O kas gi ta Tėvynė? Juk tai mes.
Taip, mes visi. Ir jeigu mes teisingi,
tai ir Tėvynė bus teisinga.


/Justinas Marcinkevičius/

Gerai, jei myli :)

Ar matote sniego širdį? aš ją pamačiau tik
nufotografavus, jau nuotraukoje:)

- Mama, aš myliu tėvelį, - sako man šiandien dukra (ne pirmą kartą taip pasako).
- Ir aš myliu, - atsakiau.
- O mane myli?
- Myliu!
- Gerai.

:)
--
- Mama, ausytę skauda, papūsk.
Papūčiau.
- Paglostyk dabar.
Paglosčiau.
- Pabučiuok.
Pabučiavau.
Daugiau nebeskaudėjo.
:)))

Pasitikrinkit, ar užaugote :)

- Kaip grojo patiko? (klausiu dukros, kalba apie pianiną)
- Taip, aš nemoku groti. Išmoksiu.
- Žinoma, išmoksi, - atsakau.
- Ir tu išmoksi, - tikina mane dukra.
- Gal.
- Ir tėvelis išmoks.
- Tėvelis gi jau moka groti.
- Užaugo tėvelis.
- O mama užaugo? - klausiu.
- Gal.
:)

Baltos žinutės

C.Monet pav.

Ir vėl pabiro daugybė žinučių iš Dangaus... Baltų, nepaliestų. Tokia daugybė... Sugaučiau visas, bet širdis tiek nesutalpins. Ir kaip jos tyliai moka džiaugtis, pabertos žemėn. Ir kaip šilta nuo jų, kai įkrinta širdin. Koks Tu, Viešpatie, kūrybingas... Kokios tyros Tavo žinutės žmonėms. Kaip džiaugiasi siela jas matydama.

Kalbėk man, Viešpatie...  

-- 
Anksčiau tik su šypsena stebėdavau, kaip tėveliai nuo kalnelio ne čiuožia, bet... bėga. Šalia savo mažylių. Kad šie, pirmą kartą savo gyvenime čiuoždami nuo kalno, nepargriūtų, neiškristų iš rogučių. Anądien bėgau ir aš. Pirmą kartą šitaip. 

Vėliau pasiūliau dukrai taip pat šiek tiek pasivaikščioti, pakilti nuo rogučių, į kurias atsisėdo, galima sakyti, pirmąjį kartą savo gyvenime. 

Po minutės mažylė grįžo, nutaisė itin graudų veiduką ir sako: 
- Mama, aš pavargau. 
Suprantu, kad tikrieji oskarai už vaidybą taip ir liks nepadovanoti, nes niekas netransliuoja to, ką mato mamų akys. 
- Tai truputį meluoji? - šypsodamasi klausiu. 
- Truputį meluoju, - išpyškina dukra ir taikosi sėstis... 

Tikrai, Viešpatie, Tu mėgsti tiesą širdyje.

Kalbi...  

Tik padėk man girdėti, ką Tu sakai. 

Kai tyliai sninga...

Žvelgiau žvelgiau anądien į Arbit Blato nusnigtus tapybos darbus, ir svajojau... Tie potepiai taip terapiškai kartais nuteikia. Kaip ir krintantis sniegas.

Toks ilgai ilgai lauktas, lyg atsakyta malda.

Taip lėtai krinta, elegantiškai, dar su šokio sūkuriais... Lyg kurtų pasaką iš lėto, lyg ruoštųsi padaryti stebuklą.

Kartais atrodo, kad tos snaigės kikena. Ar šnibždasi tarpusavyje žiūrėdamos į mano langus, pranašaudamos stebuklus... Šoka gyvenimo šokį ir nė nesuka galvos, kas bus tuomet, kai tas šokis baigsis... Žinoma, galvas gi suka tie, kas jas turi.

Nors Jėzus sako ne galvas sukti, o Jo karalystės visų pirma ieškoti. Bet negi taip imsi ir tuo patikėsi. Netikim, kad bus pridėta, kad Jis viskuo pasirūpins... Iš kur gi paims, kad pridėtų? Tiesa, Jis pats sukūrė ir saulę, ir mėnulį, ir žvaigždes... Ir visa kita... Bet gi kur paims tai, ko mums reikia?
Būna tų dienų su pragiedruliais, kai imi ir patiki... Matai Jo ranką, Jo stebuklus. Tuomet supranti, kad gyveni iš malonės, o ne todėl, kad tavo valtyje įtaisytas motoriukas.

Sausio 13 - Jn 15, 13

http://www.youtube.com/watch?v=DS3D1JlU39E&feature=related

Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda. (Jn 15, 13)

Tarp pilkų debesų...

Romanas tikrai sukrečia. Net ir žinodamas istoriją negali būti abejingu.

Galiu tik padėkoti autorei ir Dievui, kad toks romanas atsirado. Tai graudžios mūsų istorijos žiedas. Skleidžiantis liūdnų, kraupių prisiminimų kvapą. Paminto žmogiškumo kvapą. Pražydęs atsiminimų ir meilės tautai (konkretiems žmonėms) dėka. 

Tikrai ačiū autorei.

Niekas nežino, ar istorija nepasikartos... 

Jei būtų sukurtas filmas pagal šią knygą, tai jau būtų fantastika.

Kitą vertus supranti, kad ir šiandien yra tų vietų, kur paminamas žmogiškumas, bujoja badas. Ogi dėl ko? Dėl kažkieno nežabotų norų, ambicijų...

Kaip Ekleziasto pasakyta: Vienas nusidėjėlis gali daug blogo padaryti. (9, 18b)

Liūdna.

p.s. siūlau paskaityti: http://www.alfa.lt/straipsnis/11052654/?Sepetys..pasaulis.nezino..kas.istiko.Baltijos.valstybes=2011-04-14_07-35

37 Psalmė - puikios gairės ne tik Naujiesiems, bet ir visam gyvenimui

 Nesijaudink dėl piktadarių, nepavydėk nedorėliams. 
Jie greitai bus nupjauti tartum žolė, suvys kaip žaliuojanti žolė.
Pasitikėk Viešpačiu ir daryk gera, tada gyvensi žemėje ir būsi pamaitintas!
Gėrėkis Viešpačiu, ir Jis suteiks tau, ko geidžia tavo širdis.
Pavesk Viešpačiui savo kelią, pasitikėk Juo, ir Jis veiks.
Jis padarys tavo teisumą kaip šviesą ir tavo teisybę kaip vidudienį!
Ilsėkis Viešpatyje ir kantriai lauk Jo! Nesijaudink dėl to, kad sekasi žmogui, kuris daro pikta.
Liaukis nirtęs ir palik rūstybę. Nesijaudink, kad nedarytumei pikta.
Piktadariai bus sunaikinti, bet tie, kurie laukia Viešpaties, paveldės žemę.
Nes dar trumpa valandėlė, ir nebeliks nedorėlio; kai žvalgysies, kur jis buvo, jo nebebus.
Bet romieji paveldės žemę ir gėrėsis taikos apstumu. (Ps 37, 1-11) <...>

Šioje Psalmėje skamba daug gražių, gerų pamokymų. Buvo laikas, kai buvau linkusi įsižiūrėti tik į keletą šios psalmės sakinių, bet kuo toliau, tuo daugiau visa ši psalmė mane įkvepia (nors cituoju ne visą ją). Ir dėl tos priežasties, kad ji nusako, su kuo susiduria bei ką išgyvena visi tikintieji... Puikiai parodo, kad šiame pasaulyje gyvena dvi kategorijos žmonių - tai teisieji (trumpai apibūdinant tai žmonės, siekiantys patikti Dievui) ir nedorėliai (galime įvardinti kaip tuos, kurie ignoruoja Jo įsakymus, neturi Dievo baimės. Be jokios abejonės būna ir taip, kad teisieji aptinka savy daug "nedorėliškumo" apraiškų, būna, kai nedorėliai vadina save teisiais).

Ši Psalmė taip pat kalba apie Dievą, kuris nėra abejingas mūsų troškimams ir gyvenimams bei teikia mums gyvybiškai svarbių pamokymų. 

Manau, šioje psalmės autoriaus tikslas buvo nukreipti tikinčiųjų žvilgsnį teisinga linkme – šiek tiek užbėgdama už akių pacituosiu beveik paskutines psalmės eilutes: 

Lauk Viešpaties ir laikykis Jo kelio <...>. (34eil.)

Žiūrėk į tobuląjį ir stebėk teisųjį, nes tokių galas – ramybė (37eil.)

(Visą psalmę galite atsidaryti, jei neturite Biblijos, čia: http://www.ebiblija.lt).

Be to, autorius iš pat pradžių pradeda nuo to, ko neturėtume daryti. Tai jaudintis dėl to, kad sekasi žmogui, kuris daro pikta. Nes kaip vėliau bus pasakyta, berods apaštalo Pauliaus, žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisumo.

"Nesijaudink, kad nedarytumei pikta" - vienas vertimas teigia, kad nesijaudintum tiek, kad imtumei daryti pikta.

Mat mūsų jaudinimasis dėl kitų gerovės ir laimės, - ir net gi, dėl neteisybių aplinkoje, - ne visuomet toks jau, pavadinkim, dieviškas... ir nekaltas. Neretai tame jauduly daug būtent pavydo priemaišų. O pavydas atima gyvenimą iš to, kuris pavydi. Tad pavydo reikia saugotis, nuo jo "bėgti" ir jei jis vis tiek apima, melsti Dievo malonės, kad padėtų nukreipti žvilgsnį teisinga linkme. Manau, nuo pavydo gali pagelbėti dėkingumas už tai, ką turime ir kas esame. Visų mūsų gyvenimai skirtingi, ir visi mes tikrai galime atrasti už ką dėkoti Dievui. (Tiesiog imkite, ir padėkokite Jam. Užsimerkite, apmąstykite, ir pasakykite, ištarkite savo lūpomis tai, už ką esate dėkingi...).

Pavydus žmogus neretai nori kenkti, keršyti, kažką padaryti ar kaip tik nepadaryti (gero) tam, kuriam pavydi. Iš tikro pavydas "suvalgo" pirmiausiai tą, kuris pavydi, o ne tą, kuriam pavydima. Tas, kuriam pavydima toliau gyvens pasišvilpaudamas, o pavyduolis nuo savo pavydo toliau tins ir džius... Saliamonas sako, kad pavydas pūdo kaulus. Taigi, pavyduolio ir širdis gali pasirodyti supuvusi, jei prasiskverbia net iki kaulų.

Suprantu, kad ši psalmė reikalauja platesnės analizės, nei čia pateikiu, išties daugiau norėjau atkreipti dėmesį į pačią psalmę ir palinkėti įsižiūrėti į tai, kas ten parašyta.

Dievas yra geras. Labai geras. Ir teisingas. Jis žino, kokiu keliu eidami ragausime gyvenimą, o kokiu - mirtį. Gyvendami pagal Jo žodį ragausime gyvenimą. Eidami savo keliais, pasiduodami pavydui, pykčiui ir bereikalingam jauduliui pjausime vien mirtį - tai yra daugės tamsos mūsų sielose, gyvenimuose, o ne šviesos.

Negyvenkime tamsoje. Veržkimės į Jo šviesą. Gėrėkimės Viešpačiu. Paveskime Jam savo kelius. Dievas sunaikins nedorėlius, bet išaukštins romiuosius. Romieji ir per negandas eidami geba rinktis gerumą vietoj pykčio, gėrį, o ne blogį. Romieji nepavydi, nes yra atsidavę Dievo valiai, dėkingi už tą saiką, kurį turi. Romieji ir yra tie teisieji, kurie dažnai nukenčia nuo nedorėlių, tačiau lieka ištikimi Dievui ir todėl galiausiai patiria Jo išgelbėjimą, kaip pasakyta šios psalmės pabaigoje. 

Tad, į kokias situacijas bepapultume, ieškokime ir laukime Viešpaties, laikykimės Jo kelio. Stebėkime tobuląjį - tai yra tuos, kurie gyvena su Dievu, vykdydami Jo valią. Jei nerandame tokių žmonių savo aplinkoje, jų apstu  Biblijoje. Ar turite šią knygą? Studijuokite ją, įsižiūrėkite, kaip ir kuo gyvendavo Dievo žmonės - tie, kurie patiko Viešpačiui. Jie nebuvo tobuli, bet norėjo patikti Dievui. Mylėjo Jį.

Siekime ir mes būti tais, kuriuos būtų galima priskirti teisiųjų, o ne nedorėlių kategorijai. Dar pridursiu, jog skaitant šią psalmę apima jausmas, jog jos autorius pats išgyvena arba mato daug neteisybės - tai nebūtų naujiena, nes neteisybės šiame pasaulyje daug, visi tą žinome (rečiau tik pastebime, kai patys tą neteisybę sėjame). Tačiau štai ko turime tuomet saugotis - kad toji neteisybė neapimtų mūsų pačių. Kad mes nenuspręstume gyventi nedorėlių principais. Kad mes išlaikytume savo širdis tyras ir priklausomas nuo Dievo. O tai reiškia, kad mums ne visuomet seksis. Kad visko bus mūsų kelyje, bet galiausiai tikrai patirsime, kaip Jis veiks mūsų gyvenime, padarydamas mūsų teisumą kaip vidudienį. O jau kai nušvinta vidudienis, jis nušvinta visur. Šviesai atėjus tamsa traukiasi. Tamsa silpnesnė. Ji stipri tol, kol nepasirodo šviesa. Pasaulyje daug tamsos, jis yra piktojo pavergtas, tačiau mes galime turėti daug šviesos savo širdyse. O tai jau šis tas :) – tiksliau tariant, tai ir yra svarbiausia – turėti Dievo šviesos savo širdyje, pasirinkimuose...

Man ši psalmė - įkvėpimas ne tik šiems metams, bet visam gyvenimui. Kaip ir visas Viešpaties žodis, šventasis Raštas. 

Baigiantis metams širdis sprogsta iš dėkingumo...

Dukros (2,7m) besmegenis:) lb linksmas,
sakyčiau:) kas ten kairėj nežinom, gal koks angelas.... :))))

Taip įdomiai žiūriu susiklostė, kad šis, paskutinis pranešimas šiemet čia, blog'e, yra šimtasis :)

Iš tikro tai širdis šiomis dienomis, rodos, sprogsta... Iš dėkingumo. Kai pumpurai sprogsta, iš jų išauga, išsiskleidžia gražūs lapai, o štai kas bus, kai taip sprogsta širdis, nežinau... :)

Esu be galo dėkinga Dievui už šeimą - mylimą žmogų, - kuris pranoko mano visus lūkesčius. Kurio širdis ir garbingumas mane žavi iki širdies gelmių, o tikėjimas įkvepia į Dievo namus eiti su pagarba. Ir dar daug galėčiau apie jį rašyti, bet tai taip asmeniška...

Be galo esu dėkinga Dievui už savo dukrą. Šis saulės zuikutis vieną rytą įkrito į mūsų delnus (tiesa, purptelėjo į šį pasaulį akivaizdžiausiu būdu jau gerokai įsidienojus), ir nors ji būna kaip ta orų prognozė - nepastovi ir kartais tik su pragiedruliais, jos buvimas mūsų gyvenime neįkainuojamas, tai didelė, didelė dovana ir privilegija turėti TOKĮ turtą. Neseniai jos paklausiau (dabar jai 2,7m.), ar ji žino, iš kur atsirado. Įdomiai vaikas atsakė, pati šypsodamasi šelmiškai (taip šypsos kai nežino ir sako maždaug bile ką). Sakau mama tave pagimdė, bet sukūrė Dievas. O ji sako - dar papasakok. Papasakojau, kad Dievas sukūrė žmogų, ir davė jam tokią dovaną - gimdyti vaikus, sukurti kitus žmones (na, teologiškai tiksliau būtų sakyti - prisidėti prie žmogaus atsiradimo šioje žemėje:) - tai dukra atsakė - kaip Kalėdų Senelis davė dovanų. O taip, sakau, tikrai tas Kalėdų Senelis kažkuo panašus į Dievą - kuris turtingas visiems ir Jo "maiše" dovana rasis kiekvienam... Be išimčių. Tik Jo dovanų reikia ieškoti ne po eglute, o savo širdyje, maldos „Tėve mūsų“ „užkulisiuose“... Tuomet pasakojau apie Jėzų, nes dukra prašė dar papasakot. Tada apie tai, kaip vienas iš išgydytų grįžo Jam padėkot už stebuklą ir jau ne juokais sunerimau, kai dukra pasakė baigus man - dar papasakok :). Dar pasakojau ir galvojau, kaip ir ką dar pustrečių metų vaikui suprantamai pasakot... Juk Jėzus sakė - nedrauskite mažutėliams ateiti pas Mane, o ar nedraudžiam, jei jiems nepasakojam apie Jėzų? Juk patys tai keliaujam į bažnyčią, klausomės... O kaip "suorganizuoti" bažnyčią dvimečiui-trimečiui? :)

Na, o tąkart dukra palengvino mano nepasiruošimąJ pagaliau pasakydama - dabar, mama, papasakok apie sraigę.

Juokaudama pagalvoju, kad reikės kada knygą parašyti apie tai, kaip sraigė su skruzdelytė ėjo miegoti :) nes visos tos spontaniškos pasakos prieš miegą baigiasi tuo, kad personažai eina miegoti... Ir tada vaikui tai jau skamba įtikinamai, kad ir jam jau laikas... Nors, pridursiu, pastaruoju metu dažniausiai užmiega klausydama giesmių, o ne pasakų...

--

Esu be galo dėkinga Dievui už visus artimus žmones...Tiek draugus, tiek gimines. Tikrai, lietuvių šeimose dažnai ir nėra tos gražios bendrystės, giminės neretai būna susiskaldžiusios dėl įvairių priežasčių... Bet kaip gera, jei giminėje yra garbingi ir dvasingi žmonės, vertinantys bendrystę, žmogų pirmiausiai, o ne litą. Litų reikia visiems, bet ne visi jį iškelia į pirmą vietą, ačiū Dievui. Nors teko patirti ir skaudžių dalykų, kai dalelė giminės, tikrai brangios širdžiai, atskilo kaip tas ledo luitas ir nuplaukė daryti lito... Apgaudamas, apiplėšdamas tiesiogine ta žodžio prasme mano artimą žmogų, ir dar kone šantažuodamas... Graudu ir liūdna.

Prieš pat Kalėdas būta ir kitokios netekties – kai mirė mano vaikyste kvepiantis žmogus, ir tai buvo taip pat geras priminimas, kad Kalėdos - tai vartai į amžinybę, tai atviras dangus ir angelų giesmės, kurias vieną dieną girdėsim, jei tik tikėsim čia, žemėje... Ir, pagaliau, kaip svarbu TIKĖTI. Kaip svarbu „pasirūpinti“ savo sielos išgelbėjimu... Tik ji yra neįkainuojama, ir kad išpirktum savo sielą, kaip pasakyta vienoje psalmėje, „tiek niekad neturėsi“... Vieną dieną, gyvybei nutrūkus žemėje VISKAS baigiasi. Kas tuomet svarbu? Man svarbiausia atrodo tai, kur žmogus praleis amžinybę... Ar susitaikė su Dievu, ar tikėjo... Juk Jo akivaizdon stosime visi – ir tikintys, ir ne.

Tiesa, liūdina tai, kad kai kuriems žmonėms atrandame laiko tik per jų laidotuves, o kol jie gyvi - niekaip.

Taip, gyvenimas, o tiksliau maloningojo Dievo Apvaizda visiems mums duoda prasmingų pamokų. Visi esame mokomi, ir pamokomi. Visi, be išimčių. Kaip ir apaštalas Paulius sako, Dievas neatsižvelgia į asmenis. Jis teisingas visiems. Ir mes ragaujame tas teisingumo apraiškas vienaip ar kitaip... Jei užkietinam savo širdį, esam mokomi griežčiau, akistatos būna skausmingesnės, bet jei atveriam širdį ir gebam atsiverti ne visuomet maloniai tiesai, žiūrėk, tos pamokos ateina švelnios ar ateina ne tiek pamokos, kiek dovanos, duotybės... Tikrai, anksčiau ar vėliau visi esame pamokomi, visi tarytum stojame prieš lyg ir nematomą teisingumą. Kol pasaulis piktojo pavergtas (anot apaštalo Jono), teisingumas lyg ir anapus kažkur, nedaug jo žemėje besama... Tačiau einant laikui po truputį Viešpats to teisingumo atseiki tikrai kiekvienam...

Taigi, baigiantis metams tiesiog konstatuoju, kad esu be galo dėkinga Dievui už visa, ką Jis duoda, visko ir neišvardinsi tai paprastai (esu rašius "Ačiū, bažnyčia", - tuo str. išreiškiau, kažkiek, padėkos, kurią jaučiu bažnyčiai ir žmonėms, kurie padėjo ir padeda augti Kristuje). Už visa – reiškia ir gera, ir bloga. Viskas tampa duotybe (perfrazuojant apaštalą Paulių) mylintiems, tikintiems Dievą. Tikrai, gyvenimas su Dievu pranoksta mano lūkesčius. Kaip ir prieš daug metų sakiau, taip ir dabar tik galiu pakartoti – niekada nemaniau, kad gyvenimas su Dievu toks kupinas įvairių spalvų. Nesakau, kad tai gyvenimas euforijoje. Tikėjimas neatplėšia nuo gyvenimo realybės, tikrai ne. Tačiau biblinis tikėjimas mato kur kas daugiau – dar Antuanas de Sant Egziuperi sakė, jog yra dalykų, kurie matomi tik širdimi. Manau, tikintys žmonės tai suvokia giliausiai. Ir tikintys žmonės patiria daug sielvartų, bėdų, išmėginimų. Tačiau žinote, kai vieną dieną tave pasiekia paties Dievo paguoda, kai pats Viešpats prisiliečia prie tavo širdies – tuomet tikrai supranti, dėl ko gyveni ir dėl ko apskritai verta gyventi. Vienas Jo prisilietimas keičia absoliučiai viską.

Taigi, tų Jo prisilietimų, aplankymų linkiu mums visiems. Ir skausmuose, ir džiaugsmuose. Visko bus ateinančiais. Svarbu tik būti išmintingiems ir suprasti, kada laikas džiaugtis, o kada verkti, kada laikas apkabinti, o kada susilaikyti nuo apkabinimo, kada laikas rinkti ir t.t...

Viskam savas laikas, anot išmintingojo Ekleziasto, taip pat teigiančio, jog „Jis savo laiku viską puikiai padarė“.

Dievo Apvaizda veikia šioje žemėje, veikia ir mūsų gyvenimuose. Pasitikėkime Dievu!