Yra laikas

Rolanos Kunske nuotrauka

Yra laikas mano gyvenime, mano kasdienybėje, kuris tampa ypatingu, išskirtiniu. Tai laikas, kurio laukiu,  valanda, kurios ilgiuosi. Toks trapus, bet amžinybe dvelkiantis metas. Metas, kai atidedu visus savo pasiekimus, tačiau susirenku savo pralaimėjimus, liūdesį ir džiaugsmą, metas, kai ateinu tokia, kokia esu, ir nešu viską, kas tuo metu many gyva, svarbu, ką dovanojo gyvenimo verpetai.


Taip, tai - ypatingas laikas, kai tikrai žinau, kad nesu viena. Laikas, kai mano širdis, protas, dvasia yra sujaudinti, nes žinau - įvyks (ir vyksta) kažkas nepaprasto, ypatingo, nepakartojamo. Nors tai vyksta ir gali vykti vėl ir vėl, tačiau tai niekuomet nebūna taip pat, ir aš tuo stebiuosi.

Tai neabejotinai pats svarbiausias laikas. Nors visa kita - kasdieniai įsipareigojimai, dėmesys aplinkiniams, artimiesiems, vaikams, rūpestis jais - taip pat be galo svarbu, vis dėl to TAS laikas yra pats ypatingiausias, išskirtinis. Šis ypatingas laikas tarsi kelio tiesimas - kelio, kuriuo netrukus eisiu. Juo žengs mano siela, vėliau jį pasieks ir mano kojos. Mano egzistencija įprasminama tik šiame kelyje. Jame, žinau, turėsiu keistis aš, turėsiu priimti ir nugalėti įvairius iššūkius. Šiame kelyje klausimų bus daugiau nei atsakymų, tačiau TUO ypatingu laiku aš nurimstu... Mano klaustukai išsitiesia, lieka daugtaškiai, kableliai, šauktukai. Nes TUO laiku man dovanojama ramybė, aš semiu iš ramybės Šaltinio. Šaltinio, kuris niekuomet neišsenka. Šaltinio, kuris visuomet manęs laukia, net ilgisi manęs ir mane myli. Šis Šaltinis - ypatingas: jo kairėje yra turtai ir garbė, dešinėje - ilgas amžius (Pat 3, 16). Šio Šaltinio akivaizdoje ir tik Jo dėka tirpsta mano skurdas ir atgimsta tikrasis skurdas - tas, kuris verčia mane trokšti, ieškoti, eiti, belsti, prašyti... Šis Šaltinis to ir laukia, Jis nuolat mane kviečia... Eidama prie šio Šaltinio, jaučiuosi lyg ta našlė iš Sareptos, - kiek pajėgsiu indų atsinešti, tiek Jis ir pripildys. Mano širdis keičiasi, keičiuosi ir aš pati, vos tik Šaltinis pripildo mane vėl ir vėl.

Taip, šis Šaltinis trokšte trokšta mane pripildyti. Jis pils ir duos tiek, kiek aš pajėgsiu priimti, kiek tik trokšiu. Jis vis duos ir duos, lauks, kol viską sugersiu, ir vėl duos... 

Tuo ypatingu laiku prie Šaltinio aš ilsiuosi, geriu iš Jo, semiuos iš Jo, plaunuosi kasdienybės užneštas dulkes nuo savo sielos... Šaltinio vanduo vėl ir vėl mane apvalo, atgaivina, užgydo žaizdas... Suprantu, kad be Šaltinio esu niekas, kad nieko negaliu ir nieko nemoku, nesugebu. Nors kartais norėčiau sugebėti, parodyti Šaltiniui, kiek daug galiu. Bet vos prie Jo priartėju, suprantu savo nuogumą, išdidumo beprotybę, kūno skurdą ir vargą. Tik Šaltinio akivaizdoje tai manęs nesugniuždo, bet suteikia sparnus. Po to ypatingo laiko prie Šaltinio esu kitokia... Pavyzdžiui, netikėtai pačiai sau tampu jautresnė ir dėmesingesnė visiems, kuriuos sutinku.

Tad klausimas toks natūralus ir paprastas, bet neprastas: kodėl prie to Šaltinio ateinu taip retai? Kodėl taip dažnai leidžiu, kad Šaltinis būtų pats sau vienas, o aš toliau klaidžioju savo pačios labirintuose, lyg to Šaltinio nė nebūtų... Savo akyse pasirodau nemažai galinti, regis, turiu ir kuo pasididžiuoti ar pasigėrėti - taip galvoju būdama toli nuo Šaltinio... Labai toli. O dangau! Kaip aš trokštu, kad Šaltinis nuplautų mane nuo... savęs pačios ir atvertų manyje dieviškąją prigimtį.

Juk tas Šaltinis yra Asmuo. Beprotiškai mane mylintis, laukiantis manęs, trokštantis kalbėtis ir kalbėti man... 

Ar pastebėjai, kad Šaltinis čiurlena čia pat, tavo širdyje?..