 |
| Eglutė iš dukros piešinių |
Nedideliame lapuočių miškelyje pro pernykščius lapus ryžtingai ėmė skverbtis liaunas eglutės stiebelis. Apsidairė mažylė ir sutriko: aplinkui stūksojo dideli, aukšti medžiai, o panašaus į ją – nė vieno. Čia pat augantis didžiulis beržas pastebėjo aukštyn besistiebiančią spygliuotą viršūnėlę.
– Labas, kaip gera čia tave matyti! – sulingavo beržas ir paglostė savo žemiausiomis šakomis mažytę eglutę.
– Tikrai? – nustebo eglutė ir baikščiai pažvelgė aukštyn.
– Žinoma! Kokia tu graži – ir vienintelė tokia mūsų miškelyje. Mes taip seniai svajojome, kad tarp mūsų išaugtų bent vienas spygliuotis!
Eglutė, rodos, net dar labiau ūgtelėjo iš laimės. Juk taip ilgai bijojo prabilti ir pasirodyti visu savo gražumu – galvojo, šaipysis iš jos, atstums, – juk ji kitokia nei visi...
Bet medžiai taip gaiviai sužaliavo, kai tarp jų atsirado ši mažylė. Ir ėmė visi su ja pažindintis, pasakoti visokias istorijas apie medžius, miškus, žvėrelius – kaip įmanydami stengėsi ją visko išmokyti... Atsiradus žaliaskarei, senieji lapuočiai tarytum atjaunėjo, nuolat šypsojosi, o eglutė iš laimės švytėte švytėjo! Ir visai neužrietė nosies dėl to, kad visi ją laikė ypatinga. Tiesa, tik lazdynmedis raukėsi ir vis tyliai burbėjo: „Iš tų eglių jokios naudos“. Bet žalioji nė kiek dėl to nepyko, tik drovėjosi riešutmedį užkalbinti.
Kartais koks neatsargus kurmis ar kiškutis įsidurdavo į mažylės spyglius, bet eglutė tuoj atsiprašydavo.
– Oi, – sakydavo žvėreliai, – juk tavęs anksčiau čia nebuvo?
– Nebuvo, – linksmai atsakydavo eglutė, – o štai dabar esu! Malonu susipažinti!
Ir visiems buvo taip gera, kad eglutė tokia linksma, protinga ir guvi. Ją stebino ir džiugino visa, ką tik ji matė. O jei koks voras bandydavo nusiausti voratinklį jos šakose, ji taip skambiai juokdavosi, kad visi medžiai sutartinai ir džiaugsmingai linguodavo.
– Ponas vore, jūs mane kutenate, aš bijau kutuko! – juokdamasi sakydavo eglutė.
Kartais voras pasitaikydavo ne itin draugiškas. Štai vienas jų burbtelėjo:
– Tamsta galėtum ir nekrutėti juokdamasi, baisiai pavargstu tarp tų nesvetingų tavo spyglių. Ir kas čia juokinga?
– Oi, atleiskite, ponas vore, jei jums taip pasirodė. Bet visi mano spygliai galvoja tą patį, ką ir aš. O aš manau, kad be galo nuostabu, kad čia atvykote! Jūs toks mielas!
Voras nuduodavo, kad neprigirdi, bet labai jau gera būdavo nuo tokio eglutės pasakymo – mat dauguma medelių nesidžiaugdavo vorų svečiavimusi ant jų jaunų šakų.
O vieną vasaros rytą eglutė išpūtusi akis žvelgė į netoliese išaugusį... Na, ji nenutuokė, kas tai galėtų būti. Išaugęs nepažįstamasis buvo tylut tylutėlis. „Gal bijo, kaip ir aš kadaise?“ – tyliai mąstė eglutė ir paklausė beržo.
– O, mieliausioji mūsų, juk tai – grybas! Pats tikriausias baravykas! Kaip nuostabu! – beržas taip džiaugėsi, kad, rodės, tuoj sušoks kadrilių.
Eglutė žvelgė tai į beržą, tai į grybą ir labai stebėjosi.
– Aha, tikrai nuostabu, – pagaliau guviai tarė žaliaskarė, – bus dar linksmiau! Sveikas atvykęs!
– Mieliausia mūsų, – kreipėsi beržas į eglutę, – tik dėl tavęs mes tampame pačiu tikriausiu mišku! Anksčiau čia nedygo nė vienas grybas! Nė vienas!
– Nuostabu, nuostabu! – mojavo šakomis bei šūkčiojo ir kiti lapuočiai. Na, išskyrus lazdynmedį. Jis kažkodėl vis nemėgo eglutės...
O ši jautėsi labai pamaloninta ir laiminga – mat ji jau spėjo prisiklausyti medžių pasakojimų apie didelius, gražius miškus... Ir labai svajojo, kad kada nors ir ji išaugs didžiule egle, o tada galės žiūrėti į tolius, bandys sugauti pro šalį plaukiančius debesis ir pati pasės daug daug mažų eglaičių... Tuomet, žiūrėk, ir samanų kilimą vėjas paties. Kiek daug svajonių turėjo eglutė!
Bet atėjus žiemai kai kas nutiko... Vienas miestelėnas, netyčia užsukęs į miškelį, pamatė gražuolę žaliaskarę. Pagalvojo, kad artėja Kalėdos, tad eglutės kaip tik reiks.
Žalioji žvelgė į žmogų išpūtusi akis: kaip gyva nebuvo mačiusi tokio, kaip ji galvojo, žvėries, nors žmogus nepriminė nei kurmių, nei kiškučių, nei skraidančių paukštelių ar, juo labiau, vorų. Tad žaliaskarė bandė nuspėti, kas čia toks.
Kai nelauktas svečias nubėgo į automobilį pasiimti kirvio, eglutė klausiamu žvilgsniu pažvelgė į beržą. Šis buvo toks mirtinai liūdnas, kad žaliaskarė nuščiuvo...
– Mažute, nespėjau tau kai ko pasakyti... – liūdnai pradėjo beržas, o mažoji baikščiai žvelgė į savo geradarį, tapusį jos globėju. – Šis žmogus dabar tave nusiveš į savo namus... Bet tu juk nebijai, tiesa?
– Aha, – guviai linktelėjo eglutė, bet jos žalia širdelė suvirpėjo – ji ir pati nežinojo, kodėl...
– Mažute, tave labai gražiai papuoš, ir tada tu keliausi į dangiškus miškus – ten, žinok, yra nepaprastai gražu... Ir sutiksi daug daug savo žavių sesučių... Pamatysi, tau bus taip gera, kad labai džiaugsies, ten patekusi!
– Bet... – bandė prieštarauti žalioji, nenorėdama skirtis su beržu, tačiau nespėjo – pajuto skausmingą kirvio kirtį. Netrukus eglutė suprato, jog jau palieka savo mylimus medžius... Žmogus nešėsi ją į automobilį.
Daugiau eglutės niekas nematė...
Lapuočiai taip liūdėjo žaliaskarės, kad nė vienas jų pavasariop nesužaliavo. Nei tą, nei kitą vasarą. Net žaliūkės nemėgęs lazdynmedis. Kelias vasaras šitaip...
Ir tik tuomet, kai beržas pajuto, jog vieną jo šaknį kažkas lyg kutena, ėmė kaltis ir jo, ir kitų medžių žali pumpurėliai...
Ei, žiūrėkit, mūsų miškelis vėl sužaliavo! – šaukė pro šalį važiuodami žmonės. Tačiau, panorėję įeiti vidun ir juo pasigrožėti, neįstengė to padaryti, mat medžiai ir krūmai savo šakomis buvo supynę gyvą grandinę, kad joks žmogus čia kojos neįkeltų.
Visi jie saugojo sparčiai aukštyn besistiebiančią ir gaivų, skambų juoką skleidžiančią spygliuotą ir dar labai gležną žaliaskarę.
