Noriu išmokti patylėti. Ypač tuomet, kai nekalbu.

2013 m. gruodžio 10 d., antradienis

Batų pora, kurių norėčiau Kalėdoms


Kartais atrodo, kad su kiekvienais metais kažkaip vis kitaip laukiu šios didelę dievišką paguodą pranašaujančios ir liudijančios šventės... Ir kiekvieną kartą galvoju apie susitikimą su Kristumi. 
Koks jis bus šiemet? Turiu prisipažinti, kad niekaip negaliu priprasti prie „kūdikio Jėzaus“. Mano akyse Jėzus iškyla didis, pašlovintas, prikeltas iš numirusių, vaikštantis tarp mūsų, išklausantis mūsų maldas, plaunantis mums kojas, užtariantis mus, tylintis ir kalbantis mums. Kartais galvoju: kodėl Kristus taip dažnai tyli žvelgdamas į mus? Ar Jo meilė ir rūpinimasis mumis tokie dideli, kad Jam pritrūksta žodžių žvelgiant į mus? Tikriausiai, mūsų nuodėmės tiek mus apkurtina, kad mes negabūs Jo girdėti... Kaip vaikai galim pykti, kodėl tėvelis nepaaiškina, iš kur atsiranda snaigės, arba kodėl negalime turėti to ar ano, bet tėvai paprastai žino, kada vaikai pasiruošę klausytis, o kada klausia ko nors iš pasiutimo, noro įrodyti savo tiesą ir elgtis taip, kaip jiems norisi.
Kad ir kaip būtų, šiandien galvoju apie tai, kas man trukdo būti su Kristumi... Ne, tikrai ne mano vaikai. Neseniai perskaičiau liudijimą, kaip viena jauna stačiatikė moteris vis bėgdavo į bažnyčią melstis už savo vyrą, kurį išsiuntė kariauti į Čečėniją... Kai jos kūdikis užmigdavo, ji kritusi ant kelių nuolat lenkdavosi Dievui, kaip mokėjo „laikėsi įsikibus į Dievą“, prašydama saugoti jos vyrą.  Bažnyčioje užtrukdavo tiek, kiek leisdavo krūtimi maitinimas kūdikis, – ne mažiau. O jos vyras tuo metu patyrė stebuklų, šalia buvę kariai net ėmė stengtis laikytis arčiau jo, nes aiškiai matė - kulkos jo nepaliečia, kažkaip stebuklingai nekliudo. Ir vos jis pasitraukia iš vienos ar kitos vietos, tuoj ten bombos, kulkos, žuvusieji... O jam – nieko. Ar gi ne stebuklas?

Ne dėl stebuklo noriu būti su Kristumi. Tiesiog šis liudijimas parodė, kaip ta moteris turėjo jėgų daug melstis. Ji nuolat gyveno maldoje. Kaip žinome, kūdikius auginančios mamos dažniau gali vaikščioti apsnūdusios, o ne besimeldžiančios... Kartą mano vyras juokavo, kad kalbuosi su anuo pasauliu, nes tikrai, ir pati tąkart jaučiau, kaip nieko nebesuvokiu dėl miego trūkumo. Taigi mano mieli vaikai, rodos, išsunkia visas jėgas. Bet ar tikrai? Ar jie gali trukdyti man būti su Jėzumi, jei Jis sakė, kad štai tokių, kaip tie mažiai, yra Dievo Karalystė? Ar nuovargis gali trukdyti būti su Viešpačiu? Ir taip, ir ne. Nuovargis, kur kas didesnis, ateina tuomet, kai mes nebūname su Juo... Net neabejoju, kad daugybė problemų mūsų gyvenime atsiranda todėl, kad nepasišvenčiam Jam. Kad mes vis dar ieškom savo gyvenimo, savo kelių, savo naudos. Tuomet kaip tas avinas brūzgyne (žr. Pr.kn. 22, 13) įsipainiojam savo problemose – gerai, jei atsiranda Dievo pašauktas Abraomas, kuriam įsakyta atrasti aviną aukai, ir jis randa tą įklimpusį gyvulį, ir ištraukia jį iš ten, kad... paskerstų ir paaukotų Dievui. Dažną kartą būtent taip Dievo žodis, žodis iš Jo lūpų traukia mus kaip kokius paskenduolius iš vandens... Traukia kitokiam gyvenimui, kur vaikštoma šviesoje, tiesoje, Dievo artume... Ištraukia ne tam, kad tiesiog būtume ištraukti, bet kad gyventume dėl Jo.
Gal vienuolystė gelbsti nuo šio pasaulio pagundų? Skaitydama Tomo Kempiečio mintis suvokiu, kad ir vienuoliai susidurdavo su labai didelėm pagundom – mat kurgi pabėgsi nuo savęs, nuo savo nuodėmingos prigimties? Ir čia galėtum visiškai nusivilti, jei ne Jėzus. Jis nuolat mus kviečia, lyg sakytų: „Bėk pas Mane“. Tuomet klausiu: „Viešpatie, o ką reiškia bėgti pas Tave?“ Ir menu kunigą H. Šulcą, kuris šiandien tarnauja Afrikos vaikams, visiškai paaukojęs jiems savo gyvenimą... Man atrodo, tarnystė jo pašonėje tuoj išgydytų daugelį mūsų, taip įpratusių suktis savo sultyse, kai bandome vienom nuodėmėm išspręsti kitas... Misionierystė kai kam gali tapti tiltu į savo sielos išganymą - bet, deja, turiu pripažinti savo sielos skurdą, kad kažin ar galėčiau taip pasielgti - išvykti kur nors šitaip, kad patarnaučiau.
Na, gal guodžia Viešpaties žodžiai: „Žmonėms tai neįmanoma, bet ne Dievui.“ Jei Jis pašauks, galbūt suteiks jėgų pasišvęsti? Šiandien, tiesa, misionierystė vyksta mano namuose, sukantis nesibaigiančiuose buities verpetuose. Ir esu be galo dėkinga Dievui už viską – savo vyrą, nuostabius vaikus. Be Jo malonės nebūtų nieko. Suvirpėjo širdis, kai išgirdau apie vieną moterį, atsiliepimą apie ją, jog ji buvo nepaprastai darbšti bei pareiginga darbe, o su savo vyru niekada (!) nebuvo susipykusi... Ar jos vyras buvo tobulas? Manau, ji tiesiog buvo, kaip kad mes sakome, šventas žmogus.

Blogiausia, o gal, tiksliau, pavojingiausia, kai būti su Kristumi trukdo ne nuodėmės, o iš pažiūros, visai pozityvūs dalykai, darbai. Nes tuomet yra pavojus save įtikinti, kad viskas man tikrai gerai, Jėzumi juk tikiu. Morta negalvojo, kad jos puodai yra ne tai, ko reikia, nes jai, matyt, pakako žinoti, jog Jėzus jos namuose... Juk puodai žvangėjo „dėl Jėzaus“. Kaip ir mes dažnai galvojame: taip, aš juk tikintis, Jėzus mano širdyje. Bet Jėzus – ne kryželis ir ne amuletas, kurį pasikabinęs ant kaklo gali būti ramus. Šiandien mane tikrai gąsdina mintis, jog galiu prarasti savo išgelbėjimą (tiesa, žinia apie pragarą tokia, rodos, būtų neparanki Kalėdoms... Skambėtų lyg koks išsigalvojimas).
Taip, jei nebūsiu atidi Viešpaties balsui, kuris skatina mane pirmiausia būti su Juo, išpažinti savo nuodėmes ir keistis (būtent pastarasis dalykas yra svarbus, nes mes taip pratę užsiliūliuoti religinėse teorijose be praktikos), aš galiu prarasti išgelbėjimą. Taip, Kristus atpirko mus iš visų nuodėmių. Bet ar einu pas Jį slėptis, išpažinti, raudoti dėl jų? Ar man mano nuodėmingumas yra gyvenimo ir mirties klausimas, kaip tai jaunai motinai, dieną naktį besimeldžiančiai už kare esantį vyrą? O gal savo nuodėmingumą jau priimu kaip žaidimą, kaip pasroviui plaukiantį laivelį? „Atsiduodu, Viešpatie, į Tavo rankas“,  bet mano širdis Jam negieda, Jo nesiilgi, aš kažkur kitur, tik ne Kristuje... Galiu kaip ta Morta prisidengti tarnyste Dievui, o kas bus, jei aną dieną išgirsiu: „Eik šalin, nepažįstu tavęs“. Sakysiu: kaip Tu gali manęs nepažinti, Viešpatie, Tu gi visus iki vieno pažįsti, ir mane pažinojai... O Dieve, kaip baisu, kai religingumas, tikėjimas tampa tik išorine priedanga, krikščionišku atributu ir tiek.
Dar viena (tikra) istorija.

Viena bobutė niekaip negalėjo įsigyti tinkamų jai batų. Bet pasimatavus parduotuvėje itališkų batų porą nustėro: kokie patogūs ir tinkami jos kojai. Sužinojus kainą – ‚prisėdo‘. Ėmė taupyti, dėti, kaip sakoma, kapeiką prie kapeikos, papildomai įsidarbino vienoje šeimoje, ten gaudavo ir arbatpinigių, ir jaunos mergaitės „davinių“, kad bobutė nesakytų tėvams, jog ši grįžo išgėrus... Pagaliau batai nupirkti, bobutė laiminga, išsiruošia į kelionę po šventas vietas... Ir toje kelionėje, nakvojant gal nakvynės namuose, įvyksta štai kas: viena studentė, skubėdama paryčiais į autobusą, netyčia supainioja batus ir išlekia su bobutės pora. Kaip raudojo bobutė tai aptikus! Vos ne vos įsispyrė į studentės batus ir kentė skausmus.
Pagaliau gidė nusprendė palaukti, niekur nevykti su grupe, o bobutei patarė nueiti į bažnyčią ir pasimelsti: bet, sako, pirma atgaila, o tik tuomet prašymas. Na, bobutė ir nuėjo melstis. Iš pradžių muistėsi, muistėsi dėl tos „privalomos“ atgailos, bet galiausiai, sąžinės „stumiama“ iš tikro suvokė, kaip ji negerai elgės toje šeimoje, kurioje dirbo dėl pinigų, kaip jai nerūpėjo ta jauna mergaitė, kaip imdavo iš jos pinigus... Ir galiausiai bobutė ne tik atgailavo, ji jau su ašaromis meldėsi už tą jauną mergaitę... Pamiršusi tuos nelemtus batus. Kai ji šiek tiek atsigavo nuo ašarų, žvilgt – ogi šalia studentė, apsiavusi jos batais meldžiasi... (Tai tikra istorija).

Taip jau yra, kad dažnai „batai“ mums rūpi daug labiau nei sielos būsena. Ir taip pat suprantu, jog negaliu savęs raminti: „Juk lankau bažnyčią.“ O kas, jei bažnyčion ateinu dėl tų savo „batų“, kaip ta bobutė? Ir, deja, kaip ji neprasiveržiu iki nuoširdžios ir tikros atgailos, o taip ir lieku apgailestauti dėl batų daug labiau, nei dėl savo nuodėmingumo... Mano „batais“ gali tapti ir kitų žmonių nuomonė, reputacija jų akyse – va, žiūrėkit, aš vis dar čia, Dievo namuose, o iš dangaus gal jau skuba aidas: „Aš tavęs nepažįstu...“.

Kaip viskas rimta. Ir ačiū Dievui, kad kol gyvename šioje žemėje, išgyvename malonės metą, galimybę atgailauti, keistis, kviestis Kristų į savo širdį, gyvenimą, į namus, į palėpes, į savo širdies „rūsius“. Primenu sau, kad tik Jo artume gimsta tikra atgaila. Tai Jo šviesa apšviečia mano nuodėmes, jo Žodis skaistina mano sąžinę, Jo meilė skatina keistis...
Laukiu Kalėdų. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą