Kas patikėjo mūsų skelbimu? Ir kam buvo apreikšta Viešpaties ranka? Jis išaugs Jo akivaizdoje kaip gležnas augalas, kaip šaknis iš sausos žemės. Neturi jis nei išvaizdos, nei patrauklumo, kai žiūrime į jį, nėra jokio grožio, kuris mus prie jo trauktų (1-2 eil.).Viešpatie, tik iš Tavo malonės patikėjau Tavim. Tu atvėrei mano akis, ir aš išvydau Tave, savo gyvenimo Šviesą... Tavo Žodžiai tepasiekia mane, net jei mano širdis - lyg sausa žemė... Suvilgyk ją, Viešpatie. Kad pažinčiau Tave.
Viešpatie, suteik įžvalgos matyti Tavo rankų darbus - matyti ne tik tuomet, kai įvyksta nepaneigiami ir akivaizdūs stebuklai, bet ir tuomet, kai Tavo darbai neturi jokio patrauklumo, nei išvaizdos... Kai Tavo veikimas yra didžiulis slėpinys, pastebimas tik jautrios ir Tau atsidavusios širdies...
Padėk pamatyti Tave ir tame, kuris šiandien taip pat neturi nei patrauklumo, nei išvaizdos. Padėk, Viešpatie, nenusisukti, bet mylėti.
Jis paniekintas ir žmonių atmestas, skausmų vyras, negalią pažinęs; mes slėpėme nuo jo savo veidus, jis buvo paniekintas, ir mes jį nieku laikėme. Tikrai jis nešė mūsų negalias ir sau pasiėmė mūsų skausmus. O mes laikėme jį nubaustu, Dievo ištiktu ir pažemintu. Jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes. Bausmė dėl mūsų ramybės krito ant jo; jo žaizdomis esame išgydyti (3-5 eil.).
Viešpatie, Tu praėjai panieką ir skausmus, Tu praėjai atmetimą ir Dievo bausmę. Tu prisiėmei rūstybės taurę, kad mes būtume išgydyti... Viešpatie, te mano širdis niekuomet neužmirš, kokia didelė kaina sumokėta už mano sielą. Be galo didelė kaina.
Atleisk, Viešpatie, kad slėpėme ir dažnai vis dar slepiame savo veidus nuo Tavęs. Taip mes vėl ir vėl paniekinam Tavo auką. Suteik drąsos parodyti savo veidą Tau, savo tikrąjį aš, kad Tavo žaizdomis būtume išgydyti.
Mes visi buvome paklydę kaip avys, kiekvienas ėjome savo keliu. Bet Viešpats uždėjo ant jo visus mūsų nusikaltimus (6 eil.).
Kaip dažnai vis dar vaikštome savo keliais. Vis dar galvojame, kad mūsų kelias bus tikresnis, geresnis, skaidresnis. Tik atradę Tave nustojame klaidžioti. Tik atradę Tave paliekame savo kelius ir atrandame Tavuosius. Tu išpirkai mūsų paklydimus...Tavy randame vienintelį Išganymo ir Malonės Kelią.
Jis buvo kankinamas ir žeminamas, bet neatvėrė savo burnos. Kaip avinėlis, vedamas pjauti, ir kaip avis, kuri tyli prieš kirpėjus, jis neatvėrė savo burnos (7 eil.).
Viešpatie, Tavo romumas pranoksta bet kokį mano išmanymą ir supratimą. Tavo romumas yra sunkiai suvokiamas, tik Tavo meilės didybėje galiu matyti jo prasmę. Tavo romumas nuginkluoja maištingą ir nuodėmingą manąją prigimtį.
Tavo tyla prieš kirpėjus yra didelė dovana bei pergalė. Tavo tyla prieš kirpėjus nutildo mano sielos triukšmą. Viešpatie, padėk suprasti, kad pergalės mano gyvenime taip pat iškovojamos tyloje. Širdies tyloje (Ekl 5, 1). Tyloje, alsuojančioje meile bei atsidavimu Tau. Tyloje, kur Tu minkai mane kaip molį, lydai kaip auksą, kad apvalytum... Tik toje tyloje, kurioje Tu randi paklusnią Tau širdį... Nuolankią širdį. Ne taip lengva ją tokią subrandinti, Viešpatie. Juk nuolankumas - tai mano širdies tyla, kai nusprendžiau priimti Taurę iš Tavo rankos - paėmiau savo kryžių ir nusekiau paskui Tave...
Jis buvo paimtas iš kalėjimo ir teismo. Kas paskelbs jo giminę? Nes jis buvo atskirtas nuo gyvųjų šalies ir varginamas dėl mano tautos nusikaltimų. Jam paruošė kapą su nedorėliais, su turtingais po jo mirties, nors jis nepadarė nieko blogo ir jo lūpose nebuvo melo. Bet Viešpats panorėjo jį sumušti, Jis atidavė jį skausmui. Kai Tu padarysi jo sielą auka už nuodėmę, jis matys savo palikuonis, jo dienos bus prailgintos ir jo rankomis Viešpaties valia bus įvykdyta. Jis matys savo sielos vargą ir bus patenkintas. Per savo pažinimą mano teisusis tarnas nuteisins daugelį, nes jis neš jų nusikaltimus. Todėl Aš duosiu jam dalį su didžiaisiais, ir jis dalinsis grobį su stipriaisiais, kadangi jis atidavė savo sielą mirčiai ir buvo priskirtas prie nusikaltėlių. Jis nešė daugelio nuodėmes ir užtarė nusidėjėlius (8-12 eil.).
Viešpatie, Tu esi šventas, tobulas ir teisus. Tu atidavei save į nedorėlių rankas - į mūsų nedoras rankas. Tu tai padarei, kad atpirktum mane, išlaisvintum, kad galėtum džiūgauti dėl manęs giedodamas (Sof 3, 17), aprengęs mane savo teisumu rūbu...
Tavo patirtas skausmas neliko be atlygio. Tavo sielos vargas nutiesė kelią Viešpaties valios išsipildymui.
Tu nešei mano nuodėmes, aš esu tarp tų nusidėjėlių, kuriuos užtarei.
-
Viešpatie, te mano širdies akys bus atviros matyti, kokią didelę kainą sumokėjai už mane (Ps 49, 8) ir kiekvieną nusidėjėlį. Te mano širdis bus dėkinga, kad ištraukei mane iš klampaus purvo, pastatei ant uolos, ir įdėjai į mano lūpas naują giesmę (Ps 40, 1-3). Tu aprengei mane džiaugsmo rūbu, pats vilkėdamas gilų skausmą. Tik vilkėdamas pastarąjį ir galėjai aprengti mane nauju rūbu, suteikti viltį ir ateitį.
Tavo rankoje mano likimas (Ps 16, 5). Amen.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą