Neseniai viename mamoms skirtame forume perskaičiau klausimą – kaip tvarkotės su pykčiu, kaip jį išreiškiate ir pan. Šis klausimas atmintin išplukdė vieną juokingą patyrimą...Kartą, negalėdama ištraukti raugintų agurkėlių iš stiklainio (na, žinote kaip jie ten būna susigrūdę – glaudžiau nei minia troleibuse) – supykau. Ant ko? Ogi ant tų vargšų agurkų! Nes... neišslydo iš stiklainio, o slidinėjo tarp pirštų...
Supykau, ir tada susijuokiau. Tikrai. Stovėjau vienui viena ir jaučiaus taip, lyg agurkėliai būtų mane pamokę. Patikėkit, tą dieną ir akimirką buvau sveikam prote:).
O besijuokdama supratau labai paprastą tiesą – kai supykstu ir susiraukiu it citriną kandus – kalti tikrai ne tie, ant kurių supykau. Juk neretai galvojame – pykstu, nes jis/ji/jie mane išvedė iš kantrybės, jie elgiasi NE TAIP!!! (Na, teisingumo dėlei pridursiu, kad kartais pyktis neišvengiamas, bet šįkart daina ne apie tai).
Esmė tame, kad tai aš reaguoju ne taip... Ir ar tikrai visur ir visada turiu rodyti savo nepasitenkinimą? O juolabiau – pyktį? Na, psichologai sako – reikškite, neužlaikykite... Nežinau, gal ir taip, bet...
Ar kada nors sutikote žmonių, kurie ne tik susiraukę, bet ir nuolat kažkuo nepatenkinti? Turbūt nemaloniausia, kai toks žmogus it grybas išdygsta šalia tavęs tau stovint... prieš veidrodį. Nors veidrodžiu kartais pabūna ir kiti „pavyzdžiai“. Tiesiog, pamačius nepatenkintą veidą suvoki: „Matai? Tu atrodai dar baisiau“. (!)
Ir neabejoju, kad nepatenkinti veidai yra pykčio giminiečiai. Br :)
Už ką teisi – pats tai darai
Ar teko girdėti tokią tiesą – už ką teisi, tą patį pats darai? (Manau, kai teisiame, tai iškalbingai liudija, jog pykstame). Pasirodo, taip ir yra. Ir nereikia nė išbandyti, pakanka save stebėti.
- Supykite, kad kažkas pavėlavo, ir būtinai pavėluosite patys (kažkurį kitą kartą) – tik, žinoma, jūsų priežastis bus pateisinama:).
- Supykite, kad kas nors ką nors pamiršo, neištesėjo... ir netrukus patys susizgribsite, kad ir pamiršote, ir neištesėjote... Ir netesėjote :)
- Supykite, kad kažkas per garsiai nusičiaudėjo, ir netrukus sučiaudėsite taip, kad sienos sudrebės.
- Supykite, kad vaikas apsidrabstė, ir netrukus apsidrabstysite patys...
- Supykite, kad kažkas kuičiasi prie kasos, ir netrukus kuisitės patys...
- Supykite, kad kažkas supyko, ir netrukus žaibuosite patys :)
- Ir t.t... :)
...
Susiraukus ir mylinti?:)
Prisipažinsiu, labai noriu išmokti daugiau šypsotis. Tiesiog dažniau. Na, kad ir tam, kad nereikėtų daugiau gyvenime gamintis tokių palaidinių su užrašu: „NET JEI AŠ IR SUSIRAUKUS, VIS TIEK TAVE MYLIU“.
Pasigaminau tokią, pamenu, jaunimo stovyklai (būdama vadove). Aišku, juokaudama. Bet ir norėdama šį tą pasakyti tiems, kurie galvojo, kad aš pikta. Toks tas mano veidas – kai nesišypsau – rūstus. (Bet griežta būdavau, tas tiesa. Ir kartais, regis, jau mano veidas prasikaltusiems būdavo kaip trys įspėjimai iškart).
Taip, būnu ir pikta... Nors tas mano pyktis lėkštas ir daugiau remtas emocijų protrūkiu, o ir trunkantis baisiai trumpai... Ir vis tik. Žaviuosi žmonėmis, kurių veidas šypsosi. Net kai supyksta.
(Nors galima būtų pradėti filosofuoti, kad nebūtinai širdis tokiais atvejais šypsosi, vis dėlto... ).
Nepamiršiu, kai troleibusu važiavau su dviem padykusiais mokinukais. Organizavau tądien „neformalų“ bendravimą (pedagogai supras). Troleibuse jautėmės ne geriau nei tie suspausti agurkėliai stiklainyje.
O vienas vaikis ir rėžia:
- Mokytoja, aš galvojau, kad jūs tokia pikta, žiūrėdamas į jūsų veidą, bet kai nusišypsote, matau, kokia jūs gera, ir visai jūsų nebijau!
Galėjau justi, kaip visas troleibusas sulingavo nuo šypsenų...
Sulingavau ir aš :)
Kaip galvojate, ar Dievas šypsosi?:)
Aš gi atsakyčiau – žiūrint, į ką žiūri...
:)
Foto Andriaus, iš http://www.efoto.lt/node/182432
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą