Džiaugtis Viešpatyje? Taip!

Nuotr. Rolanos Kunske

Pasakykite, ar yra koks pagrindas (pastoviam) krikščionio liūdesiui? Jis juk yra Dievo vaikas ir tarnas, kuris priėmė Viešpaties atleidimą, Jo apvalančią jėgą, kuris išgirdo bei patikėjo Jo gyvenimą atstatančiu Žodžiu, yra apdovanotas Jo malonėmis (juk Jo malonė atsinaujina kas rytą!). 

Jis pasodintas danguose su Kristumi Jėzumi, kad ateinančiuose amžiuose jam būtų apreikšti beribiai Jo malonės turtai (Ef 2, 4-7). Jam paruoštas NEVYSTANTIS palikimas (bei likimas) danguje (1 Pt 1, 4)… Danguje!

Ak, tiesa, negalime džiaugtis, kai mus užklumpa išbandymai. Taip, tokiomis akimirkomis išties būna liūdna… Nes būna nepaprastai gaila savęs. Savęs visuomet labiausiai gaila. Tai toks perdėtas, gana egoistiškas ir dažnai kūniškumu pasižymintis savęs gailėjimas. Kartais būna gaila kitų. Ir štai - stebuklas: jei tik išties būna gaila kitų, jei būname empatiški ir pradedame su kitais dalintis tuo, ką turime - gebėjimais, pinigais, bet kokia pagalba, tuoj atrandame, kad „palaiminčiau duoti nei imti“ - taigi atrandame didelį džiaugsmą ir pasitenkinimą, o liūdesiui vietos tampa vis mažiau... 

O kaip, jei mane, mane vis tik užgriuvo bėdos? Pasirodo, net ir tokiais atvejais liūdesį nuginkluoja Jo žodis: Mano broliai, laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus. Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę, o ištvermė tesubręsta iki galo, kad būtumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte (Jok 1, 2-4). Taip, džiaugtis tokiais atvejais - iššūkis. Tačiau jei nustojau džiaugtis išmėginimais, jei mano tikėjimas tiek nusilpo, kad išmėginimų metu vien tik gailiu savęs, vis tiek negaliu ištrinti šių Rašto eilučių iš savo gyvenimo ir tikrai neturėčiau vaikščioti su „trintuku“, kad „ištrinčiau“ tai ir iš kitų gyvenimo... Tai būtų tiesiog nesąžininga. Sąžiningiau - apmąstyti šią eilutę ir maldoje pasvarstyti, kodėl nesidžiaugiu išbandymų metu? Kas atsitiko su mano tikėjimu? Ar aš vis dar seku Jėzumi?

Taigi, ne mes patys susigalvojome, bet Viešpaties žodis kviečia džiaugtis net išbandymo akimirkomis. Nes džiaugsmas Viešpatyje yra mūsų jėga! Nuo Senojo Testamento laikų Dievo tauta žinojo šį principą, šį savo pašaukimą - džiaugtis Viešpatyje, nes džiaugsmas Viešpatyje yra jų jėga (Neh 8, 10).

Ir liūdintys bus paguosti

Palaiminti liūdintys? Taip - bet galiausiai jie bus paguosti. Bus paguosti! Taigi, liūdesys apmalš, nes širdis pasieks Viešpaties paguoda. O argi ne džiaugsmas aplanko, patyrus tikrą paguodą? Skaitydami Izaijo pranašystę apie Jėzų ir Jo tarnystę, taip pat randame paguodos lobynus: Viešpaties Dvasia ant manęs, nes Jis patepė mane <...> paguosti visus liūdinčius, įteikti liūdintiems Sione grožybę vietoj pelenų, džiaugsmo aliejaus vietoj gedulo, gyriaus drabužį vietoj apsunkusios dvasios. Juos vadins teisumo medžiais, Viešpaties sodiniais Jo šlovei (Iz 61, 2-3). Juk tai, kad žmogus vietoj gedulo gauna džiaugsmo aliejaus, ne mažesnis stebuklas nei Lozoriaus prikėlimas iš mirusiųjų (Jn 11)! Ar taip ignoruojamas gedulas, liūdesys dėl netekties? Nemanau. Tai - širdies išgydymas ir atstatymas, kai labai skauda. Tai aliejus širdžiai, kuri kraujuoja, bet galiausiai pakyla naujam gyvenimui, kai apsunkusi dvasia aprengiama nauju, Viešpaties gyriaus drabužiu. Mat apsunkusi dvasia lyg juodas debesis apgaubia tuomet, kai savo gyvenime įtvirtiname gedulą, liūdesį ir neviltį. Kai neleidžiame Jėzui aprengti mus nauju - gyriaus drabužiu, užveriame duris Jo prisikėlimo Dvasiai ir jėgai. Taip, yra laikas gedėti (ir galbūt kažkiek gedėsime visą gyvenimą), tačiau girdami Viešpatį mes vėl pajusime žemę po kojomis, mūsų tikėjimas sutvirtės, bendrystė su Dievu gilės. Galiausiai apsunkusi dvasia bus tik slogus prisiminimas.

Vienoje psalmėje pasakyta: Iš akių man srūva upeliai, nes jie nesilaiko Tavo įstatymo(Ps 119, 136). Šių žodžių autorius išgyveno gilų, sakyčiau, dievišką liūdesį dėl matomos bedievystės. Nehemijo knygoje skaitome apie dar vieną Dievo žmogų - Nehemiją, karaliaus vyno pilstytoją, kurio liūdesį (Neh 1, 4) pastebėjo pats karalius. Tuomet šis tarnas paaiškino, kad gedi sugriauto ir išniekinto Jeruzalės miesto. Nehemijas įgijo palankumą karaliaus akyse ir gavo leidimą bei paramą atstatyti Jeruzalės miestą. 

Šios ir kitos eilutės Biblijoje liudija, kad liūdesys gali aplankyti Dievo žmones, tačiau svarbu atminti - toks liūdesys visuomet yra ne galinė, o tik tarpinė „stotelė“. Jei mes liūdime dėl savo ir kitų nuodėmių, meldžiamės, kad žmonės būtų išgelbėti ir pažintų tiesą, - tokias maldas išties gali palydėti ir gilus liūdesys bei ašaros... Tačiau kaip po lietaus nušvinta saulė, taip ir po tokių išgyvenimų mumyse pakyla skaidri dvasia.

Lietuviai, džiaukitės Viešpatyje!

Apaštalas Paulius, pats būdamas kalėjime, filipiečiams rašė: Džiaukitės Viešpatyje visuomet! Ir vėl kartoju: džiaukitės! (Fil 4, 4). 

Ak, Pauliau, tu - ne lietuvis, todėl nesupranti, kad mes negalime džiaugtis. Na, kaip mums džiaugtis? Juk mūsų algos mažos, o paskolos didelės. Vaikai neklauso, sutuoktiniai - pilni ydų, darbdaviai - „žulikai“, o tobulų bažnyčių išvis nėra... Tad kaip džiaugtis??? Bet Paulius nesako: „Džiaukitės Lietuvoje.“ Ne, jis sako: DŽIAUKITĖS VIEŠPATYJE. Mūsų džiaugsmas - Viešpatyje! Taigi, kad ir kur būtum - Lietuvoj, Albanijoj, Tibete ar Ukrainoje, šis džiaugsmas įveikia visas geografines, socialines, ekonomines, kultūrines plotmes, nes tai - džiaugsmas Viešpatyje. Tai džiaugsmas, kuris kyla patyrus Dievo artumą, Jo prisilietimą, nuodėmių atleidimą, kiekvienam iš mūsų dovanotą Kristaus prisikėlimo jėgą, ir pažinus tiesą, nes tiesos pažinimas išlaisvina, suteikia sparnus - mes tarsi pakylame virš žemiškojo gyvenimo rūpesčių. Vis labiau pažindami tiesą, mes tampame šeimininkais, o ne rūpesčių įkaitais (Kol 3, 1-3), suvokiame, kiek daug Viešpats mums yra dovanojęs. Ir jei tik mes pamatytume, kiek daug Jis mums yra dovanojęs, jei tik mylėtume Viešpatį visomis savo jėgomis, tikrai pažintume ir suprastume, kad džiaugsmas Viešpatyje - ne emocinis spragsėjimas, o širdies nuostata, potyris, kuris atsinaujina kiekvieną kartą, susitikus su Jėzumi. Patiriant Jo artumą, neįmanoma likti abejingam ar apatiškam. Jei apatija yra nuolatinis mūsų palydovas, vadinasi, mes senokai su Juo bendravome, drauge vakarieniavome, Jį garbinome… 

Jėzus visuomet kupinas gyvenimo, šviesos, vilties. Kristaus žodis ne uždeda nepakeliamus ir sunkius jungus, bet visuomet išlaisvina, visuomet praskaidrina mūsų protą. Mano našta yra lengva ir mano jungas yra švelnus, - sakė Jėzus. Tad tenka pripažinti, kad jei tik mes, kaip tie traukinio vagonai, atitrūkstame nuo savo Kūrėjo, nuo Jėzaus, nuo to tikrojo Garvežio, mes pametame ir džiaugsmą Viešpatyje, nes šis džiaugsmas randamas TIK JAME. Atitolus nuo Jo, belieka mąstyti apie nuodėmingumą ir pamiršti, kad Jėzus atleidžia visas mano kaltes ir gydo visas mano ligas (Ps 103, 3). 

Jėzus yra mūsų Kelias - ne „puskelis“, kur sustojame ties savo nuodėmingumo suvokimu, bet amžinybėn besidriekiantis Kelias, kuriuo eidami patiriame nuodėmių atleidimą. Nes Jo gailestingumas amžinas. Jis sukūrė mane savo šlovei ir pažadėjo, kad mano nuodėmių nebeprisimins. Tai bent! Aš pati menu savo nuodėmes, jas prisimenu, dėl jų liūdžiu, bet Viešpats sako: NEPRISIMINSIU! (Jer 31, 34)

„Oi, Viešpatie, negi neprisimeni, kaip anądien nusidėjau? Baisu… Negaliu su tuo gyventi…“ - „Ne, - sako Viešpats, - niekaip negaliu prisiminti.“ - „Bet kaip, Viešpatie, Tu gi viską žinai! Tu juk viską atsimeni, nes Tu juk Dievas. Kaipgi galėtum neprisimint?“ - „Ne, - sako Viešpats, - neprisimenu, nes tu juk atgailavai. Prisimenu tik Jėzaus Kristaus kraują, pralietą Golgotoje, kur tavo nuodėmės buvo išpirktos. Prisimenu tavo atgailaujančią ir sudužusią širdį. Tokios širdies niekuomet neatstumsiu.“

Štai Dovydas, nusidėjęs, meldė: Nuplauk mane, kad būčiau baltesnis už sniegą. Leisk man patirti džiaugsmą ir linksmybę. Tedžiūgauja mano sužeisti kaulai. Nugręžk savo veidą nuo mano nuodėmių ir visas mano kaltes išdildyk. Dieve, tyrą širdį sutverk manyje ir teisingą dvasią atnaujink. Neatstumk manęs nuo savo veido ir savo šventos dvasios neatimk nuo manęs. Grąžink man išgelbėjimo džiaugsmą ir laisvės dvasia sustiprink mane (Ps 51, 7-12).

Kokia graži seka: kai Viešpats nuplauna mūsų nuodėmes, mes išties galime patirti džiaugsmą ir linksmybę. Kai mūsų širdys tyros, kai esame sveiko tikėjimo, teisingoje dvasioje, anot Dovydo, („teisingą dvasią atnaujink“), patirsime išgelbėjimo džiaugsmą! Prisiminkime Viešpaties žodžius mokiniams: Džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums paklūsta, bet kad jūsų vardai įrašyti gyvenimo knygoje. Džiaukitės tuo, nes tai tikrai pakankamai didelis pagrindas džiaugtis! 

--
Taip, gyvenime mes patiriame skaudžių išmėginimų, skaudžių netekčių. Tačiau žvelgiant į Jo žodį akivaizdu - net ir didžiausias skausmas dar nėra pabaiga. Jei mąstome apie Jobo kančią, nesustokime pusiaukelėje, nes Jobas galiausiai visko turėjo dvigubai - Viešpats itin dosniai jį palaimino, atlygindamas už visus vargus. O velnias, kuris šios knygos pradžioje prašė Dievo išbandyti Jobą, liko su dideliu šnipštu. O mes? Nesustokime pusiaukelėje, kai velnias siūlo mums savo šnipštą, - sekime Kristumi. Kristuje atrasime poilsį, ramybę, skaidrius ir saulės nugairintus krantus, žydinčius sodus. Tose Jo ramybės bei pilnatvės oazėse įgysime jėgų sklandyti kaip ereliai, net jei mus, skrendančius, iš apačios kartais degins ugnies kaitra. 

Apaštalas Paulius, rašydamas filipiečiams, mini tikėjimo džiaugsmą (Fil 1, 25). Man šis tikėjimo džiaugsmas - lyg gražiausių spalvų paletė. Patikėjusi Kristumi daugiau nei prieš dvidešimt metų, nežinojau, neįsivaizdavau, kad gyvenimas su Dievu toks turtingas, turiningas, kupinas nuostabių spalvų... Tai įkvepiančios spalvos. Kaip dailininkai savo paletėse sukuria daugybę spalvų ir tūkstančius (!) atspalvių, taip ir Viešpats mūsų gyvenimą papuošia neįtikėtinomis, nuostabiomis spalvomis... 
Ačiū Jam už tai.