Atradimas - www.teologika.lt

Labai džiaugiuosi ne taip seniai atradusi šį blogą http://www.teologika.lt/

Patinka ne tik mintys, bet ir kaip jos perteikiamos. Ne taip dažnai sutiksi tokį savitą stilių. Man jis labai patinka.

Puikus rašytojas.

Ačiū, Mindaugai!

Nebijok, vien tik tikėk! (Mk 5, 36)

Truputį nusižengsiu "ištraukdama" šią eilutę iš konteksto, tačiau Biblijoje ne kartą skaitome padrąsinančius Viešpaties žodžius – dar Izajo knygoje skamba nuostabus paraginimas:

Taip sako Viešpats, kuris sutvėrė tave <...> : „Nebijok! Aš atpirkau tave ir pašaukiau tave vardu; tu esi mano. Kai eisi per vandenį, Aš būsiu su tavimi ir upės nepaskandins tavęs. Kai eisi per ugnį, nesudegsi ir liepsna nesunaikins tavęs" (Iz 43, 1-2).

Tai nereiškia, jog Viešpats drąsina mus visais atvejais. Jis tikrai nedrąsins mūsų gyventi dėl savęs, pildyti savo įgeidžius, elgtis egoistiškai ir pan. Tačiau Jis visuomet ragins mus artintis prie Jo, ieškoti Jo veido, Jo pažinimo šviesos, ragins pasitikėti Juo ir siekti panašumo į Jį. Sunkiose aplinkybėse ir skausme ragins, drąsins šlietis prie Jo.

Štai dar vienas pavyzdys, dar vienas paraginimas: „Gyvenkite be godumo pinigams, būkite patenkinti tuo, ką turite, nes Jis pats yra pasakęs: Niekad Aš tavęs nepaliksiu ir neapleisiu“ (Žyd 13, 5)

Matome, kaip žydams laiško autorius ragina tikinčiuosius pasitikėti Dievu – ne tik remtis Jo pažadu, kad Jis niekuomet neapleis ir nepaliks, bet taip pat siekti gyventi tinkamai – tai yra gyventi be godumo pinigams. Taigi, negalime tikėtis besąlygiškos Viešpaties paramos – Jis nerems mūsų, jei nuodėmiausime, tačiau tikrai drąsins, jei ieškosime pagalbos Jame, sieksime gyventi tiesoje, pametant nuodėmę.

Tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente ne kartą skaitome, kaip Viešpats savo žmones drąsina pasitikėti Juo. Tikiu, ir šiandien Jis tebedrąsina tikinčius Juo. Ar tuos, kurių tikėjimas ima gesti lyg silpnai degančios malkos po lietumi, ar tuos, kurie pirmąjį tikėjimo daigelį pasodino savo širdies sode...

„Nebijok, vien tik tikėk“ – ši Viešpaties Jėzaus žodžiai nuskambėjo tuomet, kai pas Jį pagalbos atėjo vienas sinagogos vyresnysis, tačiau jį trikdė susirinkusieji: „Tavo duktė numirė, kam dar vargini Mokytoją?“ (Mrk 5, 35). Būtent šiuos abejones sėjančius žodžius pertraukė Viešpats, drąsindamas mergaitės tėvą. Netrukus įvyko vienas didžiausių stebuklų – mergaitė buvo prikelta iš numirusių (Mrk 5, 41-42).

Taigi Viešpaties žodžiai „Nebijok, vien tik tikėk“ – gali prabilti, tikiu, įvairiose mūsų situacijose ir aplinkybėse. Jie gali mus padrąsinti, kai širdys virpa iš skausmo ir širdgėlos, kai netenkame vilties, kai žemė, kaip sakoma, slysta iš po kojų, tačiau mes nuoširdžiai ieškome pagalbos Dieve...

Įdomu tai, jog padrąsinimas „Nebijok" Biblijoje, regis, skamba 365 kartus. Gal tai reiškia, jog Viešpats nori mus padrąsinti kasdien?

O ar ne kasdien mums reikalingi padrąsinimai? Juk susiduriame su įvairiomis kliūtimis, sunkumais, galbūt ir persekiojimais dėl savojo tikėjimo, sielvartais.
O gal susigūžiame pamatę savo netobulumus? Gal jaučiamės neverti stovėti Dievo akivaizdoje ir nesitikime, kad Jis išklausys mūsų maldas bei prašymus? O gal kažkas mums kužda panašiai, kaip tie žmonės sinagogos vyresniajam, kurio dukrelė numirė – „nebevargink Mokytojo“?

Tačiau Viešpats akivaizdžiai mus drąsina - „Nebijok, vien tik tikėk!". Mes pakliūname į įvairiopas sunkias aplinkybes, tačiau visose jose galime atrasti guodžiančius Viešpaties žodžius, tikėtis Jo pagalbos.

Tad...

• Jei tau reikalingas padrąsinimas, jog tavo sielvartas turi prasmę – galbūt būtent tau skamba šiandien: Nebijok, vien tik tikėk.

• Jei nuolat meldiesi už kokį žmogų ar žmones ir nematai pasikeitimų, prisimink šį žodį: Nebijok, vien tik tikėk.

• Jei tu neturi vilties ir užtikrintumo dėl ateities... Nebijok, vien tik tikėk.

• Jei tau reikia pamatyti prasmę rodos, beprasmiškuose kasdieniuose darbuose...  Nebijok, vien tik tikėk.

• Jei neturi užtikrintumo, jei tave trikdo abejonė - "Ar atleido Dievas mano nuodėmę?" - Jei nuoširdžiai atgailavai, ramia širdimi įsiklausyk... - Nebijok, vien tik tikėk!

• Jei tau nedrąsu melstis, jei dvejoji, ar Jis girdi tave: Nebijok, vien tik tikėk!

• O gal abejoji, kad Dievas tave - taip taip, tave - myli? Neabejok, ir nebijok, bet vien tik tikėk!

Vienintelio, ko turime bijoti, tai paties Viešpaties. Tačiau prisiminkime, kad Viešpaties baimė nereiškia atitolimą nuo Dievo, bet susilaikymą nuo nuodėmės, darymo piktą.

Velniava, su kuria susidūrė Jėzus, arba „jei persekiojo mane, persekios ir jus“

Neseniai ruošdamasi pamokslui iš Evangelijos pagal Luką 11 skyriaus susimąsčiau: šis skyrius pradedamas nuolankiu prašymu - Viešpatie, išmokyk mus melstis, -  o baigiamas priešiškų žmonių veiksmais: Rašto žinovai ir fariziejai pradėjo smarkiai Jį pulti ir visaip kamantinėti, tikėdamiesi ką nors pagauti iš Jo lūpų, kad galėtų Jį apkaltinti (Lk 11, 1. 54).

Regis, tikinčiuosius taip pat dažnai lydi šios dvi labai skirtingos patirtys - viena vertus, mes renkamės į susirinkimus, šloviname Viešpatį ir mokomės gyventi pagal Dievo valią, o - kita vertus - uždarę taikios bažnyčios duris neretai susiduriame su priešiškumu mūsų atžvilgiu: nepagrįstais kaltinimais, šmeižtu, piktomis apkalbomis. Dažnai jų susilaukiame iš netikinčiųjų, tačiau nebūtinai - kartais būtent tikintieji nesugeba talpinti vienas kito skirtingumo ir ima vieni kitus koneveikti, žeminti.

Ypatingai žeminantys kaltinimai
Tame pačiame Evangelijos pagal Luką skyriuje (11-23 eil.) skaitome apie tai, kaip Jėzus išvaro nebylumo demoną ir iškart susilaukia kaltinimų, jog demonus išvaro šėtono kunigaikščio Belzebulo jėga. Noriu atkreipti dėmesį, kad tokio pobūdžio kaltinimai buvo itin žeminantys - mat Belzebulas, išvertus iš sirų kalbos reiškia „mėšlo viešpats, valdytojas", o jau Senojo Testamento metu pamaldūs žydai žinojo, jog Belzebulo (arba Baalo) garbinimas yra bjaurystė Viešpaties akyse. Pavyzdžiui, kai Izraelio karalius Achazijas susižeidė, jis siuntė pasiuntinius pas Belzebulo pranašus sužinoti, ar pasveiks. Tuo pat metu Dievas siuntė savo pranašą Eliją pas karalių pranešti, jog Achazijas nepasveiksiąs. Mat Achazijas savo poelgiu - tai yra kreipdamasis į Belzebulą - užrūstino Viešpatį (2 Kar 1 sk).

Tai, kad šie teiginiai apie Belzebulo jėgą buvo itin aštrūs, liudija ir tai, jog būtent po šių kaltinimų Kristus kalbėjo apie mirtiną nuodėmę - piktžodžiavimą Šventajai Dvasiai, kuris nebus atleistas (Mk 3, 23-29). Galbūt tie, kurie kaltino Jėzų veikiant Belzebulo jėga, buvo priartėję prie šios nuodėmės?

Taigi Kristui mesti kaltinimai nebuvo neapgalvoti ir „nekalti". Tam tikra tuometinės visuomenės dalis sąmoningai siekė Jėzų pažeminti, paniekinti, sužlugdyti, o ne tiesiog išreikšti savo nepritarimą Jo veiksmams, tarnystei. 

Pikta karta reikalauja ženklų ir stebuklų
Tuo metu, kai minios gausėjo, Jėzus apie savo amžininkus atsiliepė labai nepalankiai: Minioms gausėjant Jis pradėjo kalbėti: „Ši karta yra pikta karta. Ji reikalauja ženklo, bet jai nebus duota jokio kito ženklo, kaip tik Jonos ženklas. Kaip Jona buvo ženklas miestiečiams, taip Žmogaus Sūnus bus šiai kartai. Pietų šalies karalienė teismo dieną prisikels drauge su šios kartos žmonėmis ir juos pasmerks, nes ji atkeliavo nuo žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties, o štai čia daugiau negu Saliamonas. Ninevės gyventojai stos teisme drauge su šita karta ir ją pasmerks, nes jie atsivertė, išgirdę Jonos pamokslą, o čia daugiau negu Jona" (Lk 11, 29-32).

Taigi Kristus parodo savo amžininkų būseną - tai pikta karta. Karta, kuri ieško ženklo. Ką tai reiškia? Greičiausiai tai, kad ši karta neieško paties Viešpaties, neieško, kaip galėtų išpildyti Dievo valią. Ji nė nesiruošia tarnauti Dievui eidama savęs išsižadėjimo keliu, nešdama kryžių. Tai karta, kuriai reikia stebuklų, - tai yra kažko, kas ją sužavėtų, jai patiktų bei įtiktų - kitaip ji nepatikės. Būtent šios, ieškančios ženklų ir stebuklų kartos atstovai šmeižė ir kaltino Kristų. Nors, paradoksas, - Jis padarė tiek daug stebuklų! Atrodo, kad žydai siekė kitokių stebuklų - galbūt, kaip pastebi K. Burbulys, kad Jėzus sustabdytų saulę, kaip tai padarė Jozuė? O gal, kad nužengtų ugnies stulpas?

Akivaizdu, kad žmonėms, kurie ieško ir vaikosi stebuklų, niekada nebus gana. Greičiausiai, kaip ir Jėzaus amžininkai, tokie žmonės prasilenks su pačiu Viešpačiu. Kiti atkakliai Jo ieškos - tačiau ne kad Jam tarnautų, o kad Jį apšmeižtų bei apkaltintų.

Tikroji velniava
Manau, kad tokie žmonės, o ne demonai, kuriuos Kristus išvarinėjo, ir yra pati tikriausia velniava. Jėzui demoną išvaryti nesunku. O kaip su žmogumi, kuris neieško Jo paties? Kaip su žmogumi, kuris nusiteikęs piktai Jo ar Jo Kūno - bažnyčios atžvilgiu? Ar Jo tarnų atžvilgiu? Pykčio ir netikėjimo, noro pažeminti bei paniekinti lyg demono neišvarysi. Žmogus pasirenka būti tokiu - žeminti, koneveikti ir niekinti tai, kas neatitinka jo paties interesų ir lūkesčių. Manau, kad būtent tokie žmonės ir tampa geru paties velnio įrankiu. (Nors nemanau, kad tie, kurie nepritaria krikščionims, savaime tampa velnio įrankiu - yra daugybė žmonių, kurie dėl netikėjimo nesuvokia Kristaus Evangelijos, tačiau sugeba išlikti pagarbūs bei tolerantiški. Manyčiau, velnio įrankiu tampa būtent tie, kurie pasiduoda pagiežai ir kitoms minėtoms nuodėmėms).

Pažvelkime į save
Kokia yra mūsų karta? Ko ieškome mes? Stebuklų ar Viešpaties? Dar kartą įsižiūrėkime, apie kokius pavyzdžius kalba Jėzus - apie nineviečius, Pietų šalies karalienę. Kokius stebuklus padarė pranašas Jona ar Saliamonas? Jokio stebuklo. Nė vieno. Šеbos karalienė atėjo pasiklausyti Saliamono išminties, o ne pasižiūrėti, kaip jis „žongliruoja stebuklais". Taip, pats pranašas Jona patyrė ne vieną stebuklą, kol nusižemino ir pakluso Dievo valiai - nuėjo ir paskelbė Ninevei žinią iš Dievo. Tačiau Ninevėje jis nepadarė jokio stebuklo, o tik pamokslavo. Kokia tai buvo žinia? Kaip pastebi K. Burbulys, itin trumpa: Dar 40 dienų ir Ninevė bus sunaikinta. Ir išties, nineviečiai atsivertė. Dabar pats Jėzus stovėjo savo amžininkų akivaizdoje, nepalyginamai didesnis už Saliamoną, už Joną, tačiau didžioji Jo kartos dalis Jį, didžiausią stebuklą, pasmerkė.

Ar tai reiškia, kad su Jėzumi buvo kažkas negerai? O gal Jis per mažai meldėsi už savo amžininkus, kad jie ne visi atsivertė?

Matyt, nė nedrįstume taip pagalvoti. Tad ir mes, jei skelbiame Evangeliją, ir ne visi į ją atsiliepia, - negalvokime, jog taip yra tik dėl mūsų negebėjimo paskelbti Evangeliją. Žinoma, būkime savikritiški. Siekime skelbti Evangeliją kuo geriau, skelbkime ją ir savo gyvenimu, geru pavyzdžiu, ne tik žodžiais. 

Tačiau remiantis Kristaus žinia, jog: Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios; jeigu laikėsi mano žodžio, laikysis ir jūsų (Jn 15, 20), belieka pridurti - taip, mes, tikintieji, patirsime persekiojimus. Patirsime savo amžininkų priešiškumą, šmeižtą. Ir išties patiriame. Kartkartėmis šalies spaudoje sušmėžuoja šmeižikiški straipsniai mūsų atžvilgiu. Kodėl? Nes mūsų skelbiama žinia neatitinka daugelio lūkesčių ir interesų. Kažkieno savanaudiškiems tikslams stojame skersai kelio vien savo buvimu. Kartais netikintiesiems, kartais, deja, tikintiesiems. Juk ir Jėzaus amžininkai laikė save tarnaujančiais Dievui, bet persekiojo Jo Pasiuntinį.

Viešpaties žingsniai... mūsų širdyse

D.Baumilienės nuotr.

Ant uolos balta gėlė žydėjo -
Nei lietaus, nei saulės jai.
Kaip sidabro lašas ji visa tebevirpėjo -
Viešpatie, tai Tu ten praėjai.


Ant šakos paukštelė taip čiulbėjo!..
Nei namų, nei šilko jai.
Kaip sidabro lašas ji visa tebevirpėjo -
Viešpatie, tai Tu ten praėjai.                       

 /B. Brazdžionis. Viešpaties žingsniai /

Poetinis žodis pažadina mūsų sielos virpesius, paliečia jautriausias širdies stygas...

Nors myliu poetinį žodį, pripažįstu visišką savo skurdą šioje srityje. Dažnai, kai atsiverčiu įstabias eiles, pasijaučiu stovinti guminiais batais karališkoje menėje... 

Nors gal eiles reikėtų palyginti su švelniu drugelio prigludimu prie gėlės - jie abu verti vienas kito, nė vienas kitam nėra per sunkus ar per lengvas... O jei ant tos gėlės bandyčiau nutūpti aš... Nesijuokite, pati žinau. Todėl dažnai grožiuosi gėlėmis iš tolo, bandau įkvėpti jų skleidžiamo aromato ir stebiu, tik stebiu drugelius. Negaudau jų - vaikystė praėjo, - tegu gyvena.

Vis tik šis garbaus poeto eilėraštis sujaudino iki širdies gelmių. Lyg pats Viešpats eitų per širdį. Regiu mūsų gyvenimo negandas: kai jaučiamės it tos gėlės, kai „nei saulės, nei lietaus jai" - o ji žydi, nes... Viešpats ten praėjo. Ir toji paukštė virpėjo, nors nei namų, nei šilko jai... Bet - ji čiulbėjo! Kodėl tu virpi, paukštele? Ar ne todėl, kad vis dar jauti Viešpaties kvapą, Jo, praėjusio dvelkimą, šilumą? Ar ne todėl, kad Jo artume išgyvenai, kokia mažutėlė esi, o štai Jis - didis, šventas ir tobulas taip jautriai praėjo pro tave, tavęs nepamiršo, bet aplankė... Ar ne todėl taip giedi, ir tu, gėlele, žydi, nes Viešpats praėjo pro tave, ir to pakako, kad sužydėtum?

Prisimenu pranašo Habakuko žodžius: Nors figmedis nežydėtų ir nebūtų vaisių ant vynmedžių ir alyvmedžių, nors laukai neduotų derliaus, garduose dingtų avys ir ožkos ir nebūtų gyvulių tvartuose, tačiau aš džiaugsiuosi Viešpačiu, džiūgausiu savo išgelbėjimo Dievu! Viešpats Dievas yra mano stiprybė. Jis padarys mano kojas kaip elnių ir leis man pasiekti aukštumas (Hab 3, 17-19).

Kartais taip pavargstame nuo aplinkui tvyrančio skurdo, nemeilės, neapykantos ar pavydo... Pavargstame nuo išdavysčių, nuo neišsipildžiusių lūkesčių, brolių nesantaikos, gal ir neatsakytų maldų...

Ir vis tik, jei mūsų širdys veržiasi prie Kūrėjo, gyvybės Davėjo, mes imame čiulbėti, giedoti, ir ne šiaip čiulbėti, o, anot poeto, „taip" čiulbėti - tai yra ypatingai, pakylėtai, taip, kaip to vertas mūsų Viešpats!

Kaip norisi, kad mūsų tikėjimas būtų it tos paukštelės čiulbėjimas ar gėlelės žydėjimas: ji, nors ir virpa it sidabro lašelis, virpa, nes yra jautri, nes šis gyvenimas neleidžia pasijusti saugiai, nes jos nesušildė saulė, nepalaistė lietus, ir nėra nieko, kas paguostų, sušildytų, padėtų, pagirdytų... Ji virpa, nes Viešpats jos - benamės ir bešilkės - nepaliko, ją aplankė... Virpa, nes ji išpildo savosios prigimties pašaukimą - ji čiulba! O gėlė žydi...

Ar pastebime Viešpaties žingsnius savo širdyse, gyvenimuose, lūkesčiuose, pasirinkimuose, svajonėse? Tegu mums nei namų, nei šilko, tegu mums ne visi lūkesčiai išsipildo taip, kaip tikėjomės, tegu ne visi atsakymai į maldas bus tokie, kokių troškome, bet sekime Habakuko, gėlės ir paukštelės pavyzdžiu, ir žydėkime, giedokime, čiulbėkime, dėkokime. Nusižeminkime prieš Viešpatį - juk Jis brangesnis už šilką ir namus.

Išties, praeidamas Viešpats nebūtinai palaisto lietumi, prasklaido debesis, nebūtinai pastato mums namus ar aprengia šilku. Tačiau Jis keičia mūsų širdis, globoja nuo negandų virpančias sielas.
O tai ir yra brangiausia.

Ypatingo žmogaus - A.Šmido - ypatingas laiškas...

Žydų genocido aukų paminėjimo dienai.
Rugsėjo 22-ąją buvo atidengtas paminklas Pasaulio tautų teisuoliui Antonui Schmidui (Anton Schmid) atminti; Austrijos pilietis A. Schmidas, tarnaudamas Vokietijos kariuomenės Vermachto seržantu, 1941–1942 metais išgelbėjo šimtus Vilniaus geto žydų. Už tai buvo sušaudytas.

Šią žinutę norėjau įkelti čia dėl to, kad šis žmogus - neįkainuojamo žmogiškumo pavyzdys. Žmogus, nugyvenęs ypatingą gyvenimą. Nes ėjo prieš srovę. Rizikavo ne savo vardu ir karjera, bet savo gyvybe.
Išties, istorija byloja ne apie vieną žmogų, gelbėjusį žydus. Ir vis tik, tokių žmonių nebuvo daug...


Antono Šmido (1900–1942) atsisveikinimo laiškas žmonai. Vilnius 1942.IV.13

Mano mieloji Steffi!
Galvodamas apie Tave ir džiaugsme, ir skausme, pranešu Tau, mano brangioji, kad šiandien buvo priimtas nuosprendis ir aš turiu palikti šį pasaulį, nes esu nuteistas mirti. Prašau Tave, išlik stipri ir tikėk Dievu, kuris valdo kiekvieno mūsų likimą. Aš nieko nebegalėjau pakeisti, nors būčiau norėjęs apsaugoti Tave ir Gertą nuo to, kas įvyko. Todėl prašau, atleisk man, aš tikrai nenorėjau suteikti Jums tokį skausmą, tačiau nieko nebeįmanoma pakeisti. Esu pasiryžęs mirti, nes tokia yra Dievo valia. Jūs turėsite su tuo susitaikyti. Dar kartą prašau, pamirškite skausmą, kurį aš Jums, mano brangiosios, suteikiu, ir nekalbėkite apie tai. Aš tik gelbėjau žmones, nors jie ir buvo žydai, nuo to, kas dabar ištiko mane patį. Todėl dabar turiu mirti. Kaip gyvenime visada viską dariau dėl kitų, taip ir dabar viską paaukojau už kitus. Tave ir Jus abi amžinai mylintis Toni. 

"Dievas šaukia mane - nevertą ir nuodėmingą" (M.T.)

Pavadinime ne mano – o Motinos Teresės žodžiai. Žinoma, mielai po jais „pasirašyčiau“, tik jokiais būdais negalėčiau savęs lyginti su šia didele Viešpaties tarnaite. Ir ar esu kur kas nuodėmingesnė nei ji? Manau, kad tikrai, tikrai tikrai taip...

Bet štai kur paradoksas: tiems, kurie plačiai susipažinę su šios moters veikla ir tarnyste tikrai keista tai skaityti – kaip TOKIA moteris galėjo save laikyti ir neverta, ir nuodėminga?

Vis tik, regis, Motina Teresė buvo teisi.

Štai ką apie save teigia apaštalas Paulius: "Tikras žodis ir vertas visiško  pritarimo, kad Kristus Jėzus atėjo į pasaulį išgelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš. Todėl ir buvo manęs pasigailėta, kad manyje pirmame Jėzus Kristus parodytų visą savo kantrybę, duodamas pavyzdį tiems, kurie Jį įtikės amžinajam gyvenimui" (1 Tim 1, 15-16)

Taigi vienas didžiausių apaštalų, parašęs didžiąją dalį Naujojo Testamento, taip pat suvokia savo padėtį - jis priskiria save didžiausių nusidėjėlių gretoms. Tačiau, regis, tie, kurie giliausiai suvokia savo nuodėmingumą,  tampa "pirmūnais" Dievo Karalystėje. Būtent jie tampa Viešpaties šlovės nešimo indais. Prisiminkime Bažnyčios ganytoju tapusį Petrą - pirmą kartą susitikęs su Kristumi puolė Jam po kojomis: "Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš - nusidėjėlis!" (Lk 5, 8).

Kristaus akivaizdoje visi šie žmonės suvokė savo nuodėmingumą, išgyveno jį iki širdies gelmių.

O mes – ar suvokiame savo nuodėmingumą? Juk kaip dažnai užuot sudužę Dievo akivaizdoje ir sakę „aš nusidėjėlis“, piktai žvelgiame į kurį nors žmogų galvodami: „Pasitrauk nuo manęs tu, nes tu esi nusidėjėlis...“.

Jei tik mes daugiau ir dažniau galvotume apie savo, o ne savo artimo nuodėmingumą! Neliktų nei laiko, nei noro apkalboms ar piktdžiugai.

Nemanau, kad savo nuodėmingumo suvokimas veda į saviplaką, nuolatinę savigraužą. Tačiau tikrai "užtraukia" pakankamai daug liūdesio... Atgailos liūdesio. Ir ar/ir ne šiems liūdintiems Jėzus sakė, jog jie palaiminti, nes bus paguosti? Juk kaip dažnai Viešpaties malonės susilaukia tas, kuris nesijaučia jos vertas, o tas, kuris ištiesia ranką "užtarnautiems" palaiminimams ir nejučia (ar jučia) iš aukšto ima dairytis į kitus, "gauna per nosį"! Dievas nuolankiesiems teikia malonę, o išdidiems - priešinasi, - sako apaštalas Petras. Galime sakyti "kaip tai nesąžininga", tačiau krikščionybėje egzistuoja nenugalima tiesa - Dievas žvelgia kur kas giliau, nei į žmogaus darbus, poelgius. Jis žvelgia į širdį. Širdis ir yra tas tikrasis žmogaus veidas, kurį Viešpats gana dėmesingai "apžiūri"... Gal ir tai turėjo galvoje apaštalas Paulius, sakydamas, jog jei padarytų devynias galybes darbų, bet neturėtų meilės, būtų niekas... Kieno akivaizdoje niekas? Tik jau ne žmonių!

Tad, kaip sako Saliamonas - labiau už viską saugok savo širdį, nes iš jos gyvenimo versmė...(Pat 4, 23)

[Gaila, o kaip gaila, kad daugelio versmė yra apkartusi ir nešvari... Ji negaivina, o "sodina" tiek patį žmogų, tiek tuos, kurie jį supa. Ir dar nieko, jei tik "sodina". Būna, jau gerokai nuodija... Sutinki tokį žmogų - o jis apdujęs, kreivai žiūri. Klausi - žmogau, kas nutiko? Kur tavo šypsena, skaidrus žvilgsnis? O jis žiūri stiklinėm akim, baikščiai į šalis besižvalgydamas, kažką sulemena: žinai, negaliu su tavim bendrauti, nes kitam žmogui tai nepatiks, nes tu, pasirodo, esi blogas, baisu koks blogas... Vienintelio neprisipažįsta - kad ir pats tave yra taip apkalbėjęs, kad tau ausys nukristų, jei išgirstum.

Belieka pasakyti: gaila, kad neapsaugojai savo širdies. Gaila, kad leidai savy pasėti blogą, karčią sėklą. Gaila, kad užuot buvęs tarp kviečių, atsidūrei tarp viskuo nepatenkintų raugių.

Bet vieną dieną "pasidaro" negaila, kad toks žmogus nusisuko - vadinasi, jis ir nebuvo tikras... Nors - vis tiek liūdna, kad kai kas nusivelka savo žmogiškumo rūbą.

Tiesa, o pasitaikiusiems apkartusiojo kelyje norėtųsi pasakyti - būkite atsargūs, nes šis žmogus neatleidžia. Oi, dar ir kaip neatleidžia!.. Kas vienaip elgiasi su vienu, taip pat pasitaikius progai pasielgs ir su kitu - tikėtina, ir su jumis].

***

Žvilgtelkim dar į dviejų žmonių - fariziejaus ir muitininko maldą (Lk 18 sk). Vienas (fariziejus) dėkoja Dievui, kad jis ne toks kaip kiti (suprask, nusidėjėliai), arba šis va muitininkas, besimušantis pašonėj į krūtinę - ir, spėju, trukdantis fariziejaus patosinei maldai. O Jėzus pateikia akibrokštą sakydamas, kad išteisintas bus ne tas, besigėrintis savimi, o tas, kuris nedrįsta nė akių į dangų pakelti... Muitininkas.

Oi tie mumyse tūnantys fariziejai... Tik pažvelk į ką iš aukštybių ir tuoj gali rasti sielos kamputy susirietusį fariziejuką. Na, duok Die jei susirietęs ar suriestas mūsų romumo. Kaip dažnai visos vadelės jo rankose, o jis pats išpūsta krūtine stovi priekyje ir vadovauja mūsų tikėjimo laivui... Netikęs kapitonas.

Taigi, esu tikra, jog negalime subrandinti šventumo, romumo ir kitų dieviškų savybių, nesuvokę savo nuodėmingumo. O jį suvokę puolame Kristui po kojų, prašydami Jo apvalyti mus, atleisti mūsų kaltes, pažadinti Jo valios vykdymui... Susmunkame kaip tas muitininkas ar paleistuvė Jo akivaizdoje. Susmukę suvokiam, jog neturime teisės kažkam neatleisti. Ir tada... Jis parodo tai, ko tikrai nesitikėjome išvysti... Begalinę meilę, malonę, gailestingumą ir gerumą.

Ačiū Jam – Jis iš tikro pašaukia nuodėminguosius... Juk dažnai būtent jie, vertindami Viešpaties atleidimą, trokšte trokšta Jam patarnauti, labai Jį mylėdami.

Net jei kiti stebėdamiesi kraipo galvas. Ar dar blogiau - lieka tuščiomis, kaip tas fariziejus. Geriausiu atveju - tuščiomis.

Šaunuoliai Lietuvos sirgaliai

Patiko:

"<...> garbingai pasielgė Sėklos vadovaujama Lietuvos krepšinio rinktinės sirgalių grupė – pasibaigus rungtynėms eidami pro makedonų tribūną paplojo ir pasveikino priešininkų sirgalius su pergale: „Taktiškas Lietuvos sirgalių gestas parodė, kad mokame garbingai pralaimėti ir gerbiame priešininkus. Tai buvo puikus pavyzdys Makedonijos aistruoliams" (iš delfi.lt)

---

Kokia nelaimė žmogui, jei jis jaučia didelę neapykantą kitam žmogui.
Didelė nelaimė.

Andrius Navickas. Pasakos, parašytos širdimi

Džiugu, kad žmonės grįžta prie pasakų. Ne prie iliuzijų, bet prie grakščių pasakojimų, mokančių stebėtis, ryžtis žygdarbiams, padedančių išvysti nuostabių spalvų, kurias greit pasenti skubėjęs Apšvietos žmogus buvo pradėjęs ignoruoti.

Populiarėja pasakų terapija, rinkodarininkai griebiasi pasakų, mokydami geriau pažinti žmonių siekius ir troškimus. Būtent pasakos, dažnai įvilktos į puošnių istorijų rūbą, sugrąžino vaikų norą skaityti.

Suaugusieji neretai net nesislėpdami taip pat mielai skaito pasakas.

Tiesa, pasakų būna įvairių. Kai kurios sužydi ir savo aromatu pritraukia vis daugiau žmonių, kai kurios atstumia negrabiu didaktiškumu bei seklumu.

Kai paėmiau į rankas Aurelijos Umbrasienės pasakas, nežinojau, ko tikėtis. Buvau skaitęs autorės straipsnių įvairiomis tikėjimo temomis, galėjau įvertinti, kad Aurelija puikiai suaudžia žodžius į margas argumentų gijas. Tačiau vaikams juk reikia net daugiau nei argumentų. Jiems reikia visiško sąžiningumo, nes jie labai jautriai reaguoja į bet kokį veidmainiavimą ar atsainumą. Į naujus knygų vaikams autorius visada žiūriu nepatikliai: ar jie atiduoda visą širdį, ar tik mano, kad vaikams lengviau „prastumti“ istorijas.

E.Juchnevičienės iliustracijos

Jau po pirmų skaitymo akimirkų abejonės pranyko. Tai tikrai pasakos. Tikrai parašytos širdimi. Tikrai atveriančios nuostabų Fantazijos pasaulį. Skaičiau neatsitraukdamas ir žavėjausi kiekvienos naujos istorijos gaivumu.

Visa širdimi rekomenduoju šią knygą ne tik vaikams, bet ir jų tėvams. Idant šie nepamirštų svajoti ir šypsotis ir būtų atsparūs puikybės virusui, kuris toks pavojingas suaugusiesiems, kurie susižavi iliuzija, kad tas skaičių, formulių, lentelių, schemų pasaulis, kurį mes susikūrėme, žaisdami mokslinėje smėlio dėžėje, yra svarbiausias.

Bernardinai.lt

P.S. patraukliausia knygos kaina - elektroniniame bernardinų knygyne