Giesmių giesmėje skamba švelnus, pavasariu dvelkiantis Mylinčiojo raginimas mylimajai parodyti savo veidą:
Figmedžio pumpurai sprogsta, vynuogynai žydi ir kvepia. Kelkis, mano mylimoji, mano gražuole, ateik! Mano balandėle, gyvenanti uolų plyšiuose, parodyk savo veidą! Leisk išgirsti tavo balsą, nes tavo balsas gražus ir veidas žavus (Gg.2, 13–14)
.
Būtų galima pajuokauti, kad mylimoji negali akimirksniu pasirodyti Kviečiančiojo akivaizdoje, nes jai reikia laiko, kad pasidailintų veidą. Tačiau kalbant rimtai – abejoju, ar savo tikruoju, tai yra Kristaus auka neapvalytu veidu (charakteriu, būdo bruožais, širdimi, vertybėmis, nuostatomis)
šiandien galėtume sužavėti mylintį Kūrėją – Tą, Kurio žvilgsnis siekia giliausiai, toliausiai ir plačiausiai:
Ir joks kūrinys nėra paslėptas nuo Jo žvilgsnio, bet visa yra nuoga ir atidengta akims To, kuriam turėsime duoti apyskaitą (Hebr 4, 13).
Kai apaštalas Petras atpažino prisiartinusį Viešpatį, puolė Jam po kojomis:
Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ (Lk 5, 8). Būsimasis apaštalas visai nesijautė žavus Dievo akivaizdoje – atvirkščiai, akimirksniu susivokė esąs nusidėjėlis, nevertas Kristaus artumo. Ir būtent sudužus prieš Kristų atsivėrė jo pašaukimas bei prasidėjo prasmingas, nelengvas ir palaimintas kelias su Viešpačiu.
Gaila, tačiau nūdienos pasaulyje nuodėmingumo ir atgailos sampratos tampa vis svetimesnės, o nuodėmės grimasos vis akivaizdesnės ir įžūlesnės (ar ne todėl, kad prarandamas suvokimas, kas yra nuodėmė?). Užtat išorinio veido puošimo menas klestėte klesti.
Nėra teisaus, nėra nė vieno
Kai kartkartėmis einame prie rinkimų urnų, turime galimybę dar kartą pažvelgti į plakatuose besišypsančius
veidus. Ir kodėl jie šypsosi? Kodėl kai kurių veidai nuotraukose, geriau įsižiūrėjus, nevisai atitinka tikrovę, bet yra gerokai pakoreguoti šiuolaikinėmis technologijomis? Todėl, kad išorinio įspūdžio įtaiga labai reikšminga šiandienos pasaulyje, nors jau apaštalas Jonas rašė, kad visa, kas pasaulyje, – tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas (1 Jn 2, 16). Taigi, kartais grožio konkursų principai veikia, rodos, netikėčiausiomis aplinkybėmis, o akių geismas transformuojasi dar ir į akių dūmimą.
Užtat po kurio laiko patekę į užkulisius bei nusivylę nebegrimuota tikrove svarstome, kad gal kitą kartą viskas bus kitaip. Bet, pasirodo, net ir apsukę ratą nepasimokome, liekame toje pačioje vietoje – visai kaip Mikės Pūkuotuko kompanija, siekusi suklaidinti nenaudėlį Tigrą, bet pasiklydusi pati.
Kita vertus, turime suprasti, kad mūsų lūkesčiai ne visuomet adekvatūs. Kaip pažymi A.Maceina, n
uodėmingoje mūsų tikrovėje, kur vyrauja ne tik klaida ir silpnumas, bet dažnai pikta valia ir aistra, niekados nebus galima sulaukti poetų apdainuoto ir mistikų pasiilgto aukso amžiaus. Tokio amžiaus atėjimas reikalauja perkeisti žmogaus ir pasaulio prigimtį. Pirmykštis Dievo prakeikimas slegia visą ekonominį mūsų gyvenimą (pgl. Pr 3, 17) ir žemė dažnai mums želdo tik usnis. Kaktos prakaite pelnyto grūdo ne visados užtenka mums ir mūsų vaikams. <...> G.Thibonas gražiai yra pasakęs, kad „krizė prasidėjo su pirmykšte nuodėme“ (A. Maceina, Raštai, II Socialinė filosofija, p. 9).
Taigi mūsų kasdienybėje daug staigmenų – kai išvystame vieni kitus be grimo, be padailintų veidų, vien gėdingai, nuodėmingai, „adomiškai“ prigimčiai pasirodžius visu gražumu. Mūsų būdai bei charakteriai – neretai kaip toji žemė, želdinanti usnis – augalus, sugebančius nustelbti bet kokią gėrį ir naudą nešančią „kultūrą“.
Šiek tiek pafantazuokime – kaip reaguotume, jei kas nors paduotų veidrodį, rodantį tikrąjį mūsų (ne iš plakatų besišypsančių politikų, bet mūsų) veidą? Nepadailintą, su visomis raukšlelėmis bei spuogeliais, t. y. su visomis mūsų silpnybėmis ir ydomis. Į tokį veidrodį žvelgiant tikriausiai nė vienam nekiltų mintis paklausti: „Veidrodėli, veidrodėli, pasakyk, kas pasaulyje gražiausias...“
Deja, mes linkę manyti, kad esame daug geresni, ypač kai lyginame save su kitais:
Kitų ir mažiausias klaidas pastebime, o sau ir didžiausias leidžiame. Greit pajuntame ir įkainuojame iš kitų patirtas nuoskaudas, bet nieku laikome tai, kuo kitus įskaudiname. Kas teisingai save vertina, tas žino, kad neturi teisės kito griežtai smerkti (Tomas Kempietis, „Kristaus sekimas“). Mes daug labiau „į širdį imame“ kitų nuodėmes, bet ne savo; kur kas aršiau teisiame kitus, o ne save. Suprantama, kad negalime likti abejingi, kai iš mūsų vagia (nesvarbu, atvirai ar ne, tiesiogiai ar per valstybės biudžetą), apgaudinėja ir mumis naudojasi. Ir visgi, anot taiklios T. Kempiečio pastabos:
Kada matai savo artimą darant klaidą, net didelę klaidą, nemanyk esąs geresnis už jį, nes nežinai, kiek ilgai ištversi gerame. Mes esame labai silpni, bet nemanykime, kad yra kas nors, silpnesnis už mus.
Apie visų mūsų nuodėmingumą rašo ir apaštalas Paulius:
<...> Juk jau įrodėme, kad žydai ir pagonys – visi yra nuodėmės valdžioje, kaip parašyta: Nėra teisaus, nėra nė vieno. Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų. Visi paklydo ir tapo netikusiais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno! Jų gerklė – atviras kapas; savo liežuviais klastas jie raizgė, gyvačių nuodai jų lūpose. Jų burna pilna keiksmų ir kartumo, jų kojos eiklios kraujo pralieti, jų keliuose griuvimas ir vargas. Jie nepažino taikos kelio, ir prieš jų akis nestovi Dievo baimė (Rom 3, 9 –18).
Gal ir galima būtų svarstyti, kurie iš tų visų, esančių nuodėmės valdžioje, nusipelno didesnio teismo ir eskalavimo, kurie labiau, o kurie mažiau kovoja su nuodėme savo gyvenime ar nusideda, tačiau akivaizdu, kad
teisaus nėra nė vieno. Deja, tikroji „diagnozė“ yra būtent tokia.
Griuvimas, vargas, liejamas kraujas, klasta, vešintis savanaudiškumas ir kitos nedorybės – sena visos žmonijos ydų „puokštė“.
Apie tai liudija ir liūdną šypseną keliantis Maironio eilėraštis
Kai kam (siūlau paskaityti tik nedidelę ištrauką):
Pelningai dosnios labdarybės metu
Ir kryžkeliais didžiojo karo
Kai kur kai kas
Suskubo gudriai komiteto vardu,
Kurs gera visuomenei daro,
Pasukt į savąją pusę raktu,
O trindamas baltas rankas,
Prie aukso naudos pasišildęs,
Dabar jau pirklys pirmos gildės
Ne vienas kai kas.
<...>
Statykite, puoškite aukštus namus
Ir bonkas ant pokylių stalo!..
Kai kur kai kas
Paklaus gal, iš kurgi tasai įdomus
Biudžetas be saiko ir galo.
Nors
vakar dar šliaužėte slenksčius žemus?
Ar, trindami baltas rankas,
Nerausite už pašalinį
Tamsių įplaukėlių šaltinį
Ne vienas kai kas.
<...>
1923 m.
Skaitant šias eiles net ir nenorom atmintyje iškyla kai kurie politikai ir visuomenės „veikėjai“. Ir nors poeto laikais nebuvo tiek daug techninių galimybių visiems parodyti kai kurių darbelius, iš eilių matyti, kad nežabotas savanaudiškumas buvo akivaizdus.
Kai kurių žmonių nuodėmės matomos iki teismo, o kai kurių paaiškėja tik vėliau, – rašė apaštalas Paulius (1Tim 5, 24) ir čia pat taikliai įvardijo visų blogybių šaknį:
Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jų geisdami, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko aibe skausmų (1 Tim 6, 10). Liūdna, bet meilė tautai neretai tėra tik gražūs žodžiai, o meilė pinigams – realūs, dideli ir įsimintini darbai. Ir ši nuodėmė tyko prie visų mūsų durų – nesvarbu, ar tos durys sukaltos iš paprastų lentų, ar paauksuotos, ar pro jas vaikšto karaliai, ar elgetos.
Piligrimo išpažintis: ar ji galėtų tapti mūsų išpažintimi?
Buvo nepaprastai įdomu skaityti Metropolito Antonijaus iš Surožo pateiktą tekstą iš knygos „Atviri piligrimo pasakojimai savo dvasios tėvui“ (šis tekstas atrinktas iš žurnalo „Kelionė“, str. „Palyginimas apie Teismą“). Dar kartą pateiksiu tik ištraukas, kurios labai vertingos, kai kalbame apie savo nuodėmingumo suvokimą ir, manau, reikia ne tik nuovokos, bet ir didelės drąsos pažvelgt tiesai į akis taip, kaip į ją pažvelgė šios išpažinties autorius:
„1. Aš nemyliu Dievo. Jeigu aš Jį mylėčiau, tai be perstojo su nuoširdžiu malonumu apie Jį mąstyčiau; kiekviena mintis apie Dievą suteiktų man džiaugsmingą malonumą. Priešingai, aš daug mieliau mąstau apie kasdienybę, o mintys apie Dievą man sunkios ir sausos. Jeigu aš Jį mylėčiau, tai pokalbis su Juo per maldą bandytų mane, džiugintų ir viliotų į nepertraukiamą bendravimą su Juo <...>. Per pokalbius apie tuščius dalykus, apie žemus sielai dalykus, aš budrus, jaučiu malonumą, o kalbant apie Dievą – aš sausas, nuobodus ir tingus. Jei netyčia kitų būnu įtraukiamas į pokalbį apie ką nors dieviško, tai stengiuosi greičiau pakeisti pokalbį, atitinkantį mano aistras. Nepailsdamas domiuosi pasaulietiniais nutarimais, politinėmis naujienomis; godžiai ieškau pasitenkinimo mokslo, meno, išradimų srityse, o Dievo įsakymai, Jo pažinimas, religija nedaro man jokio įspūdžio, nemaitina mano sielos, ir aš esu ne kaip tikras krikščionis, o visiškai kaip pašalinis asmuo, kuris meldžiasi tik laisvalaikiu.<...> 2. Aš nejaučiu meilės artimui. Nes negaliu apsispręsti paaukoti (pagal Evangeliją) dėl artimo ne tik savo sielos, bet ir garbės, gerovės bei ramybės. Jeigu jį mylėčiau pagal Evangelijos įsakymą – kaip pats save, tai jo nelaimė sugniuždytų ir mane, o jo sėkmė sužadintų mano pasigėrėjimą. Аš, priešingai, įdėmiai išklausau pasakojimą apie artimo nelaimę, nesielvartauju, o būnu abejingas, arba, dar blogiau, jaučiu tarsi malonumą, kai brolis pasielgia blogai, to nedangstau meile, bet smerkdamas visiems paskelbiu. Jo gerovė, garbė ir laimė kaip sava manęs nežavi, o kaip ir visa tai, kas svetima, nesukelia man džiugaus jausmo, bet tik pabudina pavydą ir panieką.<...> 4. Aš kupinas išdidumo ir jausmingos savimeilės. Visi mano poelgiai tai patvirtina: matydamas savyje gera, stengiuosi tai pademonstruoti arba puikuojuosi tuo prieš kitus, arba pats didžiuojuosi savimi; nors ir rodau išorinį susitaikymą, bet viską laikau savo nuopelnu ir manau, kad esu pranašesnis už kitus arba bent jau ne blogesnis <...>. Iš to, ką išvardijau, matau save išdidų, savimylą, netikintį į Dievą, Jo nemylintį ir nekenčiantį artimo. Kokia būsena gali būti nuodėmingesnė? <...>.
Ar ši piligrimo išpažintis galėtų tapti mūsų išpažintimi? Ar turime tiek drąsos ir savivokos, kad taip atvirai ir konkrečiai įvardytume savo nuodėmes?
Seniai išpranašautos krizės
Apaštalas Paulius perspėjo:
Žinok, kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai, nes žmonės bus savimylos, pinigų mylėtojai, pagyrūnai, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs tėvams, nedėkingi, nešventi, nemylintys, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, nekenčiantys to, kas gera, išdavikai, užsispyrę, pasipūtėliai, labiau mylintys malonumus negu Dievą, turintys dievotumo išvaizdą, bet atsižadėję jo jėgos. Šalinkis tokių žmonių! (2Tim 3, 1–5).
Manau, kad kiekvienas šiame „sąraše“ gali rasti bent vieną nedorybę, kurią galėtų priskirti ir sau. O „sunkius laikus“ galime perfrazuoti į mums taip gerai žinomą žodį „krizė“. Iš tiesų
šiandien išgyvename ne vieną krizę: dievotumo krizę („labiau mylintys malonumus negu Dievą, turintys dievotumo išvaizdą, bet atsižadėję jo jėgos“), iš jos kylančią vertybių ir nuostatų krizę („nekenčiantys to, kas gera, savimylos, nedėkingi“), ekonominę krizę („pinigų mylėtojai“), santykių krizę („piktžodžiautojai, neklusnūs tėvams, nemylintys, nesutaikomi, šmeižikai“).
Nemylintys, nesutaikomi, šmeižikai, piktžodžiautojai – ar kad ir šios savybės matomos vien tik taip dažnai tegu ir vertai eskaluojamoj politinėj arenoj? Ne tik. Jų pilna šeimose, mokyklose, netgi bažnyčiose... Kartais tenka matyti ar girdėti, kai (ypač jaunesni) žmonės yra greiti paniekinti vyresnius žmones, netgi tėvus, o dažnai ir mokytojus (pasitaiko, kad tėvai leidžia savo vaikams jų negerbti, net skatina nepagarbą), dvasininkus; kai niekinami kitatikiai; be skrupulų yra apkalbinėjami ir juodinami artimieji, itin drąsiai piktžodžiaujama... Taigi įvairių nedorybių rezultatas – mus pasiekiantys
sunkūs laikai.
Paniekintas Kristus
Apie nukryžiuojamą Viešpatį pranašas Izaijas pranašavo:
Jis paniekintas ir žmonių atmestas, skausmų vyras, negalią pažinęs; mes slėpėme nuo jo savo veidus, jis buvo paniekintas, ir mes jį nieku laikėme (Iz 53, 3). Deja, ir
šiandien Kristus dažnai yra paniekinamas, atmetamas, laikomas nieku. Mintis, kad „mes slėpėme nuo jo savo veidus“ man tarytum byloja, jog bijome parodyti savo tikruosius veidus tiek Jam, tiek sau. Juk slepiamas veidas buvo tuomet, kai Kristus buvo nukryžiuojamas už tų besislepiančiųjų nuodėmes.
Mat pamatyti savo nuodėmingumą nėra lengva – kaip nėra malonu žiūrėti į kokį nors pasišlykštėjimą keliantį vaizdą. Tad patogiau ir paprasčiau jį slėpti arba slėptis nuo jo. Tačiau tai apgaulingas patogumas. Jei nepamatom savo tikrosios padėties be Kristaus ir jos neįvertiname, prarandame galimybę keistis – nepripažįstame, kad yra dėl ko atgailauti, dėl ko siekti savo pasikeitimo. Tuomet ne tik auginame nuodėmės naštą savo gyvenime, bet ir brandiname jos vaisius. Ko gero galime tikėtis, kai paniekiname Kristų – patį Gyvenimą? Tačiau, jeigu atsiveriame, pripažįstame ir išpažįstame savo nuodėmes – galime patirti besąlygišką Dievo meilę – taigi ir atleidimą, visišką apvalymą nuo nuodėmių.
Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių, - rašo apaštalas Jonas
(1 Jn 1, 7).
Apie Dievo apvalymą gražiai rašo Maxas Lucado:
Mūsų Gelbėtojas atsiklaupia ir žvelgia į tamsiausius mūsų gyvenimo poelgius. Bet užuot pasibaisėjęs ir atsitraukęs, Jis žengia artyn ir švelniai taria: „Jei nori, galiu visa tai nuvalyti“. Ir iš savo malonės praustuvo pasėmęs pilną saują malonės Jis nuplauna mūsų nuodėmes. (M. Lucado, „Malonė šiai akimirkai“, p. 96). O patyrusius apvalymą rašytojas kviečia žengti dar vieną žingsnį – atleisti kitiems, kaip kad mums yra atleista.
***
Taigi koks
tikrasis mūsų veidas?
Šiandien jis dvejopas: viena vertus, esame sukurti pagal paties Dievo atvaizdą ir pavidalą, taigi turime savy dieviškąjį pradą; kita vertus – nuodėmingas. Kristus praliejo savo kraują, kad suteiktų naują gyvenimą, prarastą taiką su Dievu, pažadintų dieviškąją prigimtį, mus apvalydamas. Skirtumas tarp visų nusidėjusiųjų – tai yra visų mūsų – yra tik tas, kad vieni deda pastangas, kad pasikeistų, panašėtų į Kristų ir nebūtų priskiriami prie tų, kurie sukelia įvairias krizes, o jei nusideda – atgailaudami gailisi dėl padarytų nuodėmių. Kiti, deja, net susitapatina ir pamilsta savąsias nuodėmes – kad ir kokios jos būtų. Tik sąžinės balsas lyg kliūčių ruožas kai kuriuos dar nors šiek tiek verčia susimąstyti ir stabtelti, prieš darant bloga.
Tad tebūna visų mūsų gyvenime daugiau atgailos – tai yra apgailestavimo pirmiausia dėl savo netinkamo elgesio, nuodėmių. Daugiau maldos – tai yra kasdienės bendrystės su Viešpačiu, kuri skatina „atskaitingumą“ Jam už nugyventą dieną, taip pat ir užtarimą už visus žmones, kaip ragina apaštalas Paulius (2Tim 2, 1–4). Daugiau statydinimosi į dvasinius namus, anot apaštalo Petro (1 Pt 2, 5), bei didesnio dėmesio pamaldoms bažnyčioje (Hebr 10, 25), kur skamba mus apvalantys Viešpaties žodžiai. Tikiu, jog tuomet mūsų (širdies) veido bruožai taps kur kas doresni bei gražesni... Ir ne dėl fariziejiško „makiažo“, o todėl, kad pats Kristus, prisilietęs prie mūsų širdžių bei sąžinių, ima jas keisti, tyrinti, gryninti, minkštinti... Mat „nėra teisaus, nėra nė vieno“, ir tik dėl Viešpaties malonės (apreikštos per Kristų) bei įsiklausydami į Jo įsakymus ir savo sąžinės balsą mes galime mąstyti, gyventi ir elgtis teisiai, kaip patinka Dievui.
Neabejoju, kad tik Jo malonės, atgailos bei atleidimo nugairintas veidas yra išties žavus... Veidas, kurį mylintis Kūrėjas kviečia bendrystei bei – netrukus – prisikėlimo džiaugsmui.
---
Anksčiau publikuota http://www.bernardinai.lt/, šiuo metu - Ganytojuje.
+of+Picture+718.jpg)
