2011 m. gruodžio 28 d., trečiadienis
2011 m. gruodžio 22 d., ketvirtadienis
Jame...
Kokia laimė pažinti Kristų. Kokia laimė būti tikinčiu žmogumi...
Didelė laimė.
Gyventi su Dievu, būti Jo pažintam.
Pasitikėti, viltis Juo.
Pažinti Jo meilę, prisilietimą.
Atrasti Jo gylį, ilgį, plotį ir aukštį.
Atrasti Jo netikėtumus.
Jis niekada, niekada neišsenka. Jo meilė - it neišsenkantis šulinys.
Ši ašarų pakalnė galėtų būti prilyginta dykumai kur stūkso tas gaivą teikiantis šulinys. Kad ir kaip toli benueitum, pavargtum ir kristum be jėgų, tas šulinys taip arti... Tavo širdyje.
Jėzus visuomet šalia. Tačiau niekuomet nespaus mūsų, kad mes būtume šalia Jo. Jis tik švelniai kvies...
-
Kartą turėjau tokį išgyvenimą, lyg pats Jėzus stovėtų anapus namelio, žvelgtų tai į vieną langą, tai į kitą. Bet nė nekrustelėjo, kad pabelstų. Nes tame name gyvena labai ant Jo įsiskaudinusi moteris. Ji neteko brangiausio, ką turėjo, ir todėl labai pyksta... Galiu suprasti jos nuoskaudą (bent iš dalies), manau, kad ir Viešpats supranta. Tačiau šiuo metu Jis ir nesibeldžia į jos širdį, nes ji... to nenori. Jis tik stovi ten... Ir naktį, ir dieną. Budi. Laukia menkiausio krustelėjimo, širdies virptelėjimo.
Jis niekuomet nesiverš į mūsų širdis per prievartą. Tačiau lauks. Jei Jis beldžias, kad įeitų ir vakarieniautų su mumis, - matyt išgirdo nebylų širdies pakvietimą, virptelėjimą.
Gyvenkime su Jėzumi. Tuomet gyvensime taikoje ir vieni su kitais.
Kaip norėčiau, kad ir durys, ir langai būtų Jam atviri. Ateik, Viešpatie... Mūsų dykumose taip reikia Tavęs.
Didelė laimė.
Gyventi su Dievu, būti Jo pažintam.
Pasitikėti, viltis Juo.
Pažinti Jo meilę, prisilietimą.
Atrasti Jo gylį, ilgį, plotį ir aukštį.
Atrasti Jo netikėtumus.
Jis niekada, niekada neišsenka. Jo meilė - it neišsenkantis šulinys.
Ši ašarų pakalnė galėtų būti prilyginta dykumai kur stūkso tas gaivą teikiantis šulinys. Kad ir kaip toli benueitum, pavargtum ir kristum be jėgų, tas šulinys taip arti... Tavo širdyje.
Jėzus visuomet šalia. Tačiau niekuomet nespaus mūsų, kad mes būtume šalia Jo. Jis tik švelniai kvies...
-
Kartą turėjau tokį išgyvenimą, lyg pats Jėzus stovėtų anapus namelio, žvelgtų tai į vieną langą, tai į kitą. Bet nė nekrustelėjo, kad pabelstų. Nes tame name gyvena labai ant Jo įsiskaudinusi moteris. Ji neteko brangiausio, ką turėjo, ir todėl labai pyksta... Galiu suprasti jos nuoskaudą (bent iš dalies), manau, kad ir Viešpats supranta. Tačiau šiuo metu Jis ir nesibeldžia į jos širdį, nes ji... to nenori. Jis tik stovi ten... Ir naktį, ir dieną. Budi. Laukia menkiausio krustelėjimo, širdies virptelėjimo.
Jis niekuomet nesiverš į mūsų širdis per prievartą. Tačiau lauks. Jei Jis beldžias, kad įeitų ir vakarieniautų su mumis, - matyt išgirdo nebylų širdies pakvietimą, virptelėjimą.
Gyvenkime su Jėzumi. Tuomet gyvensime taikoje ir vieni su kitais.
Kaip norėčiau, kad ir durys, ir langai būtų Jam atviri. Ateik, Viešpatie... Mūsų dykumose taip reikia Tavęs.
2011 m. gruodžio 19 d., pirmadienis
Sūrių Kalėdų nuojauta
 |
| D.Baumilienės nuotr. |
Šiemet aplankė įdomus patyrimas - vieną rytą maldoje suvokiau, kad Kalėdos man... jau kaip ir įvyko. Turbūt keistai nuskambės, - net ir man buvo keista, - tačiau kitą vertus suvokiu, jog tai taip natūralu. Juk kas yra Kalėdos? Kristaus gimimo šventė. O gimtadienius kartais atšvenčiame anksčiau, o kartais - vėliau. Kartais - tą pačią - taip vadinamą kalendorinę dieną...
Pagal kalendorių jų vis dar kaip ir reikia laukti, bet... Ką gi daryti, jei šventė jau aplankė??? Aplankė, nes įvyko. Prisilietimas. Susitikimas... - - -
Žinoma, švęsiu drauge su visais. Bet tos nuotaikos šiomis dienomis tokios nuostabios. Susitikimai su širdžiai artimais, gražiais žmonėmis. Tikėjimo bendražygiais, artimaisiais... Daug, tikrai daug susitikimų. Esu laiminga, kad galiu pabūti tai vienoje, tai kitoje terpėje, kuri kiekviena savaip praturtina. Žmonės tokie skirtingi, ir tokie gražūs. Visi paliekantys many kažkokią puošmeną...
Tikiu, kad ir tie susitikimai ateina iš to vienintelio, tikrojo Susitikimo... Viešpatį visuomet supdavo daug žmonių, ir labai skirtingų. Kartais tie, kurie supo Jį, nesutardavo tarpusavyje ar sunkiai vieni kitus talpino. Tačiau ačiū Dievui už Jį - Jis švelniai moko mus mylėti, priimti, pakelti... Moko tikros, neveidmainiškos bendrystės. Vis tik šiomis dienomis supa mane vien tie, kuriuos lengva mylėti - visi man be galo brangūs... Nors kitą vertus mylėti nuolat reikia mokytis – tai yra auginti savy Kristaus širdį...
Šiomis dienomis taip pat suvokiu, kaip noriu Jį pažinti, pasilikti Jame. Tai ne visuomet taip paprasta ir lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Toli gražu ne visuomet norisi anksčiau atsikelti, kad skirtum laiko maldai. Ne visuomet susivoki, kad štai dabar yra ta ramybės valanda, kurią gali atskirti Dievui apmąstant Jo žodį, o ne naršyti socialiniame tinkle... Prisimenu, kaip Viešpats sakė - vargšų jūs visuomet turėsite, o Mane - ne... Taip ir draugų socialiniame tinkle, matyt, bus visuomet. O Jėzus? Ar Viešpats mano gyvenime užims deramą, pačią garbingiausią, vietą?
Vakar išgirdau tokią šaunią mintį - kad žmogus gali tikėti Kristumi, tačiau nebūti Jo mokiniu. ... Tikintis, pasekėjas, bet - ne mokinys (??). Ar tai įmanoma? Ir dar kaip...
Rodos, lyg ir žinojau šias tiesas, bet matyt ne veltui šiomis dienomis jos suskambo naujai, šviežiai, lyg niekada negirdėtos. Jaučiu, jog Viešpats atidengė šią "paslaptį", leisdamas palikti apsisprendimo teisę - ar tik tikėsi Manimi, ar ir seksi Mane, mokysies iš Manęs? Mokinystė nebūna lengva. Kaip sunku, kai kažką sunkiai suvoki, kai tenka save ir "palaužyti", ir "paminkyti", ir pasimuistyti tenka, ir daug ko išsižadėti. Daugiausia - tai savęs. Oi, tai tikrai nelengva. Tačiau Jis kantriai laukia ir kviečia - ar būsi Mano mokine? Ar tik tikėsi Manimi, ar ir MOKYSIES iš Manęs?
Mokytis - reiškia daryti dažnai tai, ko mielai nedarytum... Kaip patogu būtų tiesiog tikėti, ir toliau gyventi kaip nori, kaip tau patinka. Bet jei tampi mokiniu, imi daryti tai, kas ne visuomet "prie širdies". O žmonės šiais laikais taip vertina nuoširdumą. Tačiau ir vėl suvokiu, kokia bėda priimti vien nuoširdumą kaip už gryną "pinigą", tiesos grynuolį. Neapsigaukime - nuoširdumas nėra tiesa - jis gali atvesti į tiesą, gali padėti pažinti tiesą ir padėti pasilikti joje. Tačiau žmonės dažnai itin nuoširdžiai labai klysta, labai nuoširdžiai bėga nuo Dievo, nuo tiesos, ir galiausiai - labai nuoširdžiai krenta pragaran... Juk "kokia nauda žmogui, jei jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai?" - Jėzus nenori, kad mes pražūtume. Tik vieni žūsta, pavyzdžiui, priklausomybių liūne, o kiti - laimėdami pasaulį... Vieni žūsta nuoširdžiai, kiti – ne. Koks skirtumas, kaip nuoširdžiai, jei vis tiek – žūsta? Aš ir pati be galo vertinu nuoširdumą, tačiau noriu pasakyti, jog nuoširdumas nėra ta „galutinė stotelė“, į kurią vykstame. Galutinė stotelė yra Tiesa. Pats Jėzus iš Nazareto. Keičiantis gyvenimus, keičiantis pirmiausiai mus pačius, nepaliekantis plūduriuoti nepajėgiančiame mus išlaisvinti nuoširdume...Tik Jo tiesa išlaisvina (žr. Jn 8, 31-32. 36).
Kalėdų metu šloviname išminčius, atnešusius Kristui dovanų. Tikrai, jie tapo mums gražiu pavyzdžiu. Tačiau... kitą kartą mums labai patogu imituoti vien šią patirtį - imti ir atnešti kūdikėliui Jėzui dovanų. Bet taip svarbu prisiminti, kad Jis jau ne kūdikėlis. Bet visatos Viešpats. Išganytojas, kviečiantis imti savo kryžių ir sekti paskui Jį. Mesijas, kalbantis apie didesnę meilę Jam nei savo artimiausiems... Gelbėtojas, kviečiantis VISŲ PIRMA ieškoti Jo Karalystės ir Jo teisumo. Dievo Sūnus, sūdantis mūsų širdis ir gyvenimus, kad netaptume niekam tikusia beskonybe...
Taip, norėčiau sūrių Kalėdų. Paženklintų ne gardėsių ar žvangančių cimbolų, bet mane keičiančia tiesa. Norėčiau Kūčių stalo, ant kurio puikuotųsi ne vien dvylika patiekalų, bet dvylika mano pasiryžimų, dvylika - bent dvylika - dorybių, kurios patiktų Dievui. Ne intencijos, bet realūs pasiryžimai, darbai ir pastangos, atvedančios mane Dievo akivaizdon ne tuščiomis.
Tikiu, kad štai su kokia dovana (ir malda) Viešpats mūsų laukia:
Aukų ir atnašų Tu nenorėjai. Ausis Tu man atvėrei. Deginamųjų aukų ir aukų už nuodėmę Tu nereikalavai. Tada tariau: „Štai ateinu; knygos rietime apie mane parašyta. Man patinka vykdyti Tavo valią, mano Dieve; Tavo įstatymas yra mano širdyje“. (Ps 40, 6-8)
Mokyk mane vykdyti Tavo valią, nes Tu esi mano Dievas. Tavo geroji Dvasia tegul veda mane tiesiu keliu (Ps 143, 10)
---
Ir didelio džiaugsmo kiekvienam, laukiančiam Viešpaties!
Ir didelio džiaugsmo kiekvienam, laukiančiam Viešpaties!
2011 m. gruodžio 9 d., penktadienis
Atgailos būtinybė
Susimąstyti apie atgailą mane paskatino tiek Advento laikotarpis, tiek neseniai bažnyčioje nagrinėtas Evangelijos pagal Luką 13 skyrius. Šio skyriaus pradžioje Viešpats atsako tiems, kurie teiraujasi dėl ką tik įvykusio tragiško įvykio - kai Pilotas galilėjiečių kraują sumaišo su jų aukomis.
Šis Piloto poelgis sukrečia, žmonės, tikėtina, ieško Jėzaus paguodos ir užtarimo:
Tuo pačiu metu atėjo keli žmonės ir papasakojo Jam apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišė su jų aukomis. Jėzus, atsakydamas jiems, tarė: „Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo? Ne, sakau jums! Bet jei neatgailausite, visi taip pat pražūsite. Arba anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus? Ne, sakau jums, bet jei neatgailausite, visi taip pat pražūsite" (Lk 13, 1-5).
Jėzus šioje situacijoje neguodžia atėjusių pas Jį, taip pat nepatenkina žmogiško smalsumo ir nekalba apie tai, kodėl įvyko tokia nelaimė (ar vyksta, panašios, nuolatos). Nepažeria prakeiksmų ir Pilotui. Jis vien pabrėžia atgailos būtinybę teigdamas, jog jei neatgailausite, visi taip pat pražūsite. Ir pasitelkdamas į pagalbą dar vieno tragiško įvykio pasakojimą, šį teiginį - raginimą atgailauti - pakartoja vėl.
Labai abejoju, ar būtent tokio atsakymo tikėjosi atėjusieji pas Jį. Klausimas, ar Jėzaus žodžiai nenuskambėjo jiems kaip netikėtas akibrokštas. Todėl apmąstydama šią Evangelijos ištrauką klausiu savęs - ar mes pasiruošę pažinti tą Jėzaus pusę, kuri neatsako į mūsų lūkesčius, norus bei troškimus? Ar mes pasiruošę priimti iš Jėzaus tiesą apie save - tiesą, kuri mums nėra maloni? Ar įsileisime „netikėtą" Jėzų, kurio žodžiai galbūt net labai skaudžiai pervers mūsų širdis?
Kai ko linkę nepastebėti
Neabejoju, kad žmonės buvo sukrėsti Piloto žiaurumo, tačiau Jėzus neskuba jų guosti. Kodėl? Nes mato galimą tragišką ir šių žmonių likimą - pražūtį, tai yra amžiną atskirtį nuo Dievo. Prarasti savo sielą Kristaus požiūriu yra kur kas didesnė nelaimė, nei Piloto išsityčiojimas ar žūtis užgriuvus bokštui. Štai kodėl Viešpats sukrėstųjų neguodžia, bet ragina atgailauti.
Kaip dažnai tai atsitinka ir su mumis - mes matome nelaimes, sunkias aplinkybes, neteisybes, o Kristus mato tai, kas yra svarbiau - Jis mato, kaip giliai savo širdyse mes išsižadame tiesos ir siekiame patenkinti vien tik paprasčiausius žemiškuosius poreikius. Mes ieškome paguodos, greito nusiraminimo, gyvenimo be sukrėtimų, o Jis - kaip atvesti mus į atgailą, parvesti į Tėvo namus. Kodėl Jis ragina atgailauti? Nes tik per atgailą turime galimybę susitaikyti su Dievu, pasikeisti patys ir pažinti tiesą, sekti Juo. Tik atgailos dėka pasiliekame išganymo malonėje. Atgaila neleidžia mums statyti savo gyvenimų „ant žemės", be jokių pamatų, tačiau padeda „giliai iškasti žemę" (Lk 6, 48-49), kad padėtume savo pamatus ant uolos - Kristaus. Atgailaujantys susilaukia Dievo palankumo ir malonės, o neatgailaujančiam, kaip apie tai vaizdžiai rašoma psalmėse, Jis kardą galanda...(Ps 7, 12).
Be to, esu tikra, jog didžiausia ir giliausia Viešpaties paguoda pasiekia būtent atgailaujančiųjų širdis, nes nėra tikresnės paguodos už susitaikinimo su Dievu patirtį ir žinojimą, jog tavo nuodėmės atleistos.
Įsivaizduokime šiek tiek kitokią situaciją - būrelis žmonių išsigelbsti iš skęstančio laivo ir su valtimi atplaukia pas Viešpatį klausdami, kodėl taip nutiko, kodėl tas laivas (ir daugelis žmonių su juo) nuskendo. Tačiau Viešpats, užuot guodęs dėl žuvusių artimųjų, sakytų: „Jei neišlipsite iš šios valties, nuskęsite ir jūs". Mat pasirodytų, jog ir toji valtis nepatikima.
Sakytume - ačiū, Viešpatie, kad mus perspėjai. Tačiau ar tikrai? Veikiausiai taip sakytume tik tuo atveju, jei tikrai pamatytume, kad mūsų valtys prastos, skylėtos. O juk kaip dažnai iki laiko kažko nematome („Kaip gali mano valtis skęsti, jei tiek laiko ja sėkmingai plaukiu?"), ir tos mūsų valtys mums taip patinka. Vienoje psalmėje skaitome kaip Dovydas meldėsi: Nuvalyk nuo manęs man nežinomas kaltes(Ps 19, 12). Matyt, jis suvokė, kad dėl savo nuodėmingos prigimties daugelio savo kalčių nelinkęs pastebėti. Ir išties, Viešpaties žodžiai apie mūsų gebėjimą matyti krislą kito akyje bei nepastebėti rąsto savojoje tai tik patvirtina - mes nesame greiti pastebėti savo nuodėmingumo.
Be to, klausimas: Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitusleidžia manyti, jog atėjusieji pas Jėzų išties taip mąstė - to meto religinė samprata leido būtent taip galvoti: jei įvyksta nelaimės, tai, tikėtina, yra Dievo bausmė už nuodėmes (šio požiūrio dabar nenagrinėsime plačiau). Tačiau čia veikiausiai yra ir kita medalio pusė: kaip neretai mūsų kūniškai prigimčiai malonu paieškoti nuodėmingesnių už save. Štai ir Rašto žinovai, pagavę moterį svetimaujant atvedė ją pas Viešpatį, sakydami, jog Mozė tokias įsakė užmėtyti akmenimis. Tačiau Kristus pasakė mums žinomą frazę: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas į ją meta akmenį". Taigi Viešpats nuodėmingumo paieškas kituose visuomet kreips į mus pačius. Negalime savo teisumo grįsti kitų nuodėmingumu. Mūsų teisumo pagrindas - Viešpaties gailestingumas, Kristaus auka.
Viešpats griežtai auklėja tuos, kuriuos myli
Žydams laiške skaitome tokius žodžius: Jūs pamiršote paraginimą, kuris sako jums kaip sūnums: Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink Jo baramas: nes kurį Viešpats myli, tą griežtai auklėja, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima".<...> Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneša taikingų teisumo vaisių auklėtiniams. Todėl pakelkite nuleistas rankas, sustiprinkite linkstančius kelius ir ištiesinkite takus po savo kojomis, kad, kas luoša, neišnirtų, bet verčiau sugytų (Žyd 12, 5-6;11-12).
Taigi, ne tik mes auklėjame savo vaikus, bet ir Viešpats mus taip pat auklėja, nes esame Jo sūnūs ir dukterys. Manau, kad būtent ją, tą karčiąją, o ne saldžiąją „piliulę" karts nuo karto, esu tikra, Viešpats nori įdėti į mūsų burną. Ir jeigu mes jos neišspjauname, jei nuolankiai priimame tą kartų skonį, - manau, būtent tuo metu mumyse ir gimsta į atgailą vedančios mintys, taip gyvybiškai svarbios ir reikalingos mūsų krikščioniškame kelyje.
Kas toji „piliulė" ar ta karti auklybos patirtis? Manau, tai nemaloni tiesa apie mus pačius. Dievo žodžio šviesos apšviestos neteisios mūsų širdys, nuodėmingi poelgiai, pasirinkimai, motyvai bei siekiai. Taip pat tai gali būti nemalonios patirtys - kaip fariziejai kartkartėmis būdavo sugėdinami Viešpaties išminties. Tačiau net ir sugėdinimas yra Dievo malonė - galimybė permąstyti savo mintis, kelius, siekius. Manau, kad neretai mus gali sugėdinti bei paraginti atgailauti patirtys tų, kurie išties gyvena atsidavę Dievui, daug aukojasi ir aukoja Dievo Karalystės labui. Vien žvelgiant į jų pasišventimą gali kilti noras atgailauti dėl savo nuodėmių, savanaudiško gyvenimo būdo.
Taip pat tikiu, kad „pakelti nuleistas rankas, sustiprinti linkstančius kelius bei ištiesinti takus po savo kojomis", kaip kad skaitėme ištraukoje, mes gabūs tik po atgailos, tai yra nuoširdaus atsigręžimo į Jį atnaujinimo.
Veriančių žodžių poreikis
Prisiminkime apaštalo Petro pamokslą Sekminių dieną ir kokios reakcijos jis susilaukė iš klausytojų: Tie žodžiai vėrė jiems širdį, ir jie klausė Petrą bei kitus apaštalus: „Ką mums daryti, vyrai broliai?"Petras jiems tarė: „Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną. (Apd 2, 38-39)
Beklausantieji apaštalo pamokslo išgyveno, kaip „tie žodžiai vėrė jiems širdį". Manau, kad ši patirtis kartas nuo karto turėtų atsikartoti ir mūsų gyvenime. Taip svarbu, kad į savo širdis bei gyvenimus įsileistume tuos nemalonius nuodėmingajai prigimčiai žodžius, kurie gerokai supurtys mūsų esybę, apšvies mūsų tamsiąsias puses - juk jų visi turime. Ne tam, kad mus pasmerktų, bet kad paragintų atgailauti - tai yra pakeisti savo mintis, gręžtis į tiesą.
Žydams laiške taip pat skaitome: Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus. Ir joks kūrinys nėra paslėptas nuo Jo žvilgsnio, bet visa yra nuoga ir atidengta akims To, kuriam turėsime duoti apyskaitą. (Žyd 4, 12).
Manau, mums labai reikia to Žodžio, kuris prasiskverbtų iki sielos bei dvasios gelmių ir nuteistų mūsų širdžių sumanymus bei mintis. Mums labai reikia tų Dievo tarnų, kurie būtų gabūs mums atnešti tokį žodį, tokį raginimą. Mat patys iš savęs mes negabūs keistis ir atgailauti. Jei atgailaujame, reiškia mus pasiekė Dievo malonė, kviečianti mus susitaikyti su Viešpačiu ir gyventi taip, kaip Jam patinka. Tačiau toji malonė, tikiu, ateina ir tuomet, kai nesame abejingi, bet palenkiame savo širdis prie Viešpaties įsakymų, kai norime keistis, augti Kristuje, kai leidžiame Jo žodžiui pasilikti mumyse. Kai nuoširdžiai sakome: „Dieve, noriu Tave pažinti, pažinti Tavo kelius ir jais eiti. Padėk, Viešpatie, man įveikti savo nuodėmingą prigimtį, kuri taip Tau priešinasi. Padėk man priimti nemalonią tiesą apie save, nes tik Tavo tiesa išlaisvina. Išlaisvina iš nuodėmingumo, padeda sekti paskui Tave". Tikiu, kad turime prašyti ir melstis atgailos malonės, kad ji pripildytų mūsų širdis.
Te Viešpats siųs savo žodį, kuris mus apkaltins, nuliūdins ir vers susimąstyti, permąstyti savo kelius, siekius - kaip tai nutiko su korintiečiais, gavusiais apaštalo Pauliaus laišką: Todėl jeigu nuliūdinau jus laišku, tai šito nesigailiu, nors ir apgailestavau. Nes matau, kad tas laiškas jus nuliūdino, bet tik kuriam laikui. Dabar aš džiaugiuosi, žinoma, ne todėl, kad jums teko nuliūsti, bet kad jūsų nuliūdimas atvedė jus į atgailą. Jūs buvote nuliūdę dievišku liūdesiu, todėl iš mūsų pusės nebuvo jums jokios skriaudos. Dieviškas liūdesys gimdo atgailą išgelbėjimui, dėl kurio nereikia gailėtis; o pasaulio liūdesys gimdo mirtį. Ir štai kaip tik tas dieviškas nuliūdimas pagimdė jumyse tokį susirūpinimą, tokį teisinimąsi, apmaudą, baimę, tokį stiprų troškimą, uolumą, tokį atpildą! (2 Kor 7, 11a).
Jėzus šioje situacijoje neguodžia atėjusių pas Jį, taip pat nepatenkina žmogiško smalsumo ir nekalba apie tai, kodėl įvyko tokia nelaimė (ar vyksta, panašios, nuolatos). Nepažeria prakeiksmų ir Pilotui. Jis vien pabrėžia atgailos būtinybę teigdamas, jog jei neatgailausite, visi taip pat pražūsite. Ir pasitelkdamas į pagalbą dar vieno tragiško įvykio pasakojimą, šį teiginį - raginimą atgailauti - pakartoja vėl.
Labai abejoju, ar būtent tokio atsakymo tikėjosi atėjusieji pas Jį. Klausimas, ar Jėzaus žodžiai nenuskambėjo jiems kaip netikėtas akibrokštas. Todėl apmąstydama šią Evangelijos ištrauką klausiu savęs - ar mes pasiruošę pažinti tą Jėzaus pusę, kuri neatsako į mūsų lūkesčius, norus bei troškimus? Ar mes pasiruošę priimti iš Jėzaus tiesą apie save - tiesą, kuri mums nėra maloni? Ar įsileisime „netikėtą" Jėzų, kurio žodžiai galbūt net labai skaudžiai pervers mūsų širdis?
Kai ko linkę nepastebėti
Neabejoju, kad žmonės buvo sukrėsti Piloto žiaurumo, tačiau Jėzus neskuba jų guosti. Kodėl? Nes mato galimą tragišką ir šių žmonių likimą - pražūtį, tai yra amžiną atskirtį nuo Dievo. Prarasti savo sielą Kristaus požiūriu yra kur kas didesnė nelaimė, nei Piloto išsityčiojimas ar žūtis užgriuvus bokštui. Štai kodėl Viešpats sukrėstųjų neguodžia, bet ragina atgailauti.
Kaip dažnai tai atsitinka ir su mumis - mes matome nelaimes, sunkias aplinkybes, neteisybes, o Kristus mato tai, kas yra svarbiau - Jis mato, kaip giliai savo širdyse mes išsižadame tiesos ir siekiame patenkinti vien tik paprasčiausius žemiškuosius poreikius. Mes ieškome paguodos, greito nusiraminimo, gyvenimo be sukrėtimų, o Jis - kaip atvesti mus į atgailą, parvesti į Tėvo namus. Kodėl Jis ragina atgailauti? Nes tik per atgailą turime galimybę susitaikyti su Dievu, pasikeisti patys ir pažinti tiesą, sekti Juo. Tik atgailos dėka pasiliekame išganymo malonėje. Atgaila neleidžia mums statyti savo gyvenimų „ant žemės", be jokių pamatų, tačiau padeda „giliai iškasti žemę" (Lk 6, 48-49), kad padėtume savo pamatus ant uolos - Kristaus. Atgailaujantys susilaukia Dievo palankumo ir malonės, o neatgailaujančiam, kaip apie tai vaizdžiai rašoma psalmėse, Jis kardą galanda...(Ps 7, 12).
Be to, esu tikra, jog didžiausia ir giliausia Viešpaties paguoda pasiekia būtent atgailaujančiųjų širdis, nes nėra tikresnės paguodos už susitaikinimo su Dievu patirtį ir žinojimą, jog tavo nuodėmės atleistos.
Įsivaizduokime šiek tiek kitokią situaciją - būrelis žmonių išsigelbsti iš skęstančio laivo ir su valtimi atplaukia pas Viešpatį klausdami, kodėl taip nutiko, kodėl tas laivas (ir daugelis žmonių su juo) nuskendo. Tačiau Viešpats, užuot guodęs dėl žuvusių artimųjų, sakytų: „Jei neišlipsite iš šios valties, nuskęsite ir jūs". Mat pasirodytų, jog ir toji valtis nepatikima.
Sakytume - ačiū, Viešpatie, kad mus perspėjai. Tačiau ar tikrai? Veikiausiai taip sakytume tik tuo atveju, jei tikrai pamatytume, kad mūsų valtys prastos, skylėtos. O juk kaip dažnai iki laiko kažko nematome („Kaip gali mano valtis skęsti, jei tiek laiko ja sėkmingai plaukiu?"), ir tos mūsų valtys mums taip patinka. Vienoje psalmėje skaitome kaip Dovydas meldėsi: Nuvalyk nuo manęs man nežinomas kaltes(Ps 19, 12). Matyt, jis suvokė, kad dėl savo nuodėmingos prigimties daugelio savo kalčių nelinkęs pastebėti. Ir išties, Viešpaties žodžiai apie mūsų gebėjimą matyti krislą kito akyje bei nepastebėti rąsto savojoje tai tik patvirtina - mes nesame greiti pastebėti savo nuodėmingumo.
Be to, klausimas: Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitusleidžia manyti, jog atėjusieji pas Jėzų išties taip mąstė - to meto religinė samprata leido būtent taip galvoti: jei įvyksta nelaimės, tai, tikėtina, yra Dievo bausmė už nuodėmes (šio požiūrio dabar nenagrinėsime plačiau). Tačiau čia veikiausiai yra ir kita medalio pusė: kaip neretai mūsų kūniškai prigimčiai malonu paieškoti nuodėmingesnių už save. Štai ir Rašto žinovai, pagavę moterį svetimaujant atvedė ją pas Viešpatį, sakydami, jog Mozė tokias įsakė užmėtyti akmenimis. Tačiau Kristus pasakė mums žinomą frazę: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas į ją meta akmenį". Taigi Viešpats nuodėmingumo paieškas kituose visuomet kreips į mus pačius. Negalime savo teisumo grįsti kitų nuodėmingumu. Mūsų teisumo pagrindas - Viešpaties gailestingumas, Kristaus auka.
Viešpats griežtai auklėja tuos, kuriuos myli
Žydams laiške skaitome tokius žodžius: Jūs pamiršote paraginimą, kuris sako jums kaip sūnums: Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink Jo baramas: nes kurį Viešpats myli, tą griežtai auklėja, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima".<...> Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneša taikingų teisumo vaisių auklėtiniams. Todėl pakelkite nuleistas rankas, sustiprinkite linkstančius kelius ir ištiesinkite takus po savo kojomis, kad, kas luoša, neišnirtų, bet verčiau sugytų (Žyd 12, 5-6;11-12).
Taigi, ne tik mes auklėjame savo vaikus, bet ir Viešpats mus taip pat auklėja, nes esame Jo sūnūs ir dukterys. Manau, kad būtent ją, tą karčiąją, o ne saldžiąją „piliulę" karts nuo karto, esu tikra, Viešpats nori įdėti į mūsų burną. Ir jeigu mes jos neišspjauname, jei nuolankiai priimame tą kartų skonį, - manau, būtent tuo metu mumyse ir gimsta į atgailą vedančios mintys, taip gyvybiškai svarbios ir reikalingos mūsų krikščioniškame kelyje.
Kas toji „piliulė" ar ta karti auklybos patirtis? Manau, tai nemaloni tiesa apie mus pačius. Dievo žodžio šviesos apšviestos neteisios mūsų širdys, nuodėmingi poelgiai, pasirinkimai, motyvai bei siekiai. Taip pat tai gali būti nemalonios patirtys - kaip fariziejai kartkartėmis būdavo sugėdinami Viešpaties išminties. Tačiau net ir sugėdinimas yra Dievo malonė - galimybė permąstyti savo mintis, kelius, siekius. Manau, kad neretai mus gali sugėdinti bei paraginti atgailauti patirtys tų, kurie išties gyvena atsidavę Dievui, daug aukojasi ir aukoja Dievo Karalystės labui. Vien žvelgiant į jų pasišventimą gali kilti noras atgailauti dėl savo nuodėmių, savanaudiško gyvenimo būdo.
Taip pat tikiu, kad „pakelti nuleistas rankas, sustiprinti linkstančius kelius bei ištiesinti takus po savo kojomis", kaip kad skaitėme ištraukoje, mes gabūs tik po atgailos, tai yra nuoširdaus atsigręžimo į Jį atnaujinimo.
Veriančių žodžių poreikis
Prisiminkime apaštalo Petro pamokslą Sekminių dieną ir kokios reakcijos jis susilaukė iš klausytojų: Tie žodžiai vėrė jiems širdį, ir jie klausė Petrą bei kitus apaštalus: „Ką mums daryti, vyrai broliai?"Petras jiems tarė: „Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną. (Apd 2, 38-39)
Beklausantieji apaštalo pamokslo išgyveno, kaip „tie žodžiai vėrė jiems širdį". Manau, kad ši patirtis kartas nuo karto turėtų atsikartoti ir mūsų gyvenime. Taip svarbu, kad į savo širdis bei gyvenimus įsileistume tuos nemalonius nuodėmingajai prigimčiai žodžius, kurie gerokai supurtys mūsų esybę, apšvies mūsų tamsiąsias puses - juk jų visi turime. Ne tam, kad mus pasmerktų, bet kad paragintų atgailauti - tai yra pakeisti savo mintis, gręžtis į tiesą.
Žydams laiške taip pat skaitome: Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus. Ir joks kūrinys nėra paslėptas nuo Jo žvilgsnio, bet visa yra nuoga ir atidengta akims To, kuriam turėsime duoti apyskaitą. (Žyd 4, 12).
Manau, mums labai reikia to Žodžio, kuris prasiskverbtų iki sielos bei dvasios gelmių ir nuteistų mūsų širdžių sumanymus bei mintis. Mums labai reikia tų Dievo tarnų, kurie būtų gabūs mums atnešti tokį žodį, tokį raginimą. Mat patys iš savęs mes negabūs keistis ir atgailauti. Jei atgailaujame, reiškia mus pasiekė Dievo malonė, kviečianti mus susitaikyti su Viešpačiu ir gyventi taip, kaip Jam patinka. Tačiau toji malonė, tikiu, ateina ir tuomet, kai nesame abejingi, bet palenkiame savo širdis prie Viešpaties įsakymų, kai norime keistis, augti Kristuje, kai leidžiame Jo žodžiui pasilikti mumyse. Kai nuoširdžiai sakome: „Dieve, noriu Tave pažinti, pažinti Tavo kelius ir jais eiti. Padėk, Viešpatie, man įveikti savo nuodėmingą prigimtį, kuri taip Tau priešinasi. Padėk man priimti nemalonią tiesą apie save, nes tik Tavo tiesa išlaisvina. Išlaisvina iš nuodėmingumo, padeda sekti paskui Tave". Tikiu, kad turime prašyti ir melstis atgailos malonės, kad ji pripildytų mūsų širdis.
Te Viešpats siųs savo žodį, kuris mus apkaltins, nuliūdins ir vers susimąstyti, permąstyti savo kelius, siekius - kaip tai nutiko su korintiečiais, gavusiais apaštalo Pauliaus laišką: Todėl jeigu nuliūdinau jus laišku, tai šito nesigailiu, nors ir apgailestavau. Nes matau, kad tas laiškas jus nuliūdino, bet tik kuriam laikui. Dabar aš džiaugiuosi, žinoma, ne todėl, kad jums teko nuliūsti, bet kad jūsų nuliūdimas atvedė jus į atgailą. Jūs buvote nuliūdę dievišku liūdesiu, todėl iš mūsų pusės nebuvo jums jokios skriaudos. Dieviškas liūdesys gimdo atgailą išgelbėjimui, dėl kurio nereikia gailėtis; o pasaulio liūdesys gimdo mirtį. Ir štai kaip tik tas dieviškas nuliūdimas pagimdė jumyse tokį susirūpinimą, tokį teisinimąsi, apmaudą, baimę, tokį stiprų troškimą, uolumą, tokį atpildą! (2 Kor 7, 11a).
***
Jei jaučiame, kad stokojame atgailos patirties, prašykime šios malonės - kad mus pasiektų širdį veriantys žodžiai. Nes jei Dievo žodis pervers mūsų širdis, jis keis ir mus, ir mūsų gyvenimus. Neliksime tokie patys. Kaip kad vienoje giesmėje yra žodžiai:
Neišeisim tušti iš Tavo gelmių,
Neišeisim tokie patys...
Po atgailos lyg po lietaus išgyvensime tikrą atgaivą ir dar labiau šliesimės prie Viešpaties, dar stipriau Jį pamilsime. Po atgailos būsime kitokie.
Jei jaučiame, kad stokojame atgailos patirties, prašykime šios malonės - kad mus pasiektų širdį veriantys žodžiai. Nes jei Dievo žodis pervers mūsų širdis, jis keis ir mus, ir mūsų gyvenimus. Neliksime tokie patys. Kaip kad vienoje giesmėje yra žodžiai:
Neišeisim tušti iš Tavo gelmių,
Neišeisim tokie patys...
Po atgailos lyg po lietaus išgyvensime tikrą atgaivą ir dar labiau šliesimės prie Viešpaties, dar stipriau Jį pamilsime. Po atgailos būsime kitokie.
2011 m. gruodžio 2 d., penktadienis
Skiriu rudeniui
 |
| Rudens atspindys (autorės nuotr.) |
Kas dar rudens tema? Aa... Meškiukas su ežiuku gaudė rudenį, o mano draugė Renata sakė, kad "oras toks mieguistas, kad jam nepamaišytų puodelis kavos".
Pagalvoju, kad ruduo yra geras draugas ir net gi mokytojas. Kiekvienas jo krintantis lapelis byloja, kad šioje žemėje nieko nėra amžino. Na, yra... Bet toji amžinybė paslėpta - ji gyvena kažkur taip akivaizdžiai, ir tuo pat metu slepiasi, apsimeta nematoma. Kaip tas ponas Oras - rodos, amžinas, bet toks slystantis iš rankų... Ir jeigu jį vaišinčiau kava, gal būtų kaip į kiaurą maišą. Vis tik tas Oras man kužda kažką apie amžinybę, žmogaus dvasią... Kužda kažką apie tai, kad yra daug nematomų, neapčiuopiamų dalykų šioje žemėje, be kurių negalime gyventi...
Šiandien yra abejojančių tuo, ar yra Dievas. O tada paklausčiau: ar yra meilė? O kur? Kaip man ją pamatyt, paliesti, su ja pasikalbėti? Na, taip, sakysi ar tu kvaila, ar nematai meilės aplinkui? Gal kvaila, gal akla, bet ne taip jau gerai ji matosi, kai pasižiūri atidžiau. Daug daugiau matau nemeilės.
O kaip su ramybe? Ar ji yra? Naktį, o gal paryčiais kažkur vaidenasi, o gal išeina pasivaikščioti keliais, kurių nežino žmogus? O kaip man ją sugauti? Kaip įsidėti į vidų ir užrakinti širdyje, kad niekas nepavogtų?
Vis gi kažkas mums kuo aiškiausiai kužda, kad yra ir ramybė, ir meilė... Kažkur, lyg vaiko paleistas aitvaras, sklando ir viltis. Jei ji užsikabintų už mano namo antenos, gal ir aš pakilčiau su visu namu...
Pakilčiau ir skrisčiau ne į niekur, o į amžinus Namus. Pas Dievą. Pas Tą, kuris pats įdeda ramybės širdin, kaip geroji mama vaikui košės. Dar ir su uogiene. Pas Tą, kuris ir meilės negaili nė vienam. Tereikia Jo meilės lietui lyjant skėčius paslėpti.
Eidama tamsiomis gatvėmis menu psalmininko žodžius: Tavo žodis žiburys mano takui, šviesa mano kojai... (Ps 119, 105), ar kad Ir tamsa nepaslepia nuo Tavęs, Tau net naktį šviesu kaip dieną (Ps 139, 12)...
Galiausiai norėčiau sakyti – palaiminti liūdintys medžiai, nes pavasarį jie bus paguosti...
Taip, laukiu pavasario. Jau laukiu. Bet... Patinka man ir skaidrus liūdesys. Nes... Dievas, kaip byloja apaštalų patirtis, yra pažemintųjų Guodėjas.
____________________
P.S. Akvile, pakviesk Jėzų į savo salą... Ir nenustebk, jei su Juo ateis ir daug Jo draugų:) Jis retai vaikšto vienas:)
2011 m. lapkričio 30 d., trečiadienis
Iš dukros žodžių aruodo:)
 |
| Nors per maža, kad taip gražiai pieštų, bet nupiešė :) pati. |
Nusprendžiau įkelti keletą pustrečių dukrelės pasisakymų. Tiesa, kai kurie pasisakymai įvyko prieš kelis mėn, nerašiau datų. Čia tarp 2 ir 2,5 metukų. Ji nepailsta mūsų stebinti...
- Tuoj valgysim, - sakau.
Dukra:
- Rimtai?
-
- Mama, valgai makaronus.. Nu gražiausia! :)
Dukra paėmė mobilų tel, ir kalba: - Tėti, aš tave myliu. Myliu tave, tėti. Tėti, myliu tave, aš tave myliu... Tėti.. [ sakoma, vaikai kopijuoja tėvus ;)))) ]
O visai neseniai ji tėčiui pasakė - tu geriausias tėtis pasaulyje!
Abu susimąstėm, iš kur ji "paėmė" tą frazę :)
Vaikai turi tokius pakojukus-kėdutes. Kad palypėtų prie kriauklės ir pan. - žinote. Paėmė ji tokią kėdutę, atsinešė prie manęs, sėdinčios prie kompo, ir pasilypėjo, kad pasiektų apsikabinti aplink kaklą... Ir sako - mama, aš tave myliu... ...
Ruošiamės į svečius. Stoviu prieš veidrodį. Dukra žiūri į mane ir sako - lėtai ir ištęstai:
- Maamaa, kookia tu gražiii panelė! Matai!
- I bambeklis i bambeklis, - sako dukra, paėmusi knygą.
- Murmeklis ir bambeklis.
- Bambeklis ir bamaneklis.
- Ne, pasakyk: Murmeklis
- ir bambeklis
- Ne... tiesiog pasakyk: Murmeklis
- ir bambeklis
- Tai kaip knygute vadinasi?
- Bambeklis i bambeklis
- Murmeklis ir bambeklis.
- Bambeklis ir bamaneklis.
- Ne, pasakyk: Murmeklis
- ir bambeklis
- Ne... tiesiog pasakyk: Murmeklis
- ir bambeklis
- Tai kaip knygute vadinasi?
- Bambeklis i bambeklis
Dukra rodo man išpieštą komodą (pakeverzota pieštuku ant komodos) ir sako:
- Mama, matai?
- Matau. Na, kitą kartą gausi per nagus!
- Gerai. Kitą kartą.
- Matau. Na, kitą kartą gausi per nagus!
- Gerai. Kitą kartą.
Anądien žiūrim vunderkindų vaikų pasirodymus per LTV. Šoka, groja vaikučiai. Paskui išeina tokia jau visa mergina, ne visai vaikas. Dukra žiūri žiūri, sako - mergaitė dainuoja; tada, žiūrėdama į tą pačią atlikėją vėl sako: teta dainuoja. O tada, vis tik: mergaitė teta dainuoja! Ir dar pakartojo kelis kartus - mergaitė teta dainuoja :)
-
Dukra sukinėjas virtuvėj, ima ko negalima, begamindama valgyt sakau: šita... tuoj ką nors aš tau duosiu, palauk. Duktė nekantriai: - nu mama, duok man šitą ką nors!
-
Kai dar ne visus žodžius pasakydavo aiškiai, kažką vis man sakė, o aš nesupratau.
- Na, nesuprantu, - pasikartojau.
Pagaliau ji sako:
- Tėtis supras.
-
- Dūmai rūksta, - sako dukra, rodydama per langą į namų kaminus. O čia pat pastebėjusi du rūkančius žmones sako: - Žmogiukai rūksta. :)
-
Liepiau eiti rankų plautis. Tik pasuko už sienos, girdžiu liūdną atodūsį: "Jėzau Jėzau...".
:)
 |
| - Mamą nupiešiau, su uodegytėm ir ausytėm. (šalia mergaitės gėlytė) :)) p.s. mane labiausiai žavi skaidri nuotaika jos piešiniuose... |
2011 m. lapkričio 19 d., šeštadienis
Ačiū, bažnyčia
 |
| Autorės nuotr. |
Jos dėka atėjau pas Kristų - nes kiemo draugė, jau lankanti šią bendruomenę, man papasakojo apie išgelbėjimo malonę ir būtinybę. Priėmiau šią žinią, tą pačią dieną kartu kulniavome bažnyčion. Ten ir išpažinau Kristų savo Viešpačiu.
Tai buvo kelio pradžia.
Vėliau, pamenu, su didele baime keliavome į namų grupelę. Žinojome, kad tikintieji renkasi ne tik į bendras pamaldas, bet ir namuose, mažesniuose rateliuose. Kad pabendrautų, drauge melstųsi ir nagrinėtų Šventąjį Raštą. Abi su drauge dar nė vieno žmogaus asmeniškai nepažinojome, todėl ir buvo baugoka. Tačiau baimes greitai ištirpdė padrąsinančios tikinčiųjų šypsenos, nuoširdus bendravimas.
Su drauge ten daug mokėmės... Melstis, skaityti Bibliją. Pajutusios, kad norime suprasti daugiau, įstojome į Biblijos mokyklą. Koks nuostabus laikas tai buvo! Nors teko bėgte bėgioti (mokykla - dailės mokykla - Biblijos mokykla), buvau labai laiminga. Daugybė klausimų ir atsakymai, vienas po kito byrantys į širdį...
Po atsivertimo abi jautėme, kad norėtume prisidėti prie patarnaujančių bažnyčioje. Nesvarbu kaip, svarbiau, kad tai patiktų Viešpačiui. Po truputį įsiliejome tai vienur, tai kitur, tiesdamos savo jaunas pagalbos rankas... Netobulas, bet trokštančias padėti.
Tai irgi buvo kelio pradžia. Kelio, kuriame mokėmės ne tik imti, bet ir duoti.
Štai ko bažnyčia mane išmokė - o ir tebemoko, - tai dalintis. Aukoti ir aukotis. Suvokiau, jog be aukos nebūna prasmingos veiklos. Be aukos ji kažkokia paviršutiniška, lyg netikra... Tad mokiausi aukoti savo laiką, gebėjimus ir turtą. Tiesa, dėl pastarojo visuomenė kartais piktindavosi: „Šitie tai visą turtą iš žmonių išpeša". Hm... Juk Jėzus mokė krauti turtą (o ne gražius žodžius) danguje, mokė atiduoti ne dalį, bet viską, ką turi.
Be to, Evangelijose skaitome apie moteris, kurios vaikščiojo su Jėzumi, paremdamos Jį savo turtu.
Labai noriu būti panaši į tas moteris. Įveikti savo nuodėmingą, godžią prigimtį, - ir tarnauti Kristui tuo, ką turiu.
O ką gi turiu, ko nebūčiau gavus iš Jo malonės?
Matyt, todėl vieno pokalbio metu dėl darbo aukštas pozicijas turintis žmogus, skaitydamas mano CV nusistebėjo: „Jūs daug savanoriavote, esate aktyvi visuomenininkė. Kaip čia taip?".
Klausimas buvo labiau retorinis, ir, prisipažinsiu, malonus. Tikrai, kaip gi čia šitaip? Dabar kyla savanorystės bangos, bet mano ir mano bendraminčių gyvenime jos prasidėjo tuomet, kai ateidami pas Kristų atėjome į šią bažnyčią. Prieš daugiau nei dvidešimt metų...
Daugelis dalykų, kuriais šiandien džiaugiuosi, ką turiu ir ką sugebu, - atėjo į mano gyvenimą dėka bažnyčios.
Jos dėka savu metu suvokiau ir tai, kad galiu (ir noriu) studijuoti. Buvau „vėlyva" studentė, bet baigiau ne tik bakalaurą, o ir du magistrus. Iš kur ta energija? Nenoriu kartotis, bet bažnyčioje gaunu tiek (ir klausydama Dievo žodžio, ir kažką jai atiduodama), kad natūraliai, ateina metas, kai noris tai „kažkur padėti".
O ir prisimindama daugybę savo draugų, galvoju: daugelis šeimų gimė būtent bažnyčioje. Žmonės susipažino čia. Čia pamilo vienas kitą, sukūrė šeimas. Čia išmoko ir Kristaus mokslo pagrindų. Ir t.t...
O kur dar mano išaugęs religinis supratimas? Kadaise apie tikėjimo klausimus ir prasižioti bijojau, nes nieko neišmaniau. Tačiau puikūs pamokslai bažnyčioje, nuolat skatinamos asmeninės Šventojo Rašto bei geros (krikščioniškos) literatūros studijos mano nuovoką augino... Ir tebeaugina.
Ar esame dėkingi savo bažnyčiai?
Būkime. Net jei kartais turime priekaištų ją lankantiems netobuliems nuodėmingiesiems.
Būkime tobulesni už netobulus, kurie mus supa, būkime mylintys ir dėkingi.
Ir ačiū bažnyčios pastoriams bei vyresniesiems, - kur būtų bažnyčia, jei ne Jūs, jei ne Jūsų ištikima tarnystė?
Klausimas, ar ji būtų...
-
O jūs, ar lankote kokią nors bažnyčią?
p.s. aš lankau "Tikėjimo žodžio" bendruomenę Vilniuje. Žiniąsklaidos "vėtytą" ir "mėtytą", bet tai pati tikriausia ir, sakyčiau, gražiausia protestantiška bendruomenė Lietuvoje.Teatleidžia man kitos bendruomenės:)
2011 m. lapkričio 5 d., šeštadienis
Apie gyvates ir kitus mūsų sielos veidrodžius :)
Pamenu, kai vaikystėje važiuodavom su tėvais grybauti, mama vis bijodavo ant gyvatės užlipti. O jei pamatydavo kokią, tai būdavo daug kartų aptariama, kaip ten buvo, kaip pamatė tą žvilgsnį...
O viena moteris pasakojo sutikusi vilką. Sako, nuo to karto grybauti nevažinėja.
Kartais pagalvoju, kad žvėrys yra žmonių sielos veidrodis. Tik pasisuk, kažkas kriuksi, o jei priartėji prie lovio su kibiru maisto, tai ir žviegimas... Nežmoniškas, nes kiauliškas :) Kai kas panašus į vilką - tokį bijai ir sutikti, kad neužpultų, jei alkanas.
Kažkas tavęs tyko it lapė. Ar gulasi ant kelio, apsimeta leisgyviu, kad pasiimtų pašalpą.
Galima būtų ir daugiau fantazuoti - kad ir apie katinus, kurie mėgsta vaikščioti vieni ir į visus žvelgia kaip į patarnautojus... Ar apie interneto "kurmius"... :)
Vis tik, regis, baisiausia yra sutikti gyvatę. Jei užminsi, įkąs. Jei priartėsi, šnypš. Gaila, bet pasitaiko tokių šnypščiančių ir geliančių žmonių. Jie nuolat gamina nuodus savyje. Nuolat jais spjaudosi. Nuodija save ir kitus. Vos atveria burną, jau norisi plautis ausis, gelbėtis nuo pasakytų žodžių poveikio. Tokie žmonės dažnai yra labai vieniši, arba turi į save panašėjančių pasekėjų. Nors juos palaiko tie, kurie solidarizuojasi su kenčiančiais, vis tik toji kančia jų neišgydo...
Ech, duok Dieve nepakliūti į tokią padėtį.
Tiesa, atsidavusius Kristui žmones noris palyginti ne su avimis, kaip tai įprasta Evangelijose, bet... su lakštingalomis. Jų gyvenimas tampa it lakštingalos giedojimas - keliantis aplinkinių susižavėjimą ar bent jau simpatijas. Jų norisi klausytis. O ar gi nesinori? Juk skaitome ir skaitome apie Motiną Teresę, cituojame ir cituojame... Visas jos gyvenimas ištisa citata.
Bet yra tie, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių praranda tikėjimą. Ar sutrinka jų tikėjimo raida. Tuomet, žiūrėk, imi girdėti vien kranksėjimą. Ir kaip negerai, kai tokių varnų pulkai nutūpia ištisom kolonom. Imi galvoti, kad lakštingalų ir nebeliko...
Tos varnos... Matau jas vien besiknisančias šiukšlėse ir sunkiai, sunkiai kranksinčias. Yra ir žmonės tokie - patys sau sunkūs ir visiems aplinkui.
Ir nesitikėk, žmogau, kad jie ims giedoti kaip lakštingalos...
Tiesa, įdomu, kad Kristus kalbėdamas apie žmones neapsiribojo avimis ir ožiais, minėjo ir lapę. Taip pat gyvates. Ir vištą su viščiukais. Balandžius. Šunis. Ir šiaip Rašte - daug faunos:)
O viena moteris pasakojo sutikusi vilką. Sako, nuo to karto grybauti nevažinėja.
Kartais pagalvoju, kad žvėrys yra žmonių sielos veidrodis. Tik pasisuk, kažkas kriuksi, o jei priartėji prie lovio su kibiru maisto, tai ir žviegimas... Nežmoniškas, nes kiauliškas :) Kai kas panašus į vilką - tokį bijai ir sutikti, kad neužpultų, jei alkanas.
Kažkas tavęs tyko it lapė. Ar gulasi ant kelio, apsimeta leisgyviu, kad pasiimtų pašalpą.
Galima būtų ir daugiau fantazuoti - kad ir apie katinus, kurie mėgsta vaikščioti vieni ir į visus žvelgia kaip į patarnautojus... Ar apie interneto "kurmius"... :)
Vis tik, regis, baisiausia yra sutikti gyvatę. Jei užminsi, įkąs. Jei priartėsi, šnypš. Gaila, bet pasitaiko tokių šnypščiančių ir geliančių žmonių. Jie nuolat gamina nuodus savyje. Nuolat jais spjaudosi. Nuodija save ir kitus. Vos atveria burną, jau norisi plautis ausis, gelbėtis nuo pasakytų žodžių poveikio. Tokie žmonės dažnai yra labai vieniši, arba turi į save panašėjančių pasekėjų. Nors juos palaiko tie, kurie solidarizuojasi su kenčiančiais, vis tik toji kančia jų neišgydo...
Ech, duok Dieve nepakliūti į tokią padėtį.
Tiesa, atsidavusius Kristui žmones noris palyginti ne su avimis, kaip tai įprasta Evangelijose, bet... su lakštingalomis. Jų gyvenimas tampa it lakštingalos giedojimas - keliantis aplinkinių susižavėjimą ar bent jau simpatijas. Jų norisi klausytis. O ar gi nesinori? Juk skaitome ir skaitome apie Motiną Teresę, cituojame ir cituojame... Visas jos gyvenimas ištisa citata.
Bet yra tie, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių praranda tikėjimą. Ar sutrinka jų tikėjimo raida. Tuomet, žiūrėk, imi girdėti vien kranksėjimą. Ir kaip negerai, kai tokių varnų pulkai nutūpia ištisom kolonom. Imi galvoti, kad lakštingalų ir nebeliko...
Tos varnos... Matau jas vien besiknisančias šiukšlėse ir sunkiai, sunkiai kranksinčias. Yra ir žmonės tokie - patys sau sunkūs ir visiems aplinkui.
Ir nesitikėk, žmogau, kad jie ims giedoti kaip lakštingalos...
Tiesa, įdomu, kad Kristus kalbėdamas apie žmones neapsiribojo avimis ir ožiais, minėjo ir lapę. Taip pat gyvates. Ir vištą su viščiukais. Balandžius. Šunis. Ir šiaip Rašte - daug faunos:)
2011 m. lapkričio 3 d., ketvirtadienis
Super giesmynas vairuotojams :)
Lenkijos pajūrio miestelio Smoldzyno klebonas Robertas Jakubowskis išgarsėjo visoje šalyje sudarytu giesmynu kelių chuliganams.
Iš 13 į giesmyną įtrauktų maldų-giesmių tik 2 skirtos tiems, kurie laikosi eismo taisyklių ir važiuoja optimaliai saugiu 80-90 km/val. greičiu. Šiems vairuotojams dvasininkas pataria kelyje melstis giesmėmis „Palaimink, Dieve, mano kelią" bei „Tai - laiminga diena".
Tiems, kurie važiuoja 120 km/val. greičiu, klebonas pataria stiprybės semtis malda „Viliuosi Tavo malonės, Tėve".
Važiuojantiems 150 km/val. greičiu patariama giedoti „Dieve, arčiau Tavęs", o lekiantiems 170 km/val. greičiu - „Prie Tavo durų stoviu, Viešpatie".
Skrendantiems didesniu greičiu nei 170 km/val. labiausiai tinka maldos „Dievas yra čia", „Sveikinu Tave, Tėve" ir „Angelai tegu mano sielą pasiima"...
Pritarimą šiam giesmynėliui savo interneto svetainėje (www.klaipeda.policija.lt) išreiškė ir Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas
Iš ww.btz.lt / šį tekstą publikuoja ir Klaipėdos policijos internetinė svetainė:)
Iš 13 į giesmyną įtrauktų maldų-giesmių tik 2 skirtos tiems, kurie laikosi eismo taisyklių ir važiuoja optimaliai saugiu 80-90 km/val. greičiu. Šiems vairuotojams dvasininkas pataria kelyje melstis giesmėmis „Palaimink, Dieve, mano kelią" bei „Tai - laiminga diena".
Tiems, kurie važiuoja 120 km/val. greičiu, klebonas pataria stiprybės semtis malda „Viliuosi Tavo malonės, Tėve".
Važiuojantiems 150 km/val. greičiu patariama giedoti „Dieve, arčiau Tavęs", o lekiantiems 170 km/val. greičiu - „Prie Tavo durų stoviu, Viešpatie".
Skrendantiems didesniu greičiu nei 170 km/val. labiausiai tinka maldos „Dievas yra čia", „Sveikinu Tave, Tėve" ir „Angelai tegu mano sielą pasiima"...
Pritarimą šiam giesmynėliui savo interneto svetainėje (www.klaipeda.policija.lt) išreiškė ir Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas
Iš ww.btz.lt / šį tekstą publikuoja ir Klaipėdos policijos internetinė svetainė:)
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)