. Kartais jis
riaumoja, kaip liūtas, tačiau dažniau yra nepastebimas, kaip gyvatė (1 Pt 5, 8;
Pr.kn. 3, 1). Nereikėtų manyti, kad akivaizdus persekiojimas ir atviras pagundymas
yra vienintelis ir labiausiai paplitęs velnio ginklas. Šėtonas dažniau naudoja
kompromisus ir klastas, tuo pačiu įvesdamas mus į paklydimą.“
Viename iš savo laiškų apaštalas Paulius
sako, kad mums nėra nežinomi velnio kėslai. Tenka šiandien pripažinti, kad mums
(arba, tikriau sakant, man), kartas nuo karto, užmigusiems ant perdėto
pasitikėjimo savimi, o ne Dievo žodžiu, velnias tampa labiau mistine būtybe.
Tačiau kam priešinsimės, jei velnias liks tik mistifikuota būtybe, negalinti
sugundyti krikščionio? Kaip taikliai pastebi J. Stottas, apaštalas Paulius,
kalbėdamas apie tarpusavio santykius šeimoje (Laiške efeziečiams), netikėtai
pereina prie raginimo apsirengti visa Dievo ginkluote bei pasipriešinti velnio
klastoms (paskutiniame laiško skyriuje). Taigi, anot J. Stotto, tai liudija,
jog negalime „užsiliūliuoti“ vien ramia kasdienybe ir pamaldžiais tarpusavio
santykiais – egzistuoja dvasinis pasaulis, egzistuoja priešas, šėtonas, kuris
tikrai nei snaudžia, nei miega, ir mums teks vienaip ar kitaip su juo susidurti
bei jam pasipriešinti, o taip pat nuolat budėti. Dievo žodis tiesiai ir atvirai
apie tai mums kalba.
Neduokime
vietos velniui (Ef 4, 27)
Jokūbas savo laiške teigia, kad (net) ir
velniai tiki (Dievu), ir dreba. Kodėl dreba? Nes tiki Juo žinodami, kad Dievas
yra ir kad Jis yra Visagalis. Velnias žino, kad Kristus nugalėjo jį, mirdamas
ant kryžiaus bei prisikeldamas. Tačiau, esu tikra, velnias taip pat žino, jog
yra būdų suvilioti, apgauti ir sugundyti krikščionis, kad jie nustotų jam
priešintis... O galiausiai vienaip ar kitaip pamestų tikėjimą. Velnias žino,
kad jei tikintysis paliks jam vietos įslinkti, jis būtinai tą padarys. O ką
žino krikščionis? Ar krikščioniui reikia drebėti?
Krikščioniui nereikia drebėti, bet budėti
– būtina. Apaštalas Petras nebijo paminėti velnio ir parodyti jį vaizdingai:
kaip alkaną, piktą, žiaurų ir aktyvų liūtą. Juk liūtai neriaumoja tuo metu, kai
miega ar skaičiuoja debesis. Liūtai riaumoja, kai niršta, kai medžioja, kai
nori įbauginti. Velnias šiandien yra aktyvus. O taip, pasakysime, kai kurie politiniai sprendimai tikrai atsiduoda velnio darbais... Bet. Kol kas apsižiūrėkime arčiau savęs. Ar
velnias gali aktyviai veikti mano sieloje, gyvenime, mano bažnyčioje? Panašu,
jog netikėjau, kad velnias gali įslinkti ir į bažnyčią. O kodėl negalėtų, jei
jam paliksime ten vietelę? (O jei dar ne vieną?) Tegu ir ne tokią akivaizdžią,
tegu kur po suolu ar kėde, bet vis tiek vietą įsitaisyti. Ir jis būtinai ja
pasinaudos. Juk jis mėgsta stebėti iš pasalų – tik kvaili, atleiskite,
liūtai, medžioklėje nebūna budrūs, gudrūs bei atsargūs.
Prarytas krikščionis. Ar galime
įsivaizduoti tokią padėtį? Visgi apaštalas kalba, kad kiekvienas, jei
nebudėsime, galime būti praryti, ir, manyčiau, nuryti su pasigardžiavimu.
Neduok Dieve tokios baigties.
Tad ką daryti?
Būti
blaiviems ir budėti
Negi krikščionis gali būti neblaivus?
Pasirodo, gali. Vargu, ar apaštalas kalba apie alkoholio vartojimą – labai tuo
abejoju. Manyčiau, čia kalbama apie sielos stovį. Ar mūsų nusistatymas, mintys,
nuostatos neatsiduoda kokiom „promilėm“, papūtus? (Tai yra, atvėrus burną,
širdį...). Ar kartais nepervertiname savęs?.. Ar vadovaujamės Dievo žodžiu savo
gyvenime? Ar leidžiame jam mus pamokyti, pabarti, paraginti, kad būtume
pasiruošę bet kuriam geram darbui? ( 2 Tim 3, 16). Būti blaiviems padeda
įsiklausymas į Jo žodį, kuris neretai būna itin nepatogus ir nemalonus mūsų
nuodėmingai, kūniškai prigimčiai. Tačiau taip svarbu priimti ir tą „kartų“
žodį, kad gyvenime ragautume saldžius vaisius. Antai buvo metas, kai Jonas
Krikštytojas kalbėjo: Angių išperos, kas pamokė jus bėgti nuo
besiartinančios Dievo rūstybės?; tačiau taip pat buvo metas, kai Jėzus
gailėjosi minių, nes matė, jog jie išsklaidyti lyg avys be piemens; taip pat
buvo metas, kai Jis gydė ligonius, maitinio alkstančius... Vis tik buvo dar
kitas metas, kai Jėzus priekaištavo minioms, kad jos seka Juo ne dėl amžinojo
gyvenimo, o dėl duonos padauginimo ir pan... Kokia komiška ir apverktina būtų
situacija, jei „angių išperoms“ Krikštytojas kalbėtų: „Jūs nuostabūs Dievo
kūriniai, aš už jus pasimelsiu, o jūs išlikite tuo, kas esate“. Arba, jei Jėzus
minioms, sekančioms Jį vien dėl duonos padauginimo tartų: „Kaip džiaugiuosi
jumis visais, jūsų tiek daug susirinko – esu sužavėtas, kad jūs tokie išalkę
kasdienės duonos – pabandykime šiek tiek pasikalbėti ir apie duoną, nužengusią
iš dangaus...“.
Kad mūsų
lūpomis nekalbėtų velnias
Būkite blaivūs ir budėkite, sako Petras.
Jis žino, ką sako, nes net būdamas labai arti Jėzaus išgyveno velnio gundymą,
ir jo lūpomis prabilo šėtonas: „Viešpatie, tau negali taip nutikti“. „Pasitrauk
nuo manęs, šėtone“ – pasakė tikrasis Liūtas, Judo Liūtas, Kristus. Petrui,
turbūt, iš gėdos bei netikėtumo ausys užkaito. Kristaus apaštalą, sekėją,
mokinį, ganytoją staiga „uzurpavo“ velnias, pats šėtonas? Negi taip galėjo
nutikti, ir kodėl būtent Petras tapo velnio „taikiniu“? Manau, velnias mielai
padiktuotų bažnyčiai ir kiekvienam mūsų tam tikrą kryptį: „Nieko neįžeiskime,
nieko neužkliudykime, būkime tik gailestingi ir tik malonūs, būkime tik geri
geri kaip pūkeliai ir nieko niekam niekada nepadarykime blogo, nebūkime nei
griežti, nei pernelyg konservatyvūs, tiesiog būkim visiems labai geri“. Ir štai
tokia užmigusi, apgauta Kristaus nuotaka staiga taptų nuotakos parodija...
Pačiam Petrui, jo kūniškai prigimčiai būtų be galo patogu sekti savęs
pagailėjusiu Jėzumi – štai kodėl mes linkę atsiduoti „tiesai“, kuri
nereikalauja aukos, savęs išsižadėjimo. Jėzus ėjo siauru keliu, kuris vedė Jį
ant kryžiaus. Petras norėjo praplatinti šį kelią, atverti Kristui „didesnes
pasirinkimo galimybes“.
„Pasitrauk nuo manęs, šėtone, nes kalbi ne
tai kas Dievo, o tai, kas žmonių“ – tuoj pats atsakė Jėzus. Viešpatie, kaip Tu
taip negailestingai ir Petro, ir žmonių žodį suplakei į vieną „kokteilį“ su
paties velnio žodžiais? Kaip Tu taip negailestingai prabilai Petro – būsimo
ganytojo – atžvilgiu? Ar reikėjo Petrą šitaip „sumalti“ į miltus?
Tačiau tiesa ta, kad nesvarbu, ar tai būtų Petras, ar Jonas, ar Jokūbas, ar tu, ar aš –
Jėzus visuomet kalbės man ir tau tiesą. O bloga žinia yra ta, kad jei
velnias kalbėjo Petro lūpomis, neturėkim iliuzijų, kad ir patys neišgyvensime
piktojo pagundymų.
Štai kaip apie Petro paslydimą Biblijos
komentaruose kalba garsus ankstesnių laikų presbiterionų teologas M. Henris: „Jis (Jėzus) nebandė apmąstyti šio sakinio
(„Atsitrauk nuo manęs, šėtone!”), tačiau nedelsdamas davė atsakymą gundymui,
tuo parodydamas, kokiu piktu Jis jį palaikė. Ką tik, prieš tai Jis pasakė:
„Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau“, ir buvo giliai paliestas jo (Petro
išpažinimo, kad Jėzus yra Mesijas – A.U.) žodžių, o dabar sako: „Pasitrauk nuo
manęs, šėtone!“. <...> Netikėtas pagundymas gali greitai gerą žmogų
padaryti visiškai nepanašiu į save. Kristus atsakė Petrui taip pat, kaip Jis
kadaise atsakė pačiam velniui Mt 4, 10.
<...> (1) Tame ir glūdi velnio klasta, kad jis siunčia pagundas per
pačius geriausius ir mums brangiausius žmones, kuriais mes neabejojame, kurie
mums nekelia jokių įtarimų. Taip Adomą
jis puolė per Ievą, Jobą – per jo žmoną, ir dabar Kristų – per jo mylimą Petrą.
Tai įpareigoja mus nebūti nemokšomis velnio pinklių atžvilgiu, bet
pasipriešinti jo klastoms ir jo gyliams, visuomet stovėti sargyboje prieš
nuodėmę, kas mus į tai bestumtų. Net gi mūsų draugų gerumas gali būti
naudojamas piktam, mūsų pagundymams. (2) Žmonės, kurių dvasinis jautrumas
išlavintas, atpažįsta velnio balsą netgi draugų, mokinių, tarnautojų žodžiuose,
kurie bando perkalbėti juos įvykdyti savo pašaukimą. Mes turime kreipti dėmesį
ne tik į tai, kas kalba, kiek į tai, ką kalba, mums svarbu išmokti atpažinti
velnio balsą, kai jis kalba per šventuosius taip pat gerai, kaip ir tuomet, kai
jis kalba per mane. Kiekvienas, kuris nukreipia mus nuo gėrio ir nori, kad mes
bijotume pernelyg daug atlikti dėl Dievo, kalba velnio liežuviu. (3) Mes turime
tiesiai ir teisiai pataisyti savo draugus, jei jie kalba arba elgiasi
neteisingai, net jei jie teisinasi geru nusiteikimu mūsų atžvilgiu. Mes
neturime sveikinti ir pritarti jų vylingam mandagumui, bet privalome priekaištauti
dėl to. Tokius pamokymus reikia priimti kaip gėrį - Ps 141, 5 („Tegul mane plaka teisusis; tai bus malonė. Tegul bara jis, nes tai
kaip brangus aliejus mano galvai. Bet aš meldžiuosi prieš nedorėlių darbus“). (4) Kas begundytų mus
nusidėti, mes turime tvirtai, be jokių svarstymų, tam pasipriešinti.
<...> Petras negavo tokio griežto priekaišto už savo Viešpaties
išsižadėjimą Jo kentėjimo valandą, kokį gavo už tai, kad bandė atkalbėti Jį nuo
kančios prisiėmimo ant Savęs, nors anuo atveju priežastimi buvo gerumo stoka, o
šiuo – besaikis gerumas. Žmogus įrodo savo tvirtumą ir įsitikinimą darbais
tuomet, kai perkalbėjimą jis vertina kaip suvedžiojimą ir nenori išklausyti nieko,
kas prieštarauja jo ketinimams, kaip Rūta: „Neversk manęs tave palikti“.“.
Mūsų
stiprybė – gyvenimas tiesoje
Kristus rodė gailestingumą žmonėms, tačiau
ne jų nuodėmėms, ne jų kūniškiems polinkiams. Jis niekuomet nepagirdavo mokinių
už jų netikėjimą (nepagirs ir mūsų, jei nesekam Juo, jei neaugame tikėjime).
Jėzus ne tik mokė, kalbėjosi, dalijosi, bendravo. Kartais Jis bardavo,
priekaištaudavo, ir, manau, išgirsti priekaištus iš Jo lūpų nebūdavo labai
malonu. Bet buvo būtina!
Ar šiandien mes pajėgūs išgirsti Jo
priekaištus?
Tegul mane plaka teisusis; tai bus malonė. Tegul bara jis, nes tai
kaip brangus aliejus mano galvai.(Ps 141, 5)
Įdomiausia tai, kad Viešpaties pamokymai
visuomet išlaisvina, prablaivo, pastato ant tiesos pamato. Kai Petro lūpomis kalbėjo
velnias, o Kristus jam pasipriešino, buvo išlaisvinti ne tik šio įvykio
dalyviai, bet ir jų pasekėjai. Kokius pamokslus pamokslautų Petras, jei tuo
metu Kristus būtų jam tik paglostęs galvą ir pasakęs: „Koks tu man geras,
Petrai... Ačiū, bičiuli, už supratimą, užuojautą... Jei ne Tu, būčiau kaip
kvailys mokėjęs tokią didelę kainą... Dabar galiu būti laisvas. Ačiū, Petrai,
dar kartą tau ačiū“.
Ne. Kristus buvo pasiruošęs sumokėti visą
kainą. Ir po šio pasipriešinimo Petrui bei šėtonui Jėzus kalbėjo mokiniams apie
savęs išsižadėjimą, kryžiaus nešimą bei įspėja, jog žmogui nėra naudos, jei,
laimėjęs pasaulį pakenktų savo sielai (Mt 16, 24-28). Kuo daugiau pataikaujame
savo kūniškiems polinkiam, tuo labiau pakenkiam savo sielai. Štai čia ir glūdi
paradoksas: kūniškam žmogui atrodo, kad išsižadėdamas savęs jis daug ko
netenka, kenkia savo gerovei, tuo tarpu yra atvirkščiai.
Kuo seksime
– tiesos šaukliais, ar dūzgentojais ausyse?
Ačiū Dievui, kad Kristus yra Tiesa.
Nekintama. Ir jokie mūsų virkavimai, dejonės, melai ir veidmainystės šios
Tiesos nepakeis. Kristus visuomet išliks Šviesa, neturinčia jokios tamsos.
Išliks Tiesa, neturinti jokio melo savy. Ir, svarbiausia, Jame šio pasaulio
kunigaikštis, velnias, neturi nieko.
O mumyse?
Tad būkime blaivūs ir budėkime. Neturėkime
iliuzijų, kad velnias snaudžia, miega neapsakomai saldžiu žiemos miegu. Ne,
velnias dirba, medžioja, riaumoja, slankioja aplinkui. Jis norėtų tave ir mane
praryti. (Siūlau per www.ebiblija.lt programą atrasti tas vietas, kurios kalba apie velnią, šėtoną,
šio pasaulio kunigaikštį, melo tėvą, panagrinėti jų kontekstą, kad suprastume,
jog negyvename iliuzijų pasaulyje, bet realiame, kuriame vyksta dvasinė kova
dėl mūsų ir kitų žmonių sielų. Taip pat labai rekomenduočiau pasiskaityti Luiso
„Kipšo laiškus“). Piktasis norėtų ir iš Kristaus tarnų padaryti jų parodiją,
kai jie tampa tik nenusakomo gerumo nešėjais, humanizmo puoselėtojais, kai
viskas galima, nors ne viskas naudinga, bet Dievas taip labai gerbia laisvą
valią, kad galime daryti, ką norime, kai labai to norisi... Tokiu būdu
atsiranda ir tokie iš pradžių netikėti reiškiniai: gimsta „bažnyčios“, laiminančios
homoseksualų santuokas.
Aš primygtinai prašau prieš Dievą ir Viešpatį Jėzų Kristų, kuris teis gyvuosius
ir mirusiuosius, Jam ir Jo karalystei atėjus: skelbk
žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžia ištverme ir
pamokymu. Nes ateis laikas, kai
žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, pasikvies sau
mokytojus, kad tie dūzgentų ausyse; jie
nukreips ausis nuo tiesos ir atvers pasakoms. (2 Tim 4, 1-4)
Manau, kad velnio svajonė – pakelti tokius
dūzgentojus, kad jie nukreiptų žmonių ausis nuo tiesos, nuo siauro kelio,
kuriuo eiti kviečia Kristus. „Žmonės nebepakęs sveiko mokslo“ – kokia baisi
diagnozė... Tokie žmonės patys pasikviečia sau mokytojus, kad šie nuramintų jų
netyras sąžines, kad jie ir toliau galėtų gyventi taip, kaip jiems patinka. Tuo
tarpu Kristaus kūne Dievo žodžio mokytojus pakelia Viešpats, savo numatymu, o
ne dėl kažkieno įgeidžių (Ef 4, 11). Jų dėka bažnyčia tampa tiesos ramsčiu ir
pamatu, o ne šilta vietele šio pasaulio kunigaikščiui. Ir net jei Jo tarnai
slysteli, kaip tai nutiko Petrui, melskimės, kad galiausiai triumfuotų tiesa,
kuri netoleruoja jokio melo.
Atsiduokime
Kristui
Apsaugok Dieve mus nuo velnio klastų!
Apaštalas Paulius sako, kad mums nėra nežinomi velnio kėslai. O mums? O mums ar
nėra nežinomi, jei kartais nė patys nežinome, yra gi tas velnias, o gal čia tik
iliuzija? Gal Dievo gerumas toks beribis, kad velnias tik rykštelė
pagąsdinimui? Ir kam budėti, jei budi Dievas Visagalis, Jo Apvaizda? O jei ir
mums svarbu budėti, gal turime bijoti šėtono?
Bijoti nereikia, bet ir užmigti nereikia
taip pat. Žmogus, kuris užrakina savo namų duris, negyvena baimėje. Jis tiesiog
yra blaivus. Žino, kad yra vagių, kad jie gali užsukti. Taigi, sveikas protas
jam liudija: užsirakink. Girtas žmogus gali pamiršti ir duris užsirakinti, ir
apskritai, jis net savo namų adresą gali užmiršti – būna, girtus tiesiog
gatvėje nurengia, apvagia... Kartais alkoholis visą žmogų praryja, ir šis
tiesiog miršta. (Šventajame Rašte apie apsvaigimą nuo vyno neretai kalbama
perkeltine prasme – kad apsvaigęs žmogus negabus spręsti teisingai nei apie
save, nei apie kitus ir pan. Dėl šios priežasties, manau, apaštalas Petras ir
ragina siekti blaivumo, tai yra šviesaus ir sveiko mąstymo).
„Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu“, -
teigia Petras pridurdamas, kad tokius pačius kentėjimus patiria ir kiti
broliai. Jo laiškas skirtas išsklaidytiems, taigi ir persekiojimus
patiriantiems broliams Kristuje, Dievo vaikams, kurie, greičiausiai, patiria
gundymus grįžti prie seno gyvenimo būdo, atmesti kūno kentėjimą (žr. 1 Pt 4
sk.), kad nereikėtų palikti nuodėmių, išsižadėti savęs.
Tad išeitis viena – atsiduoti Kristui.
Tegu kartais aštriam, bet gydančiam, atstatančiam, kompromisų netoleruojančiam
Jo žodžiui. Leiskime Jo žodžiui gryninti mūsų sąžines, maitinti mūsų tikėjimą.
Leiskime Jo Dvasiai kalbėti mūsų širdims, palenkti jas į klusnumą tiesai.
Tiesa, gyvenimas tiesoje – mūsų didžiausias ir svarbiausias ginklas. Velnias
nekenčia tiesos. Jėzus sakė: Aš esu Tiesa. Atsidavę Kristui būsime gabūs
pasipriešinti velniui tvirtu, nepalaužiamu tikėjimu. Ir, atkreipkime dėmesį,
apaštalas nekviečia mus pasyviai gintis nuo velnio, bet jam priešintis!
Budėkime, nebūkime naivūs. Svarbiausia –
tarnaukime Kristui. Ir, kaip sako Petras, visokeriopos malonės Dievas, pašaukęs mus į
savo amžinąją šlovę Kristuje Jėzuje, pats jus, trumpai pakentėjusius,
ištobulins, sutvirtins, sustiprins ir pastatys ant tvirto pagrindo.
Tai, anot D. Boenhofferio, brangios
malonės Dievas. Dievas, šaukiantis mus paklusti Jam, nes tik taip galime būti
apsaugoti nuo riaumojančių bei siaučiančių liūtų. Tik paklusdami Jo tiesai
atpažinsime kaip pats Kristus savo metu: kur Petro – tai yra jau mūsų,
klastingai įkvėptų paties velnio žodžiai, o kur Kristaus gyvenimą teikianti
tiesa. Amen.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą