Gyveno kartą mamytė su tėveliu. Augino jie dukrytę. Toji
buvo tokia gera, klusni mergaitė, kad mamytė su tėveliu vien tik džiaugdavos, šypsodavos
ir vargo nematė. Jų mergytė rytais atsikeldavo, pasiklodavo lovytę,
susišukuodavo, nusiprausdavo, o tuomet pusryčiaudavo. Valgydavo viską, ką tik
mamytė pagamindavo, o kai ūgtelėjo, pati ir indus išplaudavo. Dukrytė buvo
tokia gera, kad niekuomet
neatsikalbinėdavo, žaisliukus noriai (!) susitvarkydavo, rūbelius
gražiai susidėliodavo, o ir mamai namų ruošoj padėdavo... Ir miegelio eidavo
laiku. Kai mergaitei gimė broliukas, ji noriai mažylį prižiūrėdavo – ne tik kai
tėvelis ar mamytė to paprašydavo, bet ir pati pasiūlydavo savo pagalbą.
Pasupdavo mažiuką, savo žaisliukus jam duodavo, nieko negailėdavo. Kai ši
mergaitė išeidavo į lauką žaisti su kitais vaikais, mamytė su tėveliu tiesiog
švytėdavo iš laimės – mat mergaitė taip noriai dalindavosi žaisliukais su
kitais vaikais, taip mandagiai ir draugiškai su visais elgdavos... Mergaitės
broliukas, kaip nekeista, taip pat augo labai geras – naktim neverkdavo, dienom
šypsodavos, guguodavo, o vėliau ir kalbėti pradėjo – ir iš jo, kaip ir iš
sesutės, jokio blogo žodžio neišgirsi. Augo juodu tokie geri geri...
Ką tik jūs perskaitėte pasaką.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą