Noriu išmokti patylėti. Ypač tuomet, kai nekalbu.

2012 m. lapkričio 16 d., penktadienis

Zachiejaus laiškas

Daivos Baumilienės nuotr.
Anądien į duris paskambino paštininkė. Nustebau, nes lyg ir niekas nežadėjo man rašyti, o ir knygų, kaip kartais būna, paštu neužsisakiau.
Pasirašiau dokumentuose, o pamačiusi voką akimirką pagalvojau: gal tai laiškas nuo Vilniaus mero? Toji Z buvo tokia ryški.
Atsidusau.

Tačiau lipdama laiptais ir apžiūrinėdama voką kuo aiškiausiai perskaičiau: „Nuo Zachiejaus."

Žinojau, kas jis. Buvau daug kartų skaičiusi Evangelijoje pagal Luką, todėl išsigandau. Bijojau, kad tai bus kokia nors svarbi žinutė, gal kokia pranašystė, o gal - užduotis?.. Labai nenorėjau perskaityti ko nors tokio, apie ką paskui liūdnai mąstysiu, nenorėdama vykdyti.

O Zachiejaus pavyzdys tikrai neeilinis. Žinomas muitininkas, tuometiniu supratimu, vos ne vagis tapo tikru Jėzaus pasekėju. Daugelis kraipė galvas, o štai Kristus jį pagyrė - mat Zachiejus pažadėjo atlyginti visiems, kuriuos buvo nuskriaudęs, - ir tai tikrai nebuvo politinė kampanija, priešrinkiminis triukas. Zachiejus pažadėjo atlyginti materialiai, tai yra realiai - ne vien gražiai atsiprašyti. Tai bent atsivertimas!

Kartais pagalvoju - kodėl šiandien nėra TOKIŲ atsivertimų?

Laiškas. Laikau jį rankose, vartau kaip kokį saldainį ir nežinau, ką su juo daryti. Na, taip, neabejojau, kad tikrai kada nors jį perskaitysiu, bet ar dabar... Bijau, kad nebūsiu pasirengusi išgirsti, kas jame rašoma. Tokie laiškai neateina šiaip sau. Juos gauni tik kelis kartus per gyvenimą. Nes juose yra svarbi žinia tau. Žinia iš Viešpaties.

Erzinu save nepraplėšdama laiško. Tačiau kartais tas stovėjimas prieangyje toks... Na, lyg stovėtum tarp žemės ir dangaus, meilės ir neapykantos, atleidimo ir nuoskaudos... Lyg stovėtum ties svarbiu pasirinkimu ir svarstytum, kas geriau man, o gal reikėtų - kas geriau kitam. Gyventi dėl savęs ar dėl Viešpaties? Pasiimti sau ar palikti kitam? Priimti kitą tokį, koks jis yra, ar paberti jam priekaištų?

Toji kova širdyje... Nežinau, ar kur nors žemėje ji dramatiškesnė nei žmoguje. Kai giliai viduje apsisprendi išduoti arba ne. Mylėti arba ne. Priimti arba atstumti. Po truputį širdyje nusileidi į išdidaus, „kieto" žvilgsnio bedugnę... Arba nusprendi įsigyti daugybę kaukių, kad niekas tavęs nepažintų.

Nežinau, kaip Zachiejus įkrito į bedugnę, bet Viešpats jį iš ten ištraukė. Kaip?

Viskas prasidėjo nuo Zachiejaus troškimo pamatyti Jį. Tas troškimas buvo toks didelis, kad turtingasis muitininkas kaip koks vaikas įsilipo į medį.

O šiandien? Šiandien mums nereikia lipti į medžius - tam yra tvarkingi ir patogūs balkonai. Tačiau štai koks klausimas - ar kur nors tarp mūsų vaikšto Viešpats? Ar Jis vaikšto kuriomis nors miesto gatvėmis?

Pasiėmiau laišką ir išėjau pasivaikščioti. Kas žino, gal sugalvosiu įsirioglinti į kokį medį ir tada jį atplėšiu. Viskas bus taip tikra... Įsisvajojau. Juk ypatingą laišką ir skaityti reikia ypatingai, ne šiaip.

Ir tada, gatvėje, man pasirodė, kad pamačiau Jį. Taip, Viešpatį. Jis šmėstelėjo kažkur tolumoje, ir mūsų žvilgsniai susitiko. Nemoku apsakyti, koks tai jausmas, kai Jis į tave žiūri... Rodos, paskęsti pačiame švelniausiame ir šilčiausiame, nežemiškame glėbyje. Rodos, pats ištirpsti maldoje „Tėve mūsų", susmegdamas kažkur į Dievo Karalystės pačią šerdį...

Rodos, lyg būtum namo grįžęs palaidūnas, apdovanotas tuo mylinčiu ir laukiančiu žvilgsniu. (Dieve, kokia palaima žinoti, kad Tu visuomet lauki...)

Paskui Jis kažkur dingo, dingo ir žvilgsnis. Tik pamačiau, kaip link manęs bėga vaikas, - ir iš kur jis atsirado? Gal, pajuokausiu, iš medžio iškrito? O bėgdamas pargriuvo, paleido dūdas... Spėjau dar pagalvoti, koks tas gyvenimas: čia mylintis žvilgsnis, o štai ir verkianti, ašarota realybė.

Tuoj prie jo pribėgau, pakėliau, apkabinau, nušluosčiau ašaras. Klausiau, iš kur tu, kur gyveni, o jis tik verkė, verkė... Akimirką, kai susitiko mūsų akys, man pasirodė, jog tai Viešpats. Tuoj pat save mintyse subariau, kad per daug neįsijausčiau į regėjimus, ir suėmusi tiek save, tiek mažių į rankas, paklausiau: „Kur tu gyveni?"

Geriau būčiau neklaususi.

Man niekada nemalonu ten eiti. Tos nuolat alkanos - ne, ne maisto - akys, nuolat purvini rūbeliai, nuolat triukšmingi kambariai... Nuo mamų atskirti ėriukai, tapę už save kovojančiais tigriukais, nerandantys savo tapatybės. Kasdien matantys gražius žmones kažkur už tvoros. Žvilgsniais lydintys mamas su vežimėliais, išėjusias pasivaikščioti su savo mažyliais. Pastebintys iš džipo išlipusią mergaitę su gražuoliu meškučiu rankose, kaprizingai trepsinčią kojele.

Taip, tai vaikų namai. Tikrai vaikų, nors juose gyvena ir keletas suaugusiųjų.

Nuvedžiau vaiką, viską paaiškinau, kur radau šį verkiantį radinį. Sopėjo širdį, kad palieku jį čia, bet ką aš galiu padaryti... Nesakau, kad neturėčiau vietos namuose, bet yra tiek daug keblumų...

Išėjusi mačiau, kaip jis stovėjo prie lango, lydėjo mane žvilgsniu.

Negaliu sakyt, kad APIE TAI nepagalvojau. Tačiau vis dar manau, kad tam reikia specialaus pašaukimo. Pagaliau aš ne Zachiejus, kuriam buvo taip paprasta įlipti į medį, o paskui pasikviesti Jį į savo namus. Nors tas paprastumas slypėjo širdyje, vis dėl to...

Grįždama namo liūdna atplėšiau laišką. Vyliausi paguodos.

Bet laiškas buvo tuščias.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą