Noriu išmokti patylėti. Ypač tuomet, kai nekalbu.

2013 m. gegužės 5 d., sekmadienis

Apie Viešpaties motinišką meilę

Mano dukra nupiešė mamą (greit jai ketveri)

Kaip motina paguodžia kūdikį, taip Aš jus paguosiu; Jeruzalėje jūs būsite paguosti. (Iz 66, 13)

Nors mums daugiau žinomas Dievo kaip Tėvo paveikslas, čia Viešpats savo tautai  kalba kaip motina. Nelengva "prisijaukinti" būtent tokį Dievo paveikslą, tačiau juk ir motiniška prigimtis žmoguje yra Jo dovana - tiek vyras, tiek moteris yra sukurti pagal Dievo atvaizdą ir pavidalą. Taigi, kad suprastume, kaip Dievas nori paguosti savo tautą, pabandykime pažvelgti į motinos ir kūdikio ryšį.

Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad motina paguodžia savo kūdikį ne todėl, kad ji yra profesionali savo vaiko auklė ir globėja, o todėl, kad ją ir kūdikį sieja ypatingas ryšys... Kūdikis labiausiai laukia mamos, nurimsta prie jos krūties... Tad jei kalbėti apie tai, KAIP motina paguodžia savo kūdikį, atsakymas, greičiausiai, būtų – būdama šalia vaikelio. Ji ne tik atsako į visus naujagimio poreikius – jį pamaitina, rengia, prausia, bet ir jį kalbina, glosto, bendrauja su juo... Kūdikis ramus, kai mama šalia, ir sunerimsta, kai ji atitolsta.

Manau, jog šiame Dievo žodyje atsispindi Viešpaties troškimas būti šalia savo tautos, būti jos globėju, palydėtoju, aprūpintoju. Dievas, esu tikra, į kiekvieną savo vaiką žvelgia kaip vienintelį visame pasaulyje ir be galo jį myli. Daugelis iš mūsų, patys augindami vaikus, jau žinome, ką reiškia dėl savo vaikų išgyventi, – kokie jie mums svarbūs ir brangūs... Žinome ir tai, jog vaikus auginti – reiškia patirti ir džiaugsmų, ir vargų. Tai didelė atsakomybė, tačiau ir didelė duotybė, Dievo dovana.

Taip pat norisi atkreipti dėmesį į tai, kad Dievas kalba būtent apie motinos ir jos kūdikio, o ne jau paaugusio vaiko santykį. Kodėl? Kūdikiai be priežiūros „iš aukščiau“ neišgyventų. Kūdikiai be galo pažeidžiami, juos būtina globoti, saugoti, reikiamu metu pamaitinti. Ką tik gimęs vaikelis jau atsiduria mamos glėbyje, duodamas panešioti ir šalia esančiam tėveliui. Buvimas šalia mamos be galo svarbus kūdikio raidai, sėkmingam vystimuisi. Pasirodo, net mamos prisilietimai yra be galo svarbūs... Mes šeimoje dabar auginame septynių mėnesių kūdikį, o vyras man vis sako: matai, kaip jam tavęs reikia – be tavęs jis tiesiog neišgyventų. Mat net jei išrūkstu ilgesniam laikui iš namų, tenka nuolat dirsčioti į laikrodį – nes kūdikiui reikia pienelio... Jis darosi neramus, irzlus, ir jokiomis košelėmis nei žaislais jo nenuraminsi... Tam tikru laiko „intervalu“ privalau „prisistatyti“ arba vykti kur nors jau kartu su vaikeliu. Taigi, aš tiesiog privalau būti šalia vaikelio ir nepalikti jo vieno ilgam. Tuomet jis nurimsta, jaučiasi saugiai. Manau, ir mums taip reikia Viešpaties artumo. Kaip psalmininkas sako: „Tu paslėpei savo veidą, ir aš nusigandau“. Kūdikiai išties gali išsigąsti ilgiau „neradę“ mamos.

Tačiau čia, tikiu, slypi dar vienas svarbus aspektas. Tai begalinis motinos švelnumas, rodomas būtent kūdikiui. Mat net jei kūdikis irzlus, daug verkia, išvargina – mama ant jo nepakels balso, nebaus, nedrausmins, ant jo nepyks... Ji žino, kad kūdikiui kažko trūksta, kad jis negali išsakyti savo poreikių ar pasiskųsti, jog jam kažką skauda... Tad mama tik intuityviai supranta, kad vaikeliui ne viskas gerai ir visaip bando jį guosti – glaudžia prie savęs, nešioja, niūniuoja jam, žindo, sūpuoja... (Net ir iš prigimties grubesnio būdo moterys pagimdžiusios vaikelį sušvelnėja). Taigi, tikiu, jog Viešpats čia nori paliudyti ir apie savo begalinį švelnumą, kurį jaučia savo tautai. Savo meilę jis prilygina motiniškai meilei – ir būtent motinos meilei kūdikiui, kai vaikelis yra nuolatinėje mamos priežiūroje, kai mama neatsitraukia nuo vaikelio, tiesiog juo gyvena. Tikiu, tai liudija Viešpaties nuolatinį, nepertraukiamą rūpestį, o taip pat ir didelį džiaugsmą, kad vaikelis gimė, kad jis yra... Anksčiau apie tai nepagalvodavau – kad gimus vaikeliui ir Dievas gali be galo džiūgauti – ne tik mes ir mūsų artimieji (juk dažniausiai vaikelio gimimą lydi didelė euforija). Juk gimsta amžinas kūrinys, žmogus pagal Dievo atvaizdą ir pavidalą. Žmogus, turintis galimybę pažinti savo Kūrėją ir praleisti su Juo amžinybę... Gimsta ne tik todėl, kad to norėjo tėvelis ir mamytė (o gal nenorėjo?), bet ir todėl, kad Dievas paslaptingu būdu sukūrė naują sielą, naują dvasią. Taigi, kiekvienas kūdikis – Jo kūrinys.

Šis Viešpaties santykis – švelni meilė – mane be galo įkvepia. Viešpats guodžia mus jautriai, subtiliai, žinodamas mūsų mintis, pamąstymus, dvejones, nusivylimus. Ir niekuomet mūsų nepalieka – kaip ir mamos nepalieka savo kūdikių. Ir nors mes jau ne kūdikiai, Jis vis tiek mus myli kaip motinos myli kūdikius... Jis nuolat išlieka tuo, kuris gali mus paguosti, mums „paniūniuoti“, „pasupti“, mus aprūpinti, net gi, sakyčiau, žindyti savo žodžiu... (Nors tam tikra prasme išties, mes visą gyvenimą išliksime kūdikiais, nes Dievo pažinimo didybė neišsemiama).

Jeruzalė – Dievo išrinkta vieta, turinti be galo didelės reikšmės Izraelio istorijai, Viešpaties pažadų išsipildymui. Manau, kad ir šiandien Viešpats yra numatęs ypatingą vietą, kur mes galime būti paguosti – tai Jo bažnyčia. O taip pat, tikiu, didžiausia Jo paguoda mus pasieks jau dangiškoje Jeruzalėje, kur nebus nei mirties, nei liūdesio, nei tamsos (Apr.kn. 21, 1-6)...

Tad paminėję Motinos dieną prisiminkime, kad mūsų Viešpats yra ne tik mūsų Tėvas, bet ir Motina. Kupinas paguodos, švelnumo, aprūpinimo... Nė akimirkai mūsų nepaliekantis ir neapleidžiantis. Žinantis, ko mums reikia. Tvirtai laikantis mus savo rankose.




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą