Sąžinė pagal Ananiją ir Sapfyrą: melo kojos trumpos

Apaštalų darbų knygoje aprašoma istorija, kaip viena šeima, pardavusi žemės sklypą, už jį gautus pinigus atnešė prie apaštalų kojų. Matyt, labiau norėdami pasirodyti, nei būti dosniais aukotojais, abudu nusprendė dalį pinigų pasilikti sau, tačiau pameluoti apaštalams, jog tai buvo visa suma. 

Šios istorijos pabaiga itin liūdna bei bauginanti: Ananijas su Sapfyra tiesiog numiršta visų akivaizdoje, kai jų melas apšviečiamas Dievo Dvasios apreiškimu. Kai apaštalas Petras paklausė: Ananijau, kodėl šėtonas užvaldė tavo širdį, kad tu pamelavai Šventajai Dvasiai, pasilikdamas dalį už žemę gautų pinigų? Argi nebuvo tavo tai, ką turėjai, ir ką gavai pardavęs, argi nebuvo tavo žinioje? Tai kodėl gi taip sumanei savo širdyje? Tu pamelavai ne žmonėms, bet Dievui! (Apd 5, 3–5), – Ananijas mirė. Po trijų valandų atėjusią jo žmoną ištiko jos vyro likimas, nes ir ji pamelavo. Tai įvyko tuo metu, kai bažnyčioje niekas savo nuosavybės nelaikė sava, bet visa buvo bendra ir vargšų tarp jų nebuvo.

Turiu pripažinti, kad toks paveikslas (kai visa buvo bendra) šių dienų bažnyčioje man atrodo praktiškai neįmanomas. Nors, regis, taip vadinami „klestėjimo mokytojai“, „klestintys“ kai kuriose protestantiškose bažnyčiose (jei jos iš tikro yra bažnyčios), mėgsta šią Šventojo Rašto vietą, nes ji suteikia pagrindą akių dūmimui: raginti aukoti viską, ką turi, o jei neturi – „parduok, ką turi, ir aukok, o Viešpats atlygins šimteriopai“. Tačiau tuo „atlygiu“ paprastai mėgaujasi tik patys mokytojai, be asmeninių lėktuvų bei prabangos privilegijų negalintys skelbti Evangelijos. Kita vertus, kadaise ir mūsų bažnyčią kiek palietęs šis mokymo vėjas paliko, sakyčiau (bent jau man), ir gerą pėdsaką: buvome raginami iš tikrųjų aukotis ir aukoti, o ne apsimesti, kad aukojame. Duoti tai, kas tikrai brangu. Žvelgti į Viešpaties žodžius, raginančius aukoti ir krautis turtą danguje ne filosofiškai, bet paklusti tiesiogiai „čia ir dabar“, praktiškai. Jeigu ir šiandien daug tokių „klestėjimo mokytojų“ susirenka dosnias aukas savo „tarnystei“, jie, mano galva, atlieka du darbus: pirma, moko tikinčiuosius aukoti dosniai (tiesa, motyvacija bloga – dėl atlygio), antra – krauna sau tikrąjį atpildą, kurį Viešpats, neabejoju, atseikės tokiems aukų susirinkėjams.

Pirmieji apaštalai, be abejo, nebuvo „klestėjimo mokytojai“. Koks gi klestėjimas, kai krikščionys persekiojami bei atiduodami liūtams? Be to, dar Apaštalų darbų pradžioje skaitome, kaip apaštalas Petras taria luošiui: Sidabro nei aukso neturiu, bet ką turiu, tą duodu. Jėzaus Kristaus iš Nazareto vardu kelkis ir vaikščiok! (Apd 3, 6). Petras tikrai nebuvo turtingas, tačiau pirmoji bažnyčia išties klestėjo: dosnumu, Dievo baime, pasiaukojimu, dievotumu, klusnumu tiesai. Tai, ką bažnyčia aukojo, buvo atiduodama stokojantiems. Ir iš Petro žodžių Ananijui aišku: žmonės nebuvo raginami žūtbūt parduoti savo turtą ir atnešti jį į Dievo namus: Argi nebuvo tavo tai, ką turėjai, ir ką gavai pardavęs, argi nebuvo tavo žinioje? Taigi Ananijui tereikėjo pripažinti, kad jis atnešė dalį sumos, o ne visą. Be to, jis galėjo iš viso nieko nenešti, ir niekas į jį nebūtų žiūrėjęs kreivai. Tačiau, matyt, Ananijas troško garbės kitų akyse. Žmonės, matydami tikrai dosnius aukotojus, juos gerbė – štai Barnabą, pardavusį sklypą, praminė Paguodos sūnum (Apd 4 sk. pab.). Galbūt Ananijas svajojo tapti apaštalų Paguodos broliu?

Kai dėl nesąžiningumo netenkama pašaukimo

Apaštalas Paulius rašo, kad bažnyčia yra tiesos ramstis ir pamatas, o mūsų sąžinė – tikėjimo laivo palydovas. Praradus sąžinę, laivas dūžta. Jame neišvengiamai atsiranda skylės, gramzdinančios jį žemyn. Štai ko turime saugotis, būdami tikinčiaisiais, – nesąžiningumo. Meluodami, pristatydami save geresniais negu esame, stojame Šventosios Dvasios akivaizdon. „Iš Dievo nepasišaipysi“ – sakoma Šventajame Rašte. O vienoje patarlėje teigiama: Melagių nekenčia Viešpats, bet Jis mėgsta tuos, kurie elgiasi sąžiningai (Pat 12, 22). Kaip stipriai pasakyta! Elgdamiesi sąžiningai galime nukentėti prieš žmones, bet ne prieš Dievą – štai kur paradoksas. Pavyzdžiui, vagis, prisipažinęs, jog vogė pinigus, bus nuteistas, tačiau Dievo akivaizdoje jis atsistos kur kas švaresnis, nei tas, kuris gudriai slepia savo godumą ir vis vagia. 

Norisi prisiminti dar vieną veikėją iš Senojo Testamento – Gehazį, kuris patarnavo pranašui Eliziejui. Kai siras Naamanas buvo stebuklingai išgydytas nuo raupsų, norėjo atsilyginti Eliziejui, bet šis atsisakė dovanų. Tačiau Gehazis neišlaikė – slapta nuo Eliziejaus pasivijo Naamaną ir priėmė iš jo dovanas bei paslėpė jas savo namuose. Dievo Dvasia parodė Eliziejui, kas įvyko, ir Gehazis sulaukė skaudaus nuosprendžio: neteko tarnystės bei pašaukimo, o kaip atlygį gavo Naamano raupsus... (žr. 2 Kar 5 sk.)

Gali kilti klausimų: gal Eliziejus nelabai mylėjo Gehazį, kuris jam, regis, taip ištikimai tarnavo? O gal Dievas nemylėjo Gehazio, kad šis susilaukė tokio nuosprendžio? Galbūt ir Petras Ananijui su Sapfyra parodė nemeilę, apšviesdamas jų melą? Sakyčiau, apie meilę-„nemeilę“ be galo taikliai yra parašęs Justinas Marcinkevičius, tarytum paaiškindamas Viešpaties žodžius, jog Jis drausmina tuos, kuriuos myli...

Nubaudei, Viešpatie, mano savimeilę
ir mano tuštybę leidai sutrypti.
Suprantu, jog šitaip Tu gelbsti mane,
kaip sodininkas gelbsti medį,
nukirsdamas nudžiūvusias jo šakas.
Su nuolankumu priimu Tavo bausmę,
nes juk taip Tu duodi ženklą,
kad matai mane ir myli.
(Just. Marcinkevičius, „Biblijos motyvas“)

Prisipažinsiu, mąstant apie tokius atvejus kyla klausimas: kas gi čia tokio, jei žmogus kiek suklysta, jei ne visai atsakingai elgiasi su pinigais? Gal vieną kartą atsisakė dovanos, o kitą, na, tik kokį vieną ar du kartus, kaip Gehazis, pasiėmė, kas jam nepriklausė... O gal tiesiog jautėsi itin vertas dosnių žmonių aukų, kaip išskirtinis Dievo tarnas? Deja, nuostata „kas gi čia tokio“ liudija Dievo baimės stoką. Regis, gehaziai šiandien drąsiai bei oriai vaikštinėja  Kristaus kūne, netgi jame tarnauja, renka aukas ir jas taip pat oriai išleidžia savo poreikiams. Apmaudu. Tačiau ne mažiau apmaudu ir dėl to, kad kiekviename iš mūsų gyvena Gehazis, ir, jei leisime, jis tikrai pasiims tai, kas ne jo.

„Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams, nes jis arba vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno prisiriš, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai. Visa tai girdėjo mėgstantys pinigus fariziejai ir šaipėsi iš Jėzaus. O Jis jiems pasakė: „Jūs žmonių akyse dedatės teisūs, bet Dievas mato jūsų širdis. Nes tai, kas žmonėse aukštinama, Dievo akyse bjauru“ (Lk 16, 13–15).

Šie Viešpaties žodžiai nuskambėjo tiems, kurie turėjo puoselėti Dievo įsakymus, tačiau vietoj to puoselėjo meilę pinigams. „Maitino“ savo egoizmą, matė tik savo poreikius, laikė save išskirtiniais, o kitus niekino. Tuo tarpu ankstyvoji bažnyčia, pasižymėjusi dievobaimingumu, pirmiausiai aprūpindavo stokojančius.

Padalytas gyvenimas

Argi nebuvo tavo tai, ką turėjai ir ką gavai pardavęs, argi nebuvo tavo žinioje? 

Šis apaštalo Petro klausimas Ananijui mane verčia susimąstyti dar ir apie tai, kad visas mūsų gyvenimas yra mūsų žinioje. Dievas leidžia mums rinktis, kaip mes elgsimės savo gyvenime. Tai, kas yra mūsų, gali būti tik mūsų, bet taip pat tai gali būti atiduota į Dievo rankas bei patikėta ir broliams Kristuje – būtent bažnyčioje dažną kartą mus „peršviečia“ tarytum rentgenu, „nuskenuojamos“ mūsų vertybės, prioritetai. Kiek šiandien vadovaujuosi Dievo žodžiu? Ar priimu tik tai, kas man naudinga bei malonu, ir gyvenu taip, kaip noriu? Mes, kaip ir Ananijas su Sapfyra, galime įsigudrinti dalį gyvenimo pasilikti sau – padalyti savo gyvenimą tarsi į dvi dalis: geriau atrodančią, fasadinę, pusę „vestis“ bažnyčion ir pasirodyti, koks esu neblogas, o kitą dalį, nuodėmingąją, kruopščiai slėpti, vis labiau tenkinti nuodėmingas aistras ir kitiems patarti, kad darytų tą patį.
Apmaudu ir dėl to, kad ta šeima, sumaniusi įgyti palankumą žmonių akyse nesąžiningu būdu, buvo „vieninga“. Sapfyra, mirus Ananijui (nors ji dar to nežinojo), turėjo progą atgailauti ir prisipažinti, jog melavo. Gal, jeigu ji būtų sužinojusi, kad jos vyras mirė, būtų prisipažinusi? Gal ir mes elgtumėmės kitaip, jei žinotume, jog už tam tikras nuodėmes keliausime tiesiai į pragarą, net jei ir turėjome Jėzų kaip „bilietą į dangų“? Regis, yra dalykų, kurie šį „bilietą“ padaro negaliojančiu. Galbūt tai mūsų širdies kietumas, užsispyrimas gyventi ir elgtis taip, kaip patinka man, o ne Dievui?

Būti sąžiningu nereiškia būti nenuodėmingu. Apaštalas Jonas liudija, kad mes visi nusidedame. Deja, tai tiesa. Tačiau nusidėję galime rinktis – slėpti savo nuodėmę, jos nepripažinti, o gal net vertinti ją kaip normą, kaip nenuodėmę; arba atgailauti ir prašyti Dievo malonės, kad daugiau nenusidėtume. Ananijas su Sapfyra norėjo meluodami pelnytis gerą reputaciją bažnyčios akyse. Manau, kad būtent tai juos ir pražudė – ne godumas, bet pastangos jį nuslėpti, pridengti, pasipelnyti iš bažnyčios aukų ir netgi pasirodyti, kad jie kur kas dosnesni už kitus. 

Taigi, jei jaučiame, kad esame drungni, tai ir pripažinkime pirmiausiai sau, kad esame drungni, kad  pametėme uolumą dėl Viešpaties. Jei žinome, kad apsimelavome, tai ir pripažinkime, kad bijojome pasakyti tiesą. Jei suvokiame, kad veidmainiavome, nes norėjome išsaugoti gerą vardą kitų akyse, prisipažinkime. (Juk slepiamai tiesai išaiškėjus, reputacija nukentės dvigubai!) Galų gale, jei žinome, kad kritome į nuodėmę, taip ir prisipažinkime, o ne kurkime pasakas apie tai, kad Dievas laimina malonumų ieškotojus ir t. t. Būti sąžiningu – tai pripažinti savo silpnumus bei polinkį į nuodėmę. Mes visi esame gundomi, bet kuris iš mūsų gali pulti į nuodėmės liūną. Tačiau vieni, kritę į jį, atgailauja Dievo akivaizdoje, o kiti, kaip tas nuogas karalius iš pasakos, apsimeta, kad nieko nenutiko.

Petras ar Gehazis?

Netikėta Ananijo ir Sapfyros mirtis skatina susimąstyt ir dar vienu aspektu: dauguma stebuklų, aprašytų Apaštalų darbuose, vyksta ir šiomis dienomis. Ne tik išgydymo, bet ir mirusiųjų prisikėlimo stebuklai įmanomi – teko matyti filmuotą medžiagą ir apie tokius. (tiesa, daugiau tose šalyse, kuriose krikščionys persekiojami). Tačiau neteko girdėti, kad kas numirtų dėl savo nuodėmių, o ypač dėl finansinių. Įdomu kodėl: ar tokių nusidėjėlių, nesąžiningai besielgiančių su pinigais Dievo namuose, nebėra? O gal nebėra tų apaštalų Petrų, kuriems tiesiai paklausus, Dievo Dvasios artumas būtų toks stiprus, jog pamelavusieji kristų negyvi? O gal vietoj petrų kai kurias bažnyčias gano gehaziai – tarnai, turėję, bet pametę Dievo pašaukimą dėl finansinių nuodėmių? O gal daugelis bažnyčių jau nebėra bažnyčios, tik jas imituojančios institucijos? Ne, netrokštu tokių mirčių – apsaugok Dieve. Tačiau svarstau, ar šių dienų Bažnyčia nestokoja Dievo baimės, kuri sulaiko mus nuo pikto? O gal daugelis tarnautojų krenta būtent todėl, kad neišlaiko jiems duotų „finansinių egzaminų“, leisdami sau pernelyg daug? Beje, negi be reikalo apaštalo Petro laiške skamba paraginimas ganytojams ganyti jiems Dievo patikėtą kaimenę ne dėl pelno? 

Po Ananijos ir Sapfyros mirties, kaip rašoma Apaštalų darbuose, bažnyčioje vyko daugybė stebuklų ir ženklų. Žmonės pagydavo, daugelis įtikėdavo. Tačiau lengvabūdiškai niekas nedrįso prisidėti prie apaštalų: Iš kitų nė vienas neišdrįsdavo prie jų prisidėti. Žmonės juos labai gerbė (Apd 5, 13).

Gerbkime ir mes Dievo žodį, kuris ne tik „glosto bei užklosto“, bet ir griežtai įspėja: jei dėl savo nuodėmių neatgailausime – nepasieksime sielos išganymo, bet pražūsime.