Pavadinime ne mano – o Motinos Teresės žodžiai. Žinoma, mielai po jais „pasirašyčiau“, tik jokiais būdais negalėčiau savęs lyginti su šia didele Viešpaties tarnaite. Ir ar esu kur kas nuodėmingesnė nei ji? Manau, kad tikrai, tikrai tikrai taip...
Bet štai kur paradoksas: tiems, kurie plačiai susipažinę su šios moters veikla ir tarnyste tikrai keista tai skaityti – kaip TOKIA moteris galėjo save laikyti ir neverta, ir nuodėminga?
Vis tik, regis, Motina Teresė buvo teisi.
Štai ką apie save teigia apaštalas Paulius: "Tikras žodis ir vertas visiško pritarimo, kad Kristus Jėzus atėjo į pasaulį išgelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš. Todėl ir buvo manęs pasigailėta, kad manyje pirmame Jėzus Kristus parodytų visą savo kantrybę, duodamas pavyzdį tiems, kurie Jį įtikės amžinajam gyvenimui" (1 Tim 1, 15-16)
Taigi vienas didžiausių apaštalų, parašęs didžiąją dalį Naujojo Testamento, taip pat suvokia savo padėtį - jis priskiria save didžiausių nusidėjėlių gretoms. Tačiau, regis, tie, kurie giliausiai suvokia savo nuodėmingumą, tampa "pirmūnais" Dievo Karalystėje. Būtent jie tampa Viešpaties šlovės nešimo indais. Prisiminkime Bažnyčios ganytoju tapusį Petrą - pirmą kartą susitikęs su Kristumi puolė Jam po kojomis: "Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš - nusidėjėlis!" (Lk 5, 8).
Kristaus akivaizdoje visi šie žmonės suvokė savo nuodėmingumą, išgyveno jį iki širdies gelmių.
O mes – ar suvokiame savo nuodėmingumą? Juk kaip dažnai užuot sudužę Dievo akivaizdoje ir sakę „aš nusidėjėlis“, piktai žvelgiame į kurį nors žmogų galvodami: „Pasitrauk nuo manęs tu, nes tu esi nusidėjėlis...“.
Jei tik mes daugiau ir dažniau galvotume apie savo, o ne savo artimo nuodėmingumą! Neliktų nei laiko, nei noro apkalboms ar piktdžiugai.
Nemanau, kad savo nuodėmingumo suvokimas veda į saviplaką, nuolatinę savigraužą. Tačiau tikrai "užtraukia" pakankamai daug liūdesio... Atgailos liūdesio. Ir ar/ir ne šiems liūdintiems Jėzus sakė, jog jie palaiminti, nes bus paguosti? Juk kaip dažnai Viešpaties malonės susilaukia tas, kuris nesijaučia jos vertas, o tas, kuris ištiesia ranką "užtarnautiems" palaiminimams ir nejučia (ar jučia) iš aukšto ima dairytis į kitus, "gauna per nosį"! Dievas nuolankiesiems teikia malonę, o išdidiems - priešinasi, - sako apaštalas Petras. Galime sakyti "kaip tai nesąžininga", tačiau krikščionybėje egzistuoja nenugalima tiesa - Dievas žvelgia kur kas giliau, nei į žmogaus darbus, poelgius. Jis žvelgia į širdį. Širdis ir yra tas tikrasis žmogaus veidas, kurį Viešpats gana dėmesingai "apžiūri"... Gal ir tai turėjo galvoje apaštalas Paulius, sakydamas, jog jei padarytų devynias galybes darbų, bet neturėtų meilės, būtų niekas... Kieno akivaizdoje niekas? Tik jau ne žmonių!
Tad, kaip sako Saliamonas - labiau už viską saugok savo širdį, nes iš jos gyvenimo versmė...(Pat 4, 23)
[Gaila, o kaip gaila, kad daugelio versmė yra apkartusi ir nešvari... Ji negaivina, o "sodina" tiek patį žmogų, tiek tuos, kurie jį supa. Ir dar nieko, jei tik "sodina". Būna, jau gerokai nuodija... Sutinki tokį žmogų - o jis apdujęs, kreivai žiūri. Klausi - žmogau, kas nutiko? Kur tavo šypsena, skaidrus žvilgsnis? O jis žiūri stiklinėm akim, baikščiai į šalis besižvalgydamas, kažką sulemena: žinai, negaliu su tavim bendrauti, nes kitam žmogui tai nepatiks, nes tu, pasirodo, esi blogas, baisu koks blogas... Vienintelio neprisipažįsta - kad ir pats tave yra taip apkalbėjęs, kad tau ausys nukristų, jei išgirstum.
Belieka pasakyti: gaila, kad neapsaugojai savo širdies. Gaila, kad leidai savy pasėti blogą, karčią sėklą. Gaila, kad užuot buvęs tarp kviečių, atsidūrei tarp viskuo nepatenkintų raugių.
Bet vieną dieną "pasidaro" negaila, kad toks žmogus nusisuko - vadinasi, jis ir nebuvo tikras... Nors - vis tiek liūdna, kad kai kas nusivelka savo žmogiškumo rūbą.
Tiesa, o pasitaikiusiems apkartusiojo kelyje norėtųsi pasakyti - būkite atsargūs, nes šis žmogus neatleidžia. Oi, dar ir kaip neatleidžia!.. Kas vienaip elgiasi su vienu, taip pat pasitaikius progai pasielgs ir su kitu - tikėtina, ir su jumis].
***
Žvilgtelkim dar į dviejų žmonių - fariziejaus ir muitininko maldą (Lk 18 sk). Vienas (fariziejus) dėkoja Dievui, kad jis ne toks kaip kiti (suprask, nusidėjėliai), arba šis va muitininkas, besimušantis pašonėj į krūtinę - ir, spėju, trukdantis fariziejaus patosinei maldai. O Jėzus pateikia akibrokštą sakydamas, kad išteisintas bus ne tas, besigėrintis savimi, o tas, kuris nedrįsta nė akių į dangų pakelti... Muitininkas.
Oi tie mumyse tūnantys fariziejai... Tik pažvelk į ką iš aukštybių ir tuoj gali rasti sielos kamputy susirietusį fariziejuką. Na, duok Die jei susirietęs ar suriestas mūsų romumo. Kaip dažnai visos vadelės jo rankose, o jis pats išpūsta krūtine stovi priekyje ir vadovauja mūsų tikėjimo laivui... Netikęs kapitonas.
Taigi, esu tikra, jog negalime subrandinti šventumo, romumo ir kitų dieviškų savybių, nesuvokę savo nuodėmingumo. O jį suvokę puolame Kristui po kojų, prašydami Jo apvalyti mus, atleisti mūsų kaltes, pažadinti Jo valios vykdymui... Susmunkame kaip tas muitininkas ar paleistuvė Jo akivaizdoje. Susmukę suvokiam, jog neturime teisės kažkam neatleisti. Ir tada... Jis parodo tai, ko tikrai nesitikėjome išvysti... Begalinę meilę, malonę, gailestingumą ir gerumą.
Ačiū Jam – Jis iš tikro pašaukia nuodėminguosius... Juk dažnai būtent jie, vertindami Viešpaties atleidimą, trokšte trokšta Jam patarnauti, labai Jį mylėdami.
Net jei kiti stebėdamiesi kraipo galvas. Ar dar blogiau - lieka tuščiomis, kaip tas fariziejus. Geriausiu atveju - tuščiomis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą