Apnuoginančios Kalėdos

„Man per Kalėdas būna truputį liūdna,“ - anądien prisipažino bičiulė. 

Nebuvo sunku suprasti, kodėl, bet paklausiau... Paklausiau todėl, kad iš patirties žinau to liūdesiuko skonį, nors gal jau ir primiršau... Jis toks... Na, lyg nekviestas svečias, įsėlina ir tupi tavo kambary it kokia paukštė, ir dar tyliai peri visokias mintis.  Praveri visus langus, atitrauki užuolaidas, sakai: „Nagi, šiūūū! Skrisk gi pagaliau. Žiūrėk, ten tavo laisvė, dangus...“  O sparnuotoji būtybė it kokia vištytė žvelgia į tave, lyg nieko nesuprastų, nemokėtų ir nenorėtų skraidyt. Liūdesys lieka.

Kalėdos apnuogina. Toji liūdesio paukštė ne šiaip randa plyšį į mūsų namus. 

Kalėdų laukimas atveria mūsų skurdą - vienų daugiau dvasinį, kitų materialų. Vieni nelaukia tų dvylikos patiekalų Kalėdų išvakarėse, nes žino, jog jų tiek nebus, kiti nelaukia, nes žino - nebus kam tų patiekalų ragauti, treti nelaukia, nes taip pat supranta, kad prie to ypatingo stalo pernelyg stipriai jausis nemeilės kvapas... 

Taip ir stypsom daugelis, kaip tie medžiai be lapų. Tokie apnuoginti, lyg ne vietoje užaugę, lyg ne gyvenimui, o mirčiai skirti. 

Spoksau į medžius. Kaip jie išgyvena tą šiurpų rudenį bei žiemą savo gyvenime? Bet medžiai lyg kareiviai stovi išsirikiavę ir nė šnipšt. Lapų nėra, taigi, tarsi ne pagal paskirtį kiurkso, vaizdą gadina. Jokios iš jų naudos, sakytum. Kaip dažnai ir iš manęs. Kodėl esu visiškas nulis arba daugybė nulių be jokio skaičiaus priešakyje? Kodėl turiu stovėti toks apnuogintas ir liūdnas savo vienatvėje? Bėgsiu, antai, geriau į blizgučcentrį, prisipirksiu visko, ir bus valio! Bet... ne man tas visas žaidimas, jau bandžiau, - vėl ir vėl, kad mane kur, apsinuoginau... 

Akimirksniu suvokiu - man reikia šio liūdesio. To apsinuoginimo meto, kai stypsau kaip tie medžiai be lapų ir niekuo negaliu nei pasigirti, nei, rodos, pasidžiaugti. Bet... ša...  Anądien medžiai išmokė mane ne kareiviško klusnumo, o tiesiog dieviško romumo - nebijoti pasirodyti be lapų, gyventi niekuo neprisidengus. Pasirodyti negražiai, stokojančiai, vienišai, ligotai, liūdnai. Būti nuliu, nes... mano skaičius priekyje yra Jis.

Visiškai apnuoginta žvelgiu į Prakartėlę ir matau nė savo lovelės neturintį Jėzų. Tokį mažą, bejėgį, besidžiaugiantį pirmąja savo gyvenimo diena. Jo šeimos skurdas apnuogintas visam pasauliui, tačiau angelų kareivija aplanko ir nušviečia žemę bei budinčius piemenėlius. Šie irgi apnuoginti - juk jie viso labo - piemenėliai, gyvenime netapę „kažkuo daugiau“. 

Stoviu tokia belapė, o širdy taip šviesu. Tik apnuoginta kaip niekad gerai, regis, suvokiau tikrąjį Kalėdų slėpinį. Tas nuogumas, liūdesys daug metų atkakliai stūmė mane į kampą (o gal Prakartėlės vidun?), kad suprasčiau, kad išsilaisvinčiau nuo netikrų Kalėdų ir atrasčiau tikrąsias, kur nuogumas turi vertę, nes visi apnuogintieji aprengiami Jo šlovės rūbais.

Ačiū, Viešpatie, už apnuogintas Kalėdas, už šią neįkainojamą patirtį. Tu esi mano Dievas, paguodos Dievas, neužmirštantis nė vieno. Atvedęs į puotos namus, Tu neleidi užmiršti to meto, kai nulis buvo tik nulis, be skaičiaus, medžiai buvo be lapų... Neleidi užmiršti tos apnuogintos realybės, kurioje sutikau Tave ir mačiau tik Tave, kad visuomet žinočiau, jog Tu - visų svarbiausias.
...
Žiū! Medžius papuoš(ė) sniegas - toji balta viltis iš dangaus. Jis ištirps, kaip kasdien tirpsta mano viltis, delnuose palikdama vien prisiminimus... apie ateitį. Vėl ir vėl baltos pranašystės kris iš dangaus, jos vėl ir vėl paguos nuogus medžius ir, kad ir kaip keista, juos sušildys.