Noriu išmokti patylėti. Ypač tuomet, kai nekalbu.

2012 m. birželio 11 d., pirmadienis

"Aš čia, siųsk mane" - ?


Aš girdėjau Viešpaties balsą. Jis klausė: „Ką man pasiųsti? Kas eis už mus?“ Aš atsiliepiau: „Aš čia, siųsk mane“ (Iz 6, 8).

Kokia bauginanti ir kartu įkvepianti Izaijo patirtis. Viešpats su šiuo pranašu pasidalino savo našta: Jam reikia pasiuntinio, žmogaus, kuris eitų Jo vardu ir įgyvendintų Jo sumanymus.

Kiek šiandien yra neatliktų darbų, sumanymų, kiek neįgyvendintų paties Dievo svajonių, norų bei lūkesčių? Lygiai tiek, kiek neatsirado žmonių, kad tai įgyvendintų.

Melskime malonės, kad būtume klusnūs Jo vaikai, kad išgirstume Jo kvietimą ir noriai Jam pasiduotume.

--
Tiems, kas ilgisi gražių klusnumo Dievui pavyzdžių, labai siūlau perklausyti vienos dėstytojos iš JAV liudijimą (Teri McCarthy: Bet kur, tik ne į Kiniją -  http://btz.lt/article/mediaview/5458/1/18 ) - jame išgirsite ne tik apie tai, kuo "baigėsi" jos kelionė į Kiniją (ji ten gyveno ir dirbo keletą metų),  bet ir apie tai, kad įžymioji Kornelija Ten Bom yra buvusi Lietuvoje, labai kilniu tikslu... Ech, kaip mums reikia tokių įkvepiančių liudijimų. Jie tikrai uždega širdį, tikėjimą, norą pasišvęsti Dievui ir prašyti, kad Jis naudotų mus taip, kaip Jam patinka. Būti įrankiu, tegu ir pačiu mažiausiu Dievo rankose - yra nepaprastas, įkvepiantis dalykas!

Pamenu, kaip vienas Dievo tarnas yra kažkaip panašiai pasakęs - jei paklūstate Dievui, pasiruoškite nuotykiams. Galiu pritarti šiai minčiai šimtu procentų. Gyvenimas su Dievu tikrai kupinas neįtikėtinų spalvų. Taip, ne visi tampame misionieriais, vis tik pasidavę Šventajai Dvasiai, tikėtina, patirsime tai, "Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į galvą neatėjo" (Kor.l.). Nors paklusnumas Dievui neretai  pareikalauja ir aukos... Bet, trokšdami gyventi su Dievu galime tikėtis, kad pabūsime neįprastose, tegu sunkiose, bet įkvepiančiose situacijose... Pabandykite pakalbinti bet kokį žmogų, kuris nugyveno gyvenimą stengdamasis atsiduoti Dievui - ar jis kada nors gailėjosi savo pasirinkimo? Ar jo gyvenimas buvo nuobodus, neįdomus? Esu tikra - tikrai ne. 

-

Grįžtant prie pranašo Izaijo patirties - tikrai be galo unikali patirtis, nes čia (Iz 6, 8) matau Viešpatį tarytum "išsiduodant", kad Jam labai reikia mūsų. Kiek daug Jis gali norėti pasakyti, padaryti žmonių gyvenimuose, bet - Jis pats tarsi apribotas... žmonėmis. Tais, kurie Jam nepaklūsta, kurie nueina "šėko pjauti", užuot vykdę Dievo valią. Bet Izaijas paklūsta, atsiliepia ir prašo: "Aš čia, siųsk mane". Ir kiekvienas Dievui atsidavęs žmogus tampa, tikiu, paguoda ne tik pačiam Viešpačiui, bet ir daugeliui žmonių, kuriems jis eis tarnauti. Nors - ne visada žmonės džiaugsis "izaijų" atėjimu į savo tarpą - kartais jie taip sujaukia nusistovėjusias normas, tvarkas, tą saugų ir šiltą gyvenimuką... Štai ir Izaijas ėjo į aklą, kurčią tautą... Nelengva būti įrankiu tokiose situacijose, juk mums daug labiau patinka, kai mūsų klauso:).  Tačiau net ir sunkiausiose situacijose nušvinta viltis, ateina paguoda - o didžiausia paguoda yra žinoti, kad esi Dievo rankose, Jo duotame tau kelyje. 

2012 m. birželio 5 d., antradienis

Šv.Kotryna Sienietė:


Tu esi Dievas - aš tvarinys.
Tu esi viskas - aš niekas.
Tu esi jėga - aš silpnumas.
Tu esi visur - aš tik čia.
Tu esi tėvas - aš tavo vaikas.
Tu esi gyvenimas - aš mirtingumas.
Tu esi kelias - aš blaškymasis.
Tu esi ganytojas - aš tavo avelė.
Tu esi nuolankumas - aš pilnas puikybės.
Tu esi tiesa - aš klaidų versmė.
Tu esi skaistumas - aš visas dėmėtas
Tu esi saulė - aš tik spindulėlis.
Tu esi okeanas - aš jo lašelis.
Tu esi visata - aš jos žvaigždutė.
Tu esi amžinybė - aš tik valandėlė.
Tu esi meilės ugnis - aš tik kibirkštėlė.
Tu valdai visą pasaulį - aš net savęs nevaldau.
Tu viską atnaujini - aš daug ką gadinu.
Tu kvieti į dangų - aš prie žemės glaudžiuosi.
Tu trokšti tarnauti - aš vien įsakinėti.
Tu esi amžina šlovė - aš vien lauko žolė.
Tu be manęs viskas - aš be tavęs niekas.
Tu vainikuotas erškėčiais - aš tik apie atpildą galvoju.
Tu esi tylinti amžina išmintis - aš triukšmingas nežinojimas.                
Kas tave pažįsta - myli, kas mane pažins - gailėsis.
Ką tu darai - visa gera, ką aš darau - dažnai pikta.
Tu esi mano teisėjas - aš vargingas nusidėjėlis.
Tačiau aš esu laimingas.

p.s. tiesiog ištirpau tai skaitydama... Ačiū T.Viluckui, pateikusiam šią citatą.

2012 m. birželio 4 d., pirmadienis

Po Tėčio dienos

Vakar galvojau, - kas gi ta Tėčio diena iš tikrųjų? Kodėl ji ima ir netikėtai suvirpina širdį. Juk su tėčiu gali būti ištisus metus, paskambinti kada panorėjęs, kaip sakoma. Bet toji diena, o ir kuris laikas iki jos imi ir vis susimąstai, kaip gi galėtum savo tėtį nustebinti, suteikti džiaugsmo ar šiaip ko saldaus:). Ir nejučiom paskęsti prisiminimuose, kur suvoki, kad tėtis tave mylėjo iki Mėnulio ir atgal*, o dabar, regis, suvoki ir pati taip mylinti tėtį...

Paėmusi atviruką tai progai pagalvojau, kad negi kasmet dalinsiuos prisiminimais iš vaikystės, kaip gera būdavo su tėčiu. Kai pasiimdavo mane žvejoti:), kai narpliojo mano nuolat susisukusią "žilką" (kas žino, kas tai yra, supras, kokios auksinės kantrybės buvo mano tėtis), kai rūpinosi mano gimtadieniu, kai vedė mane už rankos, o aš pasišokinėdama klausinėjau iki begalybės, iš kur visa atsirado, kai... Kai būdavo man jautrus kaip niekas kitas, nors būdavo ir griežtas, tačiau, kažkodėl, pamenu tik tą atvejį, kai gavau diržo, o mane juokas ėmė... Nujaučiu, kad taip buvo todėl, kad joks diržas negalėjo manęs įtikinti, jog tėtis tikrai pyksta. Nes geras labai buvo (ir yra...). Aišku, bijodavau prisidirbus, nes tėtis buvo reiklus. (Nors kai pagalvoju, galėjo būti reiklesnis - kažkuriuo metu, man rodos, per daug mane "paleido":) ). Tiesą sakant, tėtis man buvo ir tėtis, ir mama. Tiesiog jo tokia širdis - gera labai, dėmesinga.

Ačiū Dievui, perėjom su tėčiu ir tamsos tunelį mūsų santykiuose. Buvo. Meluočiau, jei sakyčiau, kad to nebuvo. Mat paauglystė yra tiesos ieškojimo metas, o kai tėtis "staiga" pasidaro netobulas, ar padaro ne taip, kaip tikėjaisi, gal net nuvylė kaip tik tuo metu, kai tau buvo užsitęsusi paauglystė - vaje, ne pyragai. Ilgai pretenzijų uodega vilkosi man iš paskos, kol paskui ją kažkas nukando. Net pati nežinau, kas. Gal kadaise padėjo ir bičiulio išsakyta frazė, jog ištekėjus draugausiu su tėčiu ir jo šeima, ir viskas, vienu žodžiu, bus gerai. Keista, bet  išgirdus tą jo frazę širdy žinojau, kad tai pranašystė. Praėjo gal keturiolika metų, ir tai išsipildė. Įsivaizduojat? Po tiekos metų ėmė, ir išsipildė!

Turiu pripažinti, kad tėčio meilė savu metu šiek tiek mane išpaikino. Turiu galvoje tai, kad vėliau leidau sau jam kartais lipti ant galvos, kaip sakoma. O taip nutinka tiems vaikams, kuriuos mylėjo. Gal net per daug. Na, bet gal geriau būti per daug mylimam, nei per mažai :). Vis gi lipimo ant galvos, kai daug sau leidau "praktiką" nutraukė irgi kažkokia frazė vieno artimo žmogaus. Frazės nepamenu, o štai poveikį - puikiai :) Gal todėl šiandien užuodžiu tuos lipimus ir perlipimus...kai suaugę vaikai per daug tiesiog naudojasi savo tėvais...

Taigis... Vakar dar netyčia pamačiau, kaip vieno tėčio (ne mano tėčio) akys, gavus pasveikinimą, labai sudrėko... Ir aš tik viena suprantu - kad man sunku suprasti tėvišką širdį, kuri drėkina jos savininko akis. Galiu vaizduoti ar įsivaizduoti, kad suprantu, bet iš tikrųjų suprasiu šiek tiek tik tada, kai pati tiek nugyvensiu ir išgyvensiu. Regis, tėvystė, kaip ir motinystė, auga drauge su vaikais, o ir bręsta su visais tiek vaikų, tiek savo nuopuoliais bei pakilimais. Ir toji tėvystė (bei motinystė) tampa tavo savastimi, iš kurios ir nenorėtum kažkaip išsinerti... Kaip sakoma, įkliuvai žmogus. Man atrodo, Dievas per šią unikalią patirtį (turėti vaikų) "paspendžia" mums "spąstus" - turime progą išgyventi dieviškos širdies apraiškas savyje... Su visais tą patirtį lydinčiais džiaugsmais ir skausmais...

Ir dar man beprotiškai gera matyti, kaip mūsų dukrelė myli savo tėtį... Tokia maža, o ta jos meilė pranoksta visus mokslininkų atradimus. Ji ne kosmonautė, bet jau moka mylėti nuo Mėnulio ir atgal, ir labai pergyvena bei "ratus suka":), kai tėtis pyksta :). Būna, pasiguodžia man dėl šitos baisios nelaimės, prisipažįsta kad neklausė, tai tada sakau tu gal eik ir atsiprašyk, apkabink, susitaikykit, ir pamatysi, koks tėtis geras. Ir jau girdžiu po akimirkos krykštavimus ir juokus ant tėčio kelių...

Gal ir mes taip kartais susipykstam su dangišku Tėčiu, ratus sukam, ir vis neprieinam... O Jis laukia... Su meilės, paguodos ir artumo pliūpsniu...Man rodos, ir Jo akys drėgsta kartas nuo karto...

Dievas te laimina viso pasaulio tėčius!


---
*Iš vienos knygos... Radau viename blog'e visą aprašą:) - http://swajotoja.blogas.lt/as-myliu-tave-iki-pat-menulio-ir-atgal-1.html




2012 m. birželio 1 d., penktadienis

Apie dangų, kuris tikrai yra :)

Nors savo bloge retai pateikiu skaitytas knygas, šįkart tas atvejis, kai noriu pasidalinti:)
Mane labai (maloniai) nustebino vienas Alma litteros leidinys - Dangus tikrai yra.
Tai mažo berniuko pasakojimas apie dangų. O tiksliau - tai tėvų pastangos iš mažylio "ištraukti" visus tuos regėjimus ir susitikimo su Kristumi nuotrupas, kurias vaikas patyrė būdamas komoje...

Būtinai turiu pasakyti, kad į tokias knygas žiūriu labai atsargiai. Dabar pilna visokių regėtojų, pranašautojų. Bet, kadangi pati skaitau Bibliją, man patiko, jog šios knygos autorius, pats būdamas pastorius (JAV), atsargiai žiūrėjo į savo vaiko pasakojimus. Net gi... bandė savo vaiką suklaidinti. Nepavyko :) Vaikio pasakojimai atitiko ne vieną Biblijos vietą bei tiesą - ir būtent tai "veža". Kaip ir liudija jo tėtis, vaiko matyti regėjimai stulbina Biblijos vietų atitikmenimis, nors vaikas, nemokėdamas skaityti, to dar negalėjo perskaityti...

Tikrai nuoširdžiai šią knygą rekomenduoju visiems tiems, kas esate tikintys, o gal... dvejojantys... Kai kurių tikėjimui išties reikia paspirties. Nors visiems mums jos reikia kartas nuo karto.
Apaštalas Petras sako: "Jūs tikite Jį, nors ir nesate Jo matę..."
O Jėzus sakė Tomui: "Tu įtikėjai, nes Mane pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę".

Taip, mūsų, kurie tikime, tikėjimas remiasi daugiau širdies matymu bei Šventuoju Raštu, tačiau negalime paneigti, jog yra ir tie atvejai, kai žmonės pamato. Ir tas, kuriam buvo duota pamatyti, sutikti JĮ - niekada to neužmirš... O tiems, kas tikime nematę taip pat tenka Viešpaties palaiminimas: "Palaiminti, kurie tiki nematę".

Be to, šią knygą nuoširdžiai rekomenduoju turintiems vyresnių vaikų, ypač jei jūsų vaikai vengia eiti į bažnyčią, o jūsų nuolatiniai raginimai tikėti jiems jau "gerklėje stovi". Manau, kad šioje knygoje jie atras kažką, kas pasės juose abejones netikėjimui... Manau, tai gali būti puiki sėkla, kuri vieną dieną sudygs į tikėjimo medelį.

Tiesa, pasakojimo stilius gali nepatikti, ypač labai ilga įžanga. Bet, kaip suprantu, vaiko pasakojimą reikėjo įpinti į tam tikrą rūbą, nes juk ir tas pasakojimas prasidėjo labai netikėtai, kai vaikas vienoje kelionėje spontaniškai užsiminė, jog jam yra giedoję angelai...

Tada tėvams ir iššoko akys ant kaktos, kai suprato, jog vaikas nepokštauja....

:)


2012 m. gegužės 25 d., penktadienis

Apie triumfą arba kai esi kuras neapykantai palaikyti


„Kai kurios ypatos padaro daug pikta vien dėl to, kad joms norisi paplepėti. Jų pokalbiai, pašnekos salonuose, tauškalai prieškambaryje yra panašūs į židinius, kuriuose greit sudega malkos: jiems reikia daug kuro; o kuras, tai – artimas“ (V.Hugo, „Vargdieniai“)

Nežinau kito autoriaus, kuris taip meistriškai būtų nupiešęs situaciją, kai žmogaus gyvenimą sugriauna pikti liežuviai, perdėtas smalsumas, prietarai bei neapykanta. Liūdna, bet retsykiais tenka konstatuoti, kad patys pikčiausi ir nepakančiausi yra būtent religingi žmonės (tuomet, žinoma, kyla pagrįstas klausimas dėl to religingumo tikrumo). V.Hugo, aprašydamas skaudų savo herojės Fantinos likimo vingį visą skyrių ironiškai pavadina „Ponios Viktiurnjen triumfas“. Mat šis triumfas slypėjo vargšės Fantinos sužlugdyme. Taigi, regis, žmonės triumfuoja skirtingai – vieni sąmoningai siekdami sužlugdyti kitus, kiti – gindamiesi nuo jų. (Treti triumfuoja įveikdami blogį pirmiausa savyje).

Neseniai viena draugė papasakojo kraupią istoriją – kaip jos tėviškėje tėvų kaimynystėje gyvenanti senyva moteris neduoda ramybės kaimynams. Ši nerimstanti siela nuolat kuria istorijas apie draugės tėvus, o jiems išvykus iš miestelio, šakėmis bado ir žaloja (!) jų kiemo šunelį... Sunku tuo patikėti. Juolab, toji senyva moteris kiekvieną mielą sekmadienį tvarkingai susišukavusi sėdi bažnyčioje. Pamaldus veidas sukuria tikrą pragarą kaimynams – o jei šie bando gerais darbais paveikti kaimynę į gera, ši atšauna – aš pagalbos neprašiau. Būtų galima kažkaip ignoruoti kaimynės pyktį, tačiau jis stojasi skersai kelio – užsakomi net ir straipsniai į vietinį laikraštį apie draugės tėvus...

Girdint tokias istorijas tenka giliai atsidusti. O atidžiau apsidairius aplinkui... gali pastebėti iš tamsos žvelgiančias piktas akis. Kišenėse nervingai ridinėjami akmenys – laukiama tinkamo momento. Reikėtų nors mažiausio akstino – kad ir nedidelės nuodėmės, suklupimo, tuoj pajustum smūgį į galvą. Tiesa, smūgis būtų juntamas gerokai po laiko – kai paskalos, apkalbos pasiekia „per aplinkui“, ir išgirsti tai, ko nė nesusapnuotum juodžiausiam košmare apie save.

Dievas, žinoma, gailestingas. Jis leidžia, kaip sako Jėzus, tekėti saulei ir geriesiems, ir piktiesiems. Nesakoma tą saulę užgožti piktiems žmonėms, bet įsakoma mylėti savo priešus. Apsidairius aplinkui svarstau, jog taikos laikmečiu priešų kaip ir neturėtų būti... Juolab, tarp tikinčių žmonių, net jei jie priklauso skirtingoms bendruomenėms. Tačiau vėl ir vėl vėjas atneša piktus šnabždesius dėl „netinkamo“ tarnavimo Dievui ar netinkamo gyvenimo. Kartais, žmogus, pavargsti nuo įrodinėjimų, kad nesi kupranugaris, ir, kaip kitą kartą norisi pridurti – ir aš esu mylimas Dievo kūrinys. Bet negi girsies? Negi kaip kadaise žydai skausmingai bandysi įrodyti, jog ir tu žmogus. Bandantis, besimokantis mylėti ir gyventi taip, kaip Dievui patinka.

Jokiais būdais nesiskundžiu. Niekas manęs kaip ir nepuola... Tiesiog kartais pakvimpa tais ponių „Viktiurnjen“ – gal, sakau, sulietuvinti, „Piktiurnjen“ – triumfais, kad net nosį užspaudžia. Arba norais tokius triumfus surengti. Lyg būtum kuras kažkieno širdies neapykantai palaikyti.

P.S. Užtat Fantina dabar danguje, su Jėzumi. O kur toji religingoji piktdžiugiškai triumfuojanti ponia, turiu dvejonių... Regis, nuostabų anapus bus daug.

---

Apmąstymui:

Neliežuvaukite, vaikščiodami tarp savųjų. Netykokite savo artimo kraujo. Aš esu Viešpats. Nelaikykite širdyje neapykantos prieš savo brolį. Sudrauskite savo artimą, kad jums nebūtų nuodėmės dėl jo. Nekeršykite ir atleiskite savo artimui. Mylėkite savo artimą kaip patys save. Aš esu Viešpats. (Kn 19, 16-18)
-
Žiūrėkite, kokia maža ugnelė padega didžiausią girią; ir liežuvis yra ugnis – nedorybės pasaulis. Liežuvis yra vienas iš mūsų narių, kuris suteršia visą kūną, padega gyvenimo eigą, pats pragaro padegtas. Kiekviena žvėrių, paukščių, šliužų ir jūros gyvūnų veislė buvo sutramdyta ir yra sutramdoma žmogaus prigimties jėga.O liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; jis lieka nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų. Juo laiminame mūsų Dievą Tėvą ir juo keikiame žmones, kurie sutverti pagal Dievo atvaizdą. Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas. Bet taip, mano broliai, neturi būti! (Jok 3, 5-10)
-
Apkalbos yra lyg skanėstas, kuris pasiekia žmogaus vidurius (Pat 18, 8)

2012 m. gegužės 11 d., penktadienis

Keletas minčių apie dėmesingumą sutuoktiniui


Ir jūs, vyrai, gyvenkite su žmonomis supratingai, kaip su silpnesniu indu, gerbdami jas kaip gyvenimo malonės bendrapaveldėtojas, kad jūsų maldos nebūtų trikdomos. Galiausiai visi būkite vienminčiai, užjaučiantys kitus, mylintys brolius, draugiški (1 Pt 3, 7).

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog pamokslausiu vyrams... Iš tikrųjų labiau noriu pasidžiaugti tuo, ką išgyvenau šiomis dienomis, ir pasidalinti keliomis mintimis dėmesingumo tema.

Dar prieš ką tik praūžusią moterų konferenciją „Grožis vietoj pelenų" rašiau straipsnelį-kvietimą į šį renginį ir užsiminiau, jog... palaiminti vyrai, kurių žmonos švyti. Rašiau, jog bent jau man, kaip žmonai ir mamai, tą palaimintą švytėjimą suteikia ne tik vyro meilė, bet ir Dievo malonė, kuri stiprina, guodžia ir keičia mano širdį... Todėl tiek dalyvavimas pamaldose, tiek tokie renginiai kaip ši konferencija tikrai suteikia paspirties, nes tai būna dar viena proga patirti tą malonę.

Beje, konferencijos pabaigoje dalis moterų pildė įspūdžių anketas. Viena iš moterų prisipažino konferencijos metu supratusi, jog aktyviai dalyvaudama įvairiose tarnystėse per mažai dėmesio skiria... savo vyrui. Suvokusi, jog jam lieka tik jos dėmesio trupiniai, ji išvažiavo namo su naujomis mintimis ir ryžtu savo sutuoktiniui skirti daugiau dėmesio. Taigi, kaip dar kartą pastebėjo viena konferencijos organizatorių, ir vyrams tenka didelis palaiminimas, kai jų žmonos dalyvauja tokiuose renginiuose...

Savo ruožtu noriu išties pasidžiaugti ir padėkoti Dievui... už savo vyrą. Tikėdamasi tapti palaiminimu jam, patyriau, kad jis tapo man dideliu palaiminimu ir pagalba.

Prieš pat konferenciją susirgo mūsų dukrelė. Susirgo gan stipriai, bet vyras darė viską, kad į šį renginį galėčiau įdėti visą širdį, ir kad pati nepervargčiau - nuolat domėjosi, kaip man sekasi, padėjo viską suspėti laiku.
Juokaudama pridursiu: jis žino, jog kartais man ne itin sekasi apskaičiuoti laiką...

Renginio dieną, šeštadienį, išvykusi visai dienai, buvau rami - žinojau, kad vyras viskuo pasirūpins, ir mūsų mergaitės sveikata, rodės, sparčiai gerėjo. Šeštadienio vakarą, praėjus porai valandų po konferencijos gavau jo šmaikščią žinutę apie tai, kad konferencija jau baigėsi ir manęs jau pasiilgo namie. Važiavau namo ir galvojau: kaip gera, kai vyras tave supranta. Kaip gera, kai jis daro viską, kad dalyvautum ir būtum ten, kas tau brangu ir prasminga. Kaip gera, kai vyras rūpinasi, kad grįžusi pailsėtum...

Sekmadienį dar teko pamokslauti, taigi vyras ir vėl pabuvo su dukrele. O štai pirmadienį dukra vėl smarkiai susirgo, o  drauge su ja ir aš. Nežinia, gal pasigavom kokį virusą, gal peršalom, bet dukra pradėjo taip kosėti, jog naktimis kosėjo beveik ištisai, kas keletą minučių. Tėvai žino, kad tokiais atvejais miegoti labai sunku, nes nuolat klausai, ar mažylis atsikosėjo, ar kosulys nesukelia vėmimo ir pan...

Tad vyras mane tiesiog „iškomandiravo" nakčiai miegoti atskirai, kad galėčiau pailsėti... Ir net tą naktį, kai ryte jam pačiam reikėjo keltis darban, jis ir vėl primygtinai prašė miegoti atskirai, kad galėčiau išsimiegoti, kad atsistatytų mano sveikata, o jis buvo pasiryžęs pabudėti prie dukrelės... Kitą naktį buvau pasiruošusi „iškomandiruoti" atskirai miegoti jį patį, nes mačiau, kad ir jis pavargo, tačiau Viešpats buvo maloningas - dukrelė išmiegojo taip ramiai, jog abu stebėjomės... Gal tikrai, anot apaštalo Petro, po tokių patarnavimų vyrų maldos mažiau trikdomos, tai yra labiau išklausomos?

Paprastai vaiko priežiūra, ypač naktimis, rūpinasi mamos - ir tai natūralu, ypač kai esi vaiko priežiūros atostogose, - juk vyrams tenka anksti važiuoti į darbą. Tad ir aš visuomet būdavau nusiteikusi budėti prie vaikelio pati, kad vyras nepervargtų. Vis tik yra atvejų, kai pagalba mamoms labai praverčia, ir esu labai dėkinga savo vyrui, jog jis tikrai visuomet, kai reikėdavo, padėdavo.

Galbūt tai nieko ypatinga? Bet man tai ypatingi patyrimai... Jie tikrai labai jaudina širdį. Tikrai ne pirmas kartas, kai vyras yra man toks dėmesingas. Kartais pajuokauju - sakau: kai tu toks geras, galiu devynias galybes negalavimų iškęsti. Išties. Manau kiekvienai moteriai jos sutuoktinio dėmesingumas reiškia labai daug (kaip ir vyrui - jo žmonos dėmesingumas). Pastebėjau, kad dėmesingumas tarytum atperka visus santykiuose pasitaikančius nesklandumus. Nesakau, kad mano vyras neturi trūkumų, bet manau, kad aš jų turiu daug daugiau nei jis, todėl laikau didele malone gyventi su tokiu žmogumi.

Jei santuokoje bėdos...

Su skausmu prisimenu vienos krikščionės pasakojimą, kaip po operacijos ką tik grįžusią namo jos vyras paliko ją namie vieną, alkaną ir silpną... Pats tiesiog išėjo pietauti pas savo tėvus. Tik tos sesės sūnus, dar visai vaikas, sujaudintas mamos ligos, kaip mokėjo paruošė pusfabrikatį ir patiekė jį mamai, nors ir pusiau „žalią" (neabejoju, kad tas vaikas užaugs tikru vyru).  Teko girdėti ir jaunos moters liūdną prisipažinimą, jog vos užsiminus sutuoktiniui, kad gal būtų šaunu nueiti į kavinę - pabūti drauge, vyras atsakė: jei nori pavalgyti kavinėje, tai nueik ir pavalgyk...

Liūdna, žinoma, kai taip nutinka tikintiesiems - tiems, kurie Šventajame Rašte skaitome, bet ne visuomet įžvelgiame tikrąjį dvasingumą - gebėjimą išgirsti šalia esantį ir jam patarnauti...
Šiuo metu taip pat skaitinėju Dr. Lauros Shlessinger knygą „Laimingos santuokos receptas. Visiems, kas trokšta mylėti ir būti mylimi". Šios knygos autorė gana kritiškai pasisako moterų atžvilgiu (pagal pavadinimą niekad tos knygos nesirinkčiau - man jis skamba gan paviršutiniškai, - bet susidomėjau ja, nes apie ją labai teigiamai atsiliepė viena draugė). Prisipažinsiu, man nelabai patinka knygos, kurios valingai ar nevalingai verčia kritiškai žvelgti į savo sutuoktinį... Man kur kas labiau reikia žinios, padedančios kritiškai pažvelgti į save. O šios knygos ir kitų perkamiausių knygų autorė, gerai JAV žinoma rašytoja, kaip tik ir padeda ir žmonoms, ir vyrams pirmiausia būti savikritiškiems.

Taigi ši konsultantė pasakoja, kaip kartą dėl ištikusios santykių krizės pas ją apsilankė jau brandi pora: „Būsiu atvira - atrodė, situacija beviltiška, jie nerasdavo laiko savo sunkumams spręsti, vien tik skundė ir kaltino vienas kitą dėl nenusisekusios santuokos. Pamenu akimirką užsimerkdavau ir tik klausydavausi. Girdėjau jų balsuose skaudulį, sumaištį, nevilties šauksmą. Užuot pamėginusi išnarplioti jų bėdas, nutariau ieškoti „augalų šaknų" ir liautis galvojus, kaip atrodo „vainiklapiai". Atsimerkiau ir nutraukiau jų vaidijimąsi, iš lėto rinkdama žodžius: „Pone, ką jūs darote, kad ji pasijustų moterimi?" ir „Ponia, ką jūs darote, kad jis pasijustų vyru?". <...> Pareikalavau, kad jie atsakytų į mano klausimą, nepaisydami jų žūtbūtinio noro sugrįžti į mūšio lauką. Galiausiai ji pravirko, o jis atrodė kaip vandeniu perlietas, nors prieš kelias sekundes buvo net įkaitę nuo pykčio" (p. 22).

Esu laiminga santuokoje, bet turiu pasakyti, jog netikiu, kad laimė į santuoką atklysta kažkaip savaime. Kai ištekėjau, pirmiausia susidūriau ne su savo sutuoktiniu, o su pačia savimi - su savo trūkumais ir ta „nugarine puse", kurią pamatyti man galėjo padėti tik vyras. Tačiau juk ne visuomet malonu įsiklausyti į tai, kaip atrodome iš tos pusės, kur savęs nematome, tiesa? Dažnai vadovaujamės savo įsivaizdavimais apie save (ir sutuoktinį) ir paprastai, žinoma, esame linkę save pateisinti. Tie begaliniai pasiteisinimai, užuot nuolankiai priėmus pastabas, ir trukdo mums „pagyti" nuo savo ydų. Todėl esu dėkinga savo bažnyčiai, kad čia nuolat primenamos tokios savybės, kaip nuolankumas, romumas, - šios siektinos dorybės išties labai „praverčia" ir šeimoje. Visgi, esu tikra, santuokoje nepakanka tik nuolankumo - reikalinga ir išmintis. Išmintis, kaip kuriuo metu elgtis... Bet vėl gi - išmintis nėra aikštinga, ambicinga. Išmintis veda meilės, įsiklausymo į kitą ir savikaitos, patarnavimo, pagarbos, atlaidumo ir atsidavimo keliu.

Išmintis, tikiu, moko būti dėmesingiems ir dosniems savo sutuoktinio atžvilgiu. Dosniems pirmiausia dvasine prasme. Kartais mes stokojame pinigų ir negalime nupirkti mylimam žmogui brangios dovanos, tačiau dažnai būtent dvasinis, o ne materialus dosnumas yra didžiausias poreikis ir palaiminimas šeimai. Kas iš to, jei vyras nuperka žmonai automobilį, tačiau neturi jokio supratimo, kaip ir kuo ji gyvena, kaip jaučiasi, ko nori, apie ką svajoja... Kas iš to, jei žmona dovanoja vyrui gerą kostiumą, tačiau nežino, kuo jos vyras gyvena?..  Jokia materiali dovana man niekada neatstos vyro dėmesingumo - jo švelnų dėmesį bei meilę man laikau pačia didžiausia dovana. Prisipažinsiu, mane itin maloniai nustebino ir tebestebina viena mano vyro savybė - kai jis grįžta iš darbo, ir mes susėdame vakarieniauti ar šiaip pasikalbėti, jis visuomet klausia: „Kaip tau šiandien sekėsi? Apie ką mąstei, su kuo bendravai?" Ir pan. Kitais žodžiais tariant - mano vyras nuolat domisi manimi, mano vidiniu pasauliu, kaip aš gyvenu, jaučiuosi ir pan.

Tiesą sakant, visuotinio bėgimo kontekste manau, jog dėmesingumas yra viena gražiausių ir brangiausių dovanų, kurią mes galime padovanoti savo sutuoktiniui/-ei. Dėmesingumas neleidžia prasilenkti vienam su kitu, gyventi atskirus gyvenimus. Dėmesingumas padeda įsiklausyti - klausyti ir būtinai išgirsti. Dėmesingumas moko suprasti ir dovanoti, duoti tai, ko tuo metu mūsų sutuoktiniui reikia labiausiai. Dėmesingumas apsaugo nuo kaltinimų ir nuoskaudų. Būdami dėmesingi mokomės ir atleisti, ir užmiršti praeities klaidas ar nuoskaudas. Nes dėmesingumas - tai pasirinkimas gyventi kitam ir dėl kito. Tai pasirinkimas patarnauti iš meilės. Pasirinkimas būti kartu, domėtis kitu ir jo vidiniu pasauliu. Būdami dėmesingi, mes išreiškiame ir pagarbą.

Už šią dovaną - dėmesingumą - ir esu be galo dėkinga savo vyrui. Jo pavyzdys įkvepia ir moko mane pačią įsiklausyti, išgirsti, būti jautriai, ne vien tik suktis savo mintyse, savo poreikiuose... Šios savybės mokausi bendraudama ir su kitais žmonėmis, nes dėmesingumas padeda įgyvendinti patį didžiausią - meilės artimui įstatymą. Nėra abejonių, kad dėmesingumas svarbus ir bendraujant su vaikais.

---
Gražu, kai vyrai dėmesingi savo žmonoms, o žmonos - savo vyrams. Būkime dėmesingi vieni kitiems ir būtinai - atlaidūs, kai ne visuomet (o juk tikrai ne visuomet) pasiseka tokiems būti. Viešpats moko mus patarnauti vienas kitam, tad ir patarnaukime neskaičiuodami savo jėgų „kas daugiau ar mažiau", kaip kad skaičiuodavome žaisdami smėlio dėžėse vaikystėje, ar prikišdami vienas kitam trūkumus. Trūkumus pridenkime meile. Ir patarnaukime tiesiog iš meilės... Brangiausiam žmogui, kurį turime. Kad ir kiek tai kartais kainuotų. Juk meilė kalnus nuverčia. Taip gyvendami, žiū - nuversime didžiausią kalną kelyje - savąjį egoistišką „aš".

Nuotr.autorės

2012 m. gegužės 4 d., penktadienis

Motinystės dovana


Dukros piešinys, apie 2,5m.

Skaičiau vieną straipsnį apie motinystę ir apsiašarojau. Ėmiau mąstyti, kokia graži, neįkainojama toji motinystė... Kai džiaugsmas ir skausmas susipina kaip geriausi ir neišskiriami draugai, kai tą pačią dieną gali prasiausti atšiauriausia žiema ir užsukti kaitri vasara. Ir net jei užsitęsia atšiaurios dienos supranti, kad tai tokia dovana, toji motinystė, jog kitokio gyvenimo jau negali įsivaizduoti...

Akivaizdu, kad motinystė keičia. Rodos, auginu vaiką, o juk augame abi. Ir tėtis auga. Visi augame, keičiamės, džiaugiamės ir liūdime, vėl džiaugiamės, vėl mokomės, vėl klumpame nežinojime, bet ir vėl keliamės. Drauge svajojame, drauge meldžiamės, giedame vakarais – o kaip gera, kai trimetė ima ir pakartoja tos giesmės žodžius ar prašo: „Mama, dar tą giesmę kaip elnė geidžia vandens upelių...“.

Graudumas apima, kai žinau, kad mano mažasis pumpurėlis skleidžiasi taip greitai, jog negaliu, rodos, įsiurbti į save to mažo, žavaus žmogučio vaizdo. Tiesiog trūksta tam plaučių. Dukra nuolat žavi, nuolat nepakartojama, ji keičiasi... Ir prajuokina, ir nuramina, ir supykdo, ir pravirkdo, ir atsiprašo, ir prašo, ir neprašo, ir pyksta, ir myli, ir apkabina, ir atstumia, ir ateina, ir neatsiliepia, ir valgo, ir nevalgo, ir nori, ir nenori, ir liūdi, ir džiaugiasi ir t. t. Ir viskas, rodos, vienu metu, viskas vienoje puokštėje. Kiekviena gėlė toje puokštėje savaip žavi, savaip kvepia, ir įkvėpia...

O tas skausmas, kai vaikas serga? Kai kosti naktimis – kiekvienas kosulys kaip peilis per širdį... Pasisodini, tėtis bėga arbatos, o tu išgirsti kaip plaka maža širdutė ir net išsigąsti to mažyčio, trapaus pasaulio. Noris jį apkabinti, myluoti, glostyti, norisi pagydyti.

Jei kas rinktų danguje nuoširdžiausias maldas – neabejoju, tai būtų mamų (ir tėvelių) maldos už vaikus. Jos pasiruošusios pačios susirgti, kad tik vaikas pasveiktų. Jei sergi drauge su vaiku – rodos, net nejauti nei skausmo, nei silpnumo... Tik vaikui prasveikus susivoki, pajunti – gi dar nepasveikau, dar skauda... O kiek mamų atsigręžė į Viešpatį dėka savo vaikų? Kai jie sirgo, klupo, kai jiems nesisekė... Koks gražus Aurelijaus Augustino mamos Monikos pavyzdys – ji išmeldė savo sūnų Viešpačiui. Ji išmeldė mums visiems didį mokytoją, Kristaus tarną... Ir tarytum perdavė mums svarbią žinią apie būtinybę užtarti savo vaikus. Viešpats girdi mamų maldas. Net jei atsakymai, rodos, vėluoja...

Motinystė – Dievo duotybė. Dovana, atverianti motinose dieviškąją prigimtį – kai iš meilės, rodos savaime tampi nuolankia vaiko tarnaite: ir globėja, ir gydytoja, ir angelu sargu, ir mokytoja, ir aukle, ir drauge... Ir viskuo, ko tik prireikia. O prireikia ir dailininke, ir muzike pabūti, ir lape gudria, bet neklastinga, ir zuikiu, ir... Viskuo, ko reikia tuo metu vaikeliui. Ir net jei trūko darbštumo, disciplinos, vaikai šias „ligas“ tuoj pagydo...

Būna, sakau palauk, kai dirbu, kai reikia susikaupti. O ji stovi prilipus, šypsos ir laukia. Arba knisas po mano daiktus, būtinai prašo nupiešti bent vieną saulytę ar mergaitę mano užrašuose. Nepamiršiu, kaip kadaise, gal būdama dvejų metukų priėjo, pasistatė pakojuką, kad pasiektų, ir apsikabino... Paskui nuėjo laiminga, o aš,  žinote, nepasotinama, tai ir likau tame mažučių, švelnių rankyčių glėbyje. Kai pasakiau jai, pamenu, kad aš irgi tave myliu, nuo to karto dukra kai apsikabina, tai pati pirma taip ir pasako: „Aš irgi tave myliu, mama“. Tarytum jaustų, kad nuolat jai širdyje sakau: myliu, myliu, myliu tave mažute...

Ačiū, Viešpatie, už motinystės dovaną. Už galimybę būti mama. Juk ir Tu mums, ir Tėvas, ir Motina...
"Tėtis, mama ir Kotryna - visi skrendame" - pasakė dukra nupiešusi mūsų šeimą :)  (Dailininkei tuoj 3m.)

2012 m. balandžio 15 d., sekmadienis

-

Kokia didelė Dievo dovana yra artimi žmonės... Suprantu, kad ne visiems pasiseka juos turėti. Bet tai išties didelė, didelė dovana ir malonė. Kai artimieji apsupa meile, dėmesiu, rūpestingumu. Kai tiesiog gali drauge dalintis gyvenimu...
Tačiau žinau, kad Dievas yra su tais, kurie jaučiasi vieniši. Ir... švelniai moko išbristi iš vienatvės, vesdamas tarnystės ir draugystės keliu. Moko ir tuos, kurie apsupti dėmesiu, lankyti vienišus žmones (apaštalas Jokūbas sako, kad tai ir yra tikrasis pamaldumas...).
Daugeliui tam labai pasitarnauja bažnyčia. Ir šia prasme aš ypatingai džiaugiuosi protestantiškų bažnyčių pliusu - žmonės ten pažįsta vieni kitus, yra sudarytos visos sąlygos bendrystei, bičiulystei. O juk taip svarbu savo kelyje turėti tikėjimo bendražygių. Žmonių, kurie įkvepia ir padeda pasitikėti Dievu, Jį pažinti. Kad su draugais galėtum pasikalbėti ne tik apie materialius dalykus, mokslus, pasiekimus ar pralaimėjimus, bet ir tai, kas mus vienaip ar kitaip praturtina Dieve.
Kristus, kalbėdamas istoriją apie kvailį, kuris vien tik krovėsi materialų gerbūvį, o galiausiai netikėtai numirė, pasakė - taip bus kiekvienam, kuris nesirūpina tapti turtingas pas Dievą (Lk 12, 21).
Kažkaip susimąsčiau ties šia eilute - nesirūpina tapti turtingas pas Dievą.
Juk kaip dažnai rūpinamės tapti turtingais visose srityse, apart... svarbiausios.

Įdomu, ką reiškia būti pasiturinčiu, turtuoliu pas Dievą... Neabejoju, kad tokiais tapo ir daugelis mums nežinomų žmonių, kurie Dievo akyse buvo šventi. O juk yra tikimybė stoti Jo akivaizdon absoliučiu beturčiu.
Dieve pasigailėk...

2012 m. balandžio 6 d., penktadienis

Prisikėlimo ryto belaukiant

Paragavęs to vyno, Jėzus tarė: „Atlikta!" Ir, nuleidęs galvą, Jis atidavė dvasią. (Jn 19, 30)

Kaip turėtume gyventi suvokę, jog gyvename tik mirusio už mus Žmogaus ir Dievo dėka? Mirusio laisva valia. Kentėjusio, atmesto ir paniekinto, kad šito nereikėtų patirti mums. Juk būname be galo dėkingi gydytojams, išgydžiusiems mus nuo pavojingų ligų...  
Kaip daug labiau turėtume būti dėkingi mūsų Viešpačiui, kuris išgydė mūsų sielas, išlaisvino nuo gniuždančios mirties gniaužtų bei amžinos kančios ir dovanojo teisumą, ramybę, džiaugsmą! Jo kančioje slypėjo mūsų ramybė, Jo mirtyje atsivėrė gyvenimas mums.

Nuleidęs galvą, Jis atidavė dvasią...

Šiandien ir mums metas nuleisti galvas ir nuolankiai pavesti Jam savo gyvenimus. 
 

--

Jie paklausė ją: „Moterie, ko verki?" Ji atsakė: „Paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur Jį padėjo". (Jn 20,13)

Marijos Magdalietės atkaklumas prie Viešpaties kapo apnuogina mano santykį su Kristumi. Kur aš būčiau, jei gyvenčiau anuomet? Ar toliau bruzdėčiau savo reikaluose, rūpestėliuose ir rūpesčiuose, ar stengčiausi pasiekti kapą, kuriame guli Nukryžiuotasis?
 

... Kur aš esu dabar?

Neabejoju, kad Marija Magdalietė siekė būti arti Viešpaties, nes ir ji, panašiai kaip Petras, savo elgesiu bylojo: „Viešpatie, kur mes eisime - tu turi gyvenimo žodžius".
 

Marijos kelias baigėsi ten, kur, atrodė, tą kelią baigė ir Kristus. Dabar turėjo atsiverti naujas kelias, nauja pradžia. Ne fizinėje plotmėje, o dvasinėje - širdyje turėjo ištrykšti gyvojo vandens šaltiniai, apie kuriuos Viešpats kalbėjo dar samarietei (Jn 4).

Ir Viešpats atvėrė naujus vartus pavargusioje žmogaus sieloje. Vartus, pro kuriuos ėmė trykšti gyvenimas - dangiška paguoda, ramybė, malonė...
 

Kur būtų Marija, jei gyventų šiandien? Neabejoju, jog desperatiškai ieškotų savo Viešpaties. Apmąstytų Jo kančią, Jo kelią, Jo klusnumą dangiškam Tėvui...
 
Žmogus, kadaise verkęs dėl savo poreikių, dabar verkė dėl vieno - noro būti su savo Viešpačiu.

Ir mums metas pabūti prie Viešpaties kapo - vietos, bylojančios apie kančią. Kančią iki mirties. Kančią, pasirinktą laisva valia, vien iš meilės. Iš meilės tiems - t.y. mums, kurie dar daug kartų neišgirsime, nesuprasime Kentėjusiojo, dar daug kartų atmesime Jį ir net paniekinsime. Iš meilės mums, vis nusidedantiems.

--

Tad kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!" (Jn 20, 25)

Po prisikėlimo Kristus pasirodė pirmiausiai Marijai Magdalietei, o vėliau ir savo mokiniams. Visi kaip vienas liudijo suabejojusiam Tomui: „Mes matėme Viešpatį!" Bandau įsivaizduoti, kaip degė ir spurdėjo jų širdys, - juk jie matė Kristų - prisikėlusį, nužengusį jau iš savo Tėvo namų! Iki tol mokiniai liūdėjo, laukė, ne vienas dvejojo, baiminosi... O ką, jei Jo žodžiai neišsipildys? O ką, jei Jis mirė ir neprisikels?

Tačiau Viešpats prisikėlė! Jis palaimino kiekvieną, kuris laukė, tikėjo, net ir netikėdamas vis dar vylėsi... Jis pasirodė savo mokiniams.

Štai ir mes, švęsdami Kristaus prisikėlimą, žinome, jog „Mes matėme Viešpatį!" - žvelgdami į savo pasikeitusius gyvenimus, pakeistas širdis, dovanotą atleidimą ir ramybę, negalime sakyti kitaip, kaip tik -
 
„Mes matėme Viešpatį!"

--

Jėzus jam tarė: "Ganyk mano avis" .(Jn 21, 17)

Po prisikėlimo Viešpats ne tik įtikino dvejojančius, bet ir pavedė tarnauti Jam. Tie, kurie matė Viešpatį, daugiau negyvens dėl savęs. Jie mokysis tarnauti taip, kaip tarnavo Kristus...
 

Ačiū, Viešpatie, už Tavo auką. Už Kristų, kuris moko gyventi kitaip - vertai Tavęs.


Foto iš http://childrenschapel.org/biblestories/eastergarden.html