Keičiantis Viešpaties prisilietimas

Kiek vėliau buvo žydų šventė, ir Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Jeruzalėje, prie Avių vartų, yra maudyklė, žydiškai vadinama Betezda, turinti penkias stogines. Jose gulėdavo daugybė ligonių - aklų, luošų, paralyžiuotų, kurie laukė vandens sujudant. 
Mat kartkartėmis maudyklėn nusileisdavo angelas ir sujudindavo vandenį. Kas, vandeniui pajudėjus, pirmas įlipdavo į tvenkinį, pagydavo, kad ir kokia liga sirgdavo. Ten buvo vienas žmogus, išsirgęs trisdešimt aštuonerius metus. Pamatęs jį gulintį ir sužinojęs jį labai seniai sergant, Jėzus paklausė: „Ar nori pasveikti?“ Ligonis Jam atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats einu, kitas įlipa greičiau už mane“. Jėzus jam tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir vaikščiok!“ Žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti. O toji diena buvo sabatas. (Jn 5, 1-9)
Galvodama apie šį įvykį svarsčiau, koks neįkainojamas yra Kristaus atėjimas bei prisilietimas prie kiekvieno žmogaus. Ten, kur ateina Viešpats, visa keičiasi. Nes Jis yra pats Gyvenimas. Jo atėjimas atneša gyvenimą ten, kur tvyrojo mirtis, šviesą ten, kur buvo tamsa, išgydymą ir atkūrimą ten, kur viešpatavo liga bei griaunančios jėgos. Ar mes galime šiandien tikėtis tokio Viešpaties prisilietimo, kaip tas luošys, ligos patale pragulėjęs trisdešimt aštuonerius metus?
--
Pati maudyklė (Betezda - reiškia "Malonės/gailestingumo namai"), į kurią nusileisdavo angelas - ir stebuklinga vieta, ir mįslė. Nors stebuklingi išgydymai Senojo Testamento metu buvo žinomi, jie vykdavo, tačiau kodėl būtent tokioje maudyklėje kartkartėmis įvykdavo stebuklas, nežinome. Labiau norėčiau atkreipti dėmesį į tas aplinkybes, kuriose Viešpats aplankė ligonį. 

Žmogus sirgo trisdešimt aštuonerius metus. Nelengva tai suprasti keturiasdešimtmečiams ar jaunesniems, kad kažkieno gyvenimas didžiąją laiko dalį teka ar gali tekėti ligos patale... Esu girdėjusi pamokslaujant, jog šis žmogus, atsakydamas į Jėzaus klausimą „Ar nori pasveikti?“, skundėsi sakydamas, kad neturi žmogaus, kuris vandeniui sujudėjus, jį įkeltų į tvenkinį. Tačiau, tiesą sakant, nesu tikra, ar tai buvo nuoskaudos kupinas skundas. Manyčiau, šią situaciją galima interpretuoti ir kitaip - žmogus tiesiog papasakojo, kodėl jis čia ir kodėl vis dar serga. Ir, regis, jis išties galėjo įsižeisti ant tų, kurie pasiekdavo tvenkinį greičiau už jį ar ant tų, kurie būdami sveiki galėjo, pavyzdžiui, pakaitomis pabudėti prie ligonio, kad vandeniui sujudėjus tuoj jį įneštų į tvenkinį. Bet, matyt, šis žmogus neturėjo tokių artimųjų kaip tas paralyžuotasis, kurį įkėlė per stogą, kad Viešpats išgydytų. Taigi, jis tiesiog gulėjo prie tvenkinio vis tikėdamasis įlipti pirmas... nors akivaizdu, kad tai buvo neįmanoma. „Konkurencija“ buvo ne jo jėgoms.

Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad kartais būna ypač sunku kentėti ir laukti problemų sprendimo tuomet, kai atsakymo galimybė „tvyro“ kur nors čia pat, visai arti, tačiau vis „ne tau, Martynai, mėlynas dangus“. Tarkime, „tvyro“ galimybė gerai uždirbti (nes aplinkui daugelis gerai uždirba), bet tau vis nepavyksta ja pasinaudoti - anaiptol, vos galą su galu suduri. „Tvyro“ galimybė padaryti gerą karjerą (nes daugelis tavo pažįstamų padarė stulbinamą karjerą), bet ir vėl vis kažkas sutrukdo. „Tvyro“ galimybė sukurti šeimą (visi vaikystės ar jaunystės draugai sukūrė šeimas), o tu vis vienas ir vienas... O, galbūt, trokšti didesnio vaisiaus tarnystėje Dievui, bet patiri vien sunkumus. Rodos, visi aplinkui vien tik raško vaisius nuo žydinčių sodų, o tavajam sode - nyki dykuma. 

Tokiais atvejais širdyje vyksta ne mažesnės kovos nei išorėje - išoriniame pasaulyje žmonės rungtyniauja, nori būti pirmi, o štai širdyje nežinia kas vyksta - gal žmogus keikia savo darbdavį, kad jo nepaaukštino, gal pavydi ir pyksta ant kolegos, suspindėjusio visų darbuotojų akyse savo pasiekimais, o kažkas gal nusivilia kitais tikinčiaisiais, jog šie neva neturi tiek tikėjimo, kad jų malda pakeltų nepagydomą ligonį ir t. t... Vienišas krikščionis, neatrandantis savo antrosios pusės gali imti dairytis į pasaulį ir galvoti, kad bet kokioj diskotekoj jo vienišumo problema greitai išsispręstų... Bet ar tikrai?

Bandau įsivaizduoti, kokia atmosfera tvyrojo ten, prie Betezdos tvenkinio - juk daugybė ligonių laukė ir tikėjosi stebuklo. Tokiuose „vargo namuose“ paprastai būna daug pavydo, pagiežos, nuoskaudų, pykčio... Kadaise man teko lankyti moterį viename pensionate - gerai pamenu, kaip ji didžiuodavosi, kai aš atvykdavau... Nes tuose namuose gyveno nuskurdę ir pasiligoję žmonės, kuriuos retai kas aplankydavo. Nesunku buvo pastebėti, jog jie ir rungtyniauja tarpusavy, kuris geriau ir gražiau gyvena, kurio lova ir kambarys gražesni ir pan. Geriau įsižiūrėjus nesunku pamatyti, kad tai vyksta visur - dauguma mūsų norime pasirodyti kuo geresni, gražesni, protingesni ir t.t. 

Galbūt prie Betezdos tvenkinio galėjo būti susidariusi ir užuojautos, savitarpio pagalbos atmosfera, bet vargu - juk neatsirado nė vieno, kuris padėtų sunkiajam ligoniui įlipti pirmam. Ligoniai, kurie tik galėjo, tiesiog ateidavo ir „pasiimdavo“ savo išgydymą. Visa tai nuolat stebėjo kiti, taip pat norėję pasveikti ir galbūt daug anksčiau „atsikraustę“ prie tvenkinio. Tvarkingos „eilės“ ten nebuvo. Kas pirmas, kas stipresnis, sveikesnis, gal ir gudresnis - tas ir „pasiima“ ko atėjo. 

Ir vis dėl to - trisdešimt aštuonerius metus sirgęs ligonis toliau gulėjo šalia tvenkinio. Viltis miršta paskutinė?

Pagalvojau, kad kartais pati bažnyčia gali būti panaši į Betezdos tvenkinį, kur žmonių gyvenimai išties keičiasi, o kartkartėmis įvyksta ir protu nesuvokiami stebuklai (kai, pavyzdžiui, žmogus pagyja nuo nepagydomos ligos, o gal nevaisinga moteris, turėjusi gydytojų lapelį - nevaisingumo patvirtinimą - staiga visų nuostabai susilaukia taip ilgai šeimoje laukto vaikelio...). Ir štai tu lankai tokią bažnyčią, girdi apie Dievo stebuklus bei prisilietimus kitų gyvenime, o tavasis stebuklas - kur jis?..

Nežinome, kodėl Viešpats aplankė būtent šį ligonį, kai prie tvenkinio gulėjo daugybė kitų, tačiau man atrodo, jog šis ligonis buvo atkaklus ir ištikimas savajam pasirinkimui - norui pasinaudoti galimybe pasveikti... Nebuvo jam lengva matyti tuos, kurie jį aplenkdavo, tačiau jis vis tiek liko laukti tegu mažos, tačiau galimybės... O gal laukti tiesiog neįmanomo. 

Šiandien nežinome, kodėl ne visi pasveiksta ar kodėl ne visi sulaukia „savojo stebuklo“ - ir sakyti, jog tai vien dėl netikėjimo, manau, būtų nesąžininga. Nežinia, ar ligonis, kurį išgydė Viešpats, tikėjo savo pagijimu - veikiau jis tikėjosi... Kaip ir mes šiandien, kartkartėmis labiau tikimės ir viliamės, nei tvirtai tikime, kad būsime išgydyti stebuklingai, jei susirgome. Noriu atkreipti dėmesį ir į tai, kad tai pats Viešpats priartėjo prie ligonio, o ne ligonio „tikėjimo malda“ prisišaukė gydantį Viešpatį. Taip, yra ir tikėjimo maldos (Jok 5, 15), tačiau yra ir švelnus Viešpaties prisilietimas - kaip kad šiuo atveju Kristus tiesiog priėjo prie ligonio, ir pastarajam nereikėjo bėgti, skubėti, kad pirmas paliestų vandenį, nereikėjo ir „įtempti savo tikėjimo „stygų“ - tiesiog pokalbio metu su Viešpačiu jis buvo pagydytas. Kartais man atrodo, kad mes elgiamės kaip kūdikiai, - šie kitą kartą verksmu ir ašaromis „prisišaukia“, kad tėvai juos paimtų ant rankų, bet dažnai tėvai patys tiesiog paima vaikus ant rankų ir juos panešioja... Nes juos myli. 

Todėl, jei šiandien kenčiame nuo įvairiausių poreikių ir problemų, jei nuolat girdime, kad „kažkur kažkas vyksta“, kaip kad vyko prie Betezdos tvenkinio, kur žmonės pagydavo (kai kurie), o mes vis dar laukiam savojo stebuklo - nepaliaukime laukti Viešpaties. Ir, žinoma, prašykime Jo pagalbos. Viešpats girdi mūsų maldas. Jis pats daug kartų mus ragino melstis, ieškoti, prašyti, belsti... 

Viešpats ateina ir tuomet, kai esame vieniši, kai neturime žmogaus, kaip kad šis ligonis, kad mums padėtų. Tačiau Viešpats gali mus paguosti, sustiprinti, padrąsinti ir suteikti tai, ko mums iš tikrųjų reikia. Kas neįmanoma žmonėms, įmanoma Dievui.

O visokeriopos malonės Dievas, pašaukęs mus į savo amžinąją šlovę Kristuje Jėzuje, pats jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins, sustiprins ir pastatys ant tvirto pagrindo ( 1 Pt 5, 10).
-----
Mąstydama apie beviltiško ligonio išgydymą galvojau ir apie tai, kaip Viešpaties atėjimas gali mus pakeisti ir kaip reikia, kad mes susitiktume su Kristumi asmeniškai. Taip kaip ligoniai pasveikdavo, jei kuris įlipdavo į tvenkinį pirmas angelui sujudinus vandenį, taip ir mes galime daug nuveikti vien savo kūniškom pastangom. Net ir Dievo Karalystėje, bažnyčioje būdami mes galime tikrai daug atlikti tik dėl savo valios pastangų bei gebėjimų. Tačiau, tikiu, Viešpats nori, kad mes labiau pasitikėtume Jo vedimu, atsivertume Šventajai Dvasiai. Tuomet laiku pajudėsime ir laiku sustosime. Laiku kalbėsime ir laiku patylėsime. Laiku įsitrauksime ir laiku atsitrauksime - ne nuo Viešpaties, o nuo „puodų“, kad pabūtume Dievo akivaizdoje, kaip Marija, kuri išsirinko geriausiąją dalį. 

Tirdami savo elgesį, savojo krikščioniško gyvenimo kelionę pastebėsime, kaip dažnai mes vėl ir vėl tampame netinkami Dievui dėl savo nuodėmių. Kūniška, fizine prasme mes esame kaip tie ligoniai prie Betezdos tvenkinio - kaip jie kentė nuo skirtingų ligų, taip ir kenčiame nuo skirtingų mūsų nuodėmingos prigimties pasireiškimų - vienam ranka paralyžuota (tinginystė), kitam širdis „streikuoja“ (šaltumas ir abejingumas artimam), trečiam kojos „atsakė“ (nenori eiti į bažnyčią, retai ateina, neprisiima jokių įsipareigojimų) ir t. t... Tačiau, kai prie mūsų - kaip prie to ligonio - prieina Viešpats, mes imame keistis. Taip, galbūt ir mes išgirsime klausimą, o gal ir ne vieną: „Ar nori būti kitoks? Ar nori gyventi Mano akivaizdoje? Ar nori nuolat pasitikėti Manimi?“. Apaštalas Paulius liudija, kad mūsų tinkamumas yra iš Dievo. Manau, kad šis tinkamumas atsiranda būtent tuomet, kai mes išgyvename Kristaus artumą bei prisilietimą, o išgyvename tai ne tuomet, kai „šiurpuliukai bėga per nugarą“, o kai asmeniškai bendraujame su Juo. Kai meldžiamės. Kai vėl ir vėl užsidarome savo kambarėlyje, kad būtume slaptoje su Tėvu. Kai savo mintis kreipiame Dievo link, kaip kad psalmininkas meldėsi: Dieve, nukreipk mano akis nuo tuštybių, savo žodžiu atgaivink mane. Be to, kai leidžiame laiką su Dievu, mūsų maldos tampa išmintingos. Pradedame prašyti to, ką Viešpats nori mums suteikti, o ne tai, kas patenkintų mūsų kūniškus troškimus ir ambicijas (Jok 4, 1).

Neseniai teko matyti vieną dokumentinį filmą, kuriame primenami tie momentai (ir parodyti), kai sovietmečiu bažnyčios buvo verčiamos sandėliais ir tokiu būdu buvo bandoma Dievo vardą išstumi... Tačiau, galvoju, mes galime leisti, kad su mumis pačiais taip atsitiktų dvasine prasme - kai Dievo šventykloje (juk mes esame gyvojo Dievo šventykla) nesimeldžiama, neieškoma Viešpaties, o vien tik gyvenama įvairiais šio pasaulio rūpesčiais, kūniškais troškimais, norais, samprotavimais... Tuomet, žiūrėk, vietoj Dievo žodžio atsiranda kažkas svarbesnio, įdomesnio... 

Pamenu, kaip kažkada vis mąsčiau apie savo netinkamumą - labai dėl to pergyvenau, liūdėjau, išgyvenau nusivylimą savimi (manau, visi tikintieji tai vėl ir vėl išgyvena). Ir tuomet susapnavau sapną - sapnavau, kaip pastorius, padrąsinančiai gestikuliuodamas rankomis cituoja apaštalą Paulių: „Bet šitą turtą mes laikome moliniuose induose, kad būtų aišku, jog visa viršijanti jėgos apstybė iš Dievo, o ne iš mūsų,“ - tai buvo citata iš antro Laiško korintiečiams (4 sk, 7 eil.).

O šiandien, regis, labiau suvokiu, ką reiškia žodžiai, jog mūsų tinkamumas ir jėgos apstybė yra iš Dievo - mes turime būti su Dievu, praleisti laiką su Juo, kad patirtume savo tinkamumą iš Jo. Nes tai Jo Dvasia mus veda, įgalina tarnystei, padeda išpildyti Dievo žodį - žodžiu, gyventi taip, kaip Dievui patinka. Tad atsiverkime Viešpačiui savo asmeninėse maldose. Mūsų maldos, mūsų tariami žodžiai Jam yra be galo svarbūs - kaip kad buvo svarbus pokalbis ligonio su priartėjusiu Kristumi ten, prie Betezdos tvenkinio.