 |
| Aš jums palieku ramybę (Jn 14,27) |
Sukrėtė ir tai, kad būtent linksmo veido (ir būdo) jaunas vyras nusprendė baigti šitaip.
O ir duktė – neteko tikrai mylinčio tėvo. Manau, kad ji neteko daugiausiai iš visų, kuriems jos tėtis buvo svarbus. Juk jai dar visas gyvenimas prieš akis. Gyvenimas, kuriame tikrai labai, labai reikia tėčio...
Žinau, pasitaiko ir krikščionių, tikrai tikinčių žmonių, kuriems kartas nuo karto ateina šitos mintys. Gal todėl, kad skausmą išgyvename įvairiopai. Vieni, rodos, gyvenimo smūgiams turi didesnį „imunitetą“, kiti – mažesnį.
Taip norėtųsi padrąsinti – nesmerk savęs, jei tau ateina tokių minčių, tačiau nežiūrėk pro pirštus, jei tau tai – problema. Susirask draugų, su kuriais galėtum pasikalbėti, pasakyti, kad tau tokios mintys ateina... Kad užėjus jų antplūdžiui turėtum kam paskambinti, ar pas ką nueiti.
Blogos, skausmingos dienos mūsų gyvenime ateina ir praeina.
Taip, kartais jos palieka nemenką žaizdų pėdą mūsų širdyse, sielose. Ir vis dėlto. Išgyvenę skausmą tampame kitokie. Dažnai – geresni, švelnesni, ne tokie kategoriški ar reiklūs kitiems.
Manau, svarbu prisiminti, kad net ir po šėlstančių audrų, kai gerokai apdaužomi laivai, o kartais iš jų lieka vien nuolaužos, vis tiek pakyla saulė, išaušta naujas rytas.
Kartais tos nuolaužos – sunkaus, bet palaiminto kelio pradžia. Suradę jėgų eiti vėl, tą skausmą jaučiame vis mažiau – kaip tolstantį horizontą...
Tiesa, einant pėsčiomis tas nemalonus horizontas tolsta itin lėtai... Bet tolsta.
Išliekime Jam savo širdis
Neretai tikintieji užduoda klausimą: „Dieve, kodėl leidi man tai patirti, išgyventi?“
Deja, ne į visus klausimus gauname atsakymus. Tačiau esu tikra – Viešpats gali padėti kiekvienam, kuris nuoširdžiai šaukiasi Jo pagalbos. Būna, mes jos tiesiog nesulaukiame... Arba nė neprašome Jo, kad mums padėtų – skausmą laikome savyje, neišsakydami Dievui, dėl ko kenčiame. Tuo tarpu Jo žodis mus ragina atverti Jam savo širdis: „Pasitikėkite Juo, žmonės, visais laikais! Išliekite Jo akivaizdoje savo širdį. Dievas yra mums apsauga“ (Ps 62, 8)
Mokykimės išsakyti Jam viską, kas taip degina mūsų sielas. Mokykimės pasitikėti Juo ne tik geru, bet blogu metu savo gyvenime.
“Nelaimė? Kas žino?”
Žinau, kad jaunus žmones neretai išmuša iš vėžių nelaimingi įsimylėjimai. (Nors, be abejo, ne vien tai).
Tačiau taip svarbu pasistengti savo gyvenimo nesusiaurinti iki tos netekties ar neišsipildžiusio troškimo. Šventajame Rašte pasakyta: „<...> viskas išeina į gerą mylintiems Dievą“ (Rom 8, 28). VISKAS. O liaudyje sakoma: „Nėra to blogo, kuris neišeitų į gerą“.
Yra tokia istorija*. Vieną valstietį jo kaimynai laikė turtingu, nes turėjo arklį,. Kartą arklys pabėgo iš šeimininko kiemo. Kaimynai užjautė valstietį dėl ištikusios nelaimės, tačiau jis atsakė labai paprastai: „Nelaimė? Kas žino?“
Po poros dienų arklys grįžo namo, atsivesdamas dar porą laukinių arklių. Kaimynai atskubėjo pasveikinti su tokia sėkme.
„ Sėkmė?“ – tarė šis. – Kas žino?“.
Kitą dieną valstiečio sūnus bandė pažaboti vieną iš laukinių arklių, tačiau šis jį pargriovė ir sulaužė koją. Dabar kaimynai atėjo paguosti valstiečio. Tačiau jis vėl labai ramiai pastebėjo:
„Kas žino?“.
Po savaitės kaime pasirodė rekrūtus renkantys kareiviai. Valstiečio sūnų su lūžusia koja, be abejo, paliko namuose. Apie tai sužinoję kaimynai kalbėjo, kad valstiečiui labai sekasi. Tačiau ir tada žmogus atsakė: „Kas žino?“.
Išties, kas žino, galbūt ta blogybė, kurią patyrėme, ar – tiesiog neišsipildęs troškimas – mus apsaugojo nuo dar didesnių blogybių? O gal kažko netenkame, kad atrastume nepalyginamai daugiau? Gal patiriami sunkumai skirti tam, kad „užsigrūdintume“, o mūsų širdys taptų minkštesnės ir geresnės? (Juk, anot Saliamono, liūdnas veidas daro širdį geresnę...).
Bet kuriuo atveju skausmingi patyrimai lieka nepaprastai vertinga patirtimi. Juk vienaip žiūrime į tuos, kurie kalnų viršūnes pasiekia akimis, ir kitaip į tuos, kurie pasiekia kojomis. Pastarasis būdas tikrai reikalauja ištvermės ir stiprybės.
Kartais toji viršūnė – įveikti savąjį skausmą, liūdesį, neviltį, netektį, etc
Tad, jei sunkiai lipi – nepasiduok.
Pasiekus viršūnę gyvenimas nušvinta naujom spalvom. Žiū, gal kada nors padėsi tokiems, kaip tu – lipantiems į savuosius kalnus...
Nepamiršk – Dievas myli ir brangina kiekvieną.
Ir Tave.
 |
"Ar gali moteris užmiršti savo kūdikį, nepasigailėti savo sūnaus? Jei ji ir užmirštų, tačiau Aš neužmiršiu tavęs. Aš įrašiau tave į savo rankos delną, tavo sienos visada yra mano akyse" (Iz 49, 15-16) |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą