Tebūna palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekviename mūsų sielvarte, kad mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kuria patys Dievo guodžiami (2 Kor 1, 3-4).

Dievo Karalystėje nėra paguodos, kuri būtų skirta tik vienam žmogui... Dievo Karalystėje nėra paguodos, kuri būtų skirta tik vienos rūšies kentėjimui... Paguoda Viešpatyje gali būti įvairiopa, ir ją patirti galime kiekvienas, kokie išmėginimai mus beužkluptų. Paguodos šaltiniai Kristuje niekuomet neišsenka. Niekuomet!

Kai Jo paguoda sustiprina mus, kai ji lyg antklodė vėsų vakarą užkloja bei sušildo, mūsų pašaukimas šia „antklode“ - Jo paguoda - dalintis su kitais... Tai ne įprasta, o Šventosios Dvasios artumo „antklodė“. Dėkokime Dievui už ją, slėpkimės po ja, kai sunku (Ps 27, 5).

Kentėjimai nereiškia, jog mes praradome tikėjimą, anaiptol - jie gali sustiprinti mūsų pasitikėjimą, jei tik leisime Viešpačiui mus paguosti bei ištikimai remsimės Juo.

Ir ačiū Dievui, apaštalas Paulius nesako: „o jei kenčiate dėl savo kaltės, nesitikėkite Dievo paguodos“. Juk labai dažnai išties kenčiame dėl savo kaltės... Galbūt todėl apaštalas laimina Dievą visų pirma kaip gailestingumo Tėvą - kentėjimuose mums pirmiausiai reikia Jo gailestingumo. Tikiu, kad būtent dėl gailestingumo Viešpats nekaltina mūsų, nors, galbūt, gali įspėti, perspėti ar drausminti. Kaip dažnai tai nutinka su vaikais, ir žodžiai kartais patys išsprūsta: „juk sakiau, kad jei ten lipsi, gali nugriūti...“ Vis tik, jei vaikas nepaklausęs mūsų susižeidžia, mes jį paguodžiame, apkabiname, nuvalome purvą ir pakštelim į veiduką. Žaizdą, jei reikia, patepame, kad greičiau sugytų... O ar ne taip su mumis elgiasi mūsų Viešpats?

Žinoma, apaštalo Pauliaus žodžių  kontekstas verčia susimąstyti: tai nėra žodžiai žmogaus, kuris gyvena savo malonumui, ir štai, jo gyvenime įvyksta kažkas netikėto, kas jį sukrečia - malonumai negali tęstis, ir žmogus nusimena... ieško Dievo paguodos... Svarbu nepamiršti, kad Viešpats guodžia mus tiesoje - Jis nemeluos mums, nesakys, kad „viskas su tavim yra gerai“, jei taip nėra. Apaštalo kentėjimai buvo susiję su jo tarnyste, troškimu išpildyti Dievo valią. Kentėjimuose dėl Dievo Karalystės jis patyrė priespaudą, tačiau Viešpaties pagalba tapo didele paguoda. (Kaip dažnai ir mūsų gyvenime atsakymai į maldas be galo paguodžia bei sustiprina).

Prisiminkime samarietę, susitikusią su Kristumi (Jn 4 sk.). Šiai moteriai labai reikėjo Viešpaties paguodos, nes jos asmeninis gyvenimas nuolat byrėjo... Ir Kristus paliudijo, jog žino, kaip ji gyvena. Samarietė, kupina atgailos dvasios ir Kristaus šviesos nuskubėjo į kaimą, kad visiems paliudytų, ką Jėzus jai sakė: „Jis man pasakė viską, ką esu padariusi“. Taigi, Kristus liudijo ne apie jos dovanas, kokį nors didingą šios moters pašaukimą ar sielos grožį. (Nors, tiesa, jie kalbėjosi apie pašaukimą garbinti Tėvą dvasioje ir tiesoje). Jėzus jai paliudijo apie jos gėdingą gyvenimo būdą, apie tai, ką samarietė žinojo savo širdy, ir ką, galbūt, žinojo ir kiti kaimiečiai, kurių ji šalinosi (o gal ir jie šalinosi jos...). Tik pakeista širdis gali šitaip drąsiai „nusirengti“ prieš kitus, pripažinti, jog išties klydo, gyveno ne taip, tačiau Viešpats atėjo į jos gyvenimą kaip gyvojo vandens šaltinis, kaip šviesa, apšviečianti tamsiąsias jos gyvenimo puses. Didele paguoda samarietei tapo Kristaus prisilietimas prie jos sielos, prie jos gyvenimo. „Jūs pažinsite tiesą ir tiesa jus išlaisvins“ - kalbėjo mūsų Viešpats. Samarietė susidūrė su šia tiesa, kuri išlaisvino ją iš jos nuodėmių. Viešpaties žodis jai asmeniškai suteikė „pagrindą po kojomis“ - juk kaip gera gyventi, kai žinai, jog gyveni tiesoje! Gali kažko neturėti, stokoti, tačiau tiesos teikiama laisvė suteikia sparnus! O gyvendamas tiesoje imi stebėti, kaip tavo gyvenimas keičiasi, nes Viešpats tampa tavo namų statytoju, tavo gyvenimo tapytoju...

Taigi, ar gali Viešpats šiandien taip pat paliesti mūsų širdis bei jas paguosti? Tikrai gali. Nežinia, kaip vėliau susiklostė samarietės gyvenimas, - mums neduota „įlįsti“ į jos asmeninio gyvenimo labirintus, - tačiau akivaizdu tai, ką užrašė apaštalas Jonas - samarietė pasikeitė. Dieviška paguoda pranoko jos lūkesčius. Gavusi atsakymą į egzistencinius bei su dievoieška susijusius klausimus ji ėmė rūpintis kitomis sielomis. Kaip ir mes atėję pas Viešpatį galime būti nustebinti - Jis gali ne tik paguosti bei sustiprinti mūsų širdis, bet ir suteikti gyvenimui naują kryptį.