Ir jūs, vyrai, gyvenkite su žmonomis supratingai, kaip su silpnesniu indu, gerbdami jas kaip gyvenimo malonės bendrapaveldėtojas, kad jūsų maldos nebūtų trikdomos. Galiausiai visi būkite vienminčiai, užjaučiantys kitus, mylintys brolius, draugiški (1 Pt 3, 7).
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog pamokslausiu vyrams... Iš tikrųjų labiau noriu pasidžiaugti tuo, ką išgyvenau šiomis dienomis, ir pasidalinti keliomis mintimis dėmesingumo tema.
Dar prieš ką tik praūžusią
moterų konferenciją „Grožis vietoj pelenų" rašiau straipsnelį-kvietimą į šį renginį ir užsiminiau, jog... palaiminti vyrai, kurių žmonos švyti. Rašiau, jog bent jau man, kaip žmonai ir mamai, tą palaimintą švytėjimą suteikia ne tik vyro meilė, bet ir Dievo malonė, kuri stiprina, guodžia ir keičia mano širdį... Todėl tiek dalyvavimas pamaldose, tiek tokie renginiai kaip ši konferencija tikrai suteikia paspirties, nes tai būna dar viena proga patirti tą malonę.
Beje, konferencijos pabaigoje dalis moterų pildė įspūdžių anketas. Viena iš moterų prisipažino konferencijos metu supratusi, jog aktyviai dalyvaudama įvairiose tarnystėse per mažai dėmesio skiria... savo vyrui. Suvokusi, jog jam lieka tik jos dėmesio trupiniai, ji išvažiavo namo su naujomis mintimis ir ryžtu savo sutuoktiniui skirti daugiau dėmesio. Taigi, kaip dar kartą pastebėjo viena konferencijos organizatorių, ir vyrams tenka didelis palaiminimas, kai jų žmonos dalyvauja tokiuose renginiuose...
Savo ruožtu noriu išties pasidžiaugti ir padėkoti Dievui... už savo vyrą. Tikėdamasi tapti palaiminimu jam, patyriau, kad jis tapo man dideliu palaiminimu ir pagalba.
Prieš pat konferenciją susirgo mūsų dukrelė. Susirgo gan stipriai, bet vyras darė viską, kad į šį renginį galėčiau įdėti visą širdį, ir kad pati nepervargčiau - nuolat domėjosi, kaip man sekasi, padėjo viską suspėti laiku.
Juokaudama pridursiu: jis žino, jog kartais man ne itin sekasi apskaičiuoti laiką...
Renginio dieną, šeštadienį, išvykusi visai dienai, buvau rami - žinojau, kad vyras viskuo pasirūpins, ir mūsų mergaitės sveikata, rodės, sparčiai gerėjo. Šeštadienio vakarą, praėjus porai valandų po konferencijos gavau jo šmaikščią žinutę apie tai, kad konferencija jau baigėsi ir manęs jau pasiilgo namie. Važiavau namo ir galvojau: kaip gera, kai vyras tave supranta. Kaip gera, kai jis daro viską, kad dalyvautum ir būtum ten, kas tau brangu ir prasminga. Kaip gera, kai vyras rūpinasi, kad grįžusi pailsėtum...
Sekmadienį dar teko pamokslauti, taigi vyras ir vėl pabuvo su dukrele. O štai pirmadienį dukra vėl smarkiai susirgo, o drauge su ja ir aš. Nežinia, gal pasigavom kokį virusą, gal peršalom, bet dukra pradėjo taip kosėti, jog naktimis kosėjo beveik ištisai, kas keletą minučių. Tėvai žino, kad tokiais atvejais miegoti labai sunku, nes nuolat klausai, ar mažylis atsikosėjo, ar kosulys nesukelia vėmimo ir pan...
Tad vyras mane tiesiog „iškomandiravo" nakčiai miegoti atskirai, kad galėčiau pailsėti... Ir net tą naktį, kai ryte jam pačiam reikėjo keltis darban, jis ir vėl primygtinai prašė miegoti atskirai, kad galėčiau išsimiegoti, kad atsistatytų mano sveikata, o jis buvo pasiryžęs pabudėti prie dukrelės... Kitą naktį buvau pasiruošusi „iškomandiruoti" atskirai miegoti jį patį, nes mačiau, kad ir jis pavargo, tačiau Viešpats buvo maloningas - dukrelė išmiegojo taip ramiai, jog abu stebėjomės... Gal tikrai, anot apaštalo Petro, po tokių patarnavimų vyrų maldos mažiau trikdomos, tai yra labiau išklausomos?
Paprastai vaiko priežiūra, ypač naktimis, rūpinasi mamos - ir tai natūralu, ypač kai esi vaiko priežiūros atostogose, - juk vyrams tenka anksti važiuoti į darbą. Tad ir aš visuomet būdavau nusiteikusi budėti prie vaikelio pati, kad vyras nepervargtų. Vis tik yra atvejų, kai pagalba mamoms labai praverčia, ir esu labai dėkinga savo vyrui, jog jis tikrai visuomet, kai reikėdavo, padėdavo.
Galbūt tai nieko ypatinga? Bet man tai ypatingi patyrimai... Jie tikrai labai jaudina širdį. Tikrai ne pirmas kartas, kai vyras yra man toks dėmesingas. Kartais pajuokauju - sakau: kai tu toks geras, galiu devynias galybes negalavimų iškęsti. Išties. Manau kiekvienai moteriai jos sutuoktinio dėmesingumas reiškia labai daug (kaip ir vyrui - jo žmonos dėmesingumas). Pastebėjau, kad dėmesingumas tarytum atperka visus santykiuose pasitaikančius nesklandumus. Nesakau, kad mano vyras neturi trūkumų, bet manau, kad aš jų turiu daug daugiau nei jis, todėl laikau didele malone gyventi su tokiu žmogumi.
Jei santuokoje bėdos...
Su skausmu prisimenu vienos krikščionės pasakojimą, kaip po operacijos ką tik grįžusią namo jos vyras paliko ją namie vieną, alkaną ir silpną... Pats tiesiog išėjo pietauti pas savo tėvus. Tik tos sesės sūnus, dar visai vaikas, sujaudintas mamos ligos, kaip mokėjo paruošė pusfabrikatį ir patiekė jį mamai, nors ir pusiau „žalią" (neabejoju, kad tas vaikas užaugs tikru vyru). Teko girdėti ir jaunos moters liūdną prisipažinimą, jog vos užsiminus sutuoktiniui, kad gal būtų šaunu nueiti į kavinę - pabūti drauge, vyras atsakė: jei nori pavalgyti kavinėje, tai nueik ir pavalgyk...
Liūdna, žinoma, kai taip nutinka tikintiesiems - tiems, kurie Šventajame Rašte skaitome, bet ne visuomet įžvelgiame tikrąjį dvasingumą - gebėjimą išgirsti šalia esantį ir jam patarnauti...
Šiuo metu taip pat skaitinėju Dr. Lauros Shlessinger knygą „Laimingos santuokos receptas. Visiems, kas trokšta mylėti ir būti mylimi". Šios knygos autorė gana kritiškai pasisako moterų atžvilgiu (pagal pavadinimą niekad tos knygos nesirinkčiau - man jis skamba gan paviršutiniškai, - bet susidomėjau ja, nes apie ją labai teigiamai atsiliepė viena draugė). Prisipažinsiu, man nelabai patinka knygos, kurios valingai ar nevalingai verčia kritiškai žvelgti į savo sutuoktinį... Man kur kas labiau reikia žinios, padedančios kritiškai pažvelgti į save. O šios knygos ir kitų perkamiausių knygų autorė, gerai JAV žinoma rašytoja, kaip tik ir padeda ir žmonoms, ir vyrams pirmiausia būti savikritiškiems.
Taigi ši konsultantė pasakoja, kaip kartą dėl ištikusios santykių krizės pas ją apsilankė jau brandi pora: „Būsiu atvira - atrodė, situacija beviltiška, jie nerasdavo laiko savo sunkumams spręsti, vien tik skundė ir kaltino vienas kitą dėl nenusisekusios santuokos. Pamenu akimirką užsimerkdavau ir tik klausydavausi. Girdėjau jų balsuose skaudulį, sumaištį, nevilties šauksmą. Užuot pamėginusi išnarplioti jų bėdas, nutariau ieškoti „augalų šaknų" ir liautis galvojus, kaip atrodo „vainiklapiai". Atsimerkiau ir nutraukiau jų vaidijimąsi, iš lėto rinkdama žodžius: „Pone, ką jūs darote, kad ji pasijustų moterimi?" ir „Ponia, ką jūs darote, kad jis pasijustų vyru?". <...> Pareikalavau, kad jie atsakytų į mano klausimą, nepaisydami jų žūtbūtinio noro sugrįžti į mūšio lauką. Galiausiai ji pravirko, o jis atrodė kaip vandeniu perlietas, nors prieš kelias sekundes buvo net įkaitę nuo pykčio" (p. 22).
Esu laiminga santuokoje, bet turiu pasakyti, jog netikiu, kad laimė į santuoką atklysta kažkaip savaime. Kai ištekėjau, pirmiausia susidūriau ne su savo sutuoktiniu, o su pačia savimi - su savo trūkumais ir ta „nugarine puse", kurią pamatyti man galėjo padėti tik vyras. Tačiau juk ne visuomet malonu įsiklausyti į tai, kaip atrodome iš tos pusės, kur savęs nematome, tiesa? Dažnai vadovaujamės savo įsivaizdavimais apie save (ir sutuoktinį) ir paprastai, žinoma, esame linkę save pateisinti. Tie begaliniai pasiteisinimai, užuot nuolankiai priėmus pastabas, ir trukdo mums „pagyti" nuo savo ydų. Todėl esu dėkinga savo bažnyčiai, kad čia nuolat primenamos tokios savybės, kaip nuolankumas, romumas, - šios siektinos dorybės išties labai „praverčia" ir šeimoje. Visgi, esu tikra, santuokoje nepakanka tik nuolankumo - reikalinga ir išmintis. Išmintis, kaip kuriuo metu elgtis... Bet vėl gi - išmintis nėra aikštinga, ambicinga. Išmintis veda meilės, įsiklausymo į kitą ir savikaitos, patarnavimo, pagarbos, atlaidumo ir atsidavimo keliu.
Išmintis, tikiu, moko būti dėmesingiems ir dosniems savo sutuoktinio atžvilgiu. Dosniems pirmiausia dvasine prasme. Kartais mes stokojame pinigų ir negalime nupirkti mylimam žmogui brangios dovanos, tačiau dažnai būtent dvasinis, o ne materialus dosnumas yra didžiausias poreikis ir palaiminimas šeimai. Kas iš to, jei vyras nuperka žmonai automobilį, tačiau neturi jokio supratimo, kaip ir kuo ji gyvena, kaip jaučiasi, ko nori, apie ką svajoja... Kas iš to, jei žmona dovanoja vyrui gerą kostiumą, tačiau nežino, kuo jos vyras gyvena?.. Jokia materiali dovana man niekada neatstos vyro dėmesingumo - jo švelnų dėmesį bei meilę man laikau pačia didžiausia dovana. Prisipažinsiu, mane itin maloniai nustebino ir tebestebina viena mano vyro savybė - kai jis grįžta iš darbo, ir mes susėdame vakarieniauti ar šiaip pasikalbėti, jis visuomet klausia: „Kaip tau šiandien sekėsi? Apie ką mąstei, su kuo bendravai?" Ir pan. Kitais žodžiais tariant - mano vyras nuolat domisi manimi, mano vidiniu pasauliu, kaip aš gyvenu, jaučiuosi ir pan.
Tiesą sakant, visuotinio bėgimo kontekste manau, jog dėmesingumas yra viena gražiausių ir brangiausių dovanų, kurią mes galime padovanoti savo sutuoktiniui/-ei. Dėmesingumas neleidžia prasilenkti vienam su kitu, gyventi atskirus gyvenimus. Dėmesingumas padeda įsiklausyti - klausyti ir būtinai išgirsti. Dėmesingumas moko suprasti ir dovanoti, duoti tai, ko tuo metu mūsų sutuoktiniui reikia labiausiai. Dėmesingumas apsaugo nuo kaltinimų ir nuoskaudų. Būdami dėmesingi mokomės ir atleisti, ir užmiršti praeities klaidas ar nuoskaudas. Nes dėmesingumas - tai pasirinkimas gyventi kitam ir dėl kito. Tai pasirinkimas patarnauti iš meilės. Pasirinkimas būti kartu, domėtis kitu ir jo vidiniu pasauliu. Būdami dėmesingi, mes išreiškiame ir pagarbą.
Už šią dovaną - dėmesingumą - ir esu be galo dėkinga savo vyrui. Jo pavyzdys įkvepia ir moko mane pačią įsiklausyti, išgirsti, būti jautriai, ne vien tik suktis savo mintyse, savo poreikiuose... Šios savybės mokausi bendraudama ir su kitais žmonėmis, nes dėmesingumas padeda įgyvendinti patį didžiausią - meilės artimui įstatymą. Nėra abejonių, kad dėmesingumas svarbus ir bendraujant su vaikais.
---
Gražu, kai vyrai dėmesingi savo žmonoms, o žmonos - savo vyrams. Būkime dėmesingi vieni kitiems ir būtinai - atlaidūs, kai ne visuomet (o juk tikrai ne visuomet) pasiseka tokiems būti. Viešpats moko mus patarnauti vienas kitam, tad ir patarnaukime neskaičiuodami savo jėgų „kas daugiau ar mažiau", kaip kad skaičiuodavome žaisdami smėlio dėžėse vaikystėje, ar prikišdami vienas kitam trūkumus. Trūkumus pridenkime meile. Ir patarnaukime tiesiog iš meilės... Brangiausiam žmogui, kurį turime. Kad ir kiek tai kartais kainuotų. Juk meilė kalnus nuverčia. Taip gyvendami, žiū - nuversime didžiausią kalną kelyje - savąjį egoistišką „aš".
.jpg)
